Apie tą, kurio mintys ir dvasia žudė lietuvius
Kariai internacionalistai ištisą parą budėjo prie ištaigingos dviejų aukštų vilos, buvusių didžiojo kunigaikščio Sergejaus Aleksandravičiaus užmiesčio rūmų Gorkuose. Speiguotą 1923 m. Kalėdų naktį jie išgirdo šiurpų klyksmą, kuris, regis, sklido tiesiai iš po namo. Buvo gili naktis, danguje švietė pilnatis. Trakštelėję savo išmėgintų austriškų karabinų spynomis, sargybiniai pradėjo slinkti link tos vietos, iš kur aidėjo kauksmas, nusprendę, kad prie vilos iš miško atsliūkino vilkai. Bet vilkų nebuvo. Pirmojo aukšto įstiklintoje verandoje supamajame krėsle sėdėjo Leninas su šimtasiūle ir veltiniais. Pakėlęs išsekusį veidą į mėnulį, jis pratisai ir šiurpiai kaukė. Piktoji dvasia šaukėsi savo brolių kosmose, prašydamasi laisvėn. Jis savo darbą padarė...
Per spengiantį šaltį 1924 m. sausį darbininkai kastuvais ir laužtuvais kasė pamatų duobę laikinajam mauzoliejui. Laužtuvu buvo prakirstas kanalizacijos vamzdis, bet šalčio sukaustytos spragos niekas nepastebėjo. Vos atšilus vamzdis sprogo, užliedamas savo turiniu mauzoliejų. Sužinojęs apie tai, namų areštą kenčiantis patriarchas Tichonas liūdnai pastebėjo: “Kokie palaikai, toks ir balzamas”.
Rusija virto lauku, nusėtu mirusiųjų kaulais: nebekyla nei protesto, nei pasipiktinimo. Visi pavargo, visi pažeminti ir sužlugdyti. Svarbiausia - viskas išvogta ir išplėšta. Nuo išdraskytų imperatorių kapaviečių iki išverstų visų gyvųjų ir mirusiųjų kišenių. Didžioji visų laikų afera sąlyginiu pavadinimu “Pasaulinė revoliucija” baigėsi. Nėra duomenų skaičių, kiek kainavo ši “priemonė”. Visas didžiulės ir turtingos šalies, kuri vadinosi Rusija, nacionalinis turtas susiliejo į vieną milžinišką “PARTIJOS AUKSO” luitą. Tačiau tai dar ne pabaiga. Priekyje juodu debesiu slinko dar baisesnė ateitis.Vidurinė Azija po mongolų antplūdžio, Europa po 30-ies metų karo, Prancūzija po 10 metų trukusio maro epidemijos - viso to, kartu paėmus, negalima lyginti su tuo, kuo virto Rusija po nepilnų Lenino valdymo metų.
Dauguma išsilavinusių Rusijos žmonių dingo: žuvo ar iš siaubo pabėgo iš šalies. Daugiamilijoninės žmonių masės, teroro, karo veiksmų ir bado išstumtos iš apgyventų vietų, išsibarstė po visą šalį. Ikirevoliucinis negausus proletariatas buvo visiškai likviduotas. Pažangesni agrarininkai, tvarkantys savo ūkius pagal Europos standartus, buvo arba išžudyti, arba pabėgo nežinia kur. Ekonomika žlugo. Kadaise pats galingiausias pasaulyje upių laivynas buvo sunaikintas. Rusijos pasididžiavimas - geležinkeliai - buvo sugriauti, riedmenys sunaikinti. Sugriautos cerkvės stūksojo gaisravietėse kaip žuvusios civilizacijos paminklai.
1922 metų gegužę patriarchas Tichonas buvo suimtas kartu su visais Šventojo sinodo nariais. 32 metropolitai ir arkivyskupai buvo sušaudyti. Tačiau po oficialių žodžių “sušaudymas” dažnai slypėjo žvėriška rafinuota žmogžudystė. Kijevo metropolitas Vladimiras sumaitotas, iškastruotas, nušautas ir nuogas išmestas pasityčiojimui; Peterburgo metropolitas Venjaminas, kuris turėjo pakeisti patriarchą jo mirties atveju, paverstas ledo stulpu šaltyje apipylus vandeniu, o paskui paskandintas; Tobolsko vyskupas Germogenas, kadaise savo noru važiavęs su caru tremtin, buvo gyvas pririštas prie garlaivio rato ir sukapotas mentėmis. Permės arkivyskupas Andronikas, praeityje garsus misionierius Japonijoje, gyvas užkastas žemėn. Černigovo arkivyskupas Vasilijus nukryžiuotas ant kryžiaus ir sudegintas. “Reikia būtent dabar pamokyti tą publiką taip, kad keliasdešimt metų nedrįstų nė galvoti apie jokį pasipriešinimą. Leninas”.
Cerkvės buvo išplėštos, kaip ir įsakė Leninas, “su negailestingu ryžtingumu” ir “trumpiausiais terminais”. Sušaudyta 40 tūkstančių dvasininkų, djakonų ir vienuolių, taip pat apie 100 tūkstančių tikinčiųjų, priklausiusių bažnytinėms “dvidešimtinėms” ir bendruomenėms. Grynas pelnas sudarė pustrečio milijardo rublių (labai kukliu nedrąsių pertvarkos ir viešumo epochos istorikų vertinimu).
“Atsiminkit, meldžiamasis,- sako Leninas, kreipdamasis į Bonč-Brujevičių, bet taip, kad girdėtų visi,- atsiminkit. Į RUSIJĄ MAN NUSISPJAUT, NES AŠ — BOLŠEVIKAS!” Šis mėgstamas Lenino posakis tapo jo bendrininkų šūkiu. Jie mėgo jį kartoti, kur reikia ir kur nereikia, kol Josifas Visarionovičius neužkišo jiems gerklių kulkomis, nes ši baisi Lenino frazė niekaip nesiderino su “eretiška” Stalino teorija, kad galima “sukurti socializmą vienoje šalyje”.
Masinės žudynės, kurių pirmą kartą pasaulyje novatoriškai griebėsi bolševikai prieš savo pačių liaudį, žinoma, padarė savo, leido išgamų gaujai išlaikyti valdžią, ir tai apstulbino visą pasaulį, kuris lengvabūdiškai pranašavo neišvengiamą ir greitą kruvinojo režimo žlugimą.
Pasaulis paprasčiausiai nežinojo šitų naujų “bolševikinių” metodų, o jeigu ir žinojo, tai niekada nebūtų patikėjęs, kad panašius dalykus XX
amžiuje galima pritaikyti praktiškai, ir tai padaryti šalyje, kuri visai neseniai save laikė europine.
Bet baisesnė už čekistų kulkas buvo bolševikų paleista visuotinės lygybės bacila. Būtent ji su tarptautinių teroristų vėliava patraukė milijonines rusų mases, būtent vardan visuotinės lygybės buvo vykdomos begalinės ekspropriacijos, konfiskacijos, nacionalizacijos, būtent ant jos altoriaus sudėtos nesuskaičiuojamos aukos, būtent ji leido bolševikams išsilaikyti valdžioje ir būtent dėl jos pralaimėjo jų priešininkai, mėginę logikos ir proto jėga sustabdyti šalį apėmusią masinę beprotybę.
Bolševizmo beprotybė - tai liga, kažkuo panaši į nacijos pasiutimą; deja, šią diagnozę sociologai nustatys pernelyg vėlai, manydami, jog toliau turi veikti jau psichiatrai. Socializmas - tai pavydo ideologija,- dar 1918 metais nustatė Berdiajevas. Bet jo, laimė, niekas neišgirdo, antraip būtų sunaikinę čia pat. Pasiutimo bacila arba pavydo ideologija, arba ir viena, ir kita. Tegu ateities mokslininkai išsiaiškina, kaip ant tokio negrabaus jauko pavyko pagauti milžiniškos šalies tautas, patikėjusias, jog galima sukurti Dievo Karalystę iš kraujo ir plėšikavimo. O kai liaudis, plūsdama krauju ir kruvinu prakaitu, laukė, kada gi jos naujieji vadai pradės pagaliau dalyti prisiplėštus turtus taip, kad liaudies komisaras ir skalbėja gautų abu po lygiai, įvykiai klostėsi, kaip sakoma, pagal visiškai kitą scenarijų.
Šaltinis: http://partizanai.org/i-bunicius-partijos-auksas
