JIE ŽUVO, KAD MES GYVENTUME

JUOZAS BENEŠIŪNAS

Lėtai, lyg nedrįsdamas, praveria savanoris Vincas Žutautas Karo Muziejaus duris. Stabteli, apsižvalgo ir pasuka trumpu koridorium į kairę. Be mažiausio garso atsidaro durys ir Žutauto kojos pajunta minkštą, gilų kilimą. Tylu tylu čia, lyg kapuose. Glamžo rankose kepurę ir nejuda, lyg jo kojos sukeltų triukšmą netinkantį šiam kambariui. Jo akys bėginėja sienomis, tankiomis kolonomis abipus tako, užkliūva už melsvai šviečiančių lempų ir aukso raidžių baltose marmuro lentose. Kaip čia tylu ir paslaptinga. Ir ta paslaptinga tyla bei ramybė giliai sminga į Vinco širdį. O aplanko jis šią vietą dažnai. Jam taip gera, taip miela nors trumpą valandėlę pabūti su kovos draugais ...

Jis išlėto eina pro kolonas ir žiūri į aukso raides, lyg norėdamas patikrinti, ar niekas nepasikeitė jam nesant. Jo širdis smarkiau plaka, kraujas trenkiasi į galvą, kai jis artėja prie antros lentos dešinėje kambario pusėje. Dar žingsnis, ir jis sustoja. Akys godžiai ryja raides:

—    6-tas pėstininkų pulkas. — Ties ketvirtąja pavarde nuo viršaus jo žvilgsnis atsiremia į marmurą ir sustingsta. Vinco akyse mirguliuoja tie keli paprastučiai žodžiai:

—    J. psk. Antanas Baziliauskas,1919 m. spalių mėn. 22 d. — Perskaito Šūtautas šiuos žodžius ir lyg suakmenėja. Akys bejausmiai klaidžioja lentoje, o galvoje skraido anos, toli palikusios dienos. Jis dar kartą pažiūri į kambario gilumoje kabančią lempą. Kabo ji didelė, auksinė, lygiai kaip bažnyčioje prieš didįjį altorių. Sunki, mėlyna šviesa sklinda iš jos ir sminga į marmurą sienose, į minkštą kilimą, bet labiausiai apšviečia auksu žėrinčius žodžius:    “Mes žuvome,kad jūs gyventumėt laisvi”. Perskaito juos savanoris Žutautas ir junta, kad šiandien jie giliai giliai įsmigo į jo širdį. Jis atsiremia šaltos kolonos ir be balso kartoja:

— Mes žuvome, kad jūs gyventumėt laisvi. Mes žuvome ... mes žuvome ... Ir jie ir tu, Antanai, žuvai, kad mes laisvi gyventume. Ir kodėl mes negalėjome abu gyventi taip, kaip gyvenome anuos nepilnus metus? — Vėl žiūri Žutautas į Antano pavardę marmuro lentoje, o mintys kaskart vis labiau ir labiau jį užvaldo. Ach, jis savyje vėl pergyvena 1919 metus, rodos, vėl eina su savo būriu per kaimus, miestelius, miestus, puola ir ginasi, džiaugiasi ir liūdi.

— Juk tu žinai, Antanai: kai man reikėjo pasirinkti būrininką, aš tave pasirinkau. Ir nežinau kodėl? Galbūt todėl, kad tu buvai kažkaip savyje užsidaręs, kad buvai tylus ir apie tavo gyvenimą aš nieko nebuvau girdėjęs. Galbūt todėl, kad tavo veide aš niekad nepastebėjau ko nors slepiamo ar netikro? Tu juokdavais retai, bet nuoširdžiai — iš visos širdies ir tada tavo akys gerais žiburiukais žibėdavo. Žodžiu, pasirinkau tave nežinodamas kodėl. Taip, kartais padaromas geras žingsnis ir negalvojant! Ir pamilau tave, kaip tikrą savo brolį. O, daug šiandien ką atiduočiau jeigu galėčiau matyti tave, girdėti skambų tavo balsą. Bet tu žuvai, kad mes laisvi gyventume!

Juk pakalbėdavom kartais, Antanai, ir mes apie mirtį. Pakalbėdavom, pagalvodavom ir garsiai garsiai nusijuokdavom. O juoktis mes tikrai galėdavom, nes tu pats sakydavai, kad kulka mūsų neima. Ir tikrai neimdavo. Atmeni, vasario vidury, kai Jėzną ėmėme? Mūsų šautuvėliai menki, šovinių — tik žvirbliams nusibaidyti, bet tos drąsos, to ugnies — kiekvienam užteko. Ėmėm ir paėmėm. Kaip šiandien, rodos, matau: štai krinta vienas, krintąs kitas, trečias iš būrio ir, rodos, reiks trauktis, tik ėmė ir sustojo kalenęs bolševikų kulkosvaidis, o mums to tik ir reikia: šuolis pirmyn ir priekiniai miestelio namai jau mūsų rankose. O ėjome tada stati ir jeigu, neduok Dieve, tas kulkosvaidis būtų nusikvatojęs? Tikrai pusė būtume nekilę. Bet niekas tada apie tai negalvojome.

Žingsnis po žingsnio žygiavome Tėvynės vieškeliais, keliais, takeliais. Žmonės verkė iš džiaugsmo, sveikino, bučiavo. Mergaitės rūtom apkaišė ir gražiai gražiai nusišypsojo; močiutės kryžiaus ženklu laimino praeinančius, o mes ėjome. Stakliškės, Žiežmariai, Žąsliai, Srašiūnai, Rumšiškės, tai vardai surišti su prisiminimais, kuriuos tik karys tegali ligi mirties išlaikyti. O vistik mielos buvo prabėgusios valandos, nors nekartą šlapi, purvini, alkani išsitiesdavom po žvaigždėtu pavasario dangum nakties poilsiui. Ir žiūrėdavo, rodos, tada žvaigždelės, mirksėdavo ir džiaugdavos, kad mes sveiki ir patenkinti nors vieną Tėvynės pėdą laimėjus.

Vėliau, svaigiame sodų žydėjime, metėmės į Panevėžio frontą. Ir ten kilometras po kilometro, kaimas po kaimo žengėme rytų link. Bolševikų padegtos sodybos švietė mums kelią; naujais kryžiais pasipuošdavo miestelių kapinės, bet mes ėjome dar tvirčiau spausdami rankose ginklus ir dar labiau sukąsdavome dantis, savąjį draugą palaidoję.

Gražus gražus ankstyvas gegužės rytas. Sunkiai keliasi pilkšva migla ir kyla į medžių viršūnes. Rytuose po truputį rausta dangus, atbunda paukščiai, netolimame kaime subarška šuns grandinė — ir vėl tylu. Tylu tylu, net ausyse spengia. Gulime pamiškėje ir laukiame. “Frontas prie Rudžiūnų palaužtas” — taip skamba pranešimas batalionui. Ir mes tikimės, kad laimė mums nusišypsos. Bolševikai apie mūsų atvykimą tikrai nieko nežino, nes mes visą naktį žygiavome ir tik neseniai pasirengėme čia juos sutikti. Dar kartą bataliono vadas aplanko kiekvieną, keletą žodžių pasako, padrąsina. Kiekvienas mūsų stengiasi būti ramus, tik ne visiems tai sekasi, šalia manęs sunkusis kulkosvaidis. Matau, kaip dažnai taikytojas primerkia akį, ir paklabena rankenas. Šalia jo gulintieji pakilnoja šovinių juostas, pataiso ir vėl padeda. Mišku iš kaimo atbėga mergina ir mes pirmieji ją sutinkame. Jos skarelė nukritusi ant kaklo, veidas išraudęs, kaktoje žymu prakaito lašai. Ji prigula šalia manęs , ir tankiai alsuodama aiškina:

—    Bolševikai mūsų kaime. Nuo čia koks pora kilometrų. Pas mus namuose jų štabas ir aš girdėjau komisarus minint Panevėžį, šituo keliu jie turi važiuoti.

—    Ar daug jų?

—    Kokie du šimtai. Pilnas kaimas. Valgo.

—    O iš kur tu žinojai, kad mes čia? — klausiu jos ir žiūriu tiesiai į akis.

—    Aš nemaniau čia jūsų rasti, bet aš žinojau, kad Subačiuje yra Lietuvos kareivių. Aš ten ir ėjau.

Padėkojau jai kaip mokėdamas, ji atsisveikino su manim, teisybė, dar pasakė: “Telaimina jus Dievulis” ir dingo miške.

—    Tai drąsi mergaitė ir statau dešimt bolševikų galvų, kad jai nedaugiau, kaip devyniolika,—tu pasakei tada, Antanai.

—    Drąsi! Lyg vyras, — atsakiau tau ir abu žiūrėjome į tą pusę, kur ji dingo. Aš priglaudžiau veidą prie rasotos žemės, o akyse stovėjo tik ką buvusi mergina. Storos geltonos kasos, tokios gilios gilios mėlynos akys, išraudęs veidas ir karštas alsavimas, dvelkiąs man tiesiai į veidą ...

Miškas kvepia jaunais berželių lapais ir sula. Gegužis kaitina kraują ... Staiga priekyje pasigirsta dundėjimas. Pakeliu galvą ir griebiuosi šautuvo. Dundėjimas vis aiškėja, vyrų rankos nesąmoningai spaudžia ginklus. Kelio pasisukime išlenda vienas, antras, penktas, dešimtas vežimas. Toliau rūksta virtuvė. Mes vis dar tylim, takiau kaip sunku tokiu momentu valdytis! Iki pirmųjų vežimų gal puskilometris, paskum trys šimtai metrų, du šimtai... sekundės slenka vėžio žingsniu. Jau girdime paskiras kalbas, keiksmus, juokavimą ir ... staiga šūvis. Viena akimirka viskas pasikeitė, šautuvų salvės, nepertraukiama kulkosvaidžių daina, sprogstančios granatos viską taip sujaukė, lyg skruzdėlyną išdykęs vaikas būtų lazda pamaišęs. Priekyje lūžo vežimai, žvengė ir kriokė arkliai, keikėsi ir vaitojo žmonės, o mes apkabą po apkabos dėjome į šautuvus, keitėme kulkosvaidžių juostas ir žėrėme ugnį į juodą kamuolį, kuris tūpčiojo ir sukosi ant kelio. Mes vėl laimėjome ir su tekančia saule įžengėme į kiemą, kur prieš pusvalandį šeimininkavo bolševikai. O koks neapsakomas džiaugsmas buvo ten! Ir tu, Antanai, tada, rodos, gavai marškinius, ir bolševikų kulipkų sukapotą tavo milinę mėlynakės susiuvo. Juk tu apie tai man dažnai pasakodavai. Užeini tu į vieną trobą kojų persiauti, o tave tuoj ir pradeda vaišinti; ir pieno ir sviesto, sūrio, duonos, lašinių prineša — tik valgyk. Ir ragina visi nuo seniausio ligi jauniausio... Kai tu atsisegiojai mundurą, senutė net už galvos susiėmė:

—    Vaikeli, taigi tu marškinių neturi!

—    Turiu, mamyt, tik truputį suplyšę. Bet kam vasarą jų reikia,— teisiniesi tu ir rausti. O tavo marškiniai tik juostom ant pečių laikėsi. Na, ir grįžai tu naujais lininiais marškiniais ir sutaisyta miline nešinas. Tačiau, neilgai tu tuo džiaugiaisi. Milinę vėl sukapojo kulipkos, o marškinius sudraskiau aš pats, kai sužeidė tave dvare. Ne-

daug trūko ir būtume galėję su tavim visam atsisveikinti. Buvo, rodos, birželio pabaigoj, kažkur prie Svėdasų. Dar su saule atvykome į kaimą ir rengėmės nakties poilsiui. Prausėmės, rūbus taisome, juokaujame ir nežinome, kad dvare, už dešimt kilometrų, bolševikų pusšimtis balių kelia. Ir būtume nežinoję, jeigu nebūtų atlėkęs toks bamblys iš dvaro į kaimą.

—    Kągi, pagrajisim. Kaipgi bus balius be muzikos, — juokėsi vyrai rengdamiesi žygiui. Patį vidunaktį pajudėjome laukais į dvarą. Visur tylu, tik šoktelia kaikada pabaidyta griežlė ar vyturiukas, ar barkštelia šautuvas į durtuvo makštį. Naktis tamsi, nors žvaigždžių pilnas dangus. Sustojame. Dvaras čia pat. Mes žinome — kumetyne bolševikų nėra ir žmonės ten savi. Tyliai tyliai sueiname į klojimą, šalinėse girdėtis miegančiųjų kriokimas, ir stiprus degtinės kvapas dvokia iš tolo. Grendime kulkosvaidžiai, šovinių dėžės ir netvarkingai sumesti šautuvai.

—    Vakar jie buvo girti, kaip kiaulės, — šnabžda man kumetis, senas, malonus žmogelis, kuris eina kartu su mumis. Ir koki jie juokingi atrodė prikėlus iš saldaus miego. Ne ginklų, bet kelnių ieško jo. Leidome jiems pasiimti visus rūbus ir išvedėme iš dvaro.

—    Tai, ponuli, dar jų komisarai dribso palociuose. Ar juos paliksite? — vėl aiškino senukas ir rodė langus antrame augšte.

—    Ar daug jų?

—    Du vyrai ir viena boba su tokia raudona žvaigžde, kaip per visą plaštaką.

—    Eime, Antanai, ir tu, Rugy. Apsupkit vyrai namą.

Senukas ėjo drauge. Jis lengvai pabeldė į nedidelį langelį ir po minutėlės atidariusis duris jau žiūrėjo į juodas mūsų pistoletų gerkles.

—    Nebijokit! Jis savas, — sušnabždėjo kumetis. — Aš liksiu čia. Ant antro augšto durys tiesiai.

Abu senukai liko. Miegamojo durys nerakintos. Tyliai sueiname. Tavo rankoje švystelėjo elektros lemputė ir rusiški žodžiai aštriai suskamba kambaryje: “Stok! Rankas augštyn!” Iš lovos šoka dvi žmogystos ir griebia nuo kėdės pistoletus.

—    Neliest ginklų, — sušunku ir spiriu kėdę į pasienį. Staiga šūvis ir tavo lemputė užgęsta. Krentu ant grindų ir į tą vietą, kur stovėjo komisarai, paleidžiu apkabą šūvių. Girdžiu sunkų, skausmingą vaitojimą ir skubius žingsnius laiptuose. Netrukus kambaryje vėl šviesu, prieš mus saviškių veidai. Pirmiausia puolu prie tavęs. Tu jau atsikėlęs ir stovi atsišliejęs stalo. Prie tavo kojų susivėlusios vienmarškinės moters lavonas ir ilgas medžioklinis kruvinas peilis. Per kairės tavo rankos pirštus teka kraujas, ir munduras virš alkūnės plačiai perplautas. Išvedame tave iš kambario, nes visi ten likusieji jau mirę.

Savaitę po to tavęs nemačiau, o kai grįžai iš ligoninės, į kiekvieną moterį tu žiūrėjai su kažkokiu nepasitikėjimu. Nors visokių jų ir buvo! Kaip tąsyk Vyžiuose prie Obelių. Taip sėdim vieną rytą ir srebiam riebius kopūstus. Bolševikai jau geroką galą pirmyn pavaryti. Fronte ramu. Tik nei iš šio, nei iš to girdime netoli šūvius. Griebiamės iš kampo šautuvus ir į kiemą. Per laukus į miško pusę kažkas bėga. Sargybinių šūviai bėgančiojo nekliudo, o miškas jau visai netoli. Aš matau, tu pakeli taikiklį, pasidedi šautuvą ant tvoros ir lėtai taikaisi. Bėgantis numeta kažkokį skudurą nuo galvos ir... po velnių, padriki plaukai mėtosi į šalis.

—    Antanai, boba — surinku.

—    Boba, ne velnias, kulka ims. — tu sumurmi primerkęs kairę akį. Šūvis. Bėgančioji išmeta į šonus rankas ir krenta. Abu pasileidžiame prie jos. Ji pakelia ranką ir atsiverčia ant šono. Didelės, baltos jos akys klaikiai žiūri į mus, o veidas biauriai šiepiasi. Paskum ji užkiša ranką už švarko, bet jos jau neištraukia ...

—    Boba, — sunkiai išskiemeniuoji tu pro sukąstus dantis. Tik dabar aš pajutau: iš apatinio švarko kišeniaus kyšo lenkta nagano rankena.

Vasara eina prie galo, o su ja ir bolševikai iš Lietuvos. Vėl naujos vietovės — naujas priešas. Bet mes jau ne ilgai kartu buvome. Paskutinį kartą Linkaičius gynėme. Visą naktį kiek galėdami kovojome, bet rytui prašvitus nebeišlaikėme. Iš lengvo traukėmės, o kas paskum darėsi — aš jau neatsimenu. Tik žinau, kad suūžė kažkas prie mano galvos, akyse žaibai pasirodė, ir atsibudau ... ligoninėje. Vėliau ir Rugį į tą pačią palatą paguldė ir jis man papasakojo, kad tu mane lyg vaiką ant savo rankų išnešei. O galėjo abu tada užmušti. Bet tuo metu mes buvome augščiau mirties. Abu pasipuošėme po tų kautynių: aš giliu randu virš kairiosios akies, tu — Vyties Kryžium ant krūtinės.

Taigi, grįžau iš ligoninės ir tuojau pas tave. Klausiu vieno, klausiu antro, bet niekas teisybės nesako. Galų gale prigriebiau trumpai Kuodį ir jis pasakė:

—    Žuvo Antanas Puipiuose prie bažnyčios durų.

Lyg karštu švinu kas širdį būtų užliejęs. Taip skaudu buvo ir sunku, be galo sunku. Atsisėdom ant lovos ir jis pradėjo pasakoti paskutines tavo gyvenimo valandas.

—    Vėsus saulėtas sekmadienio rytas Puipių bažnytkaimyje. Jau trys dienos kai mūsų kuopa čia trinasi be jokio darbo, nors kiekvieną valandą esame pasirengę pajudėti ir pult bermontininkus. Į bažnyčią iš artimiausių kaimų skuba žmonės, o mes slampinėjam ginkluoti po miestelį ir mergaites kalbinam.

—    Į bažnyčią, vyrai, kas netarnyboj. Vadas leido, — šūkteli Antanas, praeidamas pro šalį.

Smagiai suskamba bažnytėlės varpai, ir mūsų geras būrys paskutinieji įeiname. Ginklus turime su savim, kad, jeigu kokios, galėtume gintis. Antanas, atsimenu, klūpo prie durų. Bažnytėlė sausakimšai pilna. O kai užgiedam — nesigirdi nei vargonų ir stogas, rodos, pakils nuo sienų. Taip’ lyg neįprasta, lyg kažin kas nauja, tos giesmės ir kunigas prie altoriaus... Mišios baigėsi. Senukas klebonas įlipa sakyklom Drebančia ranka išdėsto didelį kryžiaus ženklą ant krūtinės, peržvelgia susirinkusius ir lėtu balsu taria pirmuosius žodžius:

—    Atsisukite ir pažiūrėkite į tuos, kurių rankose ginklai, o širdyse Dievas. Aš laiminu jus, mano sūnūs, nes tik jūs, tik jūs amžinoj Dangaus karalystėje nevystančiais vainikais būsite papuošti! Ar gali būti didesnė auka, kurią jūs atidavėte ir dar atiduodate už motiną Tėvynę. Močiučių laiminami jūs palikote namus ir ėjote į ugnį. Gal ne vienas iš jūsų nematys daugiau artimųjų veidų, nevaikščios kūdikystėje bėgiotais takeliais, bet užtat jūsų kapų, ant ištriškusio jūsų kraujo kils ir žydės Lietuva. Neverkit, motinos, jeigu tik šaltą savo sūnaus veidą sugrubusia ranka galėsite paglostyti. Pažiūrėkite tik į jo sudėtas lūpas ir pamatysite, kad jis šypsosi. Šypsosi angelišku šypsniu, kaip ir lopšy sūpuojamas, — kunigas trumpai valandėlei nutilo. Moterys kukčiojo ir skarelių kampais braukė ašaras. — Brangūs karžygiai! Nėra nei žodžių nei ženklų, kuriais būtų galima jums atsidėkoti. Jūsų pralietas kraujas nenuperkamas, ir užgesusios širdies niekas neįstengs prikelti. Bet, atminkite, jūsų žygiai eis iš lūpų į lūpas, virs į gražiausias legendas, ilgiausias pasakas, širdis, kuri nebijo mirties, bus amžinai minima. Prie jūsų kryžių pakelėse suklups kiekvienas praeivis. Suklups ir nusilekns prieš tuos, kurie drąsia ir pasiryžusią širdim sutrupino priešo plieną. Iš jūsų akių, matau, trykšta kibirkštys ir nežemiška jėga.’ Teneužgęsta ji iki paskutinė Lietuvos pėda laisvai kvėpuos ...

Pakelia kunigas ranką ir... ta-ta-ta-ta-ta ... Skardžiai sutarška kulkosvaidis visai netoli bažnyčios. Sukliko, suvaitojo žmonės, sutarškėjo užtaisomi ginklai ir Antanas, vienoje rankoje laikydamas pistoletą antroje granatą, su keliais arčiau stovėjusiais vyrais išbėgo pro duris. Greitai išgirdau sausus parabelio šuvius ir duslų granatos sprogimą, bet kai ir aš išbėgau į šventorių — Antano nemačiau. Gatvėje, prieš bažnyčią gulėjo du sudraskyti bermontininkai, o šalia jų kulkosvaidis. Po trumpos karštos kovos miestelis liko mūsų rankose. Tik tada pasigedome Antano. Ir radome jį sukniubusį šventoriuje netoli didžiųjų bažnyčios durų. Antanas buvo dar gyvas. Dešinėje krutinės pusėje matėsi žaizda, ir kraujas tekėjo per burną. Tokiom gerom gerom akim jis pažiūrėjo į mus ir vos girdimai pratarė:

— Aš neturiu nė motinos nė sesers. Palaidokite mane šiame miestelyje.

Paskum jo veidas nubalo, akys pasikeitė ir jis... mirė. Ir palaidojo šventoriuje, nes taip jau norėjo klebonas, — baigė Kuodys ir greitai nuėjo nuo manęs. Ir man pasirodė, lyg jo akyse sublizgėjo ašaros.

Tu, tu žuvai, kad mes laisvi gyventume. Išsipildė tavo augščiausias kovos tikslas ir senelio kunigo žodžiai: ant kapų ir ant karšto nekalto kraujo žydi ir žaliuoja LIETUVA!

* * *

Kovų Varpų skambėjimas Muzėjaus bokšte prikelia savanorį Vincą Žutautą iš sunkių jo minčių. Jis atsitraukia nuo šaltos kolonos, dar kartą peržvelgia tylųjį kambarį ir be garso išeina. Gatve skuba žmonės, bet nė vienas iš jų nežino, kad prieš keletą minučių jis kalbėjosi su tais, kurie žuvo, kad mes laisvi gyventume.

DĖL ADRESŲ KEITIMO

KARIO skaitytojai yra pats judriausias bei aktyviausias elementas, todėl mums visiškai nėra nuostabu, kad toks palyginti didelis skaičius kas mėnesį pakeičia savo adresus. Blogiau yra tik su tais skaitytojais, kurie neskuba mums pranešti savo naujo adreso. Dėl to neuolumo, išsiųstas žurnalas senu adresu arba nepasiekia adresato arba yra grąžinamas. Abejais atvejais mums susidaro nenumatytos išlaidos: kai pakeliui žūva, vėliau atsiliepusiam skaitytojui privalome siųsti kitą egzempliorių, o kai grįžta — privalome jį išpirkti iš pašto. Jei tatai tik būtų vienas kitas atsitikimas, į tai galėtume nekreipti dėmesio, bet dabar gi tų atvejų per mėnesį pasitaiko dešimtimis, o per metus — šimtais. Ir taip jau būdami ekonominiuose sunkumuose, nuo šiol norime tas išlaidas perkelti tiesioginiams “kaltininkams”, būtent — savo adresų keitėjams.

Mieli skaitytojai, būkite malonūs nuo šiol kuo skubiausiai mus informuoti apie adreso pakeitimą, visada nurodant savo senąjį adresą. Keičiant adresą, kiekvienas prašomas atsiųsti 25c. smulkiais pašto ženklais susidarančioms adreso keitimo išlaidoms padengti.

Vsokiais atvejais rašyti tik šiuo vienu adresu: KARYS, 680 Bush-wick Ave., Brooklyn 21, N. Y.

Štai 1863-64 metų sukilimo prieš caro valdžią įvykius skelbęs laikraštis. Čia matome 1864 m. vasario mėn. laidą. Sakoma, jį redagavęs suvalkietis Akelaitis, (šią klišę parūpino adv. K. R. Jurgėla)