LIETUVOS VAIZDAS
MOKSLEIVIO, STUDENTES ŪKININKO AKIMIS
Nikitos Chruščevo apsilankymas JAV sudarė galimybę keliems lietuviams iš Lietuvos atvykti į šį kraštą. Sausio pabaigoje atskrido septyniolikametis moksleivis, dvidešimtuosius metus einanti studentė, o kiek vėliau be Chruščevo tiesioginės malonės atkeliavo vyresnės kartos ūkininkas, jau prieš keletą metų peržengęs 70 m. amžiaus slenkstį. Jų akyse ir žodžiuose Lietuvos vaizdas ne toks, kokį sovietinė propaganda piešia. Skirtingo amžiaus, skirtingose vietose gyvenę ir skirtingus darbus dirbę, jie vaizdžiai parodo, kokia yra tikrovė Lietuvoje. Studentė iš Vilniaus, moksleivis iš nedidelio rytų Aukštaitijos miestelio, ūkininkas iš rytų Lietuvos kolchozo.
Ūkininkas
Jis gerai atsimena caristinės Rusijos laikus Lietuvoje, jame gyvas nepriklausomos Lietuvos gyvenimo paveikslas, pirmoji sovietinė ir vokiškoji okupacijos ir partizanų kovų metai. Jis turi galimybę dabartį palyginti su praeitimi. Gyveno kolchoze, tad ir kalba apie kolchozininkų gyvenimą, palygindamas jį su buvusiu Lietuvos ūkininko gyvenimu. Kolchozuose gyvenimas pats sunkiausias. Kolchozininkas turi sunkiai dirbti nuo aušros ligi sutemos už menkiausį atlyginimą. Kolchozams vadovauja daugumoje partiečiai. Į vadovybę ateina jauni žmonės. Kur kolchozo vadovas tvarkingesnis, ten gyvenimas truputį lengvesnis. Kolchozuose drausmė kieta. Už pavėlavimą į darbą atima kelis darbadienius. Kas pavėluoja pakartotinai, tas ne retais atvejais išmetamas iš kolchozo ir yra priverstas keliauti į Sibirą duonos kąsnio užsidirbti.
Kolchozininkas temato tik savo apylinkę, nes jis neturi pinigų nuvažiuoti į didesnį miestą. Kolchozininkams duoti maži sklypeliai žemės savo reikalams. Bet jie apkrauti pyliavomis. Dažnais atvejais kolchozo vadovas liepia iš to kuklaus sklypelio išauginti kokį gyvulį ir tada grąžinti kolchozui. Atsisakyti negalima, nes neikas sutikimo neklausia. Pasakotojas teigia, jog kolchozininkai nori ne Ameriką pavyti ir pralenkti, kaip sovietinė propaganda skelbia, bet kad turėtų bent tokias teises ir galimybes, kokias turėjo baudžiavos laikų kumečiai. Baudžiauninkas, keturias dienas atidirbęs dvarui, galėjo ramiai savo žemelę purenti. Kolchozo vergas tokios galimybės neturi.
Studentė
Studijavo Vilniaus bibliotekininkų technikume. Vilnius atstatytas, daro gražų didmiesčio įspūdį. Gatvės kalba lietuvių ir rusų. Lenkų kalba girdima rečiau. Atvykę į Vilnių rusai valdininkauti turi išmokti lietuvių kalbą. Lietuvoje išleidžiama daug knygų, bet žmonės jų neskaito. Mėgstamiausios knygos dar nepriklausomoje Lietuvoje išleistos. Jos eina iš rankų į rankas, pageltę, dėl to ir vadinamos geltonosiomis. Studentija pradžioje griebė romaną Studentai, bet jis nepatiko komjaunimui, buvo smarkiai sukritikuotas ir apie jį kalbos nutilo. Žmonės laikraščius prenumeruoja, nes taip reikia daryti, bet jų neskaito. Laikraščiai tik dėl popierio. Žmonės daugiau spauda domėjosi, kai Chruščovas lankėsi Amerikoje. Kiti palygina laikraščių žinias su Amerikos Balso pranešimais. Amerikos Balsas girdimas neblogai. Klausosi, kas tik turi radijo aparatą. Dar girdimas Vatikano radijas. Retai kas nugirsta per Madrido radiją siunčiamus lietuviškuosius pranešimus. Išgarsėjusio rašytojo nėra, tik gal kiek populiaresnis Marcinkevičius. Operoj mėgstamiausias solistas Virgilijus Noreika ir Gudakova, už ruso ištekėjusi lietuvaitė. Apie solistą Adamkavičių mažai kalbama. Pagarboje Kipras Petrauskas. Dramoj iškilo jaunasis Chadaravičius. Niekas jos neatkalbinėjo pasilikti Lietuvoje ir nevažiuoti į JAV. Išduodamas dokumentus valdininkas beveik nekalbėjo. Studentė spėja, jog žmonės apie jos išvažiavimą į JAV bus sužinoję iš Amerikos Balso, nes daug jų atvyko atsiveikinti.
Moksleivis
Gimęs vokiečių okupacijos metais septyniolikmetis moksleivis lankė vidurinę mokyklą Salake, rytų Lietuvoje. Apie nepriklausomos Lietuvos gyvenimą girdėjo tik iš vyresniųjų pasakojimų. Apie karo baisumus ir nelaimes irgi girdėjo tik iš kitų lūpų. Lankėsi Utenoje, kuri smarkiai atsistatanti. Jis nežino, kokia Utena buvo seniau, prieš sudegimą karo metu. Žmonės iš Amerikos gauna daug siuntinių ir laiškų. Kalba, jog laiškai tikrinami, bet ne visi. Matė laišką, kuriame buvo piktai pasisakyta prieš Chruščevą, bet laiškas atėjo, nebuvo sulaikytas. Žmonės labai brangina senas knygas. Iš dabar leidžiamų knygų daugiau skaitomi vertimai.
Mokykla turi savo planą. Moksleiviai raginami užsiprenumeruoti laikraščius. Kiekvienoje klasėje bent kas trečias moksleivis privalo būti laikraščio prenumeratorius. Daugiau verčiama prenumeruoti, mažiau verčiama skaityti. Moksleiviai, kaip ir kiti žmonės, laikraščius prenumeruoja ne skaitymui, bet iš reikalo, popieriui. Bet kartais reikia ir paskaityti, kai ateina eilė klasėje atpasakoti laikraščių žinias. Mažai kas tiki, ką laikraščiai rašo. Jaunuolis girdėjo apie Vengrijos sukilimą ir jaunimo sujudimą Vilniuje ir Kaune. Tuo metu įkliuvo Dūkšto vykdomojo komiteto pirmininko sūnus, tad iš vietos turėjo išlėkti ir tėvas. Skaitė Antano Miškinio porą eilėraščių ir yra girdėjęs žmones kalbant, jog jis yra buvęs kalėjime. Dabar žmonės daugiau kalba ir mažiau bijo, o prieš keletą metų laikė susirišę daiktus, bijodami, jog kiekvieną naktį gali tekti išvažiuoti.
Į LAISVĘ AUKOJO:
Vl. Baltrušaitis $8.50, V. Ramonas $7.00, prel. F. Juras $4.00, V. Rastonis $4.00, V. Cyvas $3.00, A. Skrupskelienė, K. Bružas, A. Baltrušaitis, V. Barisas, J. Kojelis, L. Padleckas, V. Skladaitis, J. Žilionis po $2.00, J. Ardys, V. Rygertas, V. Širvydas po $1.00.
Mieliems žurnalo rėmėjams nuoširdžiai dėkoja
Į Laisvę leidėjai
