DEMOCRAZIA CRISTIANA RŪGIMAS
Praeito spalio 23—27 Florencijoj įvyko Italijos krikščionių demokratų partijos 7-sis kongresas, užtrukęs net 3 dienas ilgiau, nei buvo numatyta, tačiau partijos vidinio rūgimo nepašalinęs.
De Gasperi era
Krikščionys demokratai Italijoj vadovaujamą vaidmenį įgijo tik po II-jo pasaulinio karo, kai pralaimėto karo bėdų slegiamos Italijos vairą 1945 gruodyje perėmė De Gasperi, šiandien kai kieno lyginamas su Italijos kūrėju Cavouru. Nors 1946 rinkimuose į pirmąjį demokratinį Italijos parlamentą De Gasperi vadovaujami krikščionys demokratai iš 468 atstovų buvo pravedę tik 207 atstovus, De Gasperi sugebėjo prastumti krikščionims demokratams priimtiną Italijos konstituciją (būdinga, paties De Gasperi iniciatyva į konstituciją įdėtas nuostatas, draudžiąs dvasininkams dalyvauti politinėse partijose), iki 1947 gegužės vyriausybės koalicijoje turėti ir kompartiją, plačiai užsimoti žemės reformai ir kitoms socialinio gyvenimo reformoms.
Ši plataus diapozono, savo esme nepasaulėžiūrinė De Gasperi politika susilaukė daug palankumo. 1948 rinkimuose į parlamentą krikščionys demokratai iš 551 atstovo pravedė 307, taigi savą daugumą, surinkdami 48,4% visų balsų. Tačiau ir daugumą turėdamas, De Gasperi neatsisakė koalicijos su socialistais ir liberalais. Antra vertus, prieš De Gasperio „kairumą“ ir jo „socialinį radikalumą“ pradėjo šiauštis konservatyvieji Italijos katalikai, vadovaujami prof. Geddos, katalikų akcijos pirmininko, kai kurių bažnyčios hierarchų palaikomo. Konservatyviųjų katalikų spaudžiamas, De Gasperi prieš 1953 parlamento rinkimus padarė nuokrypą nuo demokratinių rinkimų principo. Būtent, sava KD dauguma pasinaudojęs, pravedė rinkimų įstatymą, kad partija ar koalicija, gavusi daugiau kaip 50% balsų, automatiškai gauna mandatų premiją, t. y. tam tikrą kiekį mandatų daugiau, negu išeina pagal gautus balsus,šioji nuokrypą nuo demokratinių rinkimų principo daugiausia lėmė, kad 1953 rinkimuose KD neteko apie 2 mil. balsų(1948 — 12,741,292; 1953 — 10,859,554) ir vietoj buvusių 307 atstovų pravedė tik 262 atstovus, šis pralaimėjimas ir konservatyviųjų KD sluogsnių opozicija partijos viduje pastūmėjo De Gasperi „nusiimti“. Jis pasitraukė ir iš min. pirmininko ir iš KD gen. sekretoriaus postų. Jo pasitraukimas (1954 rug-piūtyje jis mirė) vidaus įtampą KD partijoje tik dar labiau išryškino.
Vidaus kovos metas
Į 1958 rinkimus partija išėjo vadinamų „kairiųjų“ krikščionių demokratų (Fanfani, Dossetti, Pastore) vadovaujama. „Kairysis“ krikščionis demokratas(Gronchi)buvo išrinktas ir Italijos prezidentu. Nors 1958 rinkimuose parlamento daugumos krikščionys demokratai negavo, bet savo pozicijas akivaizdžiai sutvirtino. Kadangi tai buvo faktiškai „kairiųjų“ krikščionių demokratų laimėjimas, natūraliai jiems atiteko ir vyriausybei vadovauti. Fanfani tapo ministeriu pirmininku. Matydamas vienintelę socialinėms reformoms pravesti galimybę tik socialistų paramoje, Fanfani savo politiką ir suko ta linkme. Konservatyvieji krikščionys demokratai (Andreotti, Scelba, Sturzo, Pella), vengdami atakuoti Fanfani socialinę programą (tai būtų nepopuliaru), surengė jam sparninę „pirtį“, apkaltindami jį nuolaidomis marksizmui, nuosavybės principų išdavimu ir pan. Pagaliau, pareikalavus slapto balsavimo, dalis pačių krikščionių demokratų frakcijos atstovų parlamente pabalsavo su opozicija ir Fanfani vyriausybę nuvertė. Partijos sekretorium vietoj Fanfani buvo išrinktas Moro. Partijos vidaus santykiai dar labiau įsitempė.
Spalio kongresas turėjo susitvenkusias nuotaikas pravėdinti, kad galutinai nesuirtų partijos organizacinė vienybė. Nenuostabu todėl, kad kongrese iš apie 700 atstovų diskusijose dėl partijos linijos pasisakė daugiau kaip 100. Deja, išskyrus reikalą išlaikyti partijos vienybę, programinės vienybės nebuvo pasiekta. Renkant naują partijos vadovybę, maža balsų persvara laimėjo Fanfani oponentai, atseit konservatyvieji.Kongrese protarpiais įtampa susidarydavo tokia didelė, kad atrodė ne vienos grupės, o dviejų labai skirtingų grupių susirinkimas. Nors organizacinė vienybė tuo tarpu išlaikyta, ar ji ilgam įstengs apjungti dvejopus praktinės politikos siekimus? Vt.
