MARIJOS PEČKAUSKAITĖS KELIAS (1877-1930)
KRIKŠČIONYBĖS IŠUGDYTOS MOTERYS
K.[Felicija Kasputytė]
Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos tiek gyvenimo, tiek kūrybos keliai yra neįprasti ir nuostabūs. Tuos kelius jai nubrėžė idealizmas, amžinojo gėrio bei grožio troškimas ir begalinių tolių bei aukštumų ilgesys. Jos siela šiame netobulybių pasaulyje stengėsi sugauti bent mažytę Absoliuto kibirkštėlę. Visą gyvenimą ji veržėsi prie to aukščiausio gėrio bei grožio, be jo negalėjo gyventi. Rašytoja neklupdama žengė tuo keliu ir užkopė į tokias aukštumas, nuo kurių aiškiai matyti tikrosios vertybės.
Čia, žemėje, visos gėlės miršta, trumpos yra visos paukščių giesmės, aš svajoju apie vasaras, kurios tveria amžinai. Čia, žemėje, visi žmonės verkia savo bičiulybių ir savo meilių, aš svajoju apie ryšius, kurie tveria amžinai.
Marija visa savo siela įsiliejo į amžinybės idėją, į krikščionybės versmes, kurios nuskaidrino jos sopulius bei kančias ir teikė jėgų dirbti bei aukotis kitiems.
Žemėje viskas praeina. Žemės gyvenimas- nuolatinis kitimas, judesys, nuolatinis mirimas. Bet amžinoji žmogaus dvasia šiame nepastoviame pasaulyje uždaryta trokšta amžinybės. Juo aukščiau ji kyla viršum tos materijos, juo labiau trokšta, juo skurdesnis jai tas trapumas, tas nepastovumas, tas nepatvarumas visų žemės daiktų, -rašo ji savo dienoraštyje.
Amžinybės idėja, gilus dvasinių vertybių supratimas padėjo jai pakilti virš asmeniškų rūpesčių, virš kasdienybės smulkmenų. Visur turime ieškoti amžinybės... Čia, žemėje, nėra patvarios vietos. Todėl ji žvelgia į gyvenimą kaip į trumpą kelionę ir ramiai laukia, kada galės išvykti į amžinąją Tėvynę. Tas tikras žmogiškosios būties supratimas padėjo jai atsipalaiduoti nuo daiktų vergijos, padėjo pakilti viršum materijos. Todėl ji ilgisi amžinųjų dalykų, pastovumo ir nenykstamų vertybių.
Marija niekina materialinius patogumus, išorinį blizgesį, sočią buitį. Ji pakyla virš kasdienybės ir į visa žvelgia iš susimąstymo aukštumos:
Rodos man kartais, kad stoviu ant aukšto kalno, nieko aplinkui, tik ten žemai pasaulis, o jame kruta žmonės - skruzdės. Jie baisiai susirūpinę, užsiėmę gyvenimu, daro sumanymus, kovoja kits su kitu - smaugiasi, lipa, stumia. Tai jų gyvenimas. O aš štai žiūriu į tai nuo kalno, matau to viso judėjimo galą- ir juokai mane ima, -rašo ji viename savo laiške.
Pati sau netroško nei garbės, nei titulų. Kai Vytauto Didžiojo universitetas suteikia jai filosofijos garbės daktaro laipsnį, ji netgi nenuvyksta į Kauną pasiimti to garbės ženklo. Kai universiteto vadovybė ir keletas profesorių atvyko į Židikus, norėdami iškilmingai įteikti jai tuos žymenis, ji priėmė juos labai paprastai, apsirengusi namų darbo drabužiais, apsiavusi naginaitėmis.
Ji stačiai niekino papuošalus. Matydama viename pobūvyje kai kurias moteris, pasidabinusias perlais, galvoja, kad žmonės vargsta ir žūva, gaudydami perlus. O kokia nauda iš jų? Visa nauda - kad blizga ant baltų kaklų ir rankų. Gera, kad neturiu nė vieno perlo: rodytųsi man, kad tai žmonių ašaros.
Jau nuo pat vaikystės Marija svajoja dirbti ir aukotis dėl kitų. Ji atsisako studijuoti muziką, nes abejoja, ar verta savo gyvenimą paaukoti muzikos menui.
Ne, neverta. O neverta dėl to, kad yra daug vertingesnių užsiėmimų už muziką. Neneigiu muzikos naudos ir reikalingumo, saugok Dieve! Negalėčiau to daryti pati, taip ją mėgdama. Numanau gerai, kiek naudos, kiek laimės atnešė žmonėms tokie kaip Šopenas, Bethovenas ir daug kitų. Bet aš ne genijus - tai viena, o antra - nors ir mėgstu svajoti, tačiau vertesnės man realios mano darbo išdavos. Užuot buvus artiste, džiuginus žmones savo muzika, beveliju sėdėdama namuose darbuotis; beveliju išmokyti nors keletą žmonių rašyti ir skaityti, nors keletui palengvinti sunkų gyvenimą. Ir dėl to atsisveikinu su artistės karjera, dėl to stengiuosi darbuotis, stengiuosi iš visos sielos atnešti naudos žmonėms, kurie neturi tiek pinigų ir kultūros, kad galėtų naudotis artistės darbu.
Norėdama dirbti dėl kitų, ji pasirenka pedagogės kelią. Išvyksta į Šveicariją studijuoti pedagogikos. Tuo metu Ciuriche dėstė garsusis pedagogas ir psichologas Fersteris (Forster). Tai buvo puikus dėstytojas ir didi, šviesi asmenybė. Iš jo Marija pasisėmė ne tik žinių, bet ir išmoko krikščioniškos etikos principais pagrįsti visus auklėjimo bei mokymo metodus. Pasimokiusi dvejus metus (1905-1906) Šveicarijoje, ji grįžta į Lietuvą ir visą savo gyvenimą atiduoda kitiems.
Marija nesiėmė spręsti globalinių problemų. Jai užteko skleisti gėrį aplink save, patarti tiems, kurie yra reikalingi patarimo, išmokyti rašto ir nešti šviesos spindulį tiems, kurie skendi tamsoje. Kelerius metus (1909-1915) mokytojavo Marijampolės „Žiburio“ draugijos gimnazijoje ir kartu buvo tos mokyklos direktorė. Vėliau persikėlė į tolimą Lietuvos užkampį - Židikus ir čia išgyveno ligi pat mirties.
Židikų apylinkės žmonėms buvo skirti didžiausi jos gailestingumo ir meilės darbai. Vadovaudamasi didelės atjautos jausmu, Marija žvelgė į Židikų varguolius ir gyveno tik jiems, visiškai pamiršusi save. Įsteigė seneliams ir našlaičiams prieglaudą. Jos pastangomis pilkame miestelyje iškilo erdvūs visuomenės namai su sale susirinkimams. Ji švietė šio užkampio žmones. Jos rūpestingumo ir pasiaukojimo dėka židikiečiai susipažino bent su paprasčiausiais kultūros reiškiniais. Jos meilė ir gailestingumas apylinkės vargšams padėjo apsirūpinti pastoge ir duona. Visa jos diena būdavo kupinai užimta. Ji įsteigė neturtingiems ligoniams ambulatoriją. Senelių prieglaudoje atlikdavo gailestingosios sesers ir šeimininkės, gydytojos ir vaistininkės pareigas. Pas ją plaukte plaukdavo žmonės su įvairiausiais reikalais: vieni ieškojo patarimų, kiti - materialinės paramos. Marija - visos apylinkės galva ir širdis. Jai žinomi visi ligoniai ir nelaimingieji. J visus tuos vargšus ji žvelgia motinos širdimi: šelpia juos, guodžia, suramina. Atiduoda jiems viską, atsisakydama sau netgi būtiniausių dalykų. Kasmet surengdavo loteriją. Tos loterijos pelną skirdavo savo globojamai pavargėlių ir našlaičių prieglaudai. Suaugusiems šviesti įsteigė vyskupo Valančiaus liaudies universitetą, kuriame ji - vyriausia lektorė ir prelegentė. Skelbė blaivybę, ragino prie darbštaus ir tvarkingo gyvenimo. Marija suprato ir mylėjo žmones, atjautė jų sopulius, kančias bei ašaras, mokėjo rasti kelius į širdį.
Nesunku mylėti savus vaikus. Toji meilė yra paženklinta daugiau biologiniu instinktu negu dvasiniu. Tačiau kai myli svetimus vaikus taip kaip savo, tada toji meilė yra neapsakomai graži ir kilni. Ji kelia sielą iki dieviškumo. Marija atsisako šeimos židinio šilumos, kad visas savo širdies galias galėtų skirti svetimiems vaikams ir tiems žmonėms, kurie yra reikalingi meilės. Pasirinkusi pedagogės kelią, ji motiniška meile apgaubė svetimus vaikus. Ji rašė:
Būti motina galima ne tik savo vaikams, - galima ir svetimiems vaikams ir ne tik vaikams, pagaliau kiekvienam žmogui, su kuriuo susitiksi gyvendama šioje žemėje. Tai bus tuomet, kai tą žmogų motiniškai užjausi, gelbėsi, gailėsies, rūpinsies juo, padėsi jam kuo begalėdama. Tuomet ir neturėdama savo vaikų eisi Dievo tau skirtą pareigą geriau už tas, kurios, tiesa, kūnu yra motinos, bet sieloje neturi nė kiek motiniško meilumo, švelnumo ir troškimo aukotis kitiems.
Svarbiausios Marijos raštų herojės Viktutė ir Miriam iš „Mėlynosios Mergelės“ užslopina savo meilę, nesukuria šeimos ir visas jėgas bei visą gyvenimą skiria tėvynei, žmonėms ir kilniausioms idėjoms. Marijos kūriniai, skirti vaikams, aiškiai parodo, kaip ji juos mylėjo. Apsakymai „Vincas Stonis“, „į šviesą“, „Irkos tragedija“ ir kiti sušildyti meilės ir jautrios širdies šilumos. Tokius apsakymus parašyti neužtenka vien talento, -reikia ir meilės. Čia rašytoja atskleidė paprastų valstiečių vaikų gerumą, jų jautrią širdį, emocingą ir kartu logišką mąstyseną. O svarbiausia tą didelį veržimąsi prie gėrio ir grožio, prie šviesos.
Marijos atsižadėjimas bei pasiaukojimas buvo inspiruoti altruizmo ir nušviesti krikščionybės šviesos. Savo santykius su žmonėmis ji grindė amžinybės idėja, tvirtu tikėjimu bei krikščioniška meile. Židikų apylinkės vargdieniai pamilo savo geradarę už jos pasiaukojimą bei gerumą ir apgaubė ją didžia pagarba, dėkingumu. Panelė Marija - šie žodžiai pagarbiai skambėdavo varguolių lūpose. Mūsų Geradarei - užrašė jie ant antkapio, tarsi įamžindami jos darbus ir pasiaukojimą. Jai skirta ši graži malda maldyne „Tikiu Dievą“:
Trapi siela, Viešpatie, kuri išaugo Marijos žemėje, kuri šiuo vardu buvo krikštyta, pasidarė visiems brangi, o jaunoms širdims ypatingai. Ne dėl to, Viešpatie, kad Tu buvai davęs jai talentų, bet dėl to, kad tuos talentus ji skyrė jaunoms širdims auklėti mokyklose ir raštuose. Gėrio ilgesys, kuris spindėjo iš visos jos būtybės, darbo ir kūrybos, paliko mums neišdildomus palaimingos įtakos pėdsakus.
Viešpatie, leisk šiai sielai veikti ir toliau nuostabiu savo spindėjimu iš Anapus. Leisk jai veikti tas sielas, kurios bus reikalingos Tavo pagalbos.
Liūdesys paženklino Marijos veido bruožus ir visą jos laikyseną. Palyginę jaunystės ir vyresnio amžiaus nuotraukas, matome, kad gražūs, taisyklingi jaunystės bruožai ilgainiui įgijo asketiškumo ir netgi griežtumo žymių. Marijos liūdesys - didelis ir sąmoningas. Ji labai jautė gyvenimo nepastovumą, jo greit blėstančius džiaugsmus.
Viskas praeina - štai mintis, kuri man daugiausia padeda pakelti visus gyvenimo nemalonumus. Kieno sielos ta mintis yra leitmotyvas, tas nebegaudo laimės valandų. Kas iš jų, kad jos praeis? Ir ar galima jomis tikrai gėrėtis, jei leitmotyvas nesiliauja skambėjęs.
Ji gerai suprato žemiškos būties prasmę. Ji suprato, kad žemėje daug skausmo, ašarų, daug pykčio ir nesantaikos. Todėl neverta vaikytis malonumų ir pramogų, trumpų džiaugsmo mirksnių, kurie apgaulingi ir trapūs... Neverta plėšytis dėl turto, garbės ar karjeros. Viskas praeina, viskas yra paženklinta mirties antspaudu. Taip trumpai težydi rožės. Todėl reikia stengtis patirti dvasinės pusiausvyros palaimą. Reikia žinoti, kad gyvenimas nėra kažkokia laimės duodamoji įstaiga, bet sunki, varginga tarnystė. Jei jis ir duoda kartais trumpų laimės valandėlių, tai yra jo malonė, ne pareiga. Jei žmogus taip žiūri į gyvenimą, tai jis nebėga galvotrūkčiais paskui tą laimę ir nesidrasko jos netekęs, o kiekviena šviesia valandėle džiaugiasi.
Svarbiausia - rinktis didžiąją gyvenimo prasmę. Tą prasmę Marija apgaubia elegišku liūdesiu. Jos liūdesys buvo paženklintas didžiuoju ilgesiu, besiveržiančiu prie amžinybės, prie to, kas niekad nemiršta. Netgi grožis, kurį rašytoja jaučia ir mato gamtoje, yra susijęs su liūdesiu. Dažniausiai tai vystančio rudens grožis:
Mane visą apsiautė rudens nuotaika. Klevų alėja nutiesta mirusių lapų auksiniu kilimu, o ant jo šen ir ten raudonuoja purpuriniai taškai, lyg kraujo lašai, išvarvėję iš sužeistos širdies. Ilgesys skverbiasi į visus sielos užkampius. Ilgu viso ko: saulėtų vasaros dienų, jau nuskendusių amžinybėje, ir tų mirusių lapų, ir nužydėjusių gėlių, ir debesėlių, nuplaukusių į nežinomą tolį, ir išlėkusių į dausas paukščių.
Liūdnasis gamtos vaizdas perkeliamas į vidinį žmogaus pasaulį. Marijos liūdesys susijęs su žmogumi: tai liūdesys dėl to, kad žmonės kenčia, kad jie nelaimingi. O dažniausiai nelaimingi dėl to, kad juose daug prastumo, daug egoizmo. Marija mato viso to bjaurumą, stengiasi savo altruizmu bent kiek nuslopinti kitų egoizmą, kad būtų šiokia tokia pusiausvyra.
Liūdesys dažnai traukdavo ją į kapines, nes niekur kitur nėra tokios didelės ramybės. Niekur taip akivaizdžiai nestovi prieš akis žemės daiktų nepastovumas. Kapinėse gali pajusti, kad viskas - tik formos ir nykstantys šešėliai: Mėgstu vaikščioti po kapines. Niekur kitur tokia gili ramybė nevaldo mano sielos, kaip čia, toje ašarų vietoje. Į savo dienoraštį įrašo Šventojo Rašto žodžius, tarsi praeinamumo liudytojus: Štai dabar pelenuose užmigsiu, o jei manęs rytą ieškosi, nebebus manęs. Šie žodžiai nuolat primena, kad visur viešpatauja skaudžiausias sielos skausmas, susijęs su mirtimi.
Tos skaudžios realybės akivaizdoje gimsta begalinių tolių ilgesys, prieš akis nusitiesia ilgas aukos kelias, vedantis į beribę Būtį. Ir siela eina tuo keliu ištroškusi amžinybės, eina ten, kur rožės nevysta, kur audros nedaužo širdžių, eina į amžinojo grožio Tėvynę. Jos jautriai sielai sunku žemėje ir ji ilgisi tikrosios Tėvynės, kur viešpatauja amžinasis grožis ir skamba stebuklingi muzikos garsai.
Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos kūryba kupina amžinųjų tolių ilgesio, tobulybės siekimo ir nuolatinio veržimosi prie gėrio ir grožio. Net ir menkiausias jos kūrinėlis - apsakymas ar vaizdelis - aiškiai rodo, kad rašytoja visada stovi tikro humanizmo pusėje. Ji visada prieš blogus poelgius ir nedorą gyvenimą. Ji ragina turėti aukštus ir kilnius tikslus, gyventi tyrai, veržtis į šviesą. Savo taurias emocijas, didelį talentą ir tyrą širdį ji skiria žmogui, esančiam čia pat, prie jos. Šviesiųjų pradų, pasak jos, tų žėrinčių deimantų, ji ieškojo savo artimo širdyje, todėl jos kūryba yra pati realiausia, nuoširdžiausia ir nepakartojama.
Kaip atsvarą amoralumui, savo tautos interesų išdavimui rašytoja stengiasi parodyti sektinus pavyzdžius. Tokius teigiamus herojus rašytoja apgaubia jausmo nuoširdumu ir tikrumu, sušildo savo vidine šiluma. Tai ypač ryšku jos apysakoje „Viktutė“. Šioje dienoraščio forma parašytoje apysakoje, kuri paremta autobiografine medžiaga, rašytoja kalba, kad reikia aukotis ir dirbti dėl savo tautos, dėl šviesių idealų. Viktutė - tai pati rašytoja. Ji žadina savo tautos sąmonę, moko lietuvių kalbos, pratina užrašinėti liaudies dainas. Viktutės santykiai su Jonu - tai Marijos draugystė su Višinskiu. Pati Marija apie Joną - Višinskį taip rašo:
Jis yra geras, doras, mokytas, gana gražus, bet, jei jis turėtų ir milijonus, žinoma, netekėčiau! Nė sekundės nemąstydama. Patiko jis man todėl, kad yra mokytas[studentas], kad daug skaito, daug mąsto, trokšta ir ieško ne pašokti, gerą vietą gauti ir pilvą sau sotinti, bet visai ko kito. Jis myli savo tėvynę ir kalbą.
Todėl jų draugystė ilgai tęsėsi. Tai buvo graži, kilni ir tauri draugystė. Bet ji baigėsi dramatiškai. Ir vien todėl, kad jų pasaulėžiūra religiniais klausimais nesutapo.
Vienas dalykas stumia mane nuo Jono, tai jo pasaulėžiūra. Jis skaudina mane, kai pradeda kalbėti apie tikybą ir viską, kas su ja surišta. Žinoma, jam rodosi, kad jo nuomonė teisinga. Tegu sau. Atsimenu, vieną sykį, vasarą, nuėjome į bažnyčią, ir jis maldaknygės vietoje per Mišias skaitė Daukanto istoriją. Kaip liūdna, kad mūsų tarpe yra tokių šviesos platintojų, kurie skelbia šviesą be Dievo!
Ir Marija galutinai nutraukia ryšius. Prašo rašytoją Žemaitę įspėti Višinskį, kad jis niekada jai daugiau neberašytų.
Marija visa savo esybe tiki, kad tik religija padeda išspręsti svarbiausias būties problemas: religija padeda susirasti gyvenimo tikslą, guodžia sunkių išmėginimų valandomis. Krikščionybė yra viso Marijos gyvenimo leitmotyvas. Todėl Viktutės širdis palinksta prie Antano. Tai gražiausios ir kilniausios meilės apoteozė:
Ir rodės mums, kad lakštingala mudviem tegieda, kad su ta daina lekiame aukštyn, aukštyn tarp žvaigždelių... Koks gražus šis pasaulis, ir kaip aš jį myliu! Prieš mane aiškus ir tiesus gyvenimas. Žinau, kad jis, tas mano išrinktasis, niekados manęs neužvils, kad jo padedama neišklysiu iš kelio, vedančio prie idealo...
Dienoraščio forma leido rašytojai išreikšti savo mintis bei požiūrį į meilę. Ir čia išryškėja tyra kaip krištolas rašytojos siela, tyros meilės supratimas ir gilus psichologizmas.
Nesuprantu, kaip galima mylėti kelis kartus, mainant tos meilės objektus kaip pirštines. Meilė, mano nuomone, tada tėra gryna ir verta to vardo, jei ji tęsiasi ligi mirties.
Meilė, pasak Marijos, tik tada yra prasminga, amžina, jeigu ji paremta giliu sielų bendravimu. Tas, kas keičia savo mylimuosius, įstoja į gyvulių eilę. Ji negali suprasti, kaip žmogus, kuris vieną kartą jau paskyrė savo širdį ir jausmus vienam, praėjus kuriam laikui tuos pačius jausmus jau skiria kitam. Nemėgstu nei skaityti, nei mąstyti apie tokius jausmus. Nemalonu man ir koktu.
Senojo dvaro mamatės lūpomis ji teigia tą pačią mintį. Mamatė sodo altanoje pamato, kaip jos svečias (vedęs žmogus) bučiuojasi su kita moterimi. Ir ją apėmė baisus siaubas: Rodos man, kad palytėjau šlykščių šlykščiausią varlę ir vis tebejaučiu ant pirštų tą palytėjimą. Kaip bjauru! Tuo tarpu tyrajai meilei rašytoja skiria pačius gražiausius žodžius ir teigia, kad meilė - tai gražiausias jausmas, nešantis didžiausią palaimą.
Reikšmingiausias Šatrijos Raganos kūrinys - apysaka „Sename dvare“. Čia sukoncentruota rašytojos pasaulėžiūra ir meninės individualybės bruožai. Dvaras - tai rašytojos gimtasis lizdas, kurį išdraskė istorijos viesulai ir kurio elegiškai šviesus paveikslas iškyla jos atmintyje po daugelio metų. Jautrus pasakojimas, sulydytas su veikėjų vidiniais išgyvenimais, stiprus emocijų pasaulis, gilus psichologizmas bei pastabumas suteikia visam kūriniui ypatingo žavesio ir švelnumo.
Apysaka pradedama jautriu motinos prisiminimu: Ir nuskyniau vieną baltą rožę, ir glaudžiau prie žiedo karštą kaktą... Tos rožės prisilietimas asocijuojasi su švelniomis motinos rankomis ir įlieja į širdį graudų liūdesį.
Senojo dvaro mamatė - tai gėrio ir grožio ieškotoja, žmogaus tobulybės siekėja. Tai motinos idealas. Ji savo vaikams skiepija jautrumą ir pareigingumą, grožio ir gėrio jausmus, atidumą ir pasiaukojimą. Irutės akimis rašytoja žvelgia į šią jautrią, poetišką sielą ir pasakoja skaudžią mamatės dramą, kuri vyksta, kai mamatė susiduria su siauru prakticizmu ir dvasiniu ribotumu. Idealioji mamatė kenčia nuo žiaurios kasdienybės. Visa paguoda ir džiaugsmas jai - amžinojo gėrio ir meno pasaulis, pasiaukojimas ir meilė vaikams. Ji trokšt.a įdiegti vaikams tobulybės siekimą ir gražių, kilnių dalykų ilgesį. Tačiau mamatė ir jos vaikai - švelnūs ir pernelyg trapūs. Jiems sunku žiaurioje gyvenimo tikrovėje.
Liūdnieji knygos tonai pabaigoje suskamba šviesesniu akordu, kad visi susitiks amžinybėje, kur nuolat skambės stebuklingi, harmoningi tonai, gražesni už pačius gražiausius žemės garsus, kad liūdnosios mamatės akys šypsosis laimingai, o švelnios rankos glostys Irutės veidą ir ji patirs didžiausią laimę.
Mūsų literatūros spindesyje amžinai žėrės tos kūrybos vertybės, kurios tryško iš jautrios rašytojos širdies, iš dvasinio tyrumo, iš gilaus ir sopulingo susimąstymo, iš didelio talento bei stiprių emocijų.
* * *
Jūs, jaunieji, kurie norite statyti gyvenimą ant Kristaus mokslo pamatų, turite suprasti, kad tikras krikščionis seka Kristumi visur, taigi ir spaudoje, vadinas, kad tikro krikščionies kiekvienas nespausdintas ir spausdintas žodis turi būti tiesa, gėris ir artimo meilė.
(Šatrijos Ragana. Rimties valandėlė)
* * *
Atskleiskite šventuosius lapus, grįžkite su atviru protu ir gryna širdimi prie dieviškosios Išminties šaltinių, išsižadėkite savo įpročių, temdančių dvasinį jūsų žvilgsnį, - ir jūs patirsite savo būtybės viduje tą šviesos potvynį, kuris visa išaiškina, visa įveikia, visa gaivina.
(Stasys Šalkauskis)
