ŽODIS
NELĖ MAZALAITĖ
Tas, kuris pirmas pradėjo nuodėmę — šėtonas — pasiliko visada toks, kaip savo prakeikto išdidumo akimirką: jis neišsižadėjo geismo prilygti Dievui. Jis žino, kad to nebus, užtatai pasirinko atbulą kelią pamėgdžioti Viešpatį — jis prisiekė sugriauti kiekvieną sukurtą daiktą, ir gera paversti blogiu. Štai kodėl jis turi tiek daug darbo, nes kai menkos bėdos ištiktas žmogus nenori net ir ten, kur gali, kovoti pats, tiktai šaukia ir priekaištauja, šviesus angelas ateina pagalbon pavėlavęs, velnias jau buvo ištiesęs savo posnagą ir žmogus laikėsi už jos.
Kasdienės smulkmenos, mes žinome, tačiau vieną kartą pajuntame, kaip jos buvo svarios, kada tiems, kurie nesiskolino, reikia išpirkti vekselius.
Toks buvo įvykis, kai nedorybės tėvas užsimojo sėjai ir pjūčiai iškarto, ir todėl atsivertė Raštą.
Yra pasakyta, jog šito jis griebiasi kai yra užsimojęs labiausia apsukti: tada Dievo žodį jis išverčia ir paskelbia kaip tiesą.
Vieną žodį jis vartoja taip dažnai, jog girdėdami žmonės galėjo suprasti pajuoką, tačiau jie nenorėjo žinoti, jie visada laižėsi išgirdę jį, ir jis teikė tai gausiai. Juk, — skelbė jis, — taip yra Rašte — ar taip nebuvo giedama, ar ne tai yra Džiaugsmingoji Žinia? Jis neminėjo Gimimo — tiktai, kad buvo pažadėta ramybė.
Jis nevartojo to žodžio, jis neapkentė ramybės — taika juk reiškė tą patį, aiškino jis, ir su tuo šūkiu: Taika, jis išsiuntė savo kvieslius pas tuos, kurie valdo žemę, kad susirinktų į jo kvietimą — į kalną.
Nė vienas neatsisakė, nes daugelis jau nešiojo jo ženklą matomai ar slaptai, ir kiti nenorėjo atsilikti, ir kiti bijojo būti apšaukti netaikiais, ir kiti tikrai tikėjo į tą žodį — visi šauktieji atvyko į kalną.
Šėtonas neapkentė kalnų: viename jis buvo gundęs ir buvo paniekintas, ir kitame buvo nugalėtas Kryžiaus, — jis praskrisdavo augštumas užsidengęs akis, tačiau nepaliaujamai troško būti laimėtoju ant kalno. Ant bet kokio kalno,
Ir jis pamatė, kad tai buvo pats lengviausias suviliojimas, nes tie, kurie valdė pasaulį, nieko taip netroško, kaip būti pašauktiems į augštį — savo eilinius susitikimus jie apšaukdavo viršūnėmis, jiems atrodė, jog savo menkystę gali iškelti dideliais pasigyrimais. Ir kad mažiausias niekas gali užaugti, jeigu kalbėsi lyg būtumei augštybėse.
Ir jie subėgo į kalną.
Jie neatsistebėjo iš džiaugsmo: kalnas buvo pats augščiausias, ir nė lipti nereikėjo — jie ten buvo užnešti ir patogiai pasodinti. Ir jie laukė — nieko kito nebuvo likę, kaip būti kantriais ir laukti — jie tegalėjo tiek.
Ir pagaliau pasirodė tas, kuris juos pasišaukė, ir prabilo:
— Didžiuokitės, kad leidžiu jums dalyvauti savo planuose — kad leisiu jums padėti man: aš išgelbėsiu taiką. Klausykitės, klausykite teisingųjų pamokymų nuo kalno, nes anie, kuriuos ištarė Tas, Kurio Vardo neminiu — nebuvo tinkami moderniam amžiui, šiojo pažangaus laiko dienoms. Ir aš sakau jums:
— Laimingi turtingieji, nes jie saugos taiką, kad neprarastų aukso.
— Laimingi bailieji, nes jie neturi nieko verto kovos, laimingi jie, kurie bijo, jie klausys visų kas juos valdys, ir turės taiką, nes kas sukels karą, jeigu visi bus bailiai — laimingi jūs.
— Laimingi, kurie linksminasi, nes nėra nieko kito kaip juokas — po jo beliks tuštuma, todėl saugokite taiką, kad nebūtų prarastas jūsų šokių ir puotų laikas.
— Laimingi, kurie yra persisotinę, nes jie yra tingūs, kaip nupenėtos vištos, ir todėl tegu visi bus palesinti iki soties, kad netrokštų darbo ir nenorėtų žinoti ko nereikia.
— Laimingi, kurie moka sustabdyti savo širdį, kad nesvajotų apie negalimus dalykus, ir atmestų liūdesį ir apgailėjimą — kad negarbintų drąsiųjų ir didvyrių — būkite akli maišai į kuriuos dėsiu savo lobius, ir jūs gausite taiką.
— Laimingi diplomatai, politikai, užkalbėtojai ir įkalbėtojai, mokslo vyrai, kurie dirba man — jiems priklauso didelis grobis taikos puotoje.
— Laimingi apsukrieji, kurie sugeba pamatyti savo priešą pirmiau negu tas sužino jog yra priešas, ir nusuka jam sprandą, laimingi jie, nes sėdės ant priešo žemės ir garbins mano taiką.
— Laimingi, kurie sugebate pavogti priešo sielą, nurengti ją taip, kad ji šauktų, jog yra laiminga ir baili, ir dėkoja už viską — tas sielas atiduosite man, o už tai gausite amžiną taiką — jūs laimingieji. Eikite, ir darykite kitus laimingais, tuos, kuriuos jau valdote, ir kuriuos pasigausite valdyti — vykdykite mano pamokymus.
Ir sušauktieji gyrė savo pono išmintį, dainavo taikos garbę, ir lenkėsi iki kelių atsisveikindami.
Ir kai jau buvo pusiaukelyje nuo kalno žemyn, šėtonas vėl prabilo:
— Dabar parodykite man, kad supratote, ir kaip mokėsite dirbti už taiką. Sekite mane.
Ir jis nusivedė juos prie Sienos.
Prie Sienos, kuri buvo vadinama Nusikaltimų Siena, ir Išdavimo Siena, ir Bailumo Siena — ten nusivedė juos.
Ir kaip tiktai tuo momentu pasipylė šūviai — tai jaunas vyras bėgo vejamas savo tautiečių ir okupantų, buvusių žmonių — ir kulkų — bet jis bėgo, nes jis juto, jam atrodė, jog šviečia, kaip spindėjimu apsupta arka, vartai, kur anoje pusėje laukė laisvieji, jo, drąsiojo, bėgančio į laisvę.
Jis krito. Visą valandą jis merdėjo ir šaukėsi pagalbos, jo galva buvo laisvėje, jo burna šaukėsi laisvųjų — ir gatvėje laisvieji žmonės laužė rankas — jie nebuvo prileisti padėti. Ir tie, kurie galėjo, kurie savo rankose laikė ginklus, stovėjo ir žiūrėjo ir laukė įsakymo ką daryti.
Šėtonas tarė tiems, kurie buvo jo kalne:
— Dabar jūsų eilė pasirodyti.
Jie atliko uždavinį, kad ir labai buvo nepatogu: per visą pasaulį ėjo šauksmas — tai vaitojo ir priekaištavo, tai maldavo ir reikalavo — mažieji, drąsieji, beginkliai — jie veržėsi eiti, atviromis rankomis ir dvasia, sulaužyti vergiją.
Tie, gi, kurie valdė pasaulį, sušuko: — NE!
Jie pasakė, jog jie supranta žmonių svajojimus, bet jie turi rūpintis visais, jie negali leisti kilti nerimui ir netaikai. Jie nuramino, jog dabar jau bus viskas gerai, jokių pagundų — jie įsakė užtverti dar vieną eilę spyglių, kad šios, laisvosios pusės, žmonės nesiartintų prie Sienos ir be reikalo neerzintų prižiūrėtojų — juk jų darbas nelengvas, su tokiais kvailiais, kurie bėga.
Ir jie parodė tikrai gerą širdį, tie, kurie valdo pasaulį : prie vartų, prie tos skylės, jie pastatė vežimą su daktarais — jeigu kartais, nežiūrint visų pastangų, kas nors vistiek bėgtų, kaip tas neprotingas vaikas. Ir jeigu vėl bus suvarstytas kulkų — šie, laisvieji daktarai, paims jį nelaukdami nė valandos.
Tačiau, kalbėjo įstatymų žinovai ir diplomatai — paims, jeigu septyni aštuntadaliai kūno bus šioje, laisvoje pusėje.
O paskui, po neilgų svarstymų, sutarė, jog negalima padėti gyvam, kad ir labai lengva tai būtų padaryti — juk, kaip ir dabar, kūdikis būtų galėjęs įsitempti jaunuolį į šią pusę. Negalima — tai kenkia taikai. Reikia palaukti, kol . . .
Tai buvo įvykę — jaunuolis buvo miręs — ir sugyvenimui sutvirtinti, jis buvo grąžintas į tą pusę iškuriosbėgo.
Šėtonas stovėjo valdančiųjų tarpe ir tarė:
— Kalno susitikimas buvo laimėjimas — jūs supratote mane. Galit būti ramūs, laimingieji — jūs gausite savo užpelnytą taiką, — ir švelniai, kaip geras bosas, įspyrė kiekvienam į užpakalį.
Patenkinti griuvo jie veidais į purvyną ir šaukė:
— Tegyvuoja taika!
Šv. Kalėdų ir Naujųjų 1967 Metų proga, LV S RAMOVĖS Centro Valdyba nuoširdžiai sveikina visus brolius ramovėmis ir jų šeimas, linki visiems laimingų ateinančių metų ir geriausios kloties asmeniniame gyvenime.
Brangūs ginklo broliai ramovėnai! Žengdami į Naujuosius Metus, būkime apsišarvavę nepalaužiamu ryžtu ir ištverme ištesėti savo pavergtai Tėvynei duotą priesaiką ir tvirtai tikėkime, kad, pagaliau ir mūsų tauta sulauks laisvės rytojaus.
LV S RAMOVĖS Centro Valdyba
