Mykolas Pečeliūnas (1908–2008)

Rita Pauliukaitienė

(2024– 2025: Lietuvių išeivijos metai)

              Besidomintiems Lietuvos  kova už Nepriklausomybę po Antrojo pasaulinio karo Mykolo Pečeliūno (lenk. Michał Peczeluna) pavardė, be abejo, įstrigusi į atmintį. Šis žmogus, pokario metais gyvenęs Pucke ( netoli Gdynės ), padėjo  Lietuvos laisvės kovotojams palaikyti ryšius su laisvuoju Vakarų pasauliu, jo globojamas ryšių punktas  keletą metų buvo viena iš svarbiausių informacijos perdavimo grandžių Lenkijoje. 1947 metais gegužės mėnesį J. Pečeliūno pagalbos sulaukė Lietuvos partizanų įgaliotiniai Vakarams Juozas Lukša-Daumantas ir Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas, taip pat  gruodį SSRS–Lenkijos sieną kirtę  J. Lukša bei  Kazimieras Pyplys-Mažytis. Lenkijos lietuvių (tarp jų ir M. Pečeliūno bei kitų asmenų  ) dėka J. Lukša ir K. Pyplys pasiekė Švediją. Vis dėlto verti dėmesio ir kiti Mykolo Pečeliūno gyvenimo etapai, apie kuriuos medžiaga išsibarsčiusi įvairiuose šaltiniuose.

              Mykolas Pečeliūnas gimė 1908 m. gruodžio 29 d. Naujasodžio kaime Kauno apskrityje, pagal dabartinį administracinį suskirstymą šis kaimas yra Jonavos rajono Kulvos seniūnijos teritorijoje. Rašytiniuose šaltiniuose palaidojimo vieta buvo nurodoma skirtingai, tačiau nurodomos ir Kulvos kapinės. Nuvykus į Kulvą, seniūnijos ir bibliotekos darbuotojos patvirtino, jog Mykolas Pečeliūnas iš tiesų palaidotas Kulvos kapinėse, šalia centrinio tako iš dešinės pusės. Dar didesnė staigmena laukė nuvykus prie kapavietės (koordinatės 55.1106786, 24.1774297). Pasirodo, čia palaidotas ne tik Mykolas Pečeliūnas, bet ir jo tėvai, apie kuriuos jokiuose rašytiniuose šaltiniuose  medžiagos nepavyko rasti. Tai Antanas Pečeliūnas (1863-03-25 – 1924-02-14) ir Rozalija Pečeliūnienė (1878-07-26 – 1954-06-16). Vertikalaus paminklo su kryžiumi apačioje parašyta: „Nuliūdę sūnūs“. Vadinasi, M. Pečeliūnas turėjęs brolių, tačiau apie juos informacijos reikėtų dar papildomai paieškoti. Kapavietėje yra ir horizontalus antkapis, kuriame įamžintas Mykolo Pečeliūno atminimas. Jame iškaltas įrašas: „Mykolas Pečeliūnas/ Partizanas/ 1941 m. sukilimo/ Kaune dalyvis/ Lietuvos aktyvistų/ fronto komiteto narys/  Memorandumo Hitleriui/ signataras/ Štuthofo koncentracijos/ lagerio kalinys Nr. 21251/ ištikimas Dievo/  ir Tėvynės sūnus/ „Dievas yra svarbiausia“ – / paskutiniai M. Pečeliūno žodžiai/“ (deja, antkapio autoriaus nepavyko išsiaiškinti).  Didelė tikimybė, jog visi Antano ir Rozalijos Pečeliūnų vaikai buvo pakrikštyti netoli esančioje Kulvos Švenčiausios Mergelės Marijos bažnyčioje, lankė Kulvos pradžios mokyklą. Gimtajame Naujasodžio kaime (Beržyno g., koordinatės: 55.1303541, 24.1088453) buvusioje Pečeliūnų sodybos vietoje, aptvertame kieme, stovi Vytauto Ulevičiaus  iš medžio išdrožtas Rūpintojėlis, skirtas Mykolo Pečeliūno atminimui. Įrašas medinės skulptūros  apačioje byloja: „Čia gimė ir augo/  Mykolas Pečeliūnas/ ištikimas Dievui/ ir Tėvynei/ 1908– 2008/“. Nuotraukų autoriai Rita Pauliukaitienė ir Aivaras Margelevičius. Belieka padėkoti Kulvos seniūnijos ir bibliotekos darbuotojoms už suteiktą informaciją apie  M. Pečeliūno  atminimo įamžinimą gimtajame krašte.

Apie Mykolo Pečeliūno išsilavinimą  nekrologe, išspausdintame Lenkijos Respublikos žiniasklaidoje, („Gazeta AMG“ 2009 m., nr. 1; https://gazeta.gumed.edu.pl/attachment/attachment/4719/Gaz2009_01.pdf [žiūrėta 2025-06-28]) ir straipsnyje „Mykolas Pečeliūnas“ (Vikipedija) rašoma, jog 1930 m. baigė Kauno mokytojų seminariją, vėliau Vytauto Didžiojo universitete studijavo geografiją, įgijo ir ekonomisto išsilavinimą. Ten pat pateikiama informacija, kad nuo 1934 m. dirbo Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmuose.

              Į sovietinę okupaciją, kuri prasidėjo 1940 m. birželio mėn. 15 d., dauguma Lietuvos gyventojų žiūrėjo nepalankiai ir įvairiais būdais tą parodė. Mykolas Pečeliūnas drauge su Leonu Prapuoleniu, Adolfu Damušiu ir kitais į slaptą organizuotą antisovietinį pasipriešinimą Kaune įsitraukė tų pačių metų spalio 9 dieną (https://lt.wikipedia.org/wiki/Leonas_Prapuolenis [žiūrėta 2025-06-29]).  Šaltiniuose taip pat užfiksuota, jog buvo organizacijos Lietuvos aktyvistų frontas (LAF) Kauno grupės štabo narys, dalyvavo 1941 m. birželio 23 d. sukilime. Drauge su 30 LAF  narių 1941 m. rugsėjo 15 d. pasirašė LAF memorandumą  aukščiausiajai Vokietijos valdžiai. Memorandumo visas tekstas pateiktas „Laisvės kovų archyvo“ 12-ajame numeryje (p. 172–182 ),  šiame straipsnyje jis yra sutrumpintas.

Lietuvių Aktyvistų Fronto

Memorandumas

apie Lietuvos būklę, vokiečių civilinei valdžiai Lietuvoje veikti pradėjus, pasiųstas

Didžiojo Reicho Fiureriui Adolfui Hitleriui ir Vyr. Didžiosios Vokietijos kariuomenės Vadui Generolui Feldmaršalui von Brauchitschui.

 

Lietuvių Aktyvistų Frontas yra susikūręs bolševikų okupacijos metu kaip kariška organizacija, kuri skyrė sau uždavinį atstatyti nepriklausomą Lietuvą ginkluoto sukilimo pagalba. Lietuvių Aktyvistų Frontas yra suėjęs tam tikslui į kontaktą su vokiečių karinėmis vyresnybėmis. Lietuvių Aktyvistų Fronto bendradarbiavimo pagrindą su vokiečių karinėmis vyresnybėmis sudarė tai, kad jos įsakmiai pripažino Aktyvistų Fronto pagrindinį tikslą – kovą dėl Lietuvos laisvės. <...>

  1. Kovai su bolševikais prasidėjus, Lietuvių Aktyvistų Frontas sudarė vyriausybę, kuri, nežiūrint didelių sunkumų, atliko visą eilę organizacinių uždavinių: jų neatlikus, vokiečių kariuomenės žygiavimas per Lietuvą būtų žymiai pasunkintas. Nežiūrint į tai, nedarant Lietuvos vyriausybės darbui jokių priekaištų iš esmės, jos darbas prieš jos pačios valią buvo sustabdytas. Lietuvai buvo paskirtas generalkomisaras, kuris tuojau paėmė valdžią Lietuvoje į savo rankas. <...>

  2. Vokiečių kariuomenei įžengus į Lietuvą, ji rado visus palankius jai lietuvių valdžios organus, o ne bolševikų įstaigas. <...> Tačiau nežiūrint į tai, vokiečių valdžios organai Lietuvą traktuoja kaip okupuotą priešininko teritoriją. <...>

  3. <...> Privatinės nuosavybės panaikinimas ir privatinės iniciatyvos stelbimas ūkio srityje lietuvių akyse nekenčiamiausias tarybinės santvarkos bruožas. <...> Lietuvos vyriausybė, pradėjusi savo darbą, <...> tuojau ėmėsi priemonių sugrąžinti teisėtiems savininkams bolševikų valdžios atimtą privatinį turtą. <...> Tuo tarpu vokiečių civilinė valdžia Lietuvoje, sustabdžius Lietuvos vyriausybei savo darbą, pradėjo naikinti visa tai, kas buvo padaryta nacionalizuotam turtui grąžinti teisėtiems to turto savininkams. Turtiniai santykiai atstatomi į tą padėtį, kurioje buvo bolševikams Lietuvoje viešpataujant. 

  4. <...> Ekonominė ir moralinė padėtis susidarė nepateisinama.

Generalkomisaras kalbamojo įsakymo pradžioje rezervuoja sau teisę sutvarkyti nuosavybės santykius vėliau. Kadangi visi Lietuvos ūkininkai laiko save savininkais tos žemės, kurią bolševikų valdžia iš jų atėmė, tai vien tas faktas, kad tie nuosavybės santykiai bus svarstymo objektu vėliau, jau vien tai pripildo visų ūkininkų širdis nerimu, kuris, žinoma, gamybinio krašto pajėgumo nepadidina. <...>

  1. Privatinė iniciatyva ūkio srityje taip pat stelbiama kaip ji buvo stelbiama bolševikų okupacijos metu.<...>

  2. Įžengus vokiečių kariuomenei į Lietuvą, buvo paskelbtas privalomas rusų rublio kursas: 1RM (reicho markė) kainuoja 10Rb (rublių). Kad toks rusų rublio kursas Lietuvoje yra ekonomiškai nepateisinamas, tai Lietuvos vyriausybė, vokiečių civilinės valdžios generaliniai tarėjai ir Lietuvos ūkinės organizacijos ne kartą nurodinėjo vokiečių valdžios organams, kad kiekvienas markių savininkas, o tokių yra tik vokiečių kariai ir vokiečių civilinės administracijos žmonės, gali įsigyti Lietuvoje bet kurį Lietuvos ar užsieninės gamybos produktą beveik veltui. Toks rusų rublio kursas yra ne kas kita kaip kontribucijos Lietuvai uždėjimas. <...>

  3. Teisę gyventi ir dirbti savo krašte kiekvienas lietuvis laiko neginčijama teise. Jeigu bolševikų valdžia Lietuvoje buvo taip nekenčiama tai tarp kitko todėl, kad ji mėgino jėga kraustyti nepageidaujamus jai lietuvius į tolimąsias Rusijos sritis. Tas lietuvių kraustymas prievarta į tolimąsias Rusijos žemes paliko Lietuvoje visiems laikams neišdildomą įspūdį. Vienas iš Reicho komisaro Rytų kraštui įsakymų priminė lietuviams dar nesenus tragingus lietuvių išgyvenimus, surištus su priverstiniu daugelio tūkstančių lietuvių iškraustymu iš Lietuvos. Mes turime galvoje š. m. rugpjūčio mėn. 15d. Reicho komisaro Rytų kraštui potvarkį darbo jėgų panaudojimo reikalu. To potvarkio paragrafe sakoma:

„Svarbiems ir skubotiems darbams darbo samdos organai gali tinkamas tam darbui jėgas už atatinkamą primokėjimą panaudoti ir kitur, ne jų gyvenamojoje vietoje“. <...>

  1. Su šituo klausimu rišasi dar vienas klausimas, tai yra klausimas lietuvių, pabėgusių bolševikų okupacijos metu į Vokietiją. Vengdami bolševikų valdžios persekiojimų, daugelis lietuvių buvo priversti ieškoti prieglaudos kituose kraštuose. Labai žymi lietuvių dauguma pasinaudojo Vokietijos svetingumu. Lietuvių tauta visuomet su dėkingumu atsimins lietuviams sutelktą globą. Reikia tačiau pastebėti, kad tų pabėgusių į Vokietiją lietuvių padėtis darosi vis keblesnė. Daugelis iš jų turi Lietuvoje turto, lengvai galėtų gauti čia darbo ir vėl būti naudingi Lietuvos piliečiai, tačiau nežinomais sumetimais jų grįžimas į Lietuvą vis sunkinamas. 

  2. Vienas iš klausimų, gyvai sujaudinusių lietuvių tautą, yra Lietuvos aukštųjų mokyklų klausimas. Lietuvos Aukštosiose Mokyklose mokosi apie 5000 jaunimo. Lietuva niekuomet nebuvo taip reikalinga naujų gydytojų, teisininkų ir t.t. kaip po sunkių bolševikų okupacijos metų. Bet tuo pačiu metu, kada visa Lietuva laukia kuo intensyviausio savo Aukštųjų Mokyklų darbo, vokiečių civilinė valdžia Lietuvoje ne tik neleidžia priimti naujų studentų į aukštąsias mokyklas, bet sustabdo veikimą ir aukštesnių semestrų, išskyrus paskutiniuosius.

Lietuvoje niekas nesupranta vokiečių civilinės valdžios priemonių <...>, turime konstatuoti faktą, kad lietuvių tautinis ir kultūrinis gyvenimas yra visokeriopai slopinamas:

a/ lietuviams Lietuvoje dabar neleidžiama turėti nė vieno dienraščio, leidžiamo vien lietuvių kalba <...>;

b/ nuo karo pradžios vokiečių cenzūra neleido pasirodyti Lietuvoje nė vienai lietuviškai knygai /net mokslinis lietuvių kalbos žodynas, atspausdintas dar prieš karą, negalėjo pasirodyti knygų rinkoje/; 

c/ Lietuvos radiofonuose lietuvių kalba vis daugiau išstumiama arba leidžiama vartoti tik greta vokiečių kalbos;

d/ Lietuvos radiofonuose nebeleidžiama daugiau griežti lietuvių tautinis himnas;

e/ vienoje iš labiausiai gerbiamų Lietuvos vietų, Kauno Karo Muziejuje varpai skambindavo prieš Didįjį karą rusų caro valdžios uždraustą dainuoti dainą „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt“. Šiai dainai muziką yra parašęs žinomas Lietuvos kompozitorius Stasys Šimkus, o dainos žodžiai parašyti 19 a. gale vokiečių mokslininko Zauerveino, didelio lietuvių draugo. Šitą dainą Karo muziejaus administracija buvo prašyta neskambinti;

f/ švenčiausioje visiems lietuviams vietoje, ant Gedimino kalno Vilniuje, lietuvių tautinė vėliava nuimta;

g/ lietuvių tautinių švenčių neleidžiama švęsti.

<...> Sykiu Lietuvių Aktyvistų Frontas drįsta atkreipti Aukštosios Vadovybės dėmesį į tai, kad memorandume nurodyti Lietuvos gyvenimo nenormalumai galėtų išnykti. Jeigu būtų priimta tolimesnė Lietuvos valstybės egzistencija ir jeigu valstybiniam krašto gyvenimui vadovautų sava vyriausybė. Toks yra visos lietuvių tautos karščiausias troškimas ir prašymas.

Kaunas. 1941m. rugsėjo mėn. 15 d.

Lietuvių Aktyvistų Fronto Vadovybė

/pas./ L. Prapuolenis, gen. št. plk. M. Mačiokas, div. gen. St. Pundzevičius, dr. inž. A. Damušis, plk. inž. dr. J. Vėbra, gen. Nagius-Nagevičius, gen. št. plk. ltn. N. Tautvilas, dr. K. Vencius, plk. Z. Talevičius, dr. J. Ambrazevičius, maj. A. Andriūnas, adv. lz. Toliušis, gen. M. Mieželis, M. Naujokaitis, dr. Pr. Padalskis, gen. št. plk. ltn. Iz. Kraunaitis, J. Deksnys, St. Vainoras, gen. št. plk. J. Jankauskas, P. Malinauskas, J. Žostautas, P. Žukauskas, plk. J. Bobelis, J. Katinauskas, P. Vilutis, J. Bagdonavičius, kpt. A. Tindžiulis, P. Baronas, J. Rudokas. M. Pečeliūnas.

 

Tenka atkreipti dėmesį, kad šis LAF narių memorandumas, susilaukė stiprios neigiamos Vokietijos valdžios reakcijos. Istorikas dr. Arūnas Bubnys knygoje „Lietuviai Štuthofo koncentracijos stovykloje 1942–1945 metais“  (p. 8) rašo, kad 1941 m. rugsėjo 20 d. LAF įgaliotinis Leonas Prapuolenis Kaune „per karo lauko komendantūrą Reicho vyriausybei Berlyne įteikė LAF‘o memorandumą“. Rugsėjo 21 d. naciai užėmė LAF patalpas, suėmė LAF įgaliotinį Leoną Prapuolenį ir vėliau išsiuntė  į Dachau koncentracijos stovyklą. 1941 m. rugsėjo 26 d. LAF organizacija nacių valdžios  buvo uždrausta, turtas konfiskuotas, memorandumą pasirašiusieji pasižadėjo nesiimti jokios politinės veiklos (Rukšėnas, 2020). Į pogrindį kaip vieninga organizacija LAF nepasitraukė – ji suskilo į keletą slaptų antinacinių organizacijų (Brandišauskas, VLE). Didelė tikimybė, jog  Mykolas Pečeliūnas  dalyvavo  slaptoje antinacinėje veikloje, tačiau duomenų apie tai surasti nepavyko.

1943 m. vasario mėnesį naciai Lietuvoje tikėjosi suorganizuoti SS lietuvių legioną, tačiau  to padaryti nepavykus, ėmėsi represijų. 1943 m. kovo 16–17 d. gestapas kaip įkaitus suėmė 46 lietuvius inteligentus, kovo mėn. 23 d. juos įkalino Štuthofo koncentracijos stovykloje. Toje grupėje buvo ir Mykolas Pečeliūnas, taip pat Pilypas Žukauskas-Narutis, Mykolas Mačiokas bei Jonas Katinauskas, kurie buvo pasirašę 1941 m. rugsėjo 15 d. LAF memorandumą. Arūnas Bubnys minėtoje knygoje (p. 12–13 )   pažymi: „Jie buvo suimti be kaltinimo, be tardymo, be teismo. <...> Tik vėliau visiems buvo pateiktas standartinis kaltinimas:

<...> vadovavo lietuvių pasipriešinimo judėjimui ir ypač kurstė prieš Reicho komisaro paskelbtą lietuvių tautos mobilizaciją“.

Žiaurumus, su kuriais susidūrė 46 Lietuvos inteligentų grupė, atvežta į Štuthofo koncentracijos lagerį, vėliau vaizdingai aprašė Balys Sruoga knygoje „Dievų miškas“. Pavyzdžiui, kad ir tokia lakoniška pastraipa apie „mirties fabriko“ kasdienybę:

„Kalinių kaulų sutratinimas ar visiškas kalinio nubildinimas lageryje nebuvo baudžiamas. Gydytojo liudijimas paprastai pagelbėdavo gyvajam, – numirėliui kas gi tenai bepagelbės! Gydytojas ar pavaduotojas antspaudu ir parašu paliudydavo, kad numirėlis nusibaigė nuo AKS, žarnų kataro ar plaučių uždegimo“ (Sruoga, 2005, p. 263).

                   Štuthofo muziejaus direktorius Piotras Tarnowskis   Lenkijoje Respublikoje išleisto „Dievų miško“ pratarmėje pažymi:  „Tai ypatinga knyga, persmelkta sarkazmo, kontrastuojanti su kitais koncentracijos stovyklų kalinių atsiminimais. Daug kas sako, kad ši knyga yra viena didžiausių ironijos koncentracijų pasaulio literatūroje“ (Radczenka, 2015).  „Būtent dėl nepakartojamo stiliaus šis kūrinys priskiriamas prie svarbiausių memuarinių tekstų, liudijančių XX a. viduryje Vakarų Europą ištikusią tragediją“ (Kajėnas, 15min.lt). „Dievų mišką“ rašytojas sukūrė 1945 m. vasarą gydydamasis Birštone – šio miesto muziejuje saugomas dokumentas, kuriame rašoma, jog „prof. dr. B. Sruoga gydėsi Birštono kurorte 1945 metais nuo liepos 7 iki rugsėjo 15 dienos“ (Sabaliauskaitė,  2015).

  1946 m. Balys Sruoga laiške su kartėliu pažymėjo: „Rašiau 2 mėnesiu, „svarstymas“ užėmė 12 mėnesių – ir dar ne galas! Man asmeniškai rezultatas aiškus: pradėjau tą veikalą stačiai neapkęsti. Nebenoriu aš jo nė žinoti, nė girdėti apie jį! Jeigu, jau dabar tikrai mano prakeikimui, tas veikalas būtų kada nors spausdinamas, nei jo korektūrų, nei jo atspausto nebeskaitysiu!“ (Sruoga, 2006, p. 194) Knyga „Dievų miškas“ buvo  išleista praėjus dešimtmečiui  po Balio Sruogos mirties (1957 m.), gerokai redaguota pagal sovietinės valdžios nurodymus. Variantą, artimiausią rašytojo sukurtai šios knygos versijai,  lietuvių kalba numatoma išleisti 2026 m., minint rašytojo 130-ąsias gimimo metines.

1943 m. gegužės 31 d., kai iš 46 lietuvių  inteligentų įkaitų grupės buvo likę 37 gyvi (7 mirė išsekę nuo ligų, alinančių gyvenimo sąlygų, 2 užmušti), grupės narius lagerio administracija paskelbė esant garbės kaliniais. Kunigas Stasys Yla knygoje „Žmonės ir žvėrys Dievų miške “ šį netikėtą įvykį aprašo taip:

„Dar prieš patikrinimą atskubėjo į mūsų tarpą iš ligoninės dr. Starkus. Jam buvo įsakyta prisijungti prie mūsų, ko šiaip jau niekad nebūdavo. Tai turėjo kažką reikšti, bet ką – niekas nežinojo. Staigus Starkaus iškvietimas neliko nepastebėtas lenkų. (Jie vis laukė mus sušaudant!). Gyd. Juliuszas Węgdzinowiczius palydėjo Starkų ligi ligoninės durų, paspaudė ranką ir pabrėždamas žodžius pasakė:

– Dowidzenia, kolego!

Patikrinimas praėjo kaip visuomet. Šį kartą net ilgai neužtruko. Tik mus nustebino skardus Chemnitzo šūktelėjimas:

– Alle Litauer weg (visi lietuviai į šalį!).

Išsiskyrėme iš 6-ojo bloko eilių kokie 25 žmonės.

Tiek mūsų tebuvo likę iš 46 – „sveikų“ ir nemirusių“ (Yla,  p. 116).

  1. Pečeliūno liudijimu, tai atsitikę dėl daugybės 46 įkalintųjų inteligentų artimųjų protestų (Elžbieta Grot, p. 5). Garbės kaliniai buvo apgyvendinti naujoje patalpoje, atleisti nuo privalomojo darbo, kas savaitę galėjo rašyti laiškus, pradėjo gauti siuntinius. Vis dėlto jiems griežtai buvo uždrausta susitikti ir bendrauti su kitais kaliniais, už šio draudimo nepaisymą grėsė garbės kalinio statuso atėmimas. Net ir esant didžiulei rizikai, garbės kaliniai stengėsi padėti savo tautiečiams, vėliau atsidūrusiems Štuthofe. Dalis iš naujai atvežtųjų į lagerį buvo antinacinės rezistencijos dalyviai, spaudos bendradarbiai, kai kuriuos garbės kaliniai pažinojo jau anksčiau asmeniškai. Lietuvių kalinių globa ir šelpimu ypač rūpinosi Kazys Rakūnas ir Alfonsas Lipniūnas. Nuo 1943 m. birželio vidurio kunigai Stasys Yla ir Alfonsas Lipniūnas ėmė slapta aukoti Šventąsias mišias. Griežtai laikantis konspiracijos taisyklių įvairių tautų kaliniams katalikams būdavo suteikiami religiniai patarnavimai: klausoma išpažinčių, dalinamos pašventintos ostijos. Kunigams aukojant Šv.  mišias patarnaudavo Pilypas Žukauskas-Narutis,  Mykolas Pečeliūnas ir kiti, pašventintas ostijas slapčia išnešiodavo kaliniams.  Yra likęs ne vienas liudijimas apie tai, kad slapta religinė praktika lageryje teikė dvasinės stiprybės, padėjo nepalūžti ir išlikti (Bubnys, p. 56).

Vienas iš garbės kalinių Rapolas Mackonis, kalintas ir  Štuthofo, ir Sibiro  lageriuose liudijo:

„Padidėjus Štuthofe lietuvių skaičiui, dėjome visas pastangas gelbėti tautiečius nuo pražūties.  Retkarčiais už papirosus įprašydavome prominentus švelniau elgtis ir neskirti į sunkaus darbo komandas, organizavome šelpimą maistu. Daktaras Starkus stengėsi kuo daugiau priimti žmonių į ligoninę, o ten patekusieji galėjo kiek atsipūsti. Su Pečeliūnu dirbome drabužių kamerose <...>, tad kiekviena proga parūpindavome tai kojinių, tai pirštinių, kartais šiltus marškinius arba megztinį. Be to, kasdien per pietus prie mūsų bloko rinkdavosi būriai lietuvių vis šio to gauti. Daugelis Štuthofe stebėjosi mūsų solidarumu, kuris,  tenka pasakyti,  buvo iš tiesų nuoširdus, ir šiaip ne vienas pasmerktas žūti bendromis jėgomis buvo  išgelbėtas iš mirties nasrų“  (Mackonis,  p. 476; Bubnys,  78 p.).

Lenkijos Respublikos mokslininkė Elžbieta Grot straipsnyje „Dievo tarno kunigo Alfonso Lipniūno vaidmuo ir reikšmė slaptame religiniame gyvenime Vokietijos nacių Štuthofo koncentracijos stovykloje 1943–1945 m. Kankinystė Mirties žygyje ir mirtis Pucke“ nemažai rašo ir apie Mykolą Pečeliūną, kalėjusį su kunigu A. Lipniūnu, pavyzdžiui: „Daiktų, atimtų iš kalinių prieš įkalinant juos stovykloje, sandėlyje (Effektenkammer) dirbo Mykolas Pečeliūnas, politinis kalinys Nr. 21 251, dalyvavęs lagerio pasipriešinimo judėjime“ (Elžbieta Grot, p. 6). Iš tiesų kiekvieną humanišką poelgį ar pastangas gaivinti savo ir kitų dvasią Štuthofo lageryje galima traktuoti kaip pasipriešinimą nužmoginančiai sistemai. Kunigo Stasio Ylos  knygoje „Žmonės ir žvėrys“ yra skyrius  „Mokslas ir menas“, kuriame  rašoma:

„Dvasinis interesas mokslui ir menui paprastai atsiranda iš tam tikros gyvenimo pilnumos. Jos neturėjome nė mes, tapę garbės kaliniais. Bet mes padarėme bandymą skaityti paskaitas. Pastebėjome, kad jos pagyvina stingstančias mūsų smegenis, praturtina mintis.<...> Taip atsirado slapta „Stutthofo akademija“, kuriai vadovavo prof. Jurgutis, padedamas Noreikos ir Kučo. Gyvenimo klaikumos ir laisvės ilgesio pažadinti, vėliau ėmė reikštis įvairūs kūrybiniai talentai. <...> Paskui prof. B. Sruoga sudarė literatų grupę, pasivadinusią „Aitvaro“ vardu. <...> Dažnai negalėdamas užmigti Sruoga prasėdėdavo lovoje keletą valandų: gal ilgesio, gal kokios kūrybinės minties kankinamas. 1944 metų pavasarį jis grįždavo iš darbo pietų ir  daugiau nebeidavo. Likusį laiką praleisdavo prie lovos, ties mažu, vos besilaikančiu ant kojų staliuku ir kažką rašydavo.  <...> Aitvarininkai džiaugėsi, kad Sruoga kuria. Jis pasidarė net ramesnis ir linksmesnis. <...> Pagaliau baigė rašyti ir paskaitė keletui saviškių. Tai buvo „Penkialapis Dobilėlis“ – komedija. Joje atpažinome ketvertą mūsų viengungių ir vieną „ženotą“ jaunuolį. Tai buvo ryškios, stipriai šaržuotos jų charakteristikos. Vadinas, Sruoga ėmė medžiagą iš čia pat, nors aplinką, intrigą, idėją sukūrė iš savo šaltinių“ (Yla, 231, 253). Iš tiesų susipažinus su Stasio Ylos ir kitų amžininkų atsiminimais  galima įvardinti, kas gi buvo Balio Sruogos komedijos „Dobilėlis penkialapis“ veikėjų prototipai. Mykolą Pečeliūną galėtume atpažinti kaip komedijos personažo mokesčių inspektorius Marcelino Šeško prototipą. Dar lengviau  atpažįstamas Jonas Katinauskas, komedijoje pavaizduotas kaip prekybininkas Jonas Geležėlė. Šio straipsnio skaitytojams norėčiau pasiūlyti pažiūrėti LRT mediatekoje saugomą Kauno valstybiniame dramos teatre pastatytos Balio Sruogos komedijos „Dobilėlis penkialapis“ įrašą, pasigėrėti režisieriaus Mamerto Karklelio ir aktorių darbais. Be abejo, ir paieškoti istorinėje medžiagoje kitų šio spalvingo kūrinio personažų prototipų, kurių garbei tenka pasakyti, kad įsižeidusių už Balio Sruogos pašmaikštavimą nenustatyta.  

  Iš Stasio Ylos knygos „Žmonės ir žvėrys Dievų miške“ konteksto galima daryti prielaidą, kad vilniečio Rapolo Mackonio literatūrinio darbo 25-mečio paminėjime Štuthofe įžanginį žodį tarė Mykolas Pečeliūnas. Nors S. Yla tiesiogiai neįvardija vardu ir pavarde, o tik pažymi, jog „šis vaidmuo teko Mackonio bendradarbiui iš rūbų kameros“. Taip pat perteikiamos kalbėjusio  mintys, išsakytos pagerbiant jubiliatą:

 „ – Esame maža visuomenės dalelė <...>. Mūsų pareiga – pagerbti tuos, kurie nusipelnė. Lietuviškoji visuomenė turėjo gražias savo narių pagerbimo tradicijas. <...> Tokias asmenybes gerbdama visuomenė pagerbia ir praturtina pačią save. Ji iš arčiau pažįsta tas paslaptingas jėgas, kurios pažadina jos narių veiklumą ir kūrybinę galią“ (Yla, 259).           

Aleksandras Kantvilas, po Antrojo pasaulinio karo apsigyvenęs Australijoje, parašė gana nemažos apimties prisiminimus apie  garbės kalinių grupę,  tačiau apie Mykolą Pečeliūną pateikia  tik kelis sakinius: „Beveik nieko apie jį nežinau. Nedidelio ūgio, malonus, mandagus. Mažai maišėsi tarp nuobodžiaujančių jaunuolių, retai susiginčydavo su politikieriais, man rodos, kad neužkliūdavo ir kunigams. Ar tik nebuvo anksčiau pažįstamas su Katinausku, nes pasikalbėdavo apie Paryžių“ (Kantvilas, 163). Kaip jau minėta, su Jonu Katinausku Mykolas Pečeliūnas drauge pasirašė LAF memorandumą 1941 m. rugsėjo mėnesį.

1945 metų sausio 25 dieną prasidėjo Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinių evakuacija, kitaip dar praminta Mirties žygiu, Mirties maršu. Artėjant sovietinei armijai, išsekę, kankinami šalčio ir bado, nuolat patirdami mirties baimę, lagerio kaliniai prižiūrėtojų varomi kasdien pėsčiomis turėjo įveikti kelias dešimtis kilometrų. Atsiliekantys šaudomi be perspėjimo. Lietuvių garbės kalinių grupė žygiavo pirmoje kolonoje (Bubnys, 88). Istorikė Elžbieta Grot mini, kad yra likę užrašyti Mykolo Pečeliūno prisiminimai apie Mirties žygį (Grot, 19). Tuose prisiminimuose ypač pabrėžiamos kunigo Alfonso Lipniūno pastangos visais įmanomais būdais patarnauti įvairių tautybių nusilpusiems kaliniams, kuriems reikėjo pagalbos. Kunigas, kai tik buvo įmanoma, laikė Šv. mišias, klausė išpažinčių, dalijosi su ligoniais paskutiniu duonos kąsniu, guodė juos, siaučiant  šiltinei. Kunigas Stasys Yla prisimena, kad  Mykolui Pečeliūnui Mirties žygio metu pavykę kurį laiką būti maisto vežimo kaliniams komandos nariu ir parūpinti lietuviams kaliniams papildomo maisto (Yla,  438).

Prie garbės kalinių grupės kelyje į Pucką  prisijungė ir buvęs studentų ateitininkų Kaune vadovas Antanas  Šapalas, kuris kaip ir kunigas Lipniūnas ištiesdavo pagalbos ranką kiekvienam, nepaisydamas, kokios tautybės žmogus esantis (Raškauskas, 2025). Už veiklą leidžiant ir platinant antinacinę spaudą A. Šapalas buvo suimtas,  gestapo per tardymus kankintas, o 1944 m. pradžioje pateko į Štuthofą.  (Nors literatūroje neteko aptikti, kokią įtaką  A. Šapalas turėjęs giminaičiui Jurgiui Krikščiūnui-Rimvydui, taip pat platinusiam antinacinę spaudą, bet tikriausiai tokia įtaka buvo.)  Atsidūręs lageryje Antanas Šapalas neturėjo teisės rašyti laiškus, gauti siuntinius. Vargu, ar būtų išgyvenęs, jei ne tautiečių globa. Rizikuodamas netekti garbės kalinio statuso jam padėjo Pilypas Žukauskas-Narutis, kuriam būdavo adresuoti Antanui Šapalui skirti laiškai ir siuntiniai (Yla,  333).   Atsidūrę Pucke lietuviai kaip ir anksčiau Štuthofe stengėsi padėti ne tik vieni kitiems, bet ir įvairių tautybių žmonėms. Mykolas Pečeliūnas ir Pilypas Žukauskas-Narutis patarnavo mišioms, kurias kovo 12 d.  aukojo A. Lipniūnas (Grot, 20 ), kunigai Stasys Yla ir Alfonsas Lipniūnas ligoninėje lankė sergančiuosius, rūpinosi pagalba jiems. Pucko ligoninėje darbavosi Rapolas Mackonis, Juozas Brėdikis, Jonas Čiuberkis, Mykolas Pečeliūnas ir kiti. Netrukus dėmėtąja šiltine susirgo ir 1945 m. kovo 28 d. mirė kunigas A. Lipniūnas, kurį vietinė valdžia leido palaidoti kapinėse atskirame kape, nors kitiems buvusiems Štuthofo kaliniams laidotuvių organizuoti neleisdavo, juos užkasdavo bendrame kape. Po kunigo A. Lipniūno laidotuvių  jo likę drabužiai (ir moralinių nuostatų tęsimas) buvę paskirti Antanui Šapalui. Garbės kalinys Jonas Rimašauskas (2008 m. Vilniuje išleista jo knyga „Žydų gelbėtojai“) ir Antanas Šapalas ėmėsi  Pucke organizuoti  dvi naujas ligonines, kuriose būtų  gydomi sergantys  infekcinėmis ligomis. Šios gydymo įstaigos turėjo įsikurti dviejuose pastatuose, kuriuose nebuvo jokio ligoninėms reikalingo inventoriaus – patys organizatoriai jo ieškojo,  kur buvo įmanoma. Iš pradžių ligoniai gulėję ant grindų ir daugiausiai jais rūpindavosi J. Rimašauskas ir A. Šapalas. Šių dviejų vyrų pastangomis po dešimties dienų pacientai jau gulėjo švariose lovose, buvo nuprausti, tvarką ir švarą palaikė vietinės kašubės merginos. Gydytojas Gajdus (lietuvių kilmės) ėmęs ten lankyti ligonius   po dviejų savaičių. Deja, Jonas Rimašauskas ir Antanas Šapalas taip pat susirgo dėmėtąja šiltine. Antanas Šapalas neišgyveno –  už  pasiaukojimą kitiems jį buvo leista palaidoti Pucko kapinėse atskirame kape šalia kunigo Alfonso Lipniūno (Yla,  473, 488, 491, 492, 493).

1945 metų pavasarį ir vasarą  Pucke, kurį administravo Lenkijos pareigūnai ir neribotą valdžią turėjo NKVD, dar gyveno ir keletas lietuvių, buvusių Štuthofo garbės kalinių. Aleksandras Kantvilas  mini Joną Katinauską, Vytautą Stanevičių, Mykolą Pečeliūną, Pilypą Žukauską (Kantvilas, 158, 203). Kodėl Mykolas Pečeliūnas negrįžo gyventi į Lietuvą ar nepasitraukė toliau į Vakarus, duomenų surasti nepavyko.

Sudėtingiausias M. Pečeliūno gyvenimo laikotarpis prasidėjo 1946 metais,  kai jis dirbo Pucko ligoninės tiekimo skyriuje.  Bronius Kašelionis knygoje „Dainavos krašto  partizanai“ rašo: „Liubeke (anglų zonoje Vokietijoje) 1946 m. balandį įvyko Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos pasitarimas. Jo dalyviai Algirdas Julius Greimas, Vytautas Stanevičius, Stasys Žymantas-Žakevičius, Jonas Deksnys, Algirdas Vokietaitis ir kiti  nutarė Lenkijoje įkurti ryšių tarp Švedijos ir Lietuvos punktus. Iš buvusios Štuthofo kalinės Elžbietos Javorskos brolio <...> J. Deksnys gavo netikrus lenkų repatrianto dokumentus ir tą pavasarį atvyko į Bydgoščių pas E.  Javorską. V. Stanevičius vėliau nuvyko į Varšuvą, kur susitiko su marijonu kunigu Venskumi ir susipažino su Maryte Briliūte (Punsko bažnyčios zakristijono dukra). M. Briliūtė V. Stanevičių su J. Deksniu  per Suvalkus  palydėjo pas savo pusbrolį Pijų Paznėką į Pavaiponių kaimą. P. Paznėkas palaikė ryšius su Lietuvos partizanais, pas jį laikinai gyveno partizanas Nykštukas – Stasys Gurevičius iš Liubavo valsčiaus Senosios Būdos kaimo. P. Paznėkas sutarė su V. Stanevičiumi ir J. Deksniu, kad paštą iš Lietuvos jis per M. Briliūtę perduos Motiejui Pečeliūnui į Pucką, o šis per švedų pastorių { Ore Andrel, R. P.}, gyvenantį Gdynėje, jūreivio namuose, į Švediją. Visų Lietuvos pogrindininkų slapta susitikimų vieta tapo Leonido Kukulskio butas Gdynėje“ (Kašelionis,  443). Per šiuos ryšininkus Lietuvos partizanai keletą metų ir bendravo su Vakarais. Deja, šiais ryšiais pasinaudojo ne tik pasiuntiniai iš Vakarų ir Lietuvos partizanų pasiuntiniai į Vakarus Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas, Juozas Lukša-Daumantas, Kazimieras Pyplys-Mažytis, bet nuo 1946 m. vasaros ir sovietų agentai, svarbiausią dalį informacijos vienu ar kitu būdu sužinoję iš Jono Deksnio.

1947 m. gegužės mėnesį Mykolui Pečeliūnui buvo suteikta Lenkijos Respublikos pilietybė („Gazeta AMG“, 2009, p. 26). Vis dėlto M. Pečeliūnas slapta bendradarbiavo su tuo metu pas jį atvykusiais Lietuvos partizanų įgaliotiniais Jurgiu Krikščiūnu-Rimvydu ir Juozu Lukša-Daumantu, ieškojo kelių jiems išvykti toliau į Vakarus.  Nors tiek M. Pečeliūnas, tiek  iš Švedijos į Lenkiją atvykęs Jonas Deksnys buvo įspėti apie tai, kad Juozas Markulis-Erelis yra sovietinis agentas, bet  aktyviau į šią žinią sureagavo tik M. Pečeliūnas. Jis atvykusiam iš Lietuvos į Pucką kitam sovietiniam agentui L. Maksimovui (J. Deksnio dar 1946 m. Lenkijos pogrindininkams pristatytam rezistentu Antanu) nieko apie J. Krikščiūno ir J. Lukšos apsilankymą nepranešė ir pareiškė, jog ryšių punkte daugiau nieko nepriimsiantis (Juodis, 36). Su VLIK konfliktavusio Jono Deksnio ir jo Vakaruose atstovaujamų organizacijų autoritetas 1947 m. dar labiau išaugo, nes jis pargabeno į Švediją J. Krikščiūno ir J. Lukšos išneštus į Lenkiją partizanų dokumentus. Apie tai, jog Lietuvos partizanai atsiribojo nuo sovietinio agento J. Markulio-Erelio kontroliuojamo VLAK (Vyriausio Lietuvos atstatymo komiteto), Juozas Deksnys grįžęs į Švediją nutylėjo ir... toliau bendradarbiavo su švedų, anglų žvalgybomis bei politinėje veikloje dalyvaujančiais išeivijos lietuviais (Mockūnas,  286).

Mykolas Pečeliūnas 1948 metų pradžioje atvykusius pas jį Juozą Lukšą ir Kazimierą Pyplį priėmė ir padėjo jiems išvykti Švediją. Kaip teigia Lenkijos Respublikoje gyvenantis istorikas Bronius Makauskas, Mykolas Pečeliūnas du kartus stengėsi išsisukti nuo sovietinio saugumo pinklių, tas antrasis kartas tikriausiai ir buvo 1949 metų sausį, kai M. Pečeliūnas išvyko gyventi į Vroclavą, kuriame dirbo ligoninėje tiekėju iki tų pačių metų rugsėjo mėnesio. 1949 m. spalio 15 d. jis pradėjo dirbti Gdansko Medicinos akademijoje, Pirkimų skyriuje, ir vėliau tapo Investicijų  skyriaus vadovu. Išdirbęs šioje įstaigoje keletą dešimtmečių, Mykolas Pečeliūnas 1975 m. išėjo į pensiją, tačiau akademijoje dirbo iki 1989 metų („Gazeta AMG“, 2009, p. 26 ). Populiariausiose Mykolo Pečeliūno biografijose neminima, bet Lietuvos partizaninio karo tyrinėtojai (A. Anušauskas,  K. Kasparas ir B. Ulevičius, B. Kašelionis, B. Makauskas,  L. Mockūnas ir kt. ) pažymi, jog vis dėlto sovietinis saugumas buvo užverbavęs M. Pečeliūną ir privertęs dirbti  sovietams.   Apie šį Mykolo Pečeliūno gyvenimo etapą  liudija ir represinių struktūrų dokumentai – raportas, kurį parašė sovietinis agentas  (L. Maksimovas, p. 49–60), M. Pečeliūno tardymo protokolai Lietuvos ypatingajame archyve, sovietiniai MGB dokumentai  (Mockūnas, p. 148, 377, 378, 391).

Mykolas Pečeliūnas buvo suimtas Vroclave 1949 m. birželį, po to kai gegužės mėnesį buvo suimtas iš Švedijos desantu į Lietuvą grįžęs Jonas Deksnys ir davė išsamius parodymus. Koks sudėtingas tas gyvenimo etapas buvo M. Pečeliūnui liudija kad ir ši citata: „Dėl J. Markulio sėkmingo darbo apdorojant J. Deksnį ir orientuojant į „jėgų saugojimo“ politiką, buvo surastas pagrindinio ryšių punkto šeimininkas, buvęs Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinys Michailas Pečeliūnas, gyvenęs Pucke prie Gdansko.  1949 m.  birželio mėn. buvo suimtas, lenkų saugumo verbuojamas ir perduotas sovietiniam MGB kaip agentas Jurgutis. Jį ir dar vienuolika žmonių, kurie dalyvavo permetant nelegalus į Švediją, lenkų komunistiniam saugumui uždrausta suimti. Būtent šį ryšių kanalą sumanyta panaudoti, pakišant britų žvalgybai nacionalinio pogrindžio atstovais apsimetančius sovietinio saugumo agentus“ (Anušauskas, p. 40). Lenkijoje  jau nuo birželio mėnesio aktyvinama  saugumo paieška, norint surasti Jurgį Krikščiūną-Rimvydą, besislapstantį Punsko apylinkėse, o rugpjūčio mėnesį ji tampa dar intensyvesnė (Mockūnas, 391). Tik ištikimiausių ryšininkų pagalba (ypač Teklės Pauliukonytės, Veronikos Judickaitės) J. Krikščiūnui-Rimvydui ir jo adjutantui Vytautui Prabuliui-Žaibui pavyko išgyventi iki 1949 m. gruodžio 15 dienos (Makauskas, p. 100).    MGB perimtu Lenkijos ryšininkų kanalu pirmoji provokacija 1950 m. pradžioje išsiųsti savo agentą į Vakarus nepavyko dėl J. Lukšos įžvalgumo, tačiau antrasis agento bandymas buvo sėkmingas. Sovietinis agentas Juozas Vizbara (buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas, mokytojas, Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės kuopos vadas) uoliai Vakaruose surinkęs žvalgybines žinias, grįžo į Lietuvą anglų žvalgybos suorganizuotu jūriniu desantu MI6 1950 m. gruodžio mėnesį ir pateikė sovietiniams saugumiečiams įrodymus,  jog  į Lietuvą spalį yra sugrįžęs Juozas Lukša. Daugiausia dėl  agento J. Vizbaros ir 1949 m. gegužės 1dieną į Lietuvą grįžusio, sovietinio saugumo suimto bei  užverbuoto J. Deksnio veiklos labai nukentėjo tiek Lietuvos partizanai (represijos, žūtys), tiek jų ryšininkai Lenkijoje (suimami, verbuojami, tremiami, kalinami), tiek lietuvių išeivijos organizacijos – sustiprėjo tarpusavio  nepasitikėjimas, susiskaldymas, susipriešinimas (Anušauskas, 42, 49, 54, 55, 237,  238).

Kaip jau minėta šiame straipsnyje, Mykolas Pečeliūnas nuo 1949 m. spalio 15 dienos dirbo Investicijų skyriuje Medicinos akademijoje Gdanske, šiame mieste jis išgyveno iki 2008 metų. 1972 m. buvo apdovanotas Lenkijos Nuopelnų kryžiumi; 1973, 1974, 1975 metais  žinybiniais apdovanojimais; 1987 m. vienu aukščiausių Lenkijos Respublikos valstybinių apdovanojimų – Lenkijos Atgimimo komandoro kryžiumi („Gazeta AMG“, p. 26).

1988 m. Lietuvoje kilus Sąjūdžio judėjimui, o 1990 metais Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, Mykolas Pečeliūnas jau būdamas daugiau kaip 80 metų amžiaus ėmė intensyviai bendradarbiauti su gimtąja šalimi.  Apie tai, jog būtų prisidėjęs   perlaidojant kunigo Alfonso Lipniūno ir Antano Šapalo palaikus iš Pucko į Lietuvą 1989 m., žinių nepavyko rasti. Vis dėlto knygoje „Alfa. Kankinio Alfonso Lipniūno gyvenimo istorija“  teigiama, kad Mykolas Pečeliūnas 2000 m. parašęs Panevėžio vyskupui Juozui Preikšui prašymą pradėti Alfonso Lipniūno beatifikacijos bylą, nes 1992 m. byla nebuvo pradėta dėl kompetentingų asmenų stygiaus.  Alfonso Lipniūno beatifikacijos byla buvo pradėta 2006 m. Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko, 2021 m. Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas perdavė ją į Šventųjų skelbimo kongregaciją Romoje (Kodis, Laukaitytė, Bubnys, p. 97, 135). Mykolo Pečeliūno indėlį, įamžinant kunigo Antano Lipniūno atminimą, pažymi ir Lenkijos istorikė Elžbieta Grot (p. 21).

Bene didžiausias Mykolo Pečeliūno  indėlis saugant  Lietuvos istorinę atmintį – parodyta iniciatyva ir materialus indėlis pagerbiant Štuthofo koncentracijos lagerio aukas bei skatinant mokslinius tyrinėjimus šia tema. Istorikas  Stanislovas Buchaveckas pažymi, jog M. Pečeliūnas prisidėjo, kad Štuthofo lageryje 1995 m. atsirastų  atminimo lenta su lietuvišku užrašu apie čia kalintus Lietuvos piliečius (Buchaveckas, p. 61,  65).  Istorikas Arūnas Bubnys, turbūt daugiausiai su M. Pečeliūnu bendravęs nepriklausomos Lietuvos mokslininkas, prisimena:

„Vieną dieną mane pasikvietė tuometinis Lietuvos istorijos instituto direktorius akademikas dr. Antanas Tyla ir pranešė, kad pas jį lankėsi buvęs Štuthofo kalinys Mykolas Pečeliūnas. Jis ir pasiūlė galimą tyrimo temą: lietuviai Štuthofo koncentracijos stovykloje. A. Tyla suprato, kad temos imtis būtina.<...> M. Pečeliūnas Lietuvos istorijos instituto direktoriui A. Tylai pažadėjo apmokėti kelionės išlaidas, nupirkti autobuso bilietus, susitarti ir su Štuthofo muziejaus administracija, kad mane priimtų dirbti muziejaus archyve. Regis, 1992 m. vasarą aš pirmą kartą nuvažiavau į Gdanską, kur tuomet gyveno M. Pečeliūnas. Jis pasitiko mane Gdansko autobusų stotyje ir ten mes iškart persėdome į kitą autobusą, vežantį į Štutovą (lenkai Štuthofą vadina Štutovu: lenkiškai – Sztutowo, o vokiškai – Stutthof). Kartu nuvažiavome į Štuthofo konclagerio muziejų. Ten M. Pečeliūnas mane pristatė muziejaus administracijai, direktoriui. Sutarėme, kad mane nemokamai apgyvendins viename iš muziejaus kambariukų. Prasidėjo darbas archyve. Muziejaus administracija ir archyvas įsikūrę originaliame buvusio konclagerio komendantūros pastate – išliko gražus dviejų aukštų pastatas. <...> Man archyvo darbuotojai nemokamai padarydavo kopijas. Tai M. Pečeliūno nuopelnas – jis, buvęs Štuthofo kalinys, viskuo pasirūpino. Jo dėka parsivežiau daug kopijų. Pavyzdžiui, rašydamas knygą apie Lietuvos žydus Štuthofe jomis ir rėmiausi. <...> Nežinau, ar Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, ar Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras turėtų galimybę finansuoti savo darbuotojų kelionę ir mėnesio darbą Štuthofo muziejaus archyve“ (Markevičienė, Bubnys, 2024).

2008 m. artėjant 100-ajam gimtadieniui Mykolas Pečeliūnas paprašė, jog būtų iš Gdansko Senelių namų perkeltas į Lietuvą. Jis apsigyveno Kaune (Panemunėje) buvusiuose Senelių namuose. Mykolas Pečeliūnas mirė  tų pačių metų lapkričio 27 dieną. Kaip jau minėta, palaidotas Kulvoje,  gimtosios parapijos kapinėse. Jo tėviškėje buvusios Pečeliūnų sodybos vietoje Naujasodžio kaime pastatytas Vytauto Ulevičiaus sukurtas medinis Rūpintojėlis, skirtas Mykolo Pečeliūno atminimui.

Literatūra  

Anušauskas Arvydas. 2019. „Užmirštas desantas“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Brandišauskas Valentinas. „Lietuvių aktyvistų frontas“, in: https://www.vle.lt/straipsnis/lietuviu-aktyvistu-frontas/ [žiūrėta 2025-07-15].

Bubnys  Arūnas. 2023. „Lietuviai Štuthofo koncentracijos stovykloje 1942– 1945 metais“, Vilnius: Lietuvos gyventojų  genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Buchaveckas Stanislovas. 2020.  Lietuvos žydai 1944–1945 m.: holokausto tąsa Štuthofo stovykloje (1)“, in: https://www.zurnalai.vu.lt/gr/article/view/35524/33825 [žiūrėta 2025-07-15].

„Gazeta AMG“. 2009 (1). „Zmarł Michał Peczeluna“, in: https://gazeta.gumed.edu.pl/attachment/attachment/4719/Gaz2009_01.pdf [žiūrėta 2025-07-15].

Grot Elžbieta. 2023.  „Dievo tarno kunigo Alfonso Lipniūno vaidmuo ir reikšmė slaptame religiniame gyvenime Vokietijos nacių Štuthofo koncentracijos stovykloje 1943–1945 m. Kankinystė Mirties žygyje ir mirtis Pucke“, in: https://www.genocid.lt/UserFiles/File/Titulinis/2023/20230317_konferencija_Grot.pdf [žiūrėta 2025-07-15].

Yla Stasys. 2020. „Žmonės ir žvėrys Dievų miške“, Vilnius: „Briedis“.

Juodis Darius. 2020. „Prasiveržti pro geležinę uždangą“, Vilnius: Lietuvos gyventojų  genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Kajėnas Gediminas.  2024. „Tokio teksto Lietuvoje iki šiol neturime: Azerbaidžane išleistas necenzūruotas kultinis lietuvių romanas“, in: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/tokio-teksto-lietuvoje-iki-siol-neturime-azerbaidzane-isleistas-necenzuruotas-kultinis-lietuviu-romanas-286-2330164 [žiūrėta 2025-07-15].

Kantvilas Aleksandras. 1998. „Aleksandro Kantvilo prisiminimai apie Štuthofo kankinius“, in: „Pragaro vartai – Štuthofas“, sudarytoja Alisa Rupšienė, Vilnius: Lietuvos gyventojų  genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Kasparas Kęstutis, Ulevičius Bonifacas. 2005. „Paaiškinimai. VIII. MGB pinklės rezistencijoje“, in: Juozas Daumantas, „Partizanai“, Kaunas: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, Lietuvos gyventojų  genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Kašelionis Bronius. 2018. „Dainavos krašto  partizanai“, Vilnius: „Diemedžio leidykla“.

Kodis Vitalijus, Laukaitytė Regina, Bubnys Arūnas. 2022.  „Alfa. Kankinio Alfonso Lipniūno gyvenimo istorija“, Vilnius.

„Leonas Prapuolenis“, in: https://lt.wikipedia.org/wiki/Leonas_Prapuolenis [žiūrėta 2025-06-29]).

Mackonis Rapolas. 1998. „Mes dar gyvi žmonės (atsiminimų fragmentai)“, in: „Pragaro vartai – Štuthofas“, sudarytoja Alisa Rupšienė, Vilnius: Lietuvos gyventojų  genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Makauskas Bronius. 2010. „Lietuvos laisvės kovotojų ryšiai su Vakarais 1945–1954 m. ir jų nuslopinimas“, in: https://www.genocid.lt/UserFiles/File/leidyba/Zurnalas/27_zurnalas.pdf [žiūrėta 2025-07-15].

Maksimovas Lavrentijus. 1992. „Generolui-majorui J. J. Petkevičiui... Raportas, 1974 m. liepos 29 d.“, in: https://www.partizanai.org/failai/pdf/0LKA/Laisves-kovu-archyvas-5-1992.pdf [žiūrėta 2025-07-15].

Markevičienė Neringa, Bubnys Arūnas. 2024. „Reikia remtis visais šaltiniais, kuriuos tik galima gauti“, in: https://www.zurnalai.vu.lt/td/article/view/38488/36164 [žiūrėta 2025-07-15].

„Mykolas Pečeliūnas“, in: https://lt.wikipedia.org/wiki/Mykolas_Pe%C4%8Deli%C5%ABnas [žiūrėta 2025-06-25].

„Lietuvių Aktyvistų Fronto Memorandumas“, in: https://www.partizanai.org/laisves-kovu-archyvas-12-t-1994-m/3483-kai-kurie-slapto-ir-vieso-pasipriesinimo-bruozai-1940-1942m-dokumentuose [žiūrėta 2025-06-25].

Mockūnas Liūtas. 1997. „Pavargęs herojus“, Vilnius: „Baltos lankos“.

Radczenka Aleksandras. 2015. „Primirštos Dievų miško Štuthofe pamokos“, in: http://www.veidas.lt/primirstos-dievu-misko-stuthofe-pamokos [žiūrėta 2025-07-15].

Raškauskas Vytautas. 2025. „Narutis ir Šapalas – ateitininkų vadai nacių koncentracijos stovykloje“, in: https://www.ateitis.lt/narutis-ir-sapalas-ateitininku-vadai-naciu-koncentracijos-stovykloje/ [žiūrėta 2025-07-15].

Rimašauskas Jonas. 2008. „Žydų gelbėtojai“, Vilnius: „Versus aureus“.

Rukšėnas Alfredas. 2020. „Berlyno Lietuvių aktyvistų frontas“, in: https://www.genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2020/20201117_LAF.pdf [žiūrėta 2025-07-15].

Sabaliauskaitė Angelė. 2015. „Rašytojas Balys Sruoga ir Birštonas“ , in: https://naujasisgelupis.lt/?p=23529 [žiūrėta 2025-07-15].

Sruoga Balys. 1976. „Dobilėlis penkialapis“, in: https://www.lrt.lt/mediateka/video/dobilelis-penkialapis?srsltid=AfmBOophVcWpx4kteWi_1E_MMJAm4Ttvyy6zRYGMmBXUXFCwPnfSpbsZ [žiūrėta 2025-07-01].

Sruoga Balys. 2005. „Dievų miškas“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Sruoga Balys. 2006. Balio Sruogos laiškas Petrui Cvirkai, rašytas iš Birštono 1946 m. liepos mėn., in: Regina Dilienė ir kt., „12 kl. Literatūros vadovėlis“, Vilnius: „Baltos lankos.