Žvilgterėjus į dabartines Lietuvos archeologijos darbus
JONAS PUZINAS
JONAS PUZINAS, buvęs humanitarinių mokslų fak. dekanas, archeologijos katedros vedėjas, svarbiausias specialistas archeologas, kurį davė nepriklausoma Lietuva. Dabar vienas iš Lietuvių Enciklopedijos redaktorių. Gyvena Philapelphijoje ir aktyviai reiškiasi bendruomenės veikime.
Lietuvių sovietinėje spaudoje nuolat pabrėžiama, kad tik sovietinėje santvarkoje susidariusios geros darbo sąlygos mokslo žmonėms dirbti ir kad jų vadinamoje “buržuazinėje Lietuvoje” nieko ar visai nedaug tebuvę padaryta. Tačiau žvilgterėjus į faktinę padėtį, tik paskutiniaisiais metais jaučiamas didesnis pasistūmėjimas į priekį. Tik pernai po ilgų svarstymų tarpusavyje ir pasitarimų su partijos organais išleisti pirmieji tomai Lietuvos istorijos (Lietuvos TSR istorija I tomas. Nuo seniausių laikų iki 1861 metų, 447 psl.) ir Lietuvių literatūros istorijos (iki A. Baranausko imtinai, 587 psl.). Ilgai nenusistatyta, kaip interpretuoti senosios Lietuvos istorinius faktus ir literatūrinius reiškinius. Šiuo atžvilgiu kiek dėkingesnė proistorinės medžiagos interpretacija: čia tereikėjo prisiderinti prie Sovietų Sąjungoje įprasto marksistinio-leninistinio atskirų laikotarpių suskirstymo ir nusistojusios terminijos. Tačiau ir proistorikams nusmaigstytos darbo gairės dažnai buvo kilnojamos iš vienos vietos į kitą.: pradžioje aiškinant etninius klausimus teko derintis prie N.J. Marro sukurtų teorijų, 1950 pasmerkus jo mokslą, staiga reikėjo pasukti į J.V.
Stalino nustatytas vėžes kalbotyrai, o N.S. Chruščiovui nuvainikavus Staliną — vėl vengti jo vardo. Visa tai, be abejo, buvo nemažas stabdys moksliniams darbams. Todėl ir nenuostabu, kad per 13 metų nepadaryta tiek, kiek būtų buvę galima atlikti dabar turimomis darbo jėgomis.
Juk šiuo metu Lietuvoje dirba nemažas proistorikų būrelis: senosios kartos archeologas P. Tarasenka, Nepriklausomos Lietuvos auklėtiniai R. Jabloskytė-Rimantienė, P. Kulikauskas, R. Volkaitė-Kulikauskienė, o iš keleto naujai paruoštų pradėjo reikštis A. Tautavičius. Per tą laiką tęsti kai kurių anksčiau pradėtų tyrinėti kapinynų kasinėjimai ir ištirta visa eilė sodybų, piliakalnių ir kapinynų. Čia trumpai suminėsiu archeologinius darbus, išspausdintus tik mokslo žurnaluose ir išleistus atskirai.
P. Tarasenka ir toliau tebedirba archeologijos populiarizacijos srityje. Jis, remdamasis archeologinių tyrinėjimų medžiaga, yra išspausdinęs apysakų vaikams ir jaunimui: Užburti lobiai 1956 ir Didžiųjų Tyrulių paslaptys 1956. Be trumpo straipsnio apie Lietuvos piliakalnius rusiškai (Gorodišča Litvy. -Kratkija soobščenija o dokladach į polevych issledovanijach Institutą Istorii Ma-terialnoj Kultury XLII 1951, 86-91 psl.), jis dar yra išleidęs knygutę Lietuvos piliakalniai 1956, 100 psl. Dabar skelbiasi ruošiąs 7 tomų veikalą apie Lietuvos piliakalnius.
R. Jablonskytė-Rimantienė, specialiai tyrinėdama akmens amžiaus laikotarpį, yra paskelbusi rusiškai du vertingus straipsnius: apie Lietuvos mezolitą (Mezolit Litvy.-KSIIMK XIII 1952, 40-52 spl.) ir apie seniausias kultūrines sritis Lietuvoje (O drevneišych kulturnych oblastiach na territori Litvy. - Sovetskaja Etnografija 3, 1955, 3-19). Be to, ji yra paruošusi vadovą anksčiau buv. Vytauto Didžiojo Kultūros muzėjaus priešistorinio skyriaus (dabar vadinamas Kauno Valst. M.K. Čiurlionio vardo dailės muzėjaus pirminės kultūros skyrius): Pirminės kultūros skyriaus ekspozicijos vadovas 1956, 52 psl.
Tuo tarpu daugiausia darbų yra parašęs P. Kulikauskas. Iš jo straipsnių pažymėtini; apie Lietuvos archeologinius paminklus ir jų tyrimo uždavinius (Litovskija archeologičeskije pamiatniki į zadači ich izučenija. - Kratkije soobščenija Institutą Etnografii XII 1950, 59-61 psl.), Kurmaičių (Kretingos raj.) plokštinio kapinyno tyrinėjimai (Lietuvos Istorijos Instituto Darbai I 1951, 315-365 psl.), apie Lietuvos archeologinių paminklų tyrinėjimą (Izsledovanije archeologičeskich pamiatnikov Litvy. - KSIIM KXLII 1952, 92-104 psl.), Lietuvos archeologijos mokslo klausimai J.V. Stalino darbų kalbos mokslo klausimais šviesoje (Lietuvos Mokslo Akad. žinynas IX 1952, 168-178 psl.), apie ankstyvąjį Lietuvos apgyvendinimą (Nekotoryje dannyje o pervonačalnom zaseleni territori Litvy. - Trudy Institutą Etnografi XIII 1954, 36-46 psl.), Kai kurie archeologiniai duomenys apie seniausiai Lietuvos TSR teritorijoje augintus javus (Lietuvos Mokslo Akad. Darbai IX 1955, 75-84 psl.), Nauji radiniai Kurmaičių kapinyne (Lietuvos Mokslo Akad. Darbai, serija A, 2, 1957, 141-151 psl.) ir Raginėnų (Šeduvos raj.) archeologinių paminklų tyrinėjimai ir “Raginėnų kultūros’ klausimas Lietuvos Mokslo Akad. Darbai, serija A 1, 1958, 65-89 psl.). Be to, P. Kulikauskas ir 1957 išleistoje Lietuvos istorijoje yra davęs Lietuvos proistorės apžvalgą (5-37 psl.). Vertingiausi P. Kulikausko straipsniai yra apie Kurmaičių bei Raginėnų tyrinėjimus ir apie javus, augintus Lietuvoje priešistoriniais laikais. Kituose straipsniuose tenka jam, kaip Lietuvos Mokslo Ak. bendradarbiui, pasisakyti principiniais sovietinės archeologijos klausimais, iškelti tariamas “buržuazinio” Lietuvos archeologijos mokslo negeroves ir t.t.
R. Volkaitė-Kulikauskienė, dabar Vilniaus universiteto docentė ir archeologijos etnografijos katedros vedėja, yra paskelbusi šiuos darbus: apie laidojimo paminklus Lietuvoje I tūkstantmečio gale ir II tūkstantmečio pradžioje (Pogrebalnyje pamiatniki Litvy konca I – načala II tysiačiletija našej ery. - KSIIMK XLII 1952, 108-122 psl.), apie arklių kapus Lietuvoje (Pogrebenija s koniami u drevnich litovcev - Sovetskaja Archeologija XVII 1953, 211-111 psl.), Linksmučių (Pakruojaus raj.) kapinyno 1948 m. tyrinėjimų duomenys (Lietuvos Istorijos Instituto Darbai I 1951, 279-314 psl.) ir Klasikinės visuomenės susidarymas Lietuvoje (Vilniaus Valstybinio Universiteto Darbai V 1954, 120-138 psl.). Pirmieji trys straipsniai yra dalykiniai ir praturtina mūsų negausią archeologinę literatūrą, tačiau pastarasis daugiausia skirtas sovietinės archeologijos principams ryškinti. Didžiausias R. Volkaitės-Kulikauskienės darbas yra neseniai išėjęs — Lietuvos archeologiniai paminklai ir jų tyrinėjimai 1958, 179 psl. Tai darbas, turįs tikslą supažindinti platesnius visuomenės sluogsnius su archeologiniais paminklais, jų tyrimo būdais bei apsauga. Čia nusakomi pagrindiniai archeolog. paminklai (senosios gyvenvietės, piliakalniai, kapų tipai, alkakalniai, lobiai, senieji keliai ir brastos), suminimi pagrindiniai ligi šiol tyrinėti archeologiniai paminklai, duodama jų nuotraukų ir kt. Po to patiekiama trumpa archeologinių tyrinėjimų istorija Lietuvoje, prieinama prie tyrinėjimų būdų bei technikos, kalbama apie senovės paminklų registraciją, žvalgomąsias ekspedicijas, archeologinių žemėlapių sudarymą, planų paruošimą, fotografavimą ir kt. Pagaliau duodami 1949 metų kultūros paminklų apsaugos nuostatai. Specialios Lietuvos archeologijos problemos šiame darbe nesprendžiamos. Be nepriklausomoje Lietuvoje tyrinėtų kapinynų ir piliakalnių apžvelgiama ir visa eilė paskutiniaisiais laikais ištirtų stovyklų bei sodybų, piliakalnių ir kapinynų, čia duodama žinių apie tyrinėtas akmens amžiaus stovyklas Eiguliuose (prie Kauno), prie Versminio upelio ir ežero (Marcinkonių apylinkėse), Samantoniuose (Širvintų vis.), apie naujojo akmens amžiaus pabaigos ir žalvario amžiaus pradžios gyvenvietę Žaliojoje (netoli Maišiagalos), apie Turliojiškio durpyno (Kalvarijos vis.) raginius ir akmeninius dirbinius. Patiekiama duomenų apie 4 tyrinėtus piliakalnius: Nemenčinės, Migonių, Lavariškių ir Žiegždrių. Pagaliau informuojama apie kapinynų ir pilkapių kasinėjimus Laimučiuose (Pakruojaus vls.), Počkaluvkoje (Nemenčinės vls.), Didžiuliuose (Šalčininkų vls.), Kapitoniškiuose (prie Rumšiškių) ir kt. Apskritai, darbas parašytas sklandžiai ir duodama graži svarbesniųjų archeologinių paminklų apžvalga. Darbas iliustruotas 89 archeologinių paminklų paveikslais, deja, daugelis iliustracijų techniškai blogai atspausdinta, nors popierius ir neblogas. Tai bendra yda daugumos sovietinių leidinių, išskyrus gražiai leidžiamą Lietuvių liaudies meno seriją, leidinius Vilnius, Vilniaus universitetas, kai kuriuos albumus (pvz. Dainava), turistinius leidinėlius ir kt.
Trumpoje archeologinių tyrinėjimų apžvalgoje neapsieinama nepakritikavus ir “buržuazinės” Lietuvos darbų šioje srityje. Kai kur gerokai prasilenkiama su visiems įprastine tiesa, čia, pavyzdžiui, tvirtinama, kad nepriklausomoje Lietuvoje nebuvę archeologiniam darbui pasiruošusių žmonių ir kad Kauno universitetas neruošęs specialistų. Įdomu, iš kur gi dygo čia suminėtų darbų autoriai: pati R. Volkaitė-Kulikauskienė, P. Kulikauskas ir R. Jablonskytė-Rimantienė ? Juk jie čia visi ir dabar JAV sėkmingai dirbanti proistorikė M. Alseikaitė-Gimbutienė buvo pradėti ruošti Vytauto Didžiojo Universitete Kaune ir, humanitarinių mokslų fakultetą perkėlus į Vilnių, visi baigė archeologines studijas 1942 metais: R. Volkaitė II.6, R. Jablonskytė V.23, P. Kulikauskas V.27 ir M. Alseikaitė VI. 3. Matyti, būta ir kokio nors mokytojo, davusio jiems šiokius tokius archeologijos mokslo pagrindus.
Iš jau po II pasaulinio karo paruoštų specialistų tuo tarpu pradėjo reikštis A. Tautavičius, išspausdinęs šiuos straipsnius: Rytų Lietuvos Pilkapiai (Lietuvos Mokslo Akad. Darbai I, serija A, 1955, 87-99 psl.) ir Kapitoniškių pilkapiai (ten pat, 1957, 95-109 psl.).
Tai beveik ir visas 13 metų darbų balansas.
J. Puzinas
• Vilniuje sudarytas komitetas "kultūriniam ryšiam” su lietuviais Vakaruose. Lietuvos delegacija prie JPT pasisakė prieš ryšius su okupaciniais pareigūnais, už ryšius su atskirais lietuviais pavergtoje Lietuvoje.
