MŪSŲ ŽUVUSIEJI IR MIRUSIEJI
A. A. ADM. PLK. LTN. KAZIMIERAS STEBULIS
M. RĖKLAITIS
A. a. Kazimieras Stebulis
Erškėčiuoti tremties keliai, kuriais lietuvis tremtinis keliauja, lieka nužymėti tremtinių kapais, supilamų savo bendrakeleivių amžinojo poilsio vietoms atžymėti. Ir kuo tremties kelias ilgesnis, tuo mūsų gretos metai iš metų retėja, kapai gausėja.
1952 m. vasario 9 d. tremties kely amžiams su mumis atsiskyrė bubuvusios mūsų kariuomenės adm. plk. ltn. Kazimieras Stebulis. Jo metinės mirties sukakties proga lai bus leista “Kario” puslapiuose priminti bent kelis velionies gyvenimo bruožus.
Velionis gimė 1888 m. Juodupiu k., Keturvalakių vaisė., Vilkaviškio apskr., ūkininkų šeimoje, ramiose Sudavijos lygumose, kada Lietuvoje viešpatavo koriko Muravjovo tamsi dvasia, kada už spausdintą lietuvišką žodį lietuvis buvo kalinamas ir Sibiran tremiamas.
Savo jėgas K. Stebulis buvo paskyręs tuo laiku mūsų tautai taip reikalingai mokytojo profesijai. 1908 metais baigė lietuviškomis idėjomis garsiąją Veiverių Mokytojų Seminariją. Tais pat metais rugsėjo 1 d. Suveiniškiuose pradėjo nelengvą pradžios mokyklos mokytojo darbą — savų žmonių vaikučius mokyti ir auklėti, savųjų širdyse tautos ir tėvynės meilę skiepyti, plačioje apylinkėje tautinę sąmonę ugdyti. Tačiau kilęs I pasaulinis karas šį sėkmingą kultūrinį darbą nutraukė. Po pirmos mobilizacijos a. a. Kazimieras jau ne mokytojas, bet rusų armijos karys su ginklu rankoje žygiuojąs savo tėvynės lygumomis Prūsijos link.
Prūsijos fronte 1914-15 m. dalyvauja visose kautynėse. 1915 m. buvo sužeistas ir gydomas ligoninėje. Iš ligoninės vėl į pulką. 1916 m. perkeltas į Vyriausiąją būstinę Mogileve, kur pakeliamas į karo valdininko laipsnį. Galop karas baigtas. Baigti ir Kazimiero svetimo karo tarnybos vargai. 1918 m. jis sveikas vėl savo tėvų padangėje. Bet tėvynėje neramu. Tauta pasiryžusi numesti svetimos vergijos pančius. Ji ruošiasi kovai, kovai žūti ar būti. Ir velionis 1919 m. sausio 26 d. jau atgimusios Lietuvos kario uniformoje, savanoris kūrėjas. Kaip subrendęs vyras ir patyręs karys iš karto skiriamas atsakingoms Kraštos Apsaugos Ministerijos Kanceliarijos Viršininko pareigoms. Po kelių metų darbo perkeliamas taip pat atsakingoms pareigoms į Kariuomenės Intendantūrą. Čia velionis išlaiko reikalingus egzaminus ir pakeliamas į adm. plk. ltn. laipsnį. 1935 m. rugsėjo mėn. pasitraukė iš Kariuomenės į atsargą ir perėjo dirbti į civilinę administraciją, kur paskiriamas Kėdainių apskr. viršininku. 1941 m. po birželio sukilimo Laikinosios Lietuvos Vyriausybės buvo paskirtas Vilkaviškio apskr. Viršininku. Rusų bolševikų pirmomosios okupacijos pirmomis dienomis buvo atleistas iš tarnybos ir, be darbo slankiodamas savo gimtinės pakampiais, niekur ilgiau neužsukdamas, laimingai išliko žiauraus okupanto rankos nepaliestas. Bet antros raudonųjų okupacijos pergyventi nenorėjo ir su daugeliu tūkstančių savo tautiečių pasirinko nežinomą ir vargingą tremties kelią. 1949 m. pasiekė Chicago. čia gyveno daugiau negu kukliai, nes, būdamas ne jauno amžiaus ir sunkaus gyvenimo kelio palaužtos sveikatos, galėjo imtis tik lengvesnių, menkai apmokamų darbų. Tačiau ir prie šių sąlygų sugebėdavo savo sesutei (su vyru gyvenančiai prieglaudoje Olandijoje), kad ir kuklią, bet nuolatinę paramą teikti ir dar Tautos Fondą paremti bei Lietuvių Sąjungos Ramovės nario pareigas atlikti.
Velionis Kazimieras visada buvo kuklus ir didelio takto, nepaprastai švelnaus ir ramaus būdo tarsi jame būtų atsispindėjęs Sudavijos lygumų ramumas. Švelnumas ir teisingumas pas jį visada gražiai susiderindavo su kietais tarnybos reikalavimais.
A. a. Kazimieras Stebulis palaidotas Čikagoje šv. Kazimiero kapinėse: Sklypo Nr. 26, kapo Nr. 24. Jo bičiulių pastangomis kapas atžymėtas kukliu granito antkapiu su įrašu “A. a. Kazimieras Stebulis, Lietuvos Kariuomenės pulk. Ltn.”
A. a. Jono Dulkės nekrologo vietoje
Belgijos lietuvių biuletenis pranešė, kad praeitą pavasarį Reine, V. Vokietijoje, nuskendo Jonas Dulkė ir palaidotas Schwetzingen kapinėse.
Jonas buvo vilnietis, gimęs 1919 m. spalio 1 d. Lenkų okupacijos metu lankė Vilniaus lietuvių gimnaziją. Grįžus Vilniui Lietuvos žinion, tarnavo "Maiste”, vėliau lietuvių policijoje. Jis buvo vienas liudininkų, kai gusarų leitenantas Povilas Tyrulis, tuo metu irgi tarnavęs lietuvių policijoje Vilniuje, 1944 m. sovietams antrukart okupuojant Lietuvą, vykusiai apgavo vokiečių gestapą irpaleido iš Lukiškių kalėjimo visus vokiečių kalintus lietuvius.
Aš Tave, Jonai, pažinau Dillingeno lietuvių stovykloje, Vokietijoje. Tu dainavai vyrų ir mišriam choruose. Be tavęs ir tavo akordeono neapsieidavo joks didesnis stovykloje subuvimas. Dainavai ir ukrainiečių suorganizuotoje operoje.
Vėliau mudu drauge išvykova į pirmus pasiūlytus darbus — Belgijon anglių kasti. Nors teko mums sunkus, neįprastas darbas, bet tu nenusiminei. Čia tu suorganizavai vyrų kvartetą, kuriam visą laiką vadovavai. Įvairiuose parengimuose akordeonu akompanavai solistams ir tautinių šokių šokėjams. Turėjai visų pasitikėjimą ir nuolat buvai išrenkamas lietuviškosios bendruomenės valdybon. Reikalui esant, scenoje pasirodydavai ne vien lietuviams, bet ir tarptautiniuose subuvimuose.
Tu, Jonai, nudžiugai, kai pavyko susirišti su Amerikoje gyvenančiais giminėmis. Jie tau žadėjo visokeriopą paramą, bet, patys būdami sulenkėję, ir tau siūlė pritapti prie lenkų. Su skaudama širdžia atsisakei žadamos paramos, nes norėjai likti tyru lietuviu.
Niekur negalėdamas legaliai iš Belgijos išemigruoti, po ketverių metų darbo anglių kasyklose tu slapta grįžai Vokietijon ir įstojai į lietuvių darbo korpą, esančią JAV karinės valdžios žinioje, čia vėl pynei svajas naujam gyvenimui laisvoj Lietuvoj, bet nebuvo lemta tau kuopoj ištarnauti vienerių metų. Apgaulingas Reinas tave amžinai užmigdė savo banguose, ir gražiose Schmetzingen vokiečių kapinėse radai nuolatinę prieglaudą.
Tau, Jonai, nebeteko tarnauti Lietuvos kariuomenėje, kurią taip idealizavai, bet vistiek buvai dvasioje stiprus Lietuvos karys.
Stepas Paulauskas.
