KAS GALĖTŲ GINTI STALINĄ?
Karo niekas nenori ir vistik jam ruošiasi... Konferencijos, kurių tikslas atskirų valstybių armijas parengti sutartinai karo veiklai, vis spartėjanti ginklų gamyba, tik ką minėtą dėsnį pakankamai aiškiai patvirtina. Na, taikos konferencijų rengėjai karui rengiasi be triukšmelio, be daug kalbų ir svetimų fotografų, kurie kartais galėtų pasauliui parodyti tikruosius “taikos apaštalų” veidus ...
Šitokių nuotaikų akivaizdoje dažnai spaudoje svarstomi, taip tariant, šalutiniai klausimai. Pavyzdžiui, statomas klausimas: jei kiltų karas tarp Sovietų ir Vakarų demokratijų, kas iš Sovietijos piliečių stotų ginti Stalino diktatūros? O gal daugumas raudonosios armijos kareivių, kaip buvo kare su Hitleriu pradžioje, šimtais tūkstančių pasiduotų į nelaisvę? Gal atsirastų naujas Vlasovas?
Visi sutinka, kad busimojo įsivaizduojamojo karo sėkmė tarpkitko priklausys ir nuo Stalino pavaldinių laikysenos. Stalinui jau ne taip lengva savo vergus įtikinti, kad vakarų demokratijos yra lygūs rusų tautos priešai, kokiu buvo Hitleris.
Komunistų valdžia Rusijoje gyvuoja jau 34 metus. Per šį laiką Stalinas spėjo išauklėti vadinamus savo kadrus. Juk dauguma dabar gyvenančių ir veikiančių žmonių, jei nėra gimę sovietiniais laikais, tai jau yra tikri Stalino sistemos auklėtiniai. Lengviau prileisti, kad tie visi, kurie pažinojo kitokį gyvenimą, negu komunistinis — kolchozinis vergijos režimas, greičiau atsidurtų Stalino priešininkų pusėje. Be to, dar nereikia užmiršti, jog Sovietų visuomenė nėra vienlytė. Komunistai giriasi, jog jie sukūrę neklasinę visuomenę, bet tikrumoje ne tik pasiliko kai kurie, žinoma, persiformavę anksčiau išryškėję sluogsniai, bet ir atsirado visai nauji.
Jeigu prie komunistų įsigalėjimą Rusijoj buvo žymus skirtumas tarp darbininkų ir ūkininkų, tai šį skirtumą komunistai visai panaikino, ne tik atimdami iš ūkininkų nuosavybę ir padarydami visišku proletaru, bet ir kolchozus mechanizuodami sudarė didelį sluogsnį šoferių-traktorininkų, kitokių mašinistų ir kitokios rūšies specialistų, šie visi žmonės įaugę į komunistinę sistemą, jie bet kurio konflikto metu, greta kito nepaprastai išsiplėtusio valdininkų sluogsnio, bijos, kad jų padėtis gali pablogėti, kad jie gali pasidaryti nereikalingi, likti bedarbiais. Stalinas per tuos metus išauklėjo ir kolchozininkų, ir darbininkų, ir tarnautojų tarpe sau ištikimus kadrus, kurie kiekvienu atveju, atrodo, turėtų remti dabartinį režimą.
Toliau seka jau privilegijuoti sluogsniai. Čia mes matome ištisą armiją propagandistų. Propagandistų esama visokių rūšių, pradedant eiliniais partiniais organizatoriais (partorgais), respublikinių įstaigų ir partinių centrų kvalfikuotais pranešėjais, dauguma mokytojų, ne tik tų, kurie moko leninizmo-marksizmo, toliau seka laikraštininkai, dailininkai, rašytojai, teatro ir filmų artistai. Privilegijuotų tarpe yra pramonės ir prekybos įmonių valdytojai, fabrikų direktoriai, mokslininkai, išradėjai, įvairūs konstruktoriai. Pagaliau sovietų bajorai — kompartijos nariai.
Turint galvoje žiaurią drausmę, kada už menką nusikaltimą baudžiama Sibiru ir net mirtimi, turint galvoje visų sovietų piliečių priklausomybę nuo vienas kito, pirmu žvilgsniu susidarė įspūdis, kad Stalino gynėjų yra daug.
Bet prisižiūrėkim arčiau. Net visagalinčio politbiūro nariai, jau esą pačiose viršūnėse, nėra laisvi nuo pavojaus netekti galvos, ar atsidurti Sibire. Tad gal geriau užmiršti demokratiniuose kraštuose priimtą dalinimą atskirais gylventojų sluogsniais. Ar tik ne tkisliau būtų padalinti sovietinę visuomenę į persekiotojus ir persekiojamuosius. Jeigu pačiam politbiūre atsiranda žmonių, kurie stoja prieš Stalino režimą, tai kodėl gi tokių negalėtų atsirasti skurdžiai gyvenančių darbininkų, tarnautojų ir net pačių propagandistų tarpe. Juk visi šie sluogsniai savo atstovus gausiai siunčia ir į Sibirą ir į kalėjimus. Persekiojamieji, žinoma, Stalino nerems. Bet persekiojamieji (kiekvienas jų turi artimuosius) kraujo gijomis surišti su visa sovietine visuomene.
Jaunimas, nors ir bolševikinėj dvasioj išauklėtas, turi akis ir ausis. Argi jis negirdėjo Ežovo kruvinų egzekucijų, ar jis nieko nežino apie vadinamų nubuožinimų kruvinas dramas? Stalinui, tiesa, liks ištikimas enkavedistas, nes jis bijo liaudies keršto, nes jo rankos yra kruvinos. Galima suprasti kaip sunku rusui ryžtis pabėgti iš savo krašto, bet jie nuolatos, jei tik pasitaiko proga, bėga, pasirinkdami laisvę. Kremliaus sienos tol-tvirtos, kol jų niekas nepajudina ... P. Trv.
