Partizanai: Istorija ir dabartis

1940 m. rugpjūčio 30 d. LSSR Liaudies Komisarų Tarybai nutarus performuoti „Liaudies kariuomenę“ į Raudonosios armijos 29-ąjį šaulių korpusą, J. Žemaitis pateko į 184-osios divizijos 617-ąjį artilerijos pulką ir buvo paskirtas pulko mokyklos viršininku. Nors krašte vyravo niūrios nuotaikos, J. Žemaičio gyvenimą praskaidrino septyneriais metais jaunesnė Elena Valionytė, kurią netrukus jis vedė. Po vedybų atskirtas nuo šeimos išbuvo neilgai ir paleistas iš tarnybos grįžo į Lentvarį. Rugpjūčio mėn. šeima persikraustė į Kauną, ten J. Žemaitis įsidarbino Kauno energetikos valdybos durpių gavybos techniku. 1941 m. gruodžio mėnesį gimė sūnus Jonas Laimutis. Trijų asmenų šeimai okupuotame Kaune buvo labai sunku išsilaikyti, todėl 1942 m. birželį J. Žemaitis su šeima grįžo į tėviškę ir pradėjo dirbti Šiluvos žemės ūkio kooperatyvo vadovu.

1943 m. Šiluvos vikaras Antanas Kazlauskas J. Žemaitį pakvietė į valsčiaus komitetą, kuris būrė patriotiškai nusiteikusius žmones.

1944 m. J. Žemaitis Raseinių aps. Šiluvos ir Tytuvėnų valsčiuose sutelkė apie 150 vyrų į gen. Povilo Plechavičiaus kuriamą Lietuvos vietinę rinktinę ir tapo šios rinktinės 310-ojo bataliono vadu. Naciams rinktinę išformavus, jam pavyko išlikti nesuimtam, tačiau nuo tada prasidėjo nelegalus jo gyvenimas. 1945 m. J. Žemaitis buvo paskirtas Žebenkšties rinktinės štabo viršininku ir pasirinko Dariaus slapyvardį. Jį mylėjo daugelis kaimo žmonių, jis juos padrąsindavo, paguosdavo ištikus nelaimei, o dažnai ir pralinksmindavo gražiai prajuokindamas. Savo vyrus ragino geruoju sugyventi su žmonėmis, nežiūrėti į kiekvieną kaip į komunistą, o nusikaltusius įspėti.

1947 m. gegužės mėn. J. Žemaitis buvo išrinktas Jungtinės Kęstučio (nuo 1948 m. balandžio 1 d. – Kęstučio) apygardos vadu slapyvardžiu Tyliumi. Suprasdamas, kad spauda yra svarbesnė už ginklą, parengė nurodymą dėl spaudos platinimo, atliko organizacinius partizanų struktūrų pertvarkymus, ragino nedalyvauti okupacinės valdžios rinkimuose.

1948 m. gegužės mėn. Kęstučio, Prisikėlimo ir Žemaičių apygardos nutarė susijungti į stambesnį laisvės kovos sąjūdžio organizacinį vienetą, pavadintą Jūros vardu. J. Žemaitis buvo paskirtas šios Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities vadu ir netrukus ėmėsi organizuoti vieningą partizanų vadovybę. Tais pačiais metais pasirinko Vytauto slapyvardį.

1949 m. jis sušaukė visos Lietuvos partizanų apygardų atstovų suvažiavimą, vykusį vasario 10–20 d. Radviliškio aps. Grinkiškio vls. Minaičių k. Suvažiavime buvo pranešta apie vieningos pasipriešinimo organizacijos – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) įkūrimą, paskelbta šio sąjūdžio Tarybos deklaracija, kurioje konstatuota, jog LLKS Taryba yra aukščiausiasis tautos politinis organas, vadovaujantis politinei ir karinei tautos išlaisvinimo kovai, kad būtų atkurta nepriklausoma demokratinė respublika. Masinis ginkluotas pasipriešinimas tapo gerai organizuota karine struktūra, vykdančia Lietuvos valstybės savigyną prieš agresorių – Sovietų Sąjungą. J. Žemaitis buvo vieningai išrinktas LLKS Tarybos prezidiumo pirmininku, jam suteiktas laisvės kovotojo partizano generolo laipsnis.

Vadovaujant J. Žemaičiui buvo parengti pagrindiniai LLKS programiniai dokumentai, numatyta veiklos strategija. Stigo organizuotumo ir spaudos, todėl J. Žemaitis, norėdamas sustiprinti kovotojų dvasią ir surinkti reikalingą informaciją, nutarė apkeliauti visas Lietuvos partizanų sritis ir apygardas. Provokacijos ir išdavystės plito visoje Lietuvoje, tad 1950 m. J. Žemaitis nutarė LLKS Tarybos prezidiumą išskaidyti į tris sekcijas ir šitaip apsaugoti jį nuo visiško sunaikinimo.

Viena iš Jono Žemaičio „pasiuntinių“ Gražina Jašinskaitė su jo sūneliu Jonu Laimučiu Kaune, apie 1950 m. (Elena Žemaitienė mirė 1946 m. liepos 13 d. Kaune). Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus fondų

Partizanų gailestingoji sesuo Marijona Žiliūtė. 1990 m. Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus fondų

Nuolat gyvenant sekinančiomis sąlygomis, jaučiant didelę įtampą ir atsakomybę J. Žemaičio sveikata ėmė silpnėti ir 1951 m. gruodžio mėn. jį ištiko insultas. 1952 m. sausio 30 d. jis pasirašė aktą: „Šiandien dėl ligos nustojau vykdyti pareigas.“ Slaugomas Marytės Žiliūtės slėpėsi Jurbarko rajone įrengtame Šimkaičių miško bunkeryje. 1953 m. pavasarį pasitaisius sveikatai, vėl ėmė eiti buvusias pareigas, nutarė atkurti ryšius su užsieniu.

Tų pačių metų gegužės 30 d. bunkeris, kuriame slapstėsi J. Žemaitis, buvo išduotas.

Įmetus migdomųjų dujų granatą pro vėdinimo angą, mėginta išvengti taip ilgai ieškoto „pogrindžio prezidento“ savižudybės ir po sėkmingos operacijos J. Žemaitis buvo suimtas.

Birželio 23 d. gavus specialų įsakymą iš Maskvos, J. Žemaitis buvo nugabentas į Maskvą pas Lavrentijų Beriją ir ten tardomas. Dirbti okupantams kategoriškai atsisakė, 1954 m. birželio mėn. J. Žemaitis nuteistas mirties bausme. Nuosprendis įvykdytas 1954 m. lapkričio 26 d. Maskvos Butyrkų kalėjime.

Lietuvos Respublikos Prezidento 1997 m. vasario 14 d.. dekretu J. Žemaitis apdovanotas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius), 1997 m. gruodžio 22 d. jam pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. sausio 28 d. dekretu jam suteiktas brigados generolo laipsnis (po mirties). 2009 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Seimo sprendimu J. Žemaitis, ėjęs LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko pareigas, pripažintas ketvirtuoju Lietuvos prezidentu.

 

Paminklas iš Palangos kilusiam LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkui, generolui Jonui Žemaičiui-Vytautui, 1953 m. gegužės 30 d. suimtam Jurbarko r. Šimkaičių miško bunkeryje ir 1954 m. lapkričio 26 d. sušaudytam Maskvos Butyrkų kalėjime, atminti. Bendras paminklo vaizdas. Palanga. Vytauto g. Skveras priešais Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią. Aut. skulptorius Jonas Jagėla. Atidengtas 2004 m. lapkričio 28 d. Nuotr. R. Trimonienės, 2019 m.