Vincentas Žaliaduonis-Rokas, Dijakomas
Būsimasis Vytauto apygardos Tigro rinktinės vadas V. Žaliaduonis-Rokas, Dijakomas. Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių
1910 11 02-1952 03 27
Vincentas Žaliaduonis, Jono, gimė 1910 m. lapkričio 2 d. Seinų aps. Kučiūnų vls. Kalviškių k. Baigė Seinų „Žiburio“ gimnaziją Lazdijuose. 1935-1938 m. mokėsi Kauno karo mokykloje, ją baigus (XIX laida) jam suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis. Baigęs karo mokyklą, buvo paskirtas būrio vadu į Ukmergėje esantį 1-ąjį pėstininkų pulką. 1939-ųjų spalį, Vilnių grąžinus Lietuvai, su savo vadovaujamu pulku atvyko į Vilnių.
Pirmosios sovietų okupacijos metu V. Žaliaduonis tarnavo 2-ojo šaulių kuopos būrio vadu. 1940 m. spalio 3 d., likviduojant Lietuvos kariuomenę, buvo paskirtas Raudonosios armijos 29-ojo Teritorinio Šaulių korpuso (ŠTK) 179-osios šaulių divizijos 234-ojo šaulių pulko šaulių būrio vadu.
Prasidėjus Vokietijos ir Sovietų sąjungos karui iš Raudonosios armijos pasitraukė. Tarnavo lietuvių karių Vilniaus įgulos 1-ajame apsaugos pulke. 1943 m. liepos 16 d. susituokė su Jadvyga Basyte. Jiems gimė sūnus Robertas Mykolas ir dukra Nijolė.
1944 m. vasario 16 d. V. Žaliaduonis tapo gen. P. Plechavičiaus suburtos Lietuvos vietinės rinktinės kariu. Tų pačių metų gegužės 15 d. vokiečiams rinktinę likvidavus, slapstėsi Seinų aps. Vėliau pasitraukė į žmonos tėviškę Švenčionių aps. ir 1944 m. rugpjūčio mėnesį pradėjo partizanauti. Kartu su žmonos broliais Klemensu ir Kazimieru Basiais subūrė pirmąjį Daugėliškio valsčiaus partizanų būrį. 1945 m. vasario-kovo mėn. buvo Tigro rinktinės štabo Operatyvinio skyriaus viršininkas. 1946 m. spalio 1 d. paskirtas Tigro rinktinės, veikusios dabartiniuose Ignalinos ir Švenčionių rajonuose, taip pat Baltarusijos teritorijoje, vadu. Tuo metu V. Žaliaduonis-Rokas buvo Belmonto miškuose ir dėl prastų ryšių su apygardos štabu apie savo paskyrimą nieko nežinojo bent iki 1947 m. balandžio mėn. Nuo 1946 m. birželio jis vadovavo Rytų grupei ir Tigro vado pareigas perėmė tik 1948 m. rugpjūčio 5 d.
1947 m. balandžio 30 d. Vytauto apygardos štabo įsakyme apygardai Nr. 18 minima, kad Rokas ėjo ir apygardos Rikiuotės skyriaus viršininko pareigas. 1948 m. gegužės 1 d. jis, kaip Vytauto apygardos Operatyvinio skyriaus viršininkas, dalyvavo Šiaurės rytų Lietuvos partizanų srities kovos dalinių (Vytauto, Algimanto apygardų ir Didžiosios Kovos apygardos B rinktinės) vadų, vadovybės narių ir atstovų sąskrydyje, kurį galima laikyti srities (pavadintos Karaliaus Mindaugo vardu) vadovybės darbo pradžia. Sąskrydyje buvo aptarta nepaprastai sunki kova su okupantais, santykiai tarp Vakarų ir Rytų, 1947 m. rugpjūčio 28 d. Vilniuje įvykusi profesoriaus, saugumo agento Juozo Albino Markulio „Erelio“ išdavystė, vos nepražudžiusi viso kovos sąjūdžio, taip pat vyko diskusijos dėl centralizuotos Lietuvos partizanų veiklos ir kt. Buvo priimti svarbūs nutarimai, siekiant spręsti šiuos klausimus.
Po 1948 m. rugpjūčio 23 d. Tigro rinktinės štabo įsakymu rinktinei Nr. 3 V. Žaliaduonis pasirašė kaip rinktinės vadas slapyvardžiu Dijakomas, o nuo rugsėjo 1 d. kartu ėjo rinktinės Rikiuotės skyriaus ir Operatyvinio skyriaus viršininkų pareigas. Tų pačių metų rudenį patvirtino rinktinės, kurią sudarė vienuolika veikimo rajonų, sudėtį, paskyrė jų Operatyvinio skyriaus viršininkus ir įsteigė Karo lauko teismą, taip pat nuolat rengė rinktinės štabo instrukcijas.
V. Žaliaduonis buvo daugelio partizaninių operacijų iniciatorius ir organizatorius. Jam tiesiogiai dalyvaujant įvykdyta per 30 įvairių akcijų. Apygardos vadovybės ypač buvo vertinamas už tai, kad sugebėjo normalizuoti pasipriešinimo pradžioje gana įtemptus santykius su Armijos krajovos junginiais ir gudų partizanais. Rinktinė leido laikraštį Rytų Lietuva.
1949 m. rugpjūčio 1 d. l. e. Vytauto apygardos vado pareigas Broniaus Kalyčio-Liutauro įsakymu apygardai Nr. 28 V. Žaliaduonis-Dijakomas nuo liepos 1 d. buvo paskirtas Vytauto apygardos štabo viršininku, kartu paliekant jam ir Tigro (Cezario) rinktinės vado pareigas. Tų pačių metų rugpjūčio 2 d. įsakymu apygardai Nr. 29 „...penkerių metų sunkios ir didvyriškos išsilaisvinimo kovos sukakties proga ypatingai nusipelniusius operatyvinėje ir organizacinėje veikloje“, taip pat ir Dijakomui buvo pareikšta padėka, jis apdovanotas trečiojo laipsnio Pasižymėjimo ženklu. Po 1949 m. rugsėjo 28 d. Tigro rinktinės vado įsakymui rinktinei Nr. 15/60/0/ vėl pasirašė slapyvardžiu Rokas. Tuo metu rinktinę perorganizavo į aštuonis rajonus (6 jų Švenčionių aps., 2 (Vidžių ir Svidžių) - Baltarusijoje (BSSR), paskyrė jų štabo narius.
1949-1950 m. V. Žaliaduoniui, kaip Tigro (Cezario) rinktinės ir Vytauto apygardos štabo vadui, ne kartą siūlyta tapti apygardos ir netgi Karaliaus Mindaugo srities vadu, tik jis tų pareigų atsisakydavo nenorėdamas veikti ne Vilniaus krašte. Pažymėtina, kad jis rūpinosi šio krašto reikalais, nuolat rėmė jo lietuvybę, o rinktinės veikimą stengėsi išplėsti kuo toliau į rytus, tikėdamasis užtikrinti 1920 m. Rusijos Lietuvai pripažintos teritorijos reintegravimą į Lietuvos valstybę jos nepriklausomybės atkūrimo metu.
Taip pat V.Žaliaduonis paliko jo 1948 m. gruodžio 16 d.-1950 m. rugsėjo 29 d. rašytą partizaninio karo kroniką, kurioje partizaninis judėjimas, jo organizavimas ir kautynės Švenčionių aps. aprašytos nuo 1944 m. liepos mėn., t. y. antrą kartą sovietams okupavus Lietuvą.
1945 m. pradžioje rinktinėje buvo daugiau kaip 600 kovotojų, 1951 m. pabaigoje liko tik penkiolika... 1952 m. MGB Švenčionių r. skyrius vien tik V. Žaliaduonio paieškai ir sunaikinimui surengė aštuonias čekistų karines operacijas, tam paskyrė specialią 15 stribų grupę. Dirbo ir agentai...
1952 m. kovo 27 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos prezidiumo narys, Karaliaus Mindaugo srities vado pavaduotojas ir Tigro rinktinės vadas V. Žaliaduonis-Rokas su adjutantu Mykolu Cicėnu-Erškėčiu užėjo į aktyvaus partizanų rėmėjo Mykolo Vaiškūno sodybą, esančią Švenčionių r. Bujutiškės vienkiemyje. Jis turėjo susitikti su Karaliaus Mindaugo srities ir Vytauto apygardos vadu B. Kalyčiu-Liutauru, jau nuo vasario mėn. kvietusio V. Žaliaduonį neva aptarti srities štabo formavimo reikalų. Partizanai nežinojo, kad B. Kalytis 1951 m. gruodžio 20 d. buvo suimtas ir užverbuotas kaip MGB agentas „Ramojus“. Netrukus prie sodybos trejomis rogėmis pasirodė MGB Ignalinos pasienio būrio kareiviai, Ignalinos ir Ceikinių valsčių stribai bei milicijos darbuotojai. Partizanai nukovė operacijai vadovavusį MGB Ignalinos sk. viršininko pavaduotoją A. Kozodojevą ir stribų būrio vadą T. Ivanovą. Tačiau jėgos buvo nelygios. Mūšiui pasibaigus, kulkų suvarpytame name buvo rasti V. Žaliaduonio ir M. Cicėno kūnai. Žuvo ir sodybos šeimininkas M. Vaiškūnas (palaidotas Ceikinių mstl. kapinėse).
Žuvusių partizanų palaikai buvo niekinti Ceikiniuose, vėliau užkasti Ignalinoje. Tiksli jų užkasimo vieta kol kas neišaiškinta.
1950 m. rugsėjo mėn. buvo suimta V. Žaliaduonio žmona. Ji nuteista ir išvežta į Kizellagą (Permės sr.). Apie vyro mirtį jai pranešė eilėraščio posmu jos motina: „Paskutinė gėlytė nuvyto / Rokas lemtį sutiko narsiai / Krito priešai ir... vadas / Apkabino žemelė meiliai.“ Žaliaduonių sūnus ir dukra, prižiūrimi močiutės, ilgai slapstėsi, vėliau svetimomis Jakubėnų pavardėmis buvo apgyvendinti Vilniaus vaikų namuose.
1999 m. vasario 17 d. V. Žaliaduoniui pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 1999 m. vasario 24 d. įsakymu jam suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis, Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 m. gegužės 19 d. dekretu jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (dabar - Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius) (po mirties).
Paminklas 1952 m kovo 27 d. Švenčionių r. Bujutiškės vnk. kautynėse su sovietų represinių struktūrų darbuotojais žuvusiems LLKS Tarybos prezidiumo nariui ir Karaliaus Mindaugo srities vado pavaduotojui V. Žaliaduoniu\-Rokui, jo kovos draugams Ceikinių karšto partizanams, taip pat Ceikinių filijos kapelionui, 1831 m. sukilimo vadui Anuprui Labučiui ir Švenčionių mūšyje žuvusiems jo bendražygiams atminti. Bendras paminklo vaizdas. Ignalinos r. Ceikinių sen. šalia Ceikinių mstl. kapinių. Atidengtas 2010 m. rugpjūčio 15 d. Ceikinių seniūno Juozo Veličkos ir Ceikinių kunigo Marijono Savicko rūpesčiu. L. Abariaus nuotr., 2010 m.
Atminimo lenta 1941, 1944-1952 m. už Lietuvos laisvę žuvusiems „Žiburio" gimnazijos direktoriams, mokytojams ir mokiniams atminti. Bendras buvusios gimnazijos pastato ir atminimo lentos vaizdas. Lazdijai, Vytauto g. 9, M. Gustaičio vidurinė mokykla. Aut. skulptorius Jonas Jagėla. Atidengta 2001 m. sausio 13 d. R.Trimonienės nuotr., 2000 ir 2001 m.
Parengė Rūta Trimonienė
Šaltinis: http://genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2020/20201102_zaliaduonis_biog.pdf
