Partizanai apie Vasario 16 -ąją
Šaltinis: PARTIZANAI APIE PASAULĮ, POLITIKĄ IR SAVE
1944-1956 M. PARTIZANŲ SPAUDOS PUBLIKACIJOS
Sudarė NIJOLĖ GAŠKAITĖ-ŽEMAITIENĖ
Vasario šešioliktoji
Rimti ir susikaupę sutinkame šių metų Vasario 16 Dienos šventę. Kova dėl laisvės, dėl naujo atgimimo rytmečio tebeeina. Pakelyje išdygo daug naujų kapų, net pilkais mediniais kryžiais nepaženklintų. Daug brangių negausios, bet didžios tautos sūnų ir dukrų neša sunkų tremtinio kryžių gūdžiose tolimojo Sibiro tundrose. Nemaža jų dalis jau niekad nebematys gimtosios Nemuno šalies, - jie amžiams prisiglaudė nesvetinguose Azijos laukuose.
Žiaurusis Tėvynės pavergėjas kėsinasi į lietuvių tautos gyvybę. Pikto žiemio auginto šiaurės sūnaus net žemę drebinantieji šėtoniškieji darbai reikalauja apsisprendimo. Jis rauna iš mūsų žemės pakelių Rūpintojėlį ir nori mus paversti kryžiumi žmonijos nukryžiavimui. Komunisto sprendimu turime tapti žmonijos prasikaltėliais, - žmonijos, kurios dalimi mes patys esame, kuri, nuo akmens amžiaus iki šiandieninio radijo laikų pažangos keliu eidama, pergyveno ištisą eilę prasikaltėlių. Visi gerai pamenam, kad neseniai Niurnberge pakorė, sudegino, o pelenus atidavė vėjams. Ir gal niekas už mus negalėtų drąsiau tvirtinti, kad pakartasis nacis savo nedorybėmis net komunisto šešėliui neprilygsta. Šio, paskutiniojo darbai neturi sau pavyzdžio istorijoje. Juk atlikdamas piktadarybę vagis palieka sienas, ugnis nesunaikina žemės, karas ar badas neatima žmogui noro gyventi. Gi komunisto padarytas ir tebedaromas nedorybes nusako iš Sibiro mus pasiekiantieji tremtinių ir kalinių šauksmai: „Nors prieš mirtį, nors kartą sočiai pavalgyti duonos! Mirties mes nebijome, tačiau komunistinis darbas mus verčia gyventi. Jam reikalingos, nors ir kasdien nykstančios, bado kankinamo žmogaus jėgos. Mums užgesus, mūsų vietą turės užimti kiti. Juos suras į naujas valstybes įsibrovusi pasaulinės revoliucijos užsimojimą vykdanti komunistinė tironija."
Ir taip kiekvienam neišvengiamai kyla klausimas, kodėl komunisto šešėlio nevertas nacis paleistas pelenais, o pats didysis žmonijos kaltininkas tebėra gyvas ir, lyg pasityčiodamas iš teisingumo, sėdėjo vienoje iš nacio teisėjų kėdžių? Kadangi komunizmas, lygiai kaip ir nacizmas, yra bjauri žmonijos liga, - atsakymą duoda žmogaus protas, rodantis, kad ši, kaip ir kiekviena kita liga, negali būti išmušta lazdomis, bet pašalinama gydymo ar operacijos keliu. Nacio šaknys nebuvo taip giliai įleistos, todėl jį pirma ir išoperavo. Komunizmas savo voratinkliais yra apraizgęs daugybę įvairių tautybių ir įvairaus išsilavinimo žmonių. Todėl jo pašalinimui reikia daug ilgesnio ir kruopštesnio pasiruošimo, kad amžiams net jo sėklos nebeliktų.
Nemuno šalies sūnūs gerai supranta, kad žmonija nėra akla komunistų siekiams ir ne kurčia jo nužemintų pavergtųjų dejonėms. Todėl, visa tai suprasdamas ir savo tautą laikydamas neišskirtine žmonijos dalimi, negali padėti komunistui per žmonijos žudymą, kad žmonija, pergyvenusi visą eilę prasikaltėlių, pergyvens ir šitą, kad lietuvių tauta, eidama drauge su žmonija, drauge su ja ir pergalę prieš komunizmą švęs. Lietuvis negali pasirinkti mirties. Jis renkasi gyvenimą, pirkdamas tai savo krauju. Šį lietuvio pasiryžimą palaimins Tas, kuris dėl žmogaus atpirkimo mirė ant kryžiaus ir nuo jo nužengęs paskelbė žmonijai: „Kas savo širdyje nešioja Artimo Meilę, tas bus gyvas amžinai!"
Sunkiose vargo dienose lietuvis baudžiauninkas savo Viešpačiu pasirinko Rūpintojėlį. Jis lietuvio neapvylė. Padovanojęs Lietuvai knygnešius, savanorius kūrėjus, padovanojo tautai amžinai gyvą Vasario Šešioliktąją.
Broli, sese lietuvi! Rūpintojėlis tebemyli Lietuvą ir šiandieną, todėl jos išgelbėjimui nuo mirties padovanojo laisvės kovotoją partizaną.
Partizane! Tu esi didžios tautos didis sūnus! Būk tuo, kuo tave Viešpats būti pašaukė, - tautos ir žmonijos karžygys. Ne po ilgo sulauksime dienos, kada subyrės ir į nieką pavirs visų žmonijos prasikaltėlių šėtoniškos pastangos, o mums niekas nebedraus Vasario Šešioliktąją laikyti Lietuvių Tautos Atgimimo Švente.
Prisikėlimo ugnis (Prisikėlimo apygardos organas), 1949 01-02, Nr. 1 (10), LYA, f. K-5, ap. 1, b. 139, 1. 45-46. Nuorašas, mašinraštis.
Nepriklausomybės paskelbimo
trisdešimt antrųjų metinių proga
Slenka juodi ir sunkūs vergijos metai, kaskart vis giliau rėždami mūsų šalies veide vargo žymę ir pareikalaudami vis daugiau aukų. Dažnam lietuviui, apimtam nevilties ir pesimizmo, išsprūsta žodžiai: „Nebesulauksime laisvės..."
Pagalvokime, ar iš tikrųjų verta taip pulti į neviltį ir pasiduoti likimo valiai. Juk nebe pirmą kartą mūsų šalis išgyvena sunkias dienas, ir ji vis tiek prisikėlė. Juk irgi buvo laikai, kai svetimos kariuomenės kaip maras užplūdo mūsų šalį, kai svetimos kultūros, svetimos valdžios, svetimos kalbos, svetimos dainos ėmė spausti lietuvius iš visų keturių šonų. Vaitojo žemė po svetimais ponais. Artojų sūnūs ir dukterys pradėjo ieškoti laimės svetimose šalyse, bėgo būriais iš gimtojo krašto, įsirišę juodos žemės į škaplierius ir žadėdami sugrįžti. Lietuva darėsi vis tamsesnė ir tamsesnė. Net savasis raštas buvo atimtas. Betgi nenyko piliakalniuose paslėpta gyvosios Lietuvos dvasia, neišnyko visai senoji mūsų kalba, neišnyko artojų prisirišimas prie žemės, į kurią iš rekrutų ar svetimųjų šalių lietuvis grįždamas apsipildavo džiaugsmo ašaromis. Tas prisirišimas, ta didelė gimtosios žemės meilė liepė Lietuvos sūnums uždegti „Aušrą", liepė gausti „Varpui", liepė artojui eiti į Prūsus rašto parsinešti, liepė verpėjai prie ratelio mokyti vaikus rašto iš uždraustos knygos. Ir ėmė keltis Lietuva.
Ėjo 1918 metai. Tėvynės meilės ugnis užsidegė kiekvienoj pirkioj, nes atėjo metas iš namų nevalios išvesti savo žemę. Artojai pajuto, kaip ištvinsta lyg upė didysis jų troškimas - laisvė. Ir visiems paaiškėjo, kodėl iš svetimų šalių sugrįžus mūsų juoda žemė bučiuojama, kodėl ligi Sibiro žvanginta pančiais, kodėl knygnešių Lietuvos takai išvaikščioti. Ir kilo savanoriai į žygį, prikėlė gyventi šalį, kuri kitados merdėjo, kuriai, rodos, ir mažiausios vilties prisikelti nebuvo. Vasario 16 dieną tartas Lietuvos laisvės žodis tapo kūnu.
Tad šiandien, kai priešas mūsų šalį vėl laiko surakinęs vergijos retežiais, nesiblaškykime abejonių, nevilties ir svyravimų bangose. Smulkūs barniai tedingsta iš mūsų atminties, kaip smiltys, stipraus vėjo nuneštos. Jei pradeda apimti nevilties nuodai, nedejuokite prisiminę 1918 metus.
Šiuo metu, kai mūsų partizanas, 1918 metų savanorio kūrėjo sūnus, budi savame krašte, žygiuose drauge su mumis eina mūsų broliai, palikę laikinai tėvynę, drauge su mumis eina ir laisvosios Vakarų tautos. Dar kelsis šalis, kur želia žalios rūtos, kur siausdama Baltija išmeta geltoną kaip auksą gintarą, kur žmonės labiau nei bet kada myli savo juodą žemę ir savo mėlyną dangų.
Tegu tau suteikia Nepriklausomybės kovų prisiminimas daugiau jėgų ir pasiryžimo kovoti ir laimėti!
Partizanas (Pietų Lietuvos srities organas), 1950 01 15, Nr. 1 (5), A. Kašėtos asmeninis archyvas.
Nuorašas, mašinraštis.
Publikuota: Nepriklausoma Lietuva, t. 4, p. 5-6.
Ištesėkime ligi galo
Vasario 16-osios mintys
Dvyliktąjį kartą mūsų tauta savo didžiąją šventę švenčia vergijos sąlygomis. Tačiau jos pavergimas yra tik išorinis. Savo dvasioje tauta nėra vergė, nes pavergėjui ji niekada neparsidavė. Atvirkščiai: visada ji kovojo taip atkakliai, kiek tik tokioj padėtyj buvo įmanoma.
Ta pasipriešinimo kova tautai pasirodė būtina. Ji kilo gaivališkai. Jos reikalingumas buvo instinktyviai pajustas. Tautos moralinis taurumas, jos laisvės ir teisingumo meilė, jos tautinio išdidumo ir savigarbos jausmas verste vertė ją aktyviai pasipriešinti vergijai, paniekai, fiziniam naikinimui ir dvasiniam žalojimui.
Milžiniškų aukų pareikalavo ši kova: dešimtys tūkstančių jau žuvo kovos lauke, daug tūkstančių mirė baisiausia kankinių mirtimi... Ne veltui gandas apie šią kovą nuskambėjo visam pasauly. Ir laisvasis pasaulis buvo nustebintas mūsų mažos tautos dvasinės didybės, kuri buvo parodyta tokioj tragiškoj ir nelygioj kovoj. Kartu ši kova buvo vienas rimtesnių įspėjimų laisvajam pasauliui, kas jo galėtų laukti komunizmo įsigalėjimo atveju, ir tiesiog smūgis į veidą tiems Vakarų veikėjams, kurie ėjo nuolaidaus bendradarbiavimo keliu su didžiuoju pasaulio priešu.
Šiandien laisvasis pasaulis pripažįsta, kad lietuvių tauta iš visų pavergtųjų tautų parodė didžiausią pasipriešinimą Maskvai ir įrodė, kad ji labiau verta laisvės negu kuri nors kita tauta. Štai ką apie mūsų tautos kovos pripažinimą laisvajame pasaulyje pasakė VLIK'o pirm. prel. M. Krupavičius savo kalėdiniam sveikinime lietuvių tautai: „Lietuvių tauta yra pirmoji tarp tų tautų, kurios šiandien parodė daugiausia pastangų kovoje dėl laisvės. Ji taip pat yra pirmoji tarp tų tautų, kurios šiuo metu sudėjo didžiausias aukas laisvės kovoje. Viso pasaulio spauda labai palankiai rašo apie Lietuvą ir apie jos laisvės siekimą. Ypatingai daug rašo užsienis apie Lietuvos partizanus ir jais žavisi."
Ši mūsų tautos kova neįsivaizduojamai didelį įniršimą sukėlė Maskvai. Suprantama kodėl. Priešas čia patyrė labai skaudžių fizinių nuostolių. Bet kur kas didesnis pralaimėjimas jį ištiko moralinėj srity. Jo pasauliui triūbuojama propaganda apie tautų išlaisvinimą čia patyrė vieną skaudžiausių smūgių. Pasauliui čia buvo parodyta, kad jo „išlaisvintos" tautos geriau renkasi mirtį negu tokį „išlaisvinimą". Dar baisiau Maskvą siutina tai, kad ji šioj kovoj mato, jog pavergtosios lietuvių tautos ji net baisiausiomis priemonėmis palaužti negali. Būdama fiziškai šimtą kartų galingesnė, ji yra menka prieš mažojo priešo didžiąją moralinę ištvermę ir dvasinį pranašumą.
Jau aštuntą kartą švęsdami antrojoj bolševikų okupacijoj Vasario Šešioliktosios šventę, turime štai ką konstatuoti: priešas, nors ir padarė mums be galo skaudžių fizinių nuostolių, tačiau mūsų tautos dvasios nepalaužė, tautos laisvės sąjūdžio ir jos kovos neužgniaužė, tos kovos organizuotumo suardyti neįstengė.
Dvyliktąją nelaisvėj švenčiamą Vasario 16-ąją lietuvių tauta sutinka pasipriešinimo ir kovos sąlygomis. Ir svarbiausia - organizuotos kovos sąlygomis. Tai konstatuojame mes. Kartu tai konstatuoja ir priešas. Suprantamas jo įnirtimas. Todėl gerai žinome, kad atlaidumo iš jo pusės nėra ko tikėtis. Kovą teks tęsti tokiu pat pasiaukojimu ir atkaklumu kaip ligi šiolei.
Gerai žinome, kad visumoje mūsų tauta yra jau tiek užgrūdinta ir pasiryžusi, kad jos tautinio nusistatymo ir moralinės tvirtybės priešas palaužti niekados negali. Tačiau kartu matom, kad atskiri silpnesnieji tautos nariai šioj aktyvioj kovoj ar net pasyviam pasipriešinime rodo tendencijos palūžti. Metai iš metų palūžtančiųjų skaičius didėja. Nežmoniškas persekiojimas, bauginimas ir teroras, sunkiausios ir skurdžiausios gyvenimo sąlygos, pagaliau be galo ilgai užsitęsusi okupacija vienam kitam sąjūdžio dalyviui atima pasiryžimą kovoti, o vieną kitą menkiau susipratusį ir silpnesnės dvasios lietuvį pastumia net išdavystės keliu.
Tai yra nedovanotini ir nepateisinami reiškiniai. Jeigu jie prieina nusikaltimo ribą, jie yra kartu ir baustini. Kur galima dabar, o jei ne - tai ateityje. Nors iš tikrųjų šios kovos nepaprastai ilgas užsitęsimas ar tai aktyviai, ar pasyviai kovojančio lietuvio padėtį daro be galo sunkią, tačiau vis tiek šiandien kiekvienam garbingam lietuviui nieko kito nelieka, kaip vyriškai viską ištesėti, kad ir didžiausias kančias ir vargus, net ir gyvybę paaukojant Dievui ir Tėvynei.
Broliai ir sesės lietuviai, kas mes bebūtumėm: ginklu kovojantys partizanai ar kiti aktyvūs laisvės kovos sąjūdžio dalyviai, ar pasyviai besipriešiną asmenys, savo širdy nešioją tikrą lietuvišką nusistatymą ir savo sąžinės nesuteršią lietuviui netinkančiais darbais, atminkime, kad mes turime savo kovoj ir savo nusistatyme ištesėti ligi galo. Nepamirškime, kokių didžių aukų nepasigailėjo mūsų tauta ankstyvesniais savo kovos metais, kai laisvės viltys dar buvo visiškai miglotos ir neaiškios. Šiandien dangus giedrėja. Šiandien laisvės viltis jau yra šviesi ir didelė. Šiandien laisvasis pasaulis jau ryžtingai ir tvirtai kalba apie tai, kad pavergtieji kraštai turi atgauti laisvę ir tam žygiui visu rimtumu ruošiasi. Švintančių vilčių akivaizdoje kaupkime visas jėgas, kad galėtume savo kovoje ir savo pasiryžime ištesėti iki galo ir savo vėliavą garbingai išnešti ligi laimėjimo.
Tęskime žuvusiųjų ir nukankintų savo brolių ir seserų testamentą. Šie nelaisvės metai tebus tautos istorijoj įrašyti kaip didvyriškumo ir nepa-lūžtančios kovos metai. Tegu jie pasauliui kalbės, kad Lietuva tikrai yra didvyrių žemė.
Laisvės kova (LLKS Rytų Lietuvos srities organas), 1952 01-02, Nr. 1-2, Pasvalio viešoji biblioteka.
Nuorašas, mašinraštis.
Publikuota: Nenugalėtoji Lietuva, t. 4, p. 251-253.
Nepriklausomybės šventė
Vasario 16-ąją sueina lygiai 30 metų nuo tos dienos, kai Lietuvos Taryba Vilniuje lietuvių tautos vardu paskelbė visam pasauliui apie nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymą. Ši reikšminga sukaktis, deja, šiuo metu negali būti viešai ir iškilmingai visos tautos paminėta, laisvai ir džiaugsmingai atšvęsta. Mūsų Tėvynę pavergęs raudonasis grobikas ne tik kad neleidžia viešai švęsti šios mums taip brangios šventės, bet jau vien tik mintis apie Lietuvos nepriklausomybę veda jį į pasiutimą, pasireiškiantį kraštutiniu teroru ir žiauriausiu nekaltų žmonių persekiojimu. Vien tik narsieji partizanai šią didžiąją Tautos šventę švęs laisvi ir iškilmingai. Likusiems tenka ją paminėti slaptai ir tyliai - ar tai slaptoje, negausioje organizacijos narių sueigoje, ar savo šeimos bei patikimų lietuvių uždarame ratelyje.
Mūsų žvilgsnis ta proga nukrypsta į praeitį. Sunkus ir erškėčiais nuklotas buvo mūsų tautos kelias į Nepriklausomybę. Amžiais vergavusi, prispausta, užguita lietuvių tauta, rodos, negalėjo rasti savyje tiek jėgų, kad įstengtų nusimesti sunkų ją slėgusį svetimųjų jungą. Tačiau tų jėgų ji atrado. Karžygiška protėvių dvasia, garbingos bočių - milžinų tradicijos nebuvo mirusios lietuvių širdyse, jos teberuseno ten negęstančia amžinąja ugnimi, ir, laisvės vėjui papūtus, ta ugnis suliepsnojo skaidriomis Tėvynės meilės ir pasiaukojimo liepsnomis. Nepriklausomybė buvo atkovota. Visų savanorių didvyriški žygiai auksinėmis raidėmis buvo įrašyti į lietuvių tautos istoriją. Nežiūrint sunkių bandymų, kurie lydėjo pirmuosius nepriklausomo gyvenimo metus, nežiūrint sostinės Vilniaus su trečdaliu teritorijos netekimo lenkams gėdingai sulaužius Suvalkų sutartį, prasidėjo atkaklaus darbo ir intensyvios kultūrinės statybos laikotarpis. Deja, neilgai buvo lemta lietuvių tautai juo džiaugtis: vos 22 nepriklausomo gyvenimo metams praslinkus, grobuoniškoji Sov. Sąjunga, pasinaudodama vykstančio karo sudarytomis jai palankiomis aplinkybėmis, susitarusi su hitlerine Vokietija, įžūliausiu būdu sulaužė savo pačios iškilmingai pasirašytas nepuolimo ir draugingumo su Pabaltijo valstybėmis sutartis ir šias valstybes okupavo, pranešdama pasauliui apie tariamai laisvą jų prisijungimą.
Šis smurto aktas, nors demokratinių pasaulio valstybių niekad nepripažintas teisėtu, davė pradžią naujoms lietuvių tautos kančioms, naujai jos gyvenimo Golgotai. Barbariško smurto taurę pripildė 1941 m. birželio mėn. 14-21 d. bolševikų įvykdyti masiniai žmonių išvežimai. Tai buvo skaudus smūgis lietuvių tautai, jo tokioje formoje ir apimtyje nelaukusiai. Bet kartu tai buvo signalas, įspėjantis apie artėjančią audrą ir šaukiąs lietuvius į kovą prieš niekšingąjį jų tautos naikintoją. (Nejučiomis norisi pravesti lygiagretę tarp 1941 ir 1948 m. ir paklausti, ar praėjusių metų pabaigoje - šių metų pradžioje bolševikų vykdyti masiniai žmonių išvežimai nėra panašios reikšmės signalu?) Ta audra buvo 1941 m. birželio mėn. 22 d. prasidėjęs tarp Sov. S-gos ir Vokietijos karas. Neįtikėtinai trumpu laiku susidarę ginkluoti partizanų daliniai padėjo išvyti raudonąjį grobiką iš mūsų valstybės teritorijos, parodydami efektyvią savo kovinę galią ir aukštą lietuvių tautos moralinį lygį. Šalis kiek lengviau atsikvėpė. Tačiau rudasis okupantas, pakeitęs raudonąjį, pasirodė ne ką geresnis. Kraštas vėl dejavo sunkios naštos slegiamas. Garbės ištroškęs nacis nesuprato ir nenorėjo suprasti gyvybinių lietuvių tautos interesų. Jam terūpėjo faterlandas ir jo beprotiški pasaulio užviešpatavimo planai, kuriuos jis be atodairos, nesiskaitydamas su bet kokia logika, stengėsi įgyvendinti. To pasekmėje frontuose susilaukta visuotinės katastrofos, turėjusios baisių padarinių visai vokiečių tautai, ypač į rusų nagus pakliuvusiai jos daliai. Raudonoji lavina, dideliu greičiu slinkdama besitraukiančios vokiečių kariuomenės įkandin, vėl užplūdo Lietuvą. Daugelis mūsų tautiečių, nelaukdami šito momento, pasitraukė iš Tėvynės ir rado prieglobstį kitose šalyse, kurioms dar negrėsė šis baisusis pavojus. Kita dalis pasiliko savo krašte, pasiduodama likimui ir tikėdamasi kaip nors išlaikyti savo egzistenciją. Dar kiti stvėrėsi ginklų ir išėjo į miškus, pasirinkdami sunkų, bet garbingą partizano kelią.
Dabar prasidėjo pats sunkiausias ir kruviniausias mūsų istorijos etapas, kurio paskutinę ir lemiamą fazę pergyvename šiuo metu. Nėra reikalo čia aprašinėti visų tų žiaurumų, žvėriškų persekiojimų, laukinių siautėjimų, kurie, vos spėjus bolševikams įkelti koją Lietuvon, pasidarė nuolatiniai ir neatskiriami mūsų žingsnių palydovai. Tai neaprašoma. Tai pagaliau mes patys kiekvieną dieną, kiekvieną valandą patiriame daug ryškiau negu bet koks aprašymas galėtų atvaizduoti. Pažymėsim tik, kad visos šios pragariškos raudonojo šėtono naudojamos priemonės neįstengė palaužti didvyriško lietuvių tautos pasipriešinimo ir pasiaukojančių jos išsivadavimo pastangų. Mūsų laisvės kovos sąjūdis, pakėlęs daug skaudžių smūgių ir atidavęs daug brangių kraujo aukų, nežlugo, kaip tikėjosi raudonieji okupantai ir ko siekė ir tebesiekia visais įmanomais būdais. Iš kovų ugnies jis išeina kaskart dar labiau užgrūdintas, dar daugiau įgavęs kovinio patyrimo ir dar tvirčiau pasiryžęs tęsti pradėtąją kovą iki galutinės pergalės. Jau vien tas faktas, kad iš mažų, palaidų, gaivališkai susidariusių atskirų organizacinių vienetų jis sugebėjo išaugti į didžiulę, visas lietuvių tautos aktyviąsias pajėgas jungiančią organizaciją, įtikinamu ryškumu parodo, kad visos priešo dedamos pastangos jam sunaikinti yra beviltiškos. Jos iš anksto pasmerktos nepasisekimui. Mūsų laisvės kovos sąjūdį tegalima sunaikinti sunaikinus visą lietuvių tautą, iš kurios jis yra gimęs, kuri sudaro jo gyvavimo pagrindą ir su kuria organiškai ir neišskiriamai suaugęs.
Politiniai paskutiniųjų dienų įvykiai dar daugiau sustiprina šį mūsų pasitikėjimą savo jėgomis, duodami rimto pagrindo viltis, kad greitu laiku ir visas demokratinis pasaulis įsijungs į šventą kryžiaus karą prieš mirtinąjį mūsų ir visos žmonijos priešą. Komunistinių gaujų plataus masto puolamieji veiksmai Kinijoj ir Graikijoj, didelių Amerikos karinių pajėgų buvimas Italijos ir visos Viduržemio jūros uostuose bei vandenyse, atskiros Vakarų Vokietijos valstybės formavimas, Čerčilio prieš dvejus metus pasiūlytojo „Vakarų bloko" pastaruoju metu skubus įgyvendinimas, - visa tai yra ne eiliniai, kasdieniški įvykiai, bet rimti artėjančio ginkluoto konflikto pranašai.
Tokioj atmosferoj mes sutinkame šią jubiliejinę Vasario 16-ąją. Pasisėmę stiprybės iš praeities, atidžiai sekdami dabartinę įtemptą situaciją, mes turime būti ypatingai budrūs, kad ateities didieji įvykiai neužkluptų mūsų nepasiruošusių. Nenuilstamas ir nuolatinis visų lietuvių dalyvavimas bendrose tautos išsilaisvinimo pastangose, kuo glaudžiausias bendradarbiavimas ir savitarpinės pagalbos teikimas, kuo didžiausio slaptumo, organizuotumo ir vienybės siekimas tebūna šioje likiminėje visos tautos vedamoje kovoje mūsų programa ir šūkiais, turinčiais atvesti mus į galutinę pergalę - laisvos, nepriklausomos, demokratinės Lietuvos valstybės atkūrimą.
Laisvės varpas (Jungtinės Kęstučio apygardos organas), 1948 02 10, Nr. 131, LYA, f. K-5, ap. 1,
b. 27, 1. 97. Nuorašas, mašinraštis.
