BERNARDO BRAZDŽIONIO LYRIKA
POEZIJOS HORIZONTAI
Dvasiniame chaose, kuris šiandien gaubia kultūrą, meną ir žmogų, ypatinga gaida skamba Bernardo Brazdžionio poezija. Šiandien, kai poezija vis labiau grimzta į intymias egocentrines sferas, racionalių formų ir sąskambių ekvilibristiką, paviršutinio originalumo ieškojimą, kai ji vis labiau tampa saviraiškos priemone, Brazdžionio eilės, kaip visada, kalba apie žmogų - žemės keleivį, gėrio ir blogio dramą jo sieloje. Poetas bene pirmasis lietuvių lyrikoje iškėlė žmogų iki kosminės didybės, suvokęs jį kaip nemirštamą žemės valdovą. Eilėraštis „Per pasaulį keliauja žmogus“ yra tarsi kertinis akmuo pažinti visai poeto kūrybai, jis skamba lyg himnas.
Brazdžionis žvelgia į žmogų istorijos perspektyvoje kaip į amžiną, nemirtingą būtybę:
Baltas baltas, kaip vyšnios viršūnė,
žydro veido, kaip žydras dangus,
kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė
per pasaulį keliauja žmogus.
Šis posmas pasikartodamas akompanuoja visam pakiliam eilėraščio skambesiui, kuris pagrįstas praeinamumo ir amžinumo kontrastu:
Miršta tautos, vergai, viešpatijos,
imperatoriai miršta seni,
miršta žiedas balčiausios lelijos,
tik tu vienas per amžius eini.
Bernardo Brazdžionio žmogus neša ne tik šią Dievo jam suteiktą didybę, savo darbų, savo paskirties didybę, bet ir asmeninę kančią, Tėvynės skausmą, visos žmonijos nedalią. Šia prasme Brazdžionio žmogus -žmonijos žmogus, stiprus, nors dramatiškas, kartais net tragiškas, bet visada gaivinamas amžinosios vilties. Jis stovi žemėje, bet jo žvilgsnis krypsta j dangų. Šitame žmoguje, nuo kurio nuvalytos smulkmenos, buities apnašos, susiduria trapumas mirties akivaizdoje, tragiška žmogiškojo likimo nuojauta ir didingumas amžinybės spindesy. Žmogaus širdis tarsi kryžkelė, kurioje susikerta dangaus ir pasaulio keliai, žmogiškos prigimties tragizmas ir idealo troškimas. Brazdžionio eilėraštis beveik visada prasideda toje kryžkelėje ir toliau plėtojamas atskleidžia žmogaus dramatizmo esmę ir niuansus, jis visada skamba optimistiškai, yra kupinas didelės vilties, o tos vilties pagrindas - Dievas. Žmogus, kaip atskira asmenybė, kaip Žemės gyventojas - trapus ir laikinas, bet kaip Dievo sukurtoji dvasinė būtybė - amžinas ir nesunaikinamas.
Poeto dramatizmas kyla iš jo atviro įsipareigojimo krikščioniškai religijai ir humanistinėms idėjoms. Daugelis Brazdžionio eilėraščių skamba kaip malda, kaip dramatiškas šiuolaikinio žmogaus dialogas, apmąstant žmonijos ir Tėvynės likimą, tačiau kad ir koks dramatiškas tas dialogas būtų, jis visada pagrįstas žmogaus pasitikėjimu Dievu ir kiekvienos kančios įprasminimu Jame.
Atskleisdamas Dievo ir žmogaus santykį Bernardas Brazdžionis pakyla iki filosofinių būties apmąstymų, o tėvynė ir žmogus jo eilėraščiuose skamba švelniau, intymiau. Tačiau ir čia poetas lyrinio herojaus nenugramzdina į intymius išgyvenimus, gamtos grožio meditacijas. Brazdžionis kalba visų mirusių, žuvusių, kentėjusių ir kenčiančių vardu, jo žmogus susilieja su pavergtos Lietuvos likimu ir atliepia jausmus tų, kurie nepalūžo ir nesusitaikė.
Savo patriotiniais eilėraščiais jis tarsi pratęsia Donelaičio, Baranausko, Vienažindžio ir kitų lyriką. Kaip ir anie poetai, Brazdžionis skelbia Dievo visagalybę, medituoja apie žmogų bei visos žmonijos kelius. Medituoja religiškai susitelkęs. Elegiškai skamba teisybės bei teisingumo ilgesys, laisvės šauksmas ir karšta malda, sujungta su tėvynės Lietuvos ir jos žmonių meile.
Bernardas Brazdžionis - lyg kunigaikščių laikų vaidila - šlovina, rauda ir žadina. Jo poezija tarsi varpas, kuris pakelia širdį, besiilginčią kilnesnio, prasmingesnio gyvenimo, guodžia sielą, išlaikiusią meilę Dievui, ištikimybę Tėvynei, pagarbą žmogui.
Čia pateikiami eilėraščiai - tik lašelis gausios ir brandžios poeto lyrikos; gal juose skaitytojas ras savo minčių, troškimų ir ilgesio atgarsį.
