VIKINGŲ ŽYGIŲ PRADŽIA

Z. RAULINAITIS

Istorikų nuomone, vikingų laikai “oficialiai” prasideda VIII a. pabaigoje. Tačiau, “šiaurės barzdoti vyrai iš jūrų” jau beveik nuo VI a. pradžios, kartas nuo karto, pasirodydavo Atlanto ir Baltijos jūros rytinėse pakrantėse, tai vienur tai kitur. Ten jie užpuldavo, apiplėšdavo vietinius gyventojus ir kaip staiga atsiradę, taip staiga ir vėl dingdavę.

Tačiau, nuo VIII a. pabaigos tų barzdotų vyrų žygiai ne tik padažnėjo ir sustiprėjo, vėliau jie virto ištisa audra, kuri nusiaubė ypač vak. Europos, o taip pat D. Britanijos ir Airijos pakrantes, dažnai užliedama ištisas valstybes. Ta vikingų sukelta audra tęsėsi ištisus du šimtmečius — IX ir X, nurimdama tik XI a. pirmojoje pusėje.

Pirma istorinė išlikusi užrašyta žinia sako, jog kažkuriuo metu, tarp 786 m. ir 793 m., D. Britanijoj Wessexo karaliui Beothricui valdant, trys norvegų laivai praplaukę Dorseto pakrantę ir ten nužudę karaliaus grovą.

Tačiau 793 m. ištiko kitas, daug rimtesnis, įvykis. Šiaurės Umbrijos pajūryje (š. r. Anglijos pakrantėje), šventoje saloje buvo užpultas, išplėštas ir sudegintas Lindisfarno vienuolynas. Buvo nužudyti vienuoliai. Tą žygį atliko jūra iš rytų atplaukę skandinavai, taip sunaikinę seną airių - škotų misionierių centrą, įsikūrusį anglų - saksų karalijoje. Taigi, ši data, 793 metai, virto žymimuoju ženklu, nuo kurio, laikoma, prasideda vikingų žygiai, panašiai kaip 375 metais (hunų įsiveržimu) žymima Tautų Kraustymosi laikotarpio pradžia.

Nuo šio įvykio, Lindisfarno vienuolyno sudeginimo, D. Britanijos ir Irlandijos salos, Prancūzijos pajūrio provincijos, o taip pat ir Karolio Didžiojo valdos, kentėjo šiaurės vyrų — vikingų dažnus puolimus. Apie IX a. vidurį tie puolimai virsta siaubinga audra, išjudinusia visą tų laikų Vakarų ir Rytų pasaulį.

Vikingų žygių laikotarpis baigėsi XI a. viduryje. Taigi, nuo VIII a. pabaigos, per daugiau kaip du šimtus metų, trys vikingų tautos įvykdė daugybę stebėtinų žygių:

“Norvegai kūrė ir užiminėjo miestus Irlandijoje ir valdė didesnę dalį škotų salų, kolonizavo Fererų salas, Irlandiją ir Grenlandą; jie atrado Ameriką; savame krašte, gi, jie virto krikščioniška tauta vieno karaliaus valdžios apjungta. Danai išplėtė savo valdžią Frizuose ir laimėjo sau visą Angliją. Kaip ir norvegai, jie taip pat turėjo miestų Irlandijoje ir, taip pat kaip ir jie, virto apjungta krikščioniška karalija. Turtinga ir graži kolonija Prancūzijoje buvo laimėta iš Vakarinės imperijos Danų ir Norvegų vikingų, veikiant jiems kartu. Rytuose švedai užvaldė plačius Rytų Pabaltijo plotus; jie virto Dniepro baseino valdovais ir įkūrė Rusios valstybę; jie net išdrįso pulti Konstantinopolį ir darė prekybines sutartis su Graikų imperatoriais.”5

Bendrai paėmus, Vakarų kraštus puldinėjo visų trijų tautų vikingai — norvegai, danai ir iš Scanės — švedai, kuriuos tais laikais irgi laikydavo danais. Tuo tarpu Rytuose — ypač Rusios plotuose, kūrėsi daugiausia tik švedai. Jie ten pasiekė ir didžiausio vikingų laimėjimo — įkurdami švedų —- rusų valstybę.

Rytiniame Pabaltijy, vėliau vadinamuose estų, latvių ir lietuvių kraštuose, prekiavo, ar plėšikavo beveik vien tik vikingai švedai ir gotlandiečiai. Pabaltijo kraštus bepuldinėdami, švedai, pradžioje, susirado sau kelią į Suomių įlanką, o užvaldę Ladogos ežero sritį, jo krantuose, netoli naujųjų laikų Novaja Ladoga miesto, (apie 70 mylių nuo Leningrado), pasistatė tvirtovę.

Kas viliojo švedus ir vertė juos veržtis į Rusios plotus? Jie norėjo įsigalėti ir išsilaikyti senųjų germanų prekybos keliuose, kurių pagrindinis vedė per Rusią (tarp Juodųjų jūrų gotų ir germanų tautų šiaurėje). Tuo keliu besiverždami, švedai kūrė savo sodybas ant Volgos krantų ir prie kitų upių pakeliui į Chazarų pasaulį ir vis vedančių tolyn į Arabų Rytus. Panašūs žygiai vyko ir Dniepro keliu, kurį jie mokėjo išnaudoti, užvaldę visą Dniepro baseiną ir sukūrę Kievo valstybę. Tos pačios priežastys veikė švedų vikingų gyvenviečių atsiradimą ir Vyslos žiotyse, pavojingoje pasienio srityje, tarp slavų vendų ir Rytų Pabaltijo tautos.5

Užvaldę kurios stambios upės žiotis, vikingai vykdydavo savo žygius upe augštyn į krašto gilumą. Taip Vakaruose jie buvo pasiekę Hamburgą ir Paryžių (845 m.), kurį jie apiplėšė, Londoną (839 m.), Rytuose Naugardą, Kievą ir net Bizantiją. Nebereikalo IX a. šiaurinės Prancūzijos vienuolynuose būdavo meldžiamasi: “Apsaugok mus, Viešpatie, nuo normanų žiaurumo”.2 Vikingų Vakarų Europos puolimai pasiekė augščiausią tašką tarp 879 m. ir 892 m.1

Vikingų žygiai — (Iš E. Schvvartz: Germa nische Stammeskunde).

Nepaprastai sėkmingi vikingų žygiai į Vakarų Europą daugiausiai aiškinami jų jūros valdymu. Dėl jų įgytų jūrininkystės sugebėjimų jiems priklausė vandenynai.

Pabaltijo kraštuose jie niekur nebuvo įsiveržę giliau, o įsikūrė tik, vienur kitur, pajūryje, ar paupiuose, iš kur valdė artimas apylinkes ir saugojo prekybos kelių svarbiausias kryžkeles.

Yra žinomos kelios vietovės, kuriose skandinavai — normanai buvo įsikūrę ir ilgiau išsilaikę. Viena jų — Gruobynas, Liepojos apskr., su VII - VIII a. gotlandiečių didžiuliu kapinynu, buvo jau minėta (KARYS Nr. 3, 1966 m. — Z. R. Baltų kraštai švedų žygiams prasidėjus). Apie kitas — smulkiau randame Lietuvių Enciklopedijoje:

“Ne be ryšio su normanais bus prie šiandienykščio Elbingo išaugusi Truso (žr. Drūsuo) tvirtovė, apie kurią žinome iš keliauninko anglo Vulfstano aprašymo (X a. vidurys). Didžiausias normanų palikimas yra Sembos krašte, prie Viskiautų, netoli Kranto, atkastas kapinynas, liudijąs apie čia buvusią IX - XI a. normanų koloniją. Sembos pusiasalis, žinomas “Gintaro krantas”, bus, matyt, viliojęs normanus jame pastoviai kurtis. Panašią koloniją švedas B. Nermanas nurodė buvus apie X a. ir Nemuno žemupyje.

“Apie normanus pačioje Lietuvoje bei Kurše turime vieną rašytinį šaltinį — Rimberto šv. Ansgaro gyvenimo aprašymą. Pasakojama kaip švedai vikingai 853 apgulė Apuolės pilį, stengėsi ją paimti ir tuo būdu visą apylinkę palenkti sau ... Iš Rimberto liudijimo išeitų, kad dėl žemaičių bei kuršių krašto bus rungęsi IX a. normanai švedai ir danai ir, matyt, čia lankydamiesi stengėsi laikyti jį sau palenktą ..(Liet. Enciklopedija XX t., Normanai).

Įdomu, kad arabo Idrisi XI a. paruoštas žemėlapis didelę dalį Pabaltijo žymi esant magūs valdžioje. Šiuo žodžiu tais laikais arabai vadinę skandinavus.

Manoma yra, jog kai kurie Baltijos kraštų vietovardžiai yra skandinavų kilmės, tuo liudidami juos kadaise, tai vienur tai kitur, buvusius įsikūrusius. Pagal prof. R. Schmittleiną, skandinavų kilmės yra vietovardis Alsunga, į š. r. nuo Liepojos. Tą vietovę, būk tai yra Alswna pažymėjęs ir Idrisi savo žemėlapyje, kartu patikslindamas, kad Alsunga yra žydintis miestas, gyvenamas daugybės žmonių, kurie esą ugnies garbintojai — magūs — normanai. Pagal Schmittleiną, skandinavų kilmės esą Kuldigos (Goldinga), Kretingos, Gandingos, ir Kulautuvos vietovardžiai, taip pat Agila prie Viskiautų, Semboje. Jo nuomone ir Neringa esanti normaniška, nors Būga buvęs kitos nuomonės.6

Iš kur yra kilęs vikingo vardas, dar vis neišaiškinta. Vieni mano — iš senųjų šiaurės kalbų žodžių vig — kova, wik — įlanka, ar atviros prekybos vieta ir t.t. Tačiau vikingų vardas yra suprantamas kaip skandinavų, palikusių savo šiaurės kraštą, dažnai net keletai metų ir išvykusių karo, arba prekybos žygiui, po

Vikingas pasiruošęs į žygį. Apranga ir ginklai — pagal archeologinius radinius: kūgio pavidalo šalmas, grandininiai šarvai, jietis, kalavijas, skydas ir kirvis. (F. R. Do-novan, The Vikings, 1964).

kurio vėl būdavo sugrįžtama gyventi į savo tėvynę.4

Kitaip vikingus dar vadindavo, kaip jau minėta, normanais — šiaurės vyrais, arba Rytų kraštuose — variagais ar varingais (var — priesaika. Grupė vyrų priesaika susirišusių žygiui.4 Graikų šaltiniuose varing ar vareg reiškė prekybos agentą.2 Švedų, gi, žygių vienas iš pagrindinių tikslų buvo prekyba).

Prof. A. Voldemaro, kuris buvo ne tik politikas, bet ir istorikas, nuomone pavadinimas vikingas yra atsiradęs iš baltų žodžio vitingas, kuris savo ruožtu reiškia vyti(in)ką, savininką, ar plaukiotoją vytine — pirmykščiu mažu laivu, siekiančiu gilią senovę. Tokiais laivais, tais laikais plaukioti reikėjo drąsių vyrų, ir taip vytininkas virto drąsuoliu, karžygiu, vytiniu. Iš čia esąs kilęs ir rusų vitiaz ir lenkų vitez, iš čia ir mūsų Vytis. Vitlandas Vyslos žemupyje, Karaliaučiaus pašonėje, buvusi patogi vieta jūrų plėšikams — iš jų kilo ir krašto pavadinimas —vitingų kraštas. Iš Vitlando buvo lengva kontroliuoti laivų judėjimą Vysla ir jos įtakais, taip pat ir Priegliumi. Iš jo buvo patogu stebėti laivininkystę Baltijoje, ar upėmis vedančiomis į Baltiją.7 Tiek apie vikingus ir vitingus prof. A. Voldemaras.

Laivai vytinėmis vadinami dar buvo žinomi ir naujausiais laikais. Lietuvių Enciklopedija apie juos patiekia tokias žinias: “Daugiausia Nemunu ir jo prieupiais plaukiojo vytinės. Tas lietuviškos kilmės žodis (K. Jablonskis, P. Skardžius) yra patekęs į vokiečių (Wittine), lenkų (Wycina) ir rusų (vitina) šaltinius. Ištisus 5 šimtmečius vytinė buvo pagrindinė Lietuvos prekių į Vakarus transporto priemonė. Vytinė, kaip ją aptaria rusų k. žodynas (Dal’) ir enciklopedija (Brockhaus - Efron), tebuvo Nemuno ir jo prieupių laivas, kuris dar plaukiodavo Pripete. . . 1884 Nemunu beplaukiojo 6 vytinės, o naujos nebebuvo statomos. . .” (L. E. XIV t., Laivininkystė).

Kaip jau minėta, vikingai Rytuose buvo žinomi varingų vardu. Taip vadinami buvo tik švedų normanai, tuo tarpu, danai ir norvegai buvo žinomi tik vikingų vardu. Linija dalinusi vikingų ir varingų ekspansijos dominijas, kerta Baltiją į dvi dalis: nuo Gotlando salos ji eina tiesiai į Vyslos žiotis ir Vyslos upe su jos prieupiais pasiekia rytų Galicijos upes, kuriomis ji atsiduria į Juodąją jūrą. Į vakarus nuo tos linijos yra žinomi tik vikingai, o į rytus — varingai.8

Prūsų vietovardžiuose, tačiau, nerandama varingo vardo.8 Vietovė prie Dauguvos dar XIV a. dokumentuose buvusi vadinama Waresen Tracken — Varingų Trakai, rodo, jog varingai (rusiškai variasi ar varesi) senais laikais ten deginę mišką sodybai ir dirbamiems laukams.7

Lietuvos šiaurės upė Šventoji, Livonijos teritorijoje buvo žinoma Aa vardu, kas švediškai reiškia upę. Tas irgi rodo, jog iki Lietuvos sienų siekusi normanų įtaka.7

Mūsų liaudies dainų tyrinėtojo L. Rėzos surinktų ir paskelbtų dainų tarpe yra viena, kuri, atrodo, primena tuos senus laikus, kai barzdoti vyrai — varingai iš jūrų plėšė mūsų protėvių kraštą:

IŠKADA DARŽELY

—    Dainuok, sesyte,
Ko nedainuoji?
Ko rymai ant rankelių?
Rankelės užrymotos.

—    Kur aš dainuosiu?
Kur linksma būsiu?
Yra darže iškada,
Daržely iškadužė:

Rūtos numintos,
Rožės nuskintos,
Lelijos išlakstytos,
Rasužė nubraukyta.

—    Ar šiaurys pūtė?
Ar upė aptvino?
Ar perkūnas griovė,
Ar žaibais mušė?

—    Ne šiaurys pūtė 
Ne upė aptvino,
Perkūns negriaudams
Su žaibais nemušė.

Barzdoti vyrai,
Vyrai iš jūrių,
Prie krašto leidžiant,
Į daržą kopiant,

Rūtas numynė,
Rožes nuskynė,
Lelijas išlakštė,
Rasužę nubraukė.

O ir aš pati 
Vos išsilaikiau 
Po rūtų pašakėliu,
Po juodu vainikėliu.

(L. Rėza, Lietuvių Liaudies Dainos, I t., 1958 m.)

Istorikai bando nustatyti to didžiojo vikingų potvynio bendrąsias priežastis. Sutariama, jog jų būta svarbiausių ekonominių — prasta žemė Skandinavijoje; gyventojų prieauglis vertė jaunus vyrus vykti plėšti; čia įtakos galėjo turėti ir gaivus šiaurės klimatas, nuotykių j ieškojimo noras, pasakiški turtai egzotiniuose pietų kraštuose belaukiantys drąsaus nugalėtojo.

Apie ryšius tarp Skandinavijos ir Rytų Pabaltijo 800 m. - 850 m. laikotarpyje, t. y. vikingų veiklos pradžioje, nėra patikimų šaltinių.3 Tačiau jų atsiranda po 850 m.

LITERATŪRA

1.    H. Arbman, The Vikings, 1961.

2.    J. Broendsted, The Vikings, 1960.

3.    B. Nerman, Die Verbindungen zwischen Skandinavien u. dem Ostbaltikum in der juengeren Eisenzeit, 1929.

4.    H. Jankuhn, Denkmaeler der Vorzeit zwischen Nord- und Ostsee, 1957.

5.    T. D. Kendrick, A History of the Vikings, 1930.

6.    R. Schmittlein, Toponymie Lithuanienne, 1948.

7.    A. Voldemaras, La Lithuanie et ses Problèmes, I t., 1933.

8.    Stender-Petersen, Études Varégues (Classica et Mediaevalia, 5-6, 1942-44.