Lietuvos fizinė geografija
KAZYS PAKŠTAS
KAZYS.PAKŠTAS ..nepriklausomoje Lietuvoje pirmasis geografijos specialistas, geografijos profesorius Kauno ir Rygos universitetuose, didžiausias iš lietuvių keliautojas po Ameriką ir Afriką moksliniais tikslais.
Amerikoje nuo 1939. Dabar profesoriauja Steubenville, Ohio.
Geografijos mokslas nepriklausomoje Lietuvoje ir Europoje
Lietuvos universitetas buvo įsteigtas 1922. Tais ir sekamais metais valstybė skyrė gan apčiuopiamas sumas įvairių katedrų inventoriui ir knygoms. Bet geografija universitetan atėjo tik 1925 gale, ir jos reikalams jau nebebuvo palikta jokių lėšų, nenumatyta jai net asistentų. Tad ilgą laiką geografijai teko vesti nevaisingą kovą dėl keleto šimtelių litų knygoms ir žemėlapiams. Tik nuo 1932 geografija pradėjo gauti truputį pinigų ir numatytos dviejų asistentų vietos. Šiuo metu sovietinė propaganda šitą Lietuvos universiteto silpnybę bando sumesti Lietuvos buržuazinei santvarkai, kuriai nerūpėjusi Lietuvos žemė nei jos turtai.
Eilę metų man teko vesti labai sunkią kovą už geografijos reikalus universitete ir iš dalies gimnazijose. Kaip tos kovos dalyvis, nematau aš jokio pamato čia kaltinti nei buržuazinės, nei demokratinės, nei diktatūrinės santvarkos. Lietuvos inteligentija buvo išėjusi mokslus Rusijoj, kurios gimnazijos ir universitetai menkai išvystė geografijos dėstymą. Tie ir kiti Rusijos pavyzdžiai labai ilgai varžė ir spaudė Lietuvos inteligentų galvoseną. Gretimoje Vokietijoje geografijos mokslai jau nuo pusės devyniolikto amžiaus darė didelę pažangą. Rusija, jau nuo dvidešimto amžiaus pradžios, savo skurdžią geografinę literatūrą papildydavo gausiais stambių veikalų vertimais iš vokiečių kalbos. Prancūzo E. Reclus garsūs veikalai irgi buvo išversti rusų kalbon. Sovietinė Rusija pirmą tuziną metų irgi maitinosi tokiais vertimais, tik jie būdavo prasčiau atliekami ir labai skurdžiai, proletariškai išleidžiami.
Mokslo pažanga nėra sustingusi nė vienoj Europos šaly. Ir pati Rusija daro pažangą. Jos žemės mokslai (geologija, geografija) ypač pajudėjo nuo kokių 1930 metų. Tuo pačiu laiku ir Lietuvoje, jos labai kuklioje erdvėje, šie mokslai irgi pasistūmėjo priekin. Ir jei ne karas ir ne okupacijos, tai per paskutinius dvidešimtį metų Lietuva jau būt padariusi labai žymią mokslinę pažangą visose mokslų srityse, o ne vien tose, kurios nekenkia Sovietiniam režimui.
Geografijos mokslas ir Sovietai
Sovietinėse šalyse labai sunku pasireikšti antropogeografijai ir politinei geografijai ir kitiems panašiems mokslams, kurie gali bent kiek paliesti žmonių ar tautų dabartinius vargus ir jų liūdną likimą.
Tad sovietiniuose kraštuose šitos mokslų šakos visai apleistos. Norint nekvaršinti cenzorių galvos, nieko nebespausdinama šiose srityse. Juk Lietuvoje įvyko didžiausi an-tropogeografiniai pasikeitimai: daugybė senųjų gyventojų išvežta ar išžudyta: vieton jų atplūdo didelės naujų kolonistų gaujos ir pasisavino anų gėrybes. Tad kogėlgi dabar apie tai taip tylima? Kodėlgi neišleisti tokio nedidelio žemėlapio, kurs parodytų, koks lietuvių procentas dar liko kiekviename rajone ? Kas atsitiko su Mažosios Lietuvos gyventojais ? Šimtai panašių klausimų atsirastų, bet šiuo metu partijos viską žinanti cenzūra juk neleis tokių klausimų nė prisiminti. Tai nemadnūs klausimai.
Sovietuose dabar madoje tik dvi geografijos šakos: fizinė ir ekonominė. Ir šie mokslai ten vietoje nestovi, daro stambią pažangą. Laikoma, kad šie mokslai negali marksizmui pakenkti; net ir neišlavintam cenzoriui jie nesudaro didelio rūpesčio: jis tik prižiūri, kad senieji režimai ar ideologijos būtų protarpiais pasmerkiamos, ogi raudonosios šlėktos santvarka pagirta.
Veik visą šimtmetį Rusija laikė Lietuvą be universiteto, kai išdraskė Vilniaus universitetą 1832 m. Tai dabar kiekvienas dešimtmetis mokslinės veiklos išvaro Lietuvos apleistuose dirvonuose labai ryškią vagą. Jau 1939 m. Lietuvos mokslinės literatūros (knygų, žurnalų) įvairumas ir didumas, bent humanitarinėse srityse buvo lygus penkiolikai milijonų Amerikos gyventojų, nors Lietuva tuomet turėjo tik pustrečio mil. gyv. Dabartinėje santvarkoje labai nukenčia teologija (visai draudžiama), filosofija, istorija, literatūra ir daugelis socialinio mokslo šakų. Bet gamtos mokslai ir technika turi net žymių privilegijų.
Po 20 metų Lietuvoje
Dvidešimt metų mūsų šaly tai ilgas tarpas. Per tą laiką spėjo iš gimnazistų iškilti naujos jėgos. Tai ryškiai matoma, nors ir nedažnais protarpiais pažvelgiant į naujuosius Lietuvos mokslinius veikalus. Štai man pateko “Lietuvos TSR Fizinė Geografija’, I dalis, 504 didelių puslapių, su 197 kartogramų, nuotraukų ir žemėlapių. Popieris gan geras, ne rusiško tipo, bet ne visos nuotraukos pakankamo ryškumo. Tai didelis darbas, kurį galėjo atlikti gan gausus būrys mokslininkų. Ši stambi ir vertinga knyga turi keturiolika skyrių, kuriuos parašė dvylika autorių; jų keletas darbavosi Lietuvos universitete dar prieš sovietinę okupaciją. Kiekvienas geografinis veikalas įgyja didesnę vertę, jeigu jo tekstą gausiai iliustruoja nuotraukos, kartogramos, diagramos, žemėlapiai. Jų čia gan gausu ir gan stropiai atliktų. Iliustracinę medžiagą braižė ir gamino apie pustuzinis jų technikoje nusimanančių žmonių. Tad veikalas išėjo visai modernus, turtingas mokslo žiniomis ir įdomus ne vien tik siauresnei gamtininkų grupei. Tad jo ir atspausdinta net 12,000 egz. Man rodos, kad ir žymiai didesnės sovietinės šalys tokio veikalo dar neturi. Štai jo suglaustas turinys ir autoriai;
I. Lietuvos TSR geografinė padėtis — V. Chomskis ir K. Kaušyla.
II. Lietuvos teritorijos geografinio pažinimo ir jos kartografavimo istorijos bruožai — V. Chomskis.
III. Lietuvos vietovardžiai — S. Tarvydas.
IV. Lietuvos geografinės aplinkos raida geologinėje padėtyje — V. Gudelis.
V. Lietuvos paviršiaus reljefas — A. Basalykas.
VI. Lietuvos klimatas — B. Styra.
VII. Lietuvos vidaus vandenys: Upės ir gruntiniai vandenys — A. Basalykas; ežerai — K. Bieliukas; Kuršių marios — K. Červinskas.
VIII. Lietuvos dirvožemiai — P. Garmus.
IX. Lietuvos pelkės — A. Seibutis.
X. Lietuvos augalija — M. Natkevičaitė-Ivanauskienė.
XI. Apie gamtinius kompleksus Lietuvos TSR teritorijoje — A. Basalykas.
XII. Lietuvos gyvūnija — A. Mačionis.
XIII. Apie geografines aplinkos panaudojimą ir jos keitimą — S. Tarvydas.
XIV. Lietuvos TSR fizinės geografijos rajonavimas — S. Tarvydas.
Tinkama šio veikalo apžvalga būtų, jei kiekvienam jos skyriui būtų pašvęsta nuo vieno iki keturių puslapių. Nujaučiant šiai apžvalgai skirtos vietos didumą, reikia tenkintis tik kai kuriomis trumpomis pastabomis.
Skyrius I (7-15 psl.) kalba apie Lietuvos geografinę padėtį. Kalbama ne apie visą Lietuvą, bet apie apkarpytų ribų susovietintą Lietuvą, kuriai Maskvos ponai pripažino 6,200 kv. km., pasisavindami visą Mažąją Lietuvą ir du trečdaliu Vilnijos. Toji apkarpyta Lietuva ribojasi:
su Latvija 610 km.
su Gudija 724 km.
su Lenkija 106 km.
su Mažąja Lietuva 303 km.
Baltijos jūra 99 km.
Visos ribos 1,842 km.
Lietuvos pajūrio ilgumas buvo ir dabar yra 91 km., bet šio veikalo autoriai šį pajūrį pailgina iki 99 km. Lietuvos geometriniu centru jie laiko Kėdainius. Mažąją Lietuvą jie dabar vadina Kaliningrado sritimi, o Gudijai taiko rusišką vardą: Baltarusija. Bet įprastinių lietuviškų Maž. Lietuvos vietovardžių jie dabar juk ir negalėtų vartoti.
Mažosios Lietuvos vietovardžiai pakeisti rusiškais, tad net šis stambus lietuviškai rašytas mokslo veikalas turi prisitaikyti prie naujos viešpataujančios rusų dvasios, kuri negali rodyti tolerancijos Tilžei, Gastoms, Lazdynams ir verčia juos rašyti: Sovietsk, Slavsk, Krasnoznamensk. Sugebėjimas taip greit rusinti Lietuvos pakraščių vietovardžius primena Hitlerio “geradarystes”, pasuka lietuvio mintį į šiurpų liūdesį dėl mūsų tautinio likimo. Bet 9 psl. šis veikalas vis dėlto pripažįsta, kad dabar “Kaliningrado” srity lietuvių vis dėlto yra ir jie ten vėl įsikuria.
Antrame skyriuje primenamas kunigaikščio M.K. Radvilo garsusis Lietuvos žemėlapis 1613 m., kurį visai teisingai laiko korifejiniu kūriniu didžiųjų geografinių atradimų gadynėje (psl. 19).
Trečias skyrius patiekia Lietuvos vietovardžių apžvalgą, duoda daug pavyzdžių ir bando juos klasifikuoti. Ir čia labai uoliai vengiama pavyzdžių iš Mažosios Lietuvos, iš Ašmenos ir Lydos apylinkių. Didysis “brolis” matomai labai prižiūri, kad mažieji “broliai’ būtų vis mažesni ir mažesni...
Sovietinės Lietuvos aukščiausia vieta laikoma Medininkų aukštuma (292 m.), į pietryčius nuo Vilniaus. Vidutinis respublikos aukštis yra 99 metrų. Nemaža žinių patiekiama apie Lietuvos glaciogenines rinas, apie upių slėnių susidarymą ir apie geomorfologinį rajonavimą.
Lietuvos klimato pilnesnis pažinimas labai pažengė nuo kokių 1922 metų, kuomet Neprikl. Lietuva ištiesė gan platų ir tankų meteorologinį tinklą. Rusijos valdymo metu (iki 1914 m.) Lietuvos teritorijoj veikė vos 4 ar 5 stotys. Tad ir žinių apie Lietuvos klimatą tuomet buvo labai skysta. 1926-1939 m. vien Neprikl. Lietuvoje jau veikė 15 stočių. Jei prie jų pridėsime Vilniaus krašto trečdalio penkias stotis, tai jau bus 20 meteorologinių stočių mažoje ir gan vienodo paviršiaus erdvėje. Šitos stambios pažangos sovietinės knygos, žinoma, negali nė minėti. Sovietinės okupacijos metu stočių skaičius tik trupučiuką pasikeitė ir pradėtas radiacijos pilnesnis stebėjimas.
Skyrius apie Lietuvos upes žymiausia dalimi remiasi mūsų garsaus hidrologo prof. S. Kolupailos prieškariniais darbais, įvairiais jo matavimais. Jo įnašas Lietuvos hidrografijai buvo fenomenaliai didelis, atliktas dideliu kruopštumu ir kantrybe. Apie Lietuvos ežerus rašo prof. K. Bieliukas, dalyvavęs Lietuvos universiteto limnologiniuose matavimuose jau prieškariniais laikais.
Skyrius apie pelkes rodo, kad jų studijos gerokai pasistūmė pirmyn. Didžiausia respublikos pelke laikoma Katros pelkė į rytus nuo Marcinkonių; ji apima net 5,000 ha. Miškų plotui Lietuvoje tenka 21 proc.; bet Lietuvos miškai jau esą. labai praretinti ir turį tik apie 60 proc. normalaus tankumo. 71 proc. miškų ploto tenkąs spygliuočiams. Apie 60 proc. visų miškų esą tik trečio boniteto, ogi antram bonitetui skiriama tik 34 proc. Brandžių medžių esą likę tik 7,6 proc. žinoma, kaltinami tik vokiečiai, rusai neminimi.
Įdomus skyrius apie Lietuvos gyvūniją, kur rašoma, kad Lietuvoje stuburinės gyvūnijos esama 424 rūšių, kurių tarpe 62 rūšys žinduolių, 292 paukščių, 7 roplių, 11 amfibijų ir 52 žuvų. Stirnų Lietuvoje esą apie 16,000. Iš 292 paukščių rūšių, ištisus metus Lietuvoje gyvena 55 rūšys. Primenama ir jau išnykusieji Lietuvos gyvuliai, kaip tauras, stumbras, lokys, elnis, laukinė katė ir voverė skraiduolė. Bebrai, kurie buvo jau visai išnykę (1935 m.), dabar (nuo 1948 m.) vėl Lietuvoje įveisti; dabar jų truputis jau įsiveisė bent 30 vietų, ypač vidurinėje Nemuno tekmėje, B. Ančioje, Merky, žemutiniame Neries baseine (Šventojoje, Širvintoje). Duodamas net bebrų žemėlapis 1956 m.
Įveisiama truputis ir svetimos kilmės žuvų. Žinoma, visi tokie buržuaziniai žaislai gamtininkams būtų gan malonūs, kad tik lietuvio veislė būtų ten lygiai pagerbiama, kaip ir gyvulių veislės, kad lietuvių veislė nebūtų išveisiama ir gautų daugiau progų laisvai atsikvėpti.
Nežiūrint įprasto sovietinio papeikimo senoviniams feodalams, buržuazinei Lietuvai, nuskurusiems dvarininkams ir kitokiems išnaikintų veislių žmonėms, kalbamas fizinės geografijos veikalas liks labai svarbiu indėliu į Lietuvos pažinimo mokslą. Kaipo toks, jis tenka sveikinti, ir jo rašytojams linkėti geros kloties ir toliau Lietuvos mokslui darbuotis.
K. Pakštas
