Ar pasisekė sunaikinti nepriklausomybės idėją nūdienėje Lietuvoje?
ANAPUS
JULIUS VIDZGIRIS
JULIUS VIDZGIRIS sociologijos daktaras, buvęs Amerikos Balso bendradarbis, specialiai sekęs ir sovietinę spaudą. Laikome, kad jo pateikiama dokumentacija yra svarbi norint teisingai Lietuvoj padėtį įvertinti.
Nepriklausomybės idealas nūdieniame pasaulyje neginčijamai pripažįstamas ir žymi tautų, plačiųjų masių atbudimą, bendrą visuomenės demokratėjimo kryptį. Tai išraiška ir kartu sąlyga naujos žmogaus sąmonės, kad kiekvienas turi teisių, į kurias niekas negali kėsintis, tarp jų teisę laisvai lemt savo gyvenimą, jį savarankiškai tvarkyti. Nūdien nepriklausomybės siekia ir jos ilgesiu gyvena net kolonijų tautos, apie kurias visai iki šiol nekalbėta. Tuo tarpu lietuviai yra viena tų Europos tautų, kurios pagrįstai didžiuojasi savo sena valstybine praeitimi, iš tikrųjų senesne, negu tuo gali girtis maskvinis pavergėjas. Lietuviškoji nepriklausomybė — seniai subrandintas ir naujausios visuomeninės raidos sutvirtintas idealas. Svetima “globa”, “vadovavimas’, prievarta brukamas "išganymas’ yra tai, kas sovietinėje okupacijoje nuolat žeidžia lietuvio žmogiškojo orumo sąmonę. Ir šiuo tat požiūriu okupacija yra mėginimas atsukti istorijos ratą atgal.
Koks tai sunkus ir neįmanomas užsimojimas, niekas to geriau nežino už pačius okupantus, nes ir milžinišką jėgos persvarą beatodairiškai naudodami, jie jautėsi priversti padaryti nuolaidų, pirmiausia kapituliuoti žodžiais. Antai, komunistinių agentų žodyne pastaruoju metų naudojami anksčiau buvę išbraukti terminai, kaip “tauta’, “tautos dvasia”, “nacionaliniai ypatumai”, dargi “nepriklausomybė”. Tai įdomus komunistinio režimo prisipažinimas, kokia neišraujamai gili tautinės nepriklausomybės idėja pavergtoje tautoje. Nuolaidos neapsiribojo žodžiais.
Respublikinių teisių praplėtimo prasmė
Po Stalino mirties daugiau pabrėžtas vad. “nacionalinių kadrų” klausimas ir praplėstos respublikinės teisės. Tai labai ribotos priemonės, kurios nereiškia kokio žingsnio į didesnį krašto savarankumą. “Nacionalinių kadrų’ klausimas esmėje tėra okupanto mėginimas kiek lanksčiau vykdyti priespaudos politiką. Gal ne taip beatodairiškai, bet žymiai nuosekliau ir giliau gali visus nurodymus iš viršaus įvykdyti vietines sąlygas gerai pažįstas sandarbiautojas, negu svetimas atėjūnas. Su šia tendencija derinasi ir kiek praplėstos respublikinės teisės “valstybinio planavimo ir ūkinio finansavimo atžvilgiais teismų ir administracinės veiklos srityje, kultūrinėje statyboje” (T.1958.3.12, 2).
“Praėję ketveri metai — teigia bolševikinė TIESA —tai nuoseklaus mūsų šalies tautų valstybingumo stiprinimo ir vystymo metai. Sukurta Aukščiausios Tarybos Ekonominė Komisija, kurios uždavinys yra rūpintis, kad kiekvienai respublikai būtų sudarytos vienodos sąlygos vystytis ir augti, praplėstos respublikų teises įstatymų leidimo srityje ir pagaliau visai neseniai pramonės valdumo pertvarkymas perdavė respublikoms visą jų teritorijoje esančią pramonę.. tarybinio demokratizmo stiprėjimo metai, leninio partinio gyvenimo normų atkūrimo metai” (T 1958.3.16, 1).
Respublikinių teisių praplėtimas, “valstybingumo stiprinimas’ faktiškai tėra sovietinės imperijos centro prerogatyvų delegavimas ne pirmaeiliuose dalykuose.
Tiesa, kad ir koks suvaržytas vietinės administracijos aparatas savaime yra veiksnys, siekiąs savo galių sustiprinimo ir tuo pačiu netiesiogiai remiąs krašto savarankumo siekimus. Tik vis dar nematyti ženklų, kad jo įtaka iki šiol būtų pasiekusi pažymėtinos svarbos. Priešingai, valstybinį respublikinį aparatą kompartija įdėmiai stebi.
Lkp ck sekr. Sniečkus šiemet įspėjo;
“Mes turime taip pat kovoti ir su tendencijomis ..vienapusiškai aiškinti partijos nacionalinės politikos klausimus, akcentuojant tik tai, kas susiję su sąjunginių respublikų teisėmis, nutylint sąjunginių respublikų pareigas visos Tarybų Sąjungos atžvilgiu. Labai svarbus mūsų uždavinys yra auklėti partinius, tarybinius kadrus, visus respublikos darbo žmones gilaus bendrasąjunginių interesų supratimo dvasia, kokovoti su įvairiomis autarkinėmis atsiribojimo nuo bendrųjų Tarybų Sąjungos uždavinių ..tendencijomis’ (T 1958.2.13)
Nepriklausomybės idėja ir jaunoji karta
Nepriklausomybės mintis gyva ne tik vyresnėje kartoje, kuri pati džiaugėsi laisvo gyvenimo laikotarpiu. Ji gyva ir jaunoje, pokario metais sovietines mokyklas išėjusioje kartoje. To neslepia patys sovietiniai pareigūnai ir jų spauda, kurioje režimo skundai ypač padidėjo po Vengrijos laisvės sukilimo 1956 m. rudenį.
Po Vengrijos įvykių Sniečkus viešai pareiškė:
“Ginkluotas .. reakcijos ..išpuolis prieš demokratinę Vengriją padrąsino reakcionierius ir mūsų krašte. Pradėjo kelti galvas buvusių priešliaudiškų partijų likučiai, ..išnaudotojiškų klasių atplaišos, buržuaziniai nacionalistiniai elementai ir įvairūs jų pakalikai. Vieni jų dangstydamiesi kritika, kiti po tariamos demokratijos kauke, o kai kurie ir visai atvirai, — mėgina kiršinti, šmeižti, skleisti nepasitikėjimą komunistų partija ir tarybinės vyriausybės politika Lietuvoje’ (T 1956. 12.9, 2).
Sniečkų tuo pačiu metu patvirtino sov. Mokslų Akademijos pirm. Matulis:
“...gandai kartais paveikia kai kuriuos nemokančius kritiškai galvoti inteligentus bei moksleivius, kurie ima pūsti pas mus esamus trūkumus ir darbe pasitaikančias klaidas, užmiršdami respublikos darbo žmonių laimėjimus” (T 1956.12.12,2).
Sniečkus š.m. liepos 2 Kaune pareiškė:
“Lietuviškieji ..buržuaziniai nacionalistai visokeriopai stengiasi paveikti mūsų jaunimą, apnuodyti jį šovinizmo nuodais, atitraukti nuo socializmo’ (KT 1958.7.4).
Ir Matulis Lkp 10-me suv-me šiemet teigė:
“Mokslinių problemų sprendimas vyko ir vyksta aštrios ideologines kovos sąlygomis. Sudaužytų buržuazinių nacionalistų likučiai dar bando skleisti drumsčiančias nuotaikas” (T 1958.2.14).
Lkj ck pirm. sekr. Petkevičius Maskvoje kalbėjo:
“Kj organizacijos, o drauge su jomis ir visas respublikos jaunimas griežtai pasmerkė nihilistines pažiūras į mūsų tarybinę tikrovę, pasireiškusias 1956 m. atskirose studentų grupėse, davė atkirtį mėginimams idealizuoti praeitį, atskiriems nacionalistiniams išsišokimams... Buržuaziniai nacionalistai ir lietuvių tautos išdavikai stengiasi šmeižti tarybinį gyvenimą, apjuodinti viską, kas mums šventa, užnuodyti mūsų jaunimo sąmonę nepasitikėjimo ir skepticizmo nuodais. Jie mėgina atskiras jaunimo grupes nukreipti nuo proletarinio ..internacionalizmo kelio į klaidingą vadinamo nacionalinio komunizmo kelią” (KT 1958.4.18,2).
Buvęs "sukarintų organų” pareigūnas (taip savo praeitį Berijos tarnyboje slepiąs) sov. rašytojas Guzevičius-Gudaitis, statydamas reikalavimus savo kolegoms, taip pavaizduoja nūdienę jaunimo padėtį:"Yra jaunų žmonių, kuriems neteko tiesiogiai pergyventi visų karo baisybių, kurie patys neturi skaudaus gyvenimo patyrimo, ir mūsų pareiga padėti jiems pažinti tą sunkią, skaudžią ir nepamirštamą praeitį. Bet yra ir tokių žmonių, kurie tariasi, kad praeityje aplamai nebuvę jokių sunkumų, jokių vargų, kad karas Lietuvoje prasidėjęs tik 1944 m... O ką jau bekalbėti apie prieškarinius laikus?.. Juo labiau pamiršti tie laikai, kai mūsų krašte siautėjo smetoninis fašistinis teroras... Reikia pilnai pavaizduoti tą vakarykščią mūsų Lietuvą, kad jaunimas neturėtų dėl jos jokių iliuzijų!” (LiM 1958, nr. 24 (606), 3).
Apie jaunimo, ypač studentijos laikyseną yra patikimesnių liudijimų, negu iškreiptas tikrovės veidrodis sovietinėje spaudoje. Vakarus pasiekė žinios apie masines demonstracijas Kaune 1956m. Visų šventųjų dieną, kai demonstrantai Laisvės Alėja išėjo į kapines, šaukdami “Duonos ir laisvės!”, "Mes solidarizuojame su vengrais!” ir pan. Kapinėse nenutrūkstamai aidėjo tautos himnas ir tautinės dainos, ties žuvusiųjų už laisvę kapais suplevėsavo tautinės vėliavos. Panašios demonstracijos kiek mažesniu mastu įvyko ir Vilniuje tuo pačiu metu. Jose dalyvavo tik studentai. Rasų kapinėse prie Basanavičiaus, Čiurlionio, karių ir partizanų kapų, apdėlioję juos degančiomis žvakutėmis, jie giedojo tautos himną ir žinomąsias liaudies dainas. Vėlai vakare susirikiavęs jaunimas pasuko į Aušros Vartus. Po keleto dienų prasidėjus areštams daugiausia nukentėjo lituanistinio fakulteto studentai (Eur.Liet. 1957.6.27,1; The Interprete, January 1958).
Kitas liudininko aprašymas, kaip jaunimas Kaune 1957 m. šventė Vasario 16-ją, buvo "Į Laisvę” Nr. 15.
Tokių ir panašių faktų šviesoje išryškėja tikroji reikšmė tų žodžių, kuriuos šiemet Lkp 10-me suv-me pareiškė Paleckis:
“Deja, ir dabar dar mūsų visuomenėje sutinkami atskiri žmonės su anarchistinėmis - individualistinėmis smulkiaburžuazinėmis nuotaikomis, politiniai cinikai, nenusikratę buržuazinių nacionalistinių atgyvenų, mėgstantys plepėti apie “laisvę”, bet nesugebantieji atskirti, kur laisvė ir kur nelaisvė” (KT 1958.2. 16, 1).
Okupacija pridengiama nepriklausomybės falsifikatu.
Nepriklausomybes troškimą pavergtuose lietuviuose nūdien skatina tiek bendrai žmogiškoji, tiek ypatinga tautinė padėtis. Viskas savotiškai į tai veda. Net patys primestojo režimo atstovai mėgina nepriklausomybės žodžiu pridengti tęsiamos okupacijos faktą. Antai, Sovietų kp 20-me suv-me Sniečkus teigė;
“Būdama Tarybų Sąjungos sudėtyje, lietuvių tauta igijo tikrąjį valstybingumą ir nepriklausomybę’ ( T1956.2.18, 1).
Tokie ir panašūs oficialiosios propagandos pareiškimai tik labiau kursto nuslopintus nepriklausomybės troškimus pavergtoje tautoje. Juk tai pas pats, kas alkanam sakyti, kad jis sotus.
Okupanto argumentai nepriklausomybės idėjos tarnyboje.
Pavergtajame krašte kurstančiai veikia užsieniui skirtoji tarptautinio komunizmo propaganda, kuri daug vietos užima vietinėje spaudoje.
Aktyviai remdama kolonijinių tautų nepriklausomybės reikalą, Sov. S-ga skelbia principus ir mintis, kurie atitinka analogiškoje padėtyj esančių jos pavergtųjų įsitikinimus. Kartą pasirėmus visuotinai galiojančiomis tiesomis, nėra pagrindo jas apriboti tik kai kuriomis tautomis: kas tinka Alžyrui ar Libanui su Jordanija, tinka juo labiau Lietuvai bei kitoms Sovietų pavergtoms tautoms.
Pavyzdžio dėliai pora citatų iš dabartinio Sovietų premjero ir kp sekret. Chruščiovo kalbų:
“Laikas padaryti galą tam kraujo liejimui ir padėti susitarti Alžyro klausimu sutinkamai su Alžyro gyventojų interesais, atsižvelgiant į Prancūzijos interesus... (Pakeiskime Alžyrą Lietuva ir Prancūziją Sov. s-ga, ir koks lietuvis nepritartų tokiai minčiai? —m.p.)
“Kolonizatoriams laikas suprasti, kad kiekviena tauta gali ir turi būti visavaldis savo likimo šeimininkas...
“mūsų (S.S-gos — mp) politika kitų šalių atžvilgiu, nepriklausomai nuo to, ar jos didelės ar mažos, aiški. Mes nesikišame į jų vidaus reikalus, nes esame tos nuomonės, kad politinė santvarka, visuomeninė santvarka, ideologija — arba kitaip, visa tai, ką mes vadiname gyvenimo būdu, — yra vidinė neatimama kiekvienos šalies tautos teisė. Kiekviena tauta pati žino, kaip jai geriau šiuo metu gyventi, kurių pažiūrų laikytis, kuria religija tikėti, ir niekas, jokia valstybė neturi teisės primesti kitoms šalims ir tautoms savo gyvenimo būdo” (T 1958.3.15, 2).
Tokiais pareiškimais patys Sovietai per naktį atstato tai, ką dienos metu griauna.
Nepriklausomybės nostalgiją kelia net paprasčiausias tarptautinių žinių stilius. Pvz. žinia apie Jungt. Arabų Respublikos prez. Nassero kalbą Damaske:
“...užsienio viešpatavimas ..ir imperializmas niekuomet negrįš į mūsų teritoriją. Imperializmas visaip mėgino pasmaugti mūsų širdyse laisvės ir nepriklausomybės siekimą, bet šis siekimas pasirodė žymiai stipresnis už imperializmo galimybes” (T 1958.2.28, 3).
Oficiali Sovietų tarptautinės politikos kalba ypač suteikia svarių argumentų, nes tereikia pasinaudoti tik analogija, kad visi tie teigimai pavirstų kaltinimu komunistiniam imperializmui. Pavergtieji gyvena pačių komunistų kurstomomis mintimis k.a.: “Bet ateis laikas, kai saulė, naujo gyvenimo saulė nušvis ir alžyriečių (ir kodėlgi ne lietuvių? —m.p.) tautai. Jos neužgesinti tautų krauju susitepusiems imperialistiniams budeliams’ (T 1958.III.9 2).
Prisiskaitę ir prisiklausę tokių išsireiškimų, jie vieną dieną, pasakys panašiai kaip dabar mokomi mitinguose: "Mes pareiškiame imperialistams: Kraustykitės iš Libano ir Jordanijos!” (KT 1958.VII.22 2).
Ir sovietinė kūryba nepriklausomybes idėją stiprina.
Lietuvių nepriklausomybės jausmus lygiai kursto ir juos nuolat audrina sovietinė kūryba iš vadinamo “didžiojo tėvynės karo” metų. Kas žino, su kokiais jausmais nūdien jaunimas deklamuoja panašius žodžius kaip šie parašyti Salomėjos Neries prieš vokiškąjį okupantą kovoje žuvusiai raudonųjų partizanei Melnikaitei atminti;
“Čia mano žemė Lietuva! —
Drebėkit, atėjūnai!
Čia milžinų dvasia gyva —
Jūs žudote tik kūną”.
Ir kas gi gali iš tikrųjų pasakyti, ką jaučia lietuvis jaunuolis skaitydamas karo metu žuvusio totorių poeto Musos Džialilio eilutes? Greičiau negu apie neatsimenamą vokiečių okupacijos laikotarpį jame neišvengiamai gimsta dabarties vaizdai ir tada sovietinės eilės tampa aštria dabartinio režimo kritika legaliu užslopintų jausmų pavidalu:
▲
Budeliui
Ne, budeli, neatsiklaupsiu aš ant kelių,
Nors mesk mane vergijon, nors marink badu.
Stovėdamas aš mirsiu. Atgailos žodelio —
Nors galvą kirsk man — negirdėsi tu.
Deja, kautynėse ne tūkstantį-tik šimtą
žudikų tokių šūviais patiesiau taikliais
Už tai aš atsiklaupęs savo žemę gimtą
Ir savo liaudį paprašysiu man atleist.
(T 1956.III.8.)
arba:
Netikėki!
Jei žinią atneštų kas apie mane
Sakytų: — Tėvynę jis išdavė! Niekšas... —
Netikėk, brangioji! Tau šitokių žodžių
Draugai nesakys, jeigu myli mane.
Ginklą suspaudęs, kariaut išėjau.
Tu ir tėvynė — už viską brangiau.
Argi galiu jus išduot? Niekada!
Kas man gyvenime liktų tada?
(LiM 1956 nr.7)
▲
Ar galima tikėtis evoliucijos?
Nepriklausomybės mintį nūdienėj Lietuvoj palaiko ją slegiančios okupacijos ideologinis anstatas, todėl nematyti ženklų, jog ta mintis galėtų būti galutinai nuslopinta. Tačiau tai dar nereiškia, kad daug ko būtų galima tikėtis iš evoliucijos. Kas taip manytų, tepalygina postalininę kryptį pavergtoje Lietuvoje su kaimyninės Lenkijos komunistiniu režimu. Jeigu Gomulkos režimas nėra idealas, tai Lietuvai ir nuo jo dar labai toli. Gomulkai buvo leista kalbėti apie skirtingus kelius, vedančius į socializmą, kurie, anot jo “priklauso ne tik nuo bendrųjų istorinių sąlygų, bet taip pat nuo specifinių įvykių, istorinių ypatumų ir tautinių bruožų, kurie išryškėjo istorijos eigoje”. Apie lenkų tautą Gomulka yra pareiškęs, kad “joje dėl šimtmetinės baudžiavos istorinio vystymosi eigos susidarė ypatingas jautrumas krašto nepriklausomybę ir suverenumą liečiančiais klausimais”. Jo nuomone, ‘‘tokių tautinių bruožų reikšmės, ypač socializmo statybos laikotarpyje, neįvertina ar juos neigia nihilistinis dogmatizmas, su kuriuo reikia kovoti, nes jis vėlina ir net nuo tikslo nukreipia kovą už socializmą, kas išdavoje sukelia darbo masių nepasitenkinimą’ (plg. Gomulkos str. Pravdoje 1957.V.11).
Sniečkus niekad nieko panašaus negalėjo pasakyti, nors tie patys bendro istorinio palikimo šimtmečiai sieja Lietuvą ir Lenkiją. Užuot iškėlęs lietuvių jautrumą krašto nepriklausomybės bei suverenumo dalykuose po tų pačių tragiškų Vengrijos įvykių, Lkp ck pirmasis sekretorius, priešingai Gomulkai, lietuvius įspėjo nemėginti pabrėžti savarankiškumo rusų atžvilgiu.
“Kas kursto prieš rusų tautą, kas norėtų atplėšti lietuvių tautą nuo rusų tautos, tas kasa duobę lietuvių tautai. Arba su rusų tauta, su visomis tarybinėmis tautomis nacionalinio klestėjimo ..keliu, arba imperialistinė vergovė, lietuvių tautos sunaikinimo grėsmė. Trečio kelio nėra”. (T 1958.11.13).
Lygiai tą patį pareiškė ir Paleckis:
“Klausimas būti ar nebūti lietuvių tautai, jos likimo ir būsimosios gerovės klausimas yra glaudžiai susijęs su tarybine santvarka, su broliška kitų tarybinių tautų pagalba, su draugyste, kuri riša ją su didžiąja rusų tauta' (KT 1958.11. 16, 1).
Ta pačia proga vienas ir kitas mėgino pabrėžti komunizmo ideologijos, vad. proletarinio internacionalizmo reikšmę tautiniams klausimams. Sniečkus:
“Proletarinis internacionalizmas ne tik neprieštarauja nacionaliniams lietuvių tautos interesams, bet sudaro jų geriausio patenkinimo pagrindą. Proletarinis internacionalizmas nepaneigia ir neatmeta patriotizmo savo tautai, meilės savo liaudžiai, pagarbos gimtajai kalbai, pažangioms nacionalinėms tradicijoms. Reikia teigiamai vertinti tai, kad yra atgaivinamos pačios liaudies sukurtos pažangios nacionalinės tradicijos bei papročiai’ (T 1958.II.13). Ir Paleckis: “Lietuvių inteligentijos tarpe yra atskirų žmonių, kurie, nepakankamai gerai suprasdami partiškumo principą, komunistinėms idėjoms priešpastato nacionalines idėjas. Tai reiškia visiškai nesuprasti komunistinės ideologijos internacionalizmo ideologijos esmės. Tik ištikimas internacionalizmo, tautų proletarinės draugystės idėjoms komunistas yra geriausias savo tautos patriotas. Kas to nesupranta, tas dar užsikrėtęs buržuazinės ideologijos raugu, nes kaip tik buržuazija stengiasi monopolizuoti nacionalines ..ir patriotines idėjas, o pati iš esmės yra kosmopolitinė” (KT 1958.II.18).
Kaip savotiška nuolaida vertintinas tas faktas, kad Sniečkus pripažino, jog kai kurie režimo žmonės “iškraipo nacionalinę politiką” (plg. KT 1956.SII.9), pasmerkdama" “atitrūkusius nuo gyvenimo darbuotojus, kurie yra abejingi tokiems klausimams, kaip nacionalinių kadrų ugdymas, gimtosios kalbos vartojimas ir kt.”, kurie vadovaujasi “nihilistinėmis pažiūromis į nacionalinius ypatumus” (plg. T 1958.11.13).
Įtampos ir budėjimo padėtis
Darant išvadą artimai ateičiai, nuslopintą nepriklausomybės troškimą pavergtoje Lietuvoje reikia laikyti nuolatinės įtemptos, nepasitenkinimo ir galimo netikėto sprogimo židiniu. Tai uždeda pareigą nuolat budėti, kad neatsakingi sluoksniai iš šalies ar net pats priešas neišprovokuotų, nepastatytų ir taip daug nukentėjusio krašto pavojun, neduotų akstino dar žiauriau okupantui atsiskaityti. Vengrijos įvykiai ir Lietuvai yra įsidėmėtina pamoka. Anksčiau cituotas Sniečkaus šiemetinis įspėjimas lietuviams premjero Nagy egzekucijos šviesoje gali būti laikomas daugiau, negu eiliniu tik okupanto valią, reiškiančiu žodžiu.
Okupacijai nusitęsiant, tenka mesti žvilgsnį ir į tolesnę laiko perspektyvą, pramatyti jos padarinių žalą. Prievartinis nepriklausomo gyvenimo plėtotės sustabdymas, nors ir yra esmėje bergždžias pasikėsinimas prieš nesulaikomą istorijos eigą, tačiau gali ilgai nusitęsti ir tuo didesnės žalos atnešti ateičiai. Pačiu didžiausiu reikia laikyti tą faktą, kad neišsivysčiusios nepriklausomybės neįmanoma praaugti. O taip turi įvykti, nes nepriklausomybė, kaip daug naujų ženklų rodo, yra lygstamas idealas. Tai nelyginant arti esanti aukštuma, kuri, kol jos papėdėje esi, užstoja viską, tačiau jon įkopus atsiveria nauja panorama ir naujos viršūnės. Kur nepriklausomybės idealas paneigtas, ten visa tautos energija skiriama jam siekti. Kur nepriklausomybė tapusi tikrovė, ten iškyla reikalas kreipti tautinį gyvenimą augštesnių idealų linkme.
Anttautinė bendruomenė ir tauta
Nūdien laisvajame pasaulyje vis daugiau balsų pasigirsta apie anttautinės bendruomenės reikalą. Ne kas kitas kaip Anglijos premjeras Macmillan neseniai yra pabrėžęs “tarpusavio priklausomybės’ reikšmę didžiosioms valstybėms. Iš tikrųjų, visiška nepriklausomybė nūdien neįmanoma jungiantis bendram apsigynimui ir daug daugiaujieškant kūrybiškų kelių solidariai tautų bendruomenei sukurti. Tą patį rodo ir įvairūs vak. Europos apsijungimo procesai bei Jungtinės Europos minties pažanga pokario metais.
Bet gali kas nors klausti, ar prievartinis rytų ir vid. Europos įjungimas į sovietinę sistemą nėra kartais kaip tik tokio istorinio vystymosi paspartinimas? Juk žinome iš istorijos, kad tautų susivienijimus dažniausiai lydėjo prievarta ir smurtas. Be to neapsiėjo nei Klodvigas frankus jungdamas, nei Mindaugas lietuvių gentis vienydamas.
Į tai norėtume atsakyti, kadnūdienėmis sąlygomis į tarptautinę bendruomenę veda tik nepriklausomybės kelias. Bet kokia tikra tarptautinė bendruomenė remiasi laisva tautų valia ir jų tarpusaviniais interesais. Kaip kolonijinės tautos turi pirma išsivaduoti iš svetimo jungo, kad galėtų kurti naujus lygybe ir teise paremtus santykius, taip lygiai ir Sovietų pavergtos tautos, tik atgavusios savo nepriklausomybę, bus pajėgios tapti vertingais platesnės tautų bendruomenės nariais.
Tuo tarpu okupacija vis labiau žadina ir aistrina nepriklausomybės troškimą, o kartu vėlina jos konstruktyvų peraugimą aukštesnėje vienybėje. Sovietinė okupacija, slopindama pavergtųjų nepriklausomybės siekimus, kliudo naujos darnios tautų bendruomenės susidarymą ir nieko gero nežada ateičiai. Netiesiogiai kurstydama kraštutines nepriklausomybės kryptis, okupacija stabdo natūralią vystymosi eigą.
Ką reiškia nesaikingas nepriklausomybės supratimas, parodė ypač rytų ir vid. Europos istorija tarp dviejų pasaulinių karų. Lietuviams specialiai tenka prisiminti, kad nepriklausomybės laikotarpiu neišspręsti ginčai su kaimynais, ypač su lenkais dėl Vilniaus, buvo atnešę daug žalos: viduje kurstė nesveikas nacionalistinio šovinizmo nuotaikas, užsienio politikoje kliudė platesnių sąjungų ir tarptautinio bendradarbiavimo pastangas.
Šiuo požiūriu sovietinės okupacijos aktyvan tenka įskaityti faktą, kad Lietuvai atitaisytos teritorinės skriaudos — sugrąžinti Vilnius ir Klaipėda. “Po pergalingąja tarybine vėliava susijungė visos lietuviškos žemės su senąja sostine Vilniumi ir Klaipėdos uostu’ — tvirtina bolševikinė Tiesa (1958.1.28, 1). Pastarieji aštuoniolika metų pamažu užgydė tą gilią žaizdą, kurią Lietuvos kūne buvo padaręs dvidešimtmetį trukęs Vilniaus užgrobimas, jo dirbtinis atskyrimas nuo bendros krašto augimo raidos. Deja, Sovietų tautinė politika nuolat žeidžia tautinius pavergtųjų lietuvių jausmus ir skiepija juose neapykantą dominuojančiai rusų tautybei.
Sniečkus Lkp 10-jam suv-mui nurodė:
“Nacionalistiniai prietarai ..yra tas arkliukas, kuris turįs padėti nacionalistams nukreipti atskirus darbo žmonių sluogsnius ir ypač atskiras jaunuolių grupes iš proletarinio internacionalizmo kelio į “nacionalinio komunizmo” klystkelius. Nacionalistiniams prietarams, ypač antirusiškoms nuotaikoms kurstyti, priešai, be kita ko, stengiasi naudoti tą faktą, kad lietuvių tauta daugel metų kentė sunkią nacionalinę priespaudą. Jie stengiasi sutapatinti carizmą su rusų tauta” (T 1958.II.13).
Sovietų pretenzijos surusinti buvusią Mažąją Lietuvą (Tilžės Sovietsku pavadinimas ir pan.) iš naujo lietuviuose kursto teritorinį nepasitenkinimą. Galbūt, tai net sąmoningas pavergėjo politikos planas, naudingas kada nors nukreipti nuo tikrosios nepriklausomybės.
Šiuo klausimu įdomi vieno laiško ištrauka:
“Aš gyvenu Karaliaučiuje, čia lietuvių gana daug, tiktai jie nesusitinka, nes neturi teises susiorganizuoti. Bet, kiek girdėti iš kaimynų, lietuvių skaičius auga, ypač visos Mažosios Lietuvos, šiapus Nemuno, srityse. Mat, čia buvo atitremtų daug rusų, tačiau kai paskelbė amnestiją, jie daugumoje grįžta namo. Natūralu, nes kaip mūsų žmonės dabar grįžta iš Sibiro į Lietuvą, taip ir rusai traukiasi namo iš Mažosios Lietuvos, kuri jiems — kaip ir mums Sibiras. Ir jie poselencais nenori būti. Dėl to rusų traukimosi Mažoje Lietuvoje susidaro tuštumos, į kurias, ypač visu buvusiu pasieniu, lietuviai daro Mažosios Lietuvos infiltraciją. Beje, dabar sienos tarp Didžiosios ir Mažosios Lietuvos jau nėra, ir judėjimas per buvusią sieną yra visiškai laisvas. Didžioji ir Mažoji susilieja į vieną Lietuvą...’ (Neprikl. Lietuva 1958.III. 19, 6).
Cituojant naudoti sutrumpinimai: Lkp ck — Lietuvos komunistų partijos centro komitetas; Lkj ck — Lietuvos komjaunimo centro komitetas; T — Tiesa; KT — Komjaunimo Tiesa; LiM — Literatūra ir Menas.
Julius Vidzgiris
• Kun. J. P. buvo grąžintas iš Sibiro į Lietuvą. Paskui jis pats grįžo į Sibirą, kai aprūpintų tenai lietuvių dvasios reikalus. Pasiuntė prašymą į Maskvą, kad jam leistų statyti bažnytėlę. Vietoj atsakymo kun. J. P. buvo ištremtas iš Sibiro į Lietuvą.
• Knygos iš Vakarų į Lietuvą nueina tik kai kurios. Tarp praleidžiamų minimi kairieji rašytojai kaip Aragon, Romain Roland.
• Lietuvoje buvo plačiai kalbama, kad arkivyskupas J. Skvireckas jau prie mirties; buvo sudarytas ten net komitetas jo kūnui pervežti iš Vakarų; tai buvęs kažkeno pageidavimas iš Vakarų. Apie sumanymą jau nutilo.
