Kronika

L.T.M. “Čiurlionio” ansamblis su vadovu Alfonsu Mikulskio sidabrinio jubilėjaus metais (1965). Sėdi iš k. j d.: Adelė Neimanienė, Ona Mikulskienė—kanklių orkestro vadovė, Audronė Gelažytė, Nijolė Jankutė, Dana Dundurienė, muz. Alfonsas Mikulskis, Gražina Plečkaitienė, Meilė Leknickaitė, Dana Kižienė, Gailė Mariūnaitė, Violeta Žilionytė; Stovi I eil. iš k.: Dana Apanavičienė, Kristina Gelažytė, Rita Karsokaitė, Marytė Petkevičiūtė, Regina Zorskienė, Aurelija Mačytė, Irena Navickaitė, Aleksandra Juozaitienė, Joana Steponavičienė, Gidonė Bačiulytė, Irena Grigaliūnaitė, Ly-gija Neimonaitė; II eil.: Ignas Verbyla, Zita Rekašiūtė, Matilda Stasaitė, Dalia Liaukonytė, Izabelė Navickienė, Ingrida Stasaitė, Virginija Eimutytė, Rasa Unguraitytė, Dalia Pilipavičiūtė, Rožė Neimanaitė, Teresė Mėlynauskaitė, Zenonas Gobis; III eil.: Petras Lėlys, Jonas Citulis, Albertas Korsakas, Mindaugas Leknickas, Saulius Abraitis, Gytis Motiejūnas, Rytas Babickas, Vincas Urbaitis, Algis Penkauskas, Antanas Kavaliūnas, Antanas Beržinskas, Gintautas Sniečkus, Stasys Pabrinkis; IV eil.: Jurgis Šenbergas, Romas Apanavičius, Pranas Mašiotas, Henrikas Johansonas, Vladas Plečkaitis, Romas Zylė, Viktoras Laniauskas, Arvydas Kižys, Petras Kudukis, Jonas Koklys, Edvardas Brazauskas, Algis Gylys.    Nuotrauka V. Pliodzinsko

ČIURLIONIO ANSAMBLIO LAISVĖS IR KULTŪRINĖS MISIJOS KELYJE

25-rių metų sukakties proga

VLADAS MINGĖLA

L.T.M. Čiurlionio vardo ansamblis, prieš 25 metus šaulio muz. Alfonso Mikulskio įsteigtas ir visu tuo laikotarpiu jo kaip kūdikis per gyvenimą, vedamas, atlieka mūsų tautos kultūrinių vertybių, dainos meno, propagavimo misiją. Šis mūsų ansamblis, netekus Lietuvai laisvės, su daina išėjo į pasaulį, kad kultūriniais ginklais kovotų laisvės kovą už nepriklausomą Lietuvą, už amžiną lietuvių tautos gyvybę.

L.T.M. Čiurlionio vardo ansamblis tarnaudamas ir aukodamasis nemirtingajai Lietuvai jau praeity atliko pasigėrėtinų darbų garsindamas tautos vardą ir keldamas jos kultūrą. Šiai misijai jis ir jo vadovas muz. Alfonsas Mikulskis ir šiandien dirba iki visiško pasiaukojimo, šiandien mes ne vieni! Daugybė tautų pažino lietuvių kultūrą iš Alfonso Mikulskio interpretuotų liaudies dainų: tai prancūzai, vokiečiai, anglai, amerikiečiai ir kt. šiose tautose radome daug draugų: juk draugų niekados neturėjome perdaug.

Šiandien gyvename laisvėje, bet esame nuo savo šventos žemės tūkstančiais mylių matuojamame atstume. Ateinančios kartos skendės svetimų įtakų jūroje. Suglaustomis gretomis ir rimtimi veiduose kovojame dėl lietuvybės išlaikymo, dėl savo lietuvių kalbos. Tad ir šiuo atveju mūsoji daina vaidina lemiamą vaidmenį lietuvybės išlaikymo baruose. Augšto lygio chorai, perteikdami arba interpretuodami liaudies dainas, suteikia dvasinės stiprybės. Kas atsitiks su ateinančiomis kartomis, jeigu jos negirdės nei lietuviško žodžio, nei lietuvių dainos buriančių melodijų? Jau senų senovėje, istorinėje Lietuvoje, kanklininkai ir dainiai žygiavo kartu su muzika ir dainomis į kautynes ir mirtį. Tie dainiai ir kanklininkai — vaidilos įkvėpdavo karius didvyriškiems laimėjimams ir mirčiai už savo tėvynę, už laisvę.

Ne tik chorvedžiai, solistai, kompozitoriai užsitarnauja didžio lietuvių pagerbimo, bet ir visi choruose dainuoją dainininkai nusipelno gilaus visuomenės įvertinimo ir meilės. Šiuo metu lietuviškos dainos kūrėjus, kompozitorius, chorvedžius ir dainininkus su žiburiu reikia jieškoti. Juk ir taip to laiko maža — net poilsiui neužtenka, nes visos laisvos nuo fabriko valandos paaukojamos lietuviškai dainai. Šiuo metu jie visi laikytini didžiaisiais tėvynės žadintojais, tautinės sąmonės puoselėtojais — pasišventėliais: tamsiose Lietuvos nelaisvės kryžkelėse kelrodėmis švieselėmis. O toki vyrai kaip Alfonsas Mikulskis ir moterys, kaip jo žmona Ona Mikulskienė, kurie paaukojo vi-

L.T.M. Čiurlionio Ansamblio kanklių orkestro vadovė šaulė Ona Mikulskienė.


są savo jaunystę, visas savo šviesias valandėles, visą gyvenimą lietuviškajai dainai ir muzikai, tokie idealizmo didžiūnai turėtų būti visuomenės visaip remiami, proteguojami, mylimi, užjaučiami, ant rankų nešiojami. Juk tokių muzikos žinovų — lietuviškos dainos kūrėjų ir interpretatorių vos kelis ir tebeturime.

Kaip ir laisvoje Lietuvoje, taip ir priverstinoje išeivijoje, dainos grožis lietuviškų melodijų žavumu pavergia kiekvieną jautresnį lietuvį, o ypač kaip koks magnetas traukia Lietuvos nemačiusio jaunimo širdis. Mūsų nuostabios dainos, jose tūkstančiais metų susikaupęs liūdnumas ir skausmas, ir meno grožis patraukia jų širdis Lietuvai ir laisvės idealui — kovai už Lietuvos nepriklausomybę.

Be tiesioginio uždavinio vykdymo, tarnavimo lietuviškos dainos propagandai ne tik lietuviams, bet ir visam pasauliui, kiek daug mūsų chorai bei ansambliai (o ypač LTM Čiurlionio ansamblis) yra išugdę pavyzdingų lietuvių patriotų, kiek iki šiol yra paruošę menininkų — dainininkų, solistų — kiek, bebendraujant, jaunieji yra sukūrę pavyzdingų lietuviškų šeimų!

Jis prisiekė tarnauti Lietuvai, ambasadoriauti savo kraštui, ir tam panaudoja tik lietuviškų dainų buriantį žavumą ir grožį — puikiausi ir labjausia pajuntamą širdimi meną. Per dvidešimt penkis metus tie lietuviškos dainos burtai byloja šimtams tūkstančių žmonių apie lietuvių tautos kultūros didybę. Čiurlionio ansamblis tam naudoja vokalinį ir instrumentalinės muzikos (kanklės) meną. Kiek daug turima repertuare paties Alfonso Mikulskio kompozicijų, harmonizacijų. O ponia (šaulė) Ona Mikulskienė per dvidešimt penkerius metus nepaliovė mokiusi ir vadovavusi jaunųjų kanklininkių piršteliams, taip vikriai skambinti kanklėmis ir net akomponuoti choro dainuojamom dainom, šiandien dainuojami ir kitų moderniųjų lietuvių kompozitorių kūriniai. Bet muz. Alf. Mikulskis iki gelmių savo sielos lietuvis. Jam visad rūpėjo ir rūpi perteikti minioms senų senovės dainuojančią Lietuvą. Ir tai jis sugeba. Jo didelė muzikinė erudicija, begaliniai jautri širdis, be didelių sunkumų sugeba ištraukti gražiausias senų senovės kraitin sudėtas dainas. Su kokiu dvasios pakilimu ir įkvėpimu jis jas koncertuose išdailina, interpretuodamas nušlifuoja. Ir koks jo dirigavimo tiesiog karališkas mostas. Kaip jautriai to mosto virpesius pagauna jo preciziškas dainos kolektyvas — choras: kaip jautriai dainuojamas dainas dainininkai išgyvena . . .

Tik tokie pasišventėliai, sakyčiau, lietuvių kultūros apaštalai ir reprezentantai, sugeba įlieti į jaunas sielas liaudies dainoms nemirtingą meilę, kadangi jie taip kultūra gyvena, jai šimtaprocentiniai aukojasi. Tokių pasiryžėlių, altruistų, dirbamas darbas jau šiandien įrašytas mūsų tautos kultūros istorijon storo braižo aukso raidėmis. Dainos juk perduodamos ateinančiom kartom nuolatiniu besikartojančiu dainavimu — nuolatiniu maloniu melodingumu bei skambėjimu. Šiuo atveju LTM Čiurlionio ansambliui ir jo įkūrėjui ir nuolatiniam vadovui — dirigentui Alfonsui Mikulskiui paminėti JAV neužtenka vieno kito laikraštininko straipsnio, šie visi lietuviškos dainos skelbėjai kur kas daugiau nusipelnė. Jų nuopelnai yra tiek dideli, jog juos būtina įamžinti didingoje monografijoje. Atrodo tuo keliu ir einama:    Clevelande jau yra įsteigtas

LTM Čiurlionio vardo ansamblio monografijai išleisti komitetas, kuris, tikėsime, savo darbą pavyzdingai atliks, o visuomenė nepagailės tai knygai išleisti lėšų.

Kol turime tokius chorvedžius kaip muz. Alf. Mikulskis, kol dainuos tokie chorai, kaip Čiurlionio Ansamblio choras, kol dainuojamos mūsų tūkstantmetės dainos, kol mumyse gyvens senolių kultūros lobingoji dvasia, tol Lietuva nemirs.

Gyvuok Čiurlionio Ansambli, gyvuok Alfonsai Mikulskį, gyvuokite ir dainuokite ateities laisvajai ir nepriklausomajai Lietuvai čiurlioniečiai dainininkai ir skambinkite malonios kanklininkės!

Amerikinio krašto užuovėjoje, galingojo dainos meno ginklais, kovokime laisvos Lietuvos kovą — tai mūsų šiandieniniai vieninteliai veiksmingi, pasaulio girdimi augštos kultūros ginklai — tai mūsų branduolinė artilerija!

 

Pagerbtas sukaktuvininkas

VLADAS BRAZIULIS

Gana pražus būrvs Clevelando ramovėnų su poniomis ir svečiais susirinko į Lietuvių Svetainę pagerbti savo narį pulkininką Vlada Braziulj jo 70 metų amžiaus sukakties proga. Susėdus prie stalų, apdėtų skaniais valgiais, Clevelando ramovėnų pirm. V. Knistautas linksmai prabilo, kad pagerbiamas plk. Vladas Braziulis, nors ir sulaukęs 70 metų amžiaus, tačiau yra pilnas energijos, veikia visose visuomeninėse sritvse ir rodo pavyzdį kaip reikia veikti, kad ir perkopus septynius desėtkus metelių. Clevelando rąmovėnai panoro kukliai, bet nuoširdžiai pagerbti savą sukaktuvininką. Jų vardu jis įteikė adresą ir pakvietė visus sugiedoti ilgiausių metų.

Po atidaromojo žodžio tolesnį pobūvio vadovavimą jis pavedė vicepirm. A. Mikoliūnui.

Pasistiprinus skaniai pagamintais valgiais, A. Mikoliūnas trumpais bruožais nušvietė sukaktuvininko biografiją. Vladas Braziulis gimė 1895 m. sausio 2 d. Petrapilyje, kur buvo lietuvių gan didoka kolonija. Petrapilyje veikė šv. Kotrinos gimnazija. Vladas įstojo į ją, mokėsi ir baigė 1913 metais. Toje gimnazijoje mokėsi apie 200 lietuvių. Gimnazijoje buvo gan gyva meninė veikla: veikė mokinių orkestras, choras, dramos kuopelė ir kt. Buvo vaidinama rusų lenkų, vokiečių ir prancūzų kalbomis. Vladas jau būdamas IV kl. mokiniu įsitraukė į meninę veiklą, dalyvaudamas chore ir ypač dramos kuopelėje. Keletą kartų jam tekę vaidinti Moljero veikalus.

Petrapilyje veikė K. Glinskio teatro trupė. 1908 - 1909 m. Vladas įsijungia į ją. Toji K. Glinskio teatro trupė, Valstybės Dūmos atst. M. Yčo rūpesčiu, oficialiai buvo pavadinta Lietuvių Dramos ir Muzikos Draugija.

1913 m. baigęs gimnaziją įstojo į Petrapilio universiteto humanitarinių mokslų fakultetą. Kilus Pirmam Pasauliniam karui, 1915 m. Vladas pašaukiamas į kariuomenę. Kadangi studentas, tai pasiunčiamas į Vladimiro Karo mokyklą, kurią 1916 m. sausio mėn. baigė ir pakeliamas į karininko laipsnį. Pasiunčiamas į Vakarų frontą, dalyvauja kautynėse ir tų pačių metų gegužės 31 d. sunkiai sužeidžiamas. Kilus 1917 m. rusų revoliucijai, Vladas buvo suimtas net du kartu, bet laimingai po tardymų buvo paleistas. Pagaliau, 1919 m. sau šio mėn. jam pasiseka pasiekti Vilnių, Lietuvos sostinę. Bolševikams ir vėliau lenkams užvaldant Vilnių,

Vladas Braziulis persikelia į Kauną. Kaune V. Braziulis buvo mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę ir paskirtas į Kauno komendantūrą jaun. karininku, vėliau komendanto padėjėju ir, pagaliau, 1922 m. pabaigoje, Kauno komendantu. 1926 m. rugpjūčio mėn. perkeliamas į Kariuomenės štabą, kur jam teko eiti įvairias pareigas ir pakilti į pulkininko laipsnį.

Būdamas Kauno komendantūroje, jis įsijungia į K. Glinskio ir kun. Bumšos iniciatyva pradėtą organizuoti Karių Dramos Mėgėjų kuopelę. Šią karių dramos mėgėjų kuopelę jam teko perimti, jai vadovauti, režisuoti ir joje vaidinti. Šioji V. Braziulio vadovaujama trupė pasirodydavo ne tik Kauno įgulos kariams, bet gastroliuodavo ir kitose įgulose. Buvo vaidinama dramos, komedijos, operetės, ruošiami radijo vaidinimai ir net filmai, šis darbas buvo tęsiamas iki 1940 m. birželio mėn., iki bolševikų okupacijos. Okupantai greitu laiku plk. V. Braziulį suėmė ir patalpino į Kauno kalėjimą. Už akių jis buvo nuteistas 10 metų kalėjimo, bet prasidėjus karui, iš kalėjimo buvo išlaisvintas.

Plk. Braziulis 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Karui pasibaigus, apsistojo Memingene. Čia įsteigtoje lietuvių gimnazijoje dėstė lietuvių kalbą, suorganizavo teatro grupę ir dirbo su skautais.

1949 m. emigravo į JAV ir apsistojo Clevelande. Dirbdamas sunkų darbą fabrike, liuoslaikiu griebėsi organizuoti dramos studiją, kuri ir buvo pavadinta Vl. Braziulio dramos studija. Pastatė apie 10 veikalų. Vaidino ne tik Clevelande, bet ir Chicagoje, Detroite, Toronte, Akrone ir kt. Ir dabar, ramovėnams rengiant Lietuvos Kariuomenės atkūrimo minėjimą, jis išgali suorganizuoti tinkamą pasirodymą.

Šiltai sžodžiais jį sveikino: LB I-mos Apylinkės pirm. Peliksas Eidimtas, gen. Kazys Tallat-Kelpša, PLB vicepirm. Stasys Barzdukas, Zenonas Dučmanas, p. Balašaitienė, Jonas Nasvytis, raštu sveikino iš Kanados, Australijos ir kt. Kaip žodžiu, taip ir raštu šiltai apibūdino plk.  Vlado Braziulio veiklą praeityje ir dabar rodomą dvasinę jaunatvę. Palinkėta buvo Sukaktuvininkui tęsti savo pamėgtą kūrybinį darbą ir skatinti mūsų jaunimą eiti tokiu keliu.

Sukaktuvininkas padėkojo ramovėnams už prisiminimą ir sumgtas vaišes, taip pat visiems sveikinusiems bei atsilankiusiems į jo pagerbimą. Jis pareiškė, kad turįs daug darbo ir dabar atsisėdęs dirba savo atsiminimus betvarkydamas.

Vlado Braziulio pagerbimas praėjo šiltoje pakilioje nuotaikoje.

Žvirkalnis

 

Bostono ramovėnai, Prisiminimo (Memorial) dieną, pagerbė Brocktono kapuose palaidotus karius. Mjr. B. Bajerčius deda gėles ant gen. Adomkavičiaus kapo. Toliau matosi giminės, svečiai ir ramovėnai. Ramovės sk. pirmininkas B. Utenis — viduryje.

Bostono Ramovės sk. pirmininkas B. Utenis deda gėles ant Itn. K. Plaušnaičio kapo.

Nuotraukos Raimondo Utenio

PULKININKAS PRANAS SALADŽIUS MIRĖ

Š. m. liepos mėn. 12 d. po sunkios ligos plk. Pr. Saladžiaus gyvybė užgęso. Jis išgyveno šiame pasaulyje 72 metus ir 4 mėnesius.

Baigęs Užpalių dviklasę mokykla. 1908 m. rugp. mėn. įstojo į Panevėžio mokytojų seminariją, kurią baigęs 1912 m. .mokytojavo Anykščių dviklasėje mokykloje.

1915 m. buvo mobilizuotas į rusu kariuomenę; 1917 m. pradžioje baigė Vilniaus karo mokyklą Poltavoje, dalyvavo mūšiuose su austrais, tais pačiais metais dalyvavo lietuvių seime Petrapilyje Rostovo lietuvių kolonijos atstovu. 1918 m. rudeniop per Vilnių, su žmona Brone ir mažamečiu sūnum Vytautu grįžo į savo tėviškę Vyžuonose, Utenos apskr. Čia jis buvo švietimo ministerijos įgaliotinis pradžios mokykloms steigti toje apylinkėje. Tais pačiais metais liepos mėn. pradėjo tarnybą Lietuvos kariuomenėje, buvo įvairiose pareigose: 7 p. pulke mokom, kuopos vadu, Karo mokykloje būrio vadu ir liet. kalbos bei geografijos lektorium, Drausmės bataliono vadu, Karo kalėjimo viršininku, Kauno m. ir apskr. karo komendantu 7 metus ir, pagaliau, paskutiniuosius 5 metus šaulių sąjungos vadu. Savo ryžto ir gabumų dėka gerokai sustiprino sąjungą karinėje ir kultūros srityse.

1940    m. birž. mėn., rusams okupavus Lietuvą, kaip ir daugelis mūsų. buvo iš kariuomenės atleistas, ir jau liepos mėn. patalpintas Kauno S.D. kalėjime.

1941    birž. mėn. vokiečiams užėmus Kauną, iš kalėjimo pasiliuosavo, dirbo Savitarpinės Pagalbos įstaigoje, kol 1944 m. rudenį, rusams artėjant, pasitraukė su šeima Vokietijon iš kur 1949 m. atvyko Amerikon ir apsigyveno Ročestery, N. Y.

Čia labai aktyviai įsijungė į visuomeninį darbą: buvo vienas iš Radijo klubo steigėjų ir jos garbės pirmininkas, Ramovės skyriaus steigėjas ir jo garbės p-kas, Vasario 16 gimnazijos rėmėjų būrelio vadas ir spaudos platintojas. Užtat ir jo laidotuvės buvo iškilmingos. Išvakarėse Morkūno laidojimo koplyčioje buvo suruošta atsisveikinimo akademija; kalbėjo Ramovės c. valdybos vardu gen. M. Rėklaitis, skyriaus — pirm.

Vitkus, Radijo klubo — Žmuidzinas, Taut. sąjungos — Krivis ir Bendruomenės — Jančys. Daktarė Balaišytė iš Chicagos jautriais ir giliai prasmingais žodžiais atsisveikino Vytauto D. Universiteto šaulių - studenčių būrio vardu, kurio garbės nariais buvo a. a. plk. Saladžius ir jo žmona Bronė Saladžiuvienė.

Gedulingų mišių metu bažnyčioje ir vežant jį į kapines karstas buvo apdengtas mūsų trispalve vėliava. Mišių metu bažnyčia buvo apypilnė, į kapus palydėjo arti 80 automobilių.

Kapuose liepos 16 d. atsisveikinimo kalbą pasakė jo senas, dar iš seminarijos laikų, draugas plk. Liormonas. Sugiedojus Tautos Himną, kalbėtojas, nuimtą nuo karsto vėliavą, įteikė velionies žmonai. Be našlės, liko dar duktė dr. Danutė Kasaitienė, sūnūs Vytautas ir Juozas su žmonomis.

Velionies iš anksto pareikštas pageidavimas, vieton gėlių — aukoti Vasario 16 gimnazijai, davė gražų rezultatą. Jam bus nesunki ši svetima žemė, nes su savim jis pasiėmė brangios Lietuvos žemės žiupsnelį.

“Tas dar nemiręs, kas atgulė kapuos”.

R. Liormonas

MIRĖ TEISININKAS, ATS. LTN. JUOZAS DRAUGELIS

Nespėjome atsikvėpti po sunkių smūgių, palaidojus plk. Pr. Saladžių, kai tik 3 dienom praslinkus, liepos 19 d., vėl susirinkome į darbštaus ir pavyzdingo ramovėno Juozo Draugelio laidotuves. Koks supuolimas!

Kai plk. Saladžius buvo Šaulių sąjungos vadu, tai Juozas Draugelis — Teisingumo ministerijos Šaulių būrio vadu; čia Ročesteryje plk. Saladžius savanorių skyriaus pirmininkas -— ats. ltn. Draugelis — pirmininko pavaduotojas, vėliau, kai plk. Saladžius dėl nesveikatos iš valdybos pasitraukė, J. Draugelis tapo skyriaus pirmininku, nežiūrint, kad ir jo sveikata tuo metu jau buvo gerokai pašlijusi. Tik prieš 2 metus, kai turėjo vykti operacijai ir nuo tada visą laiką sirgti, jis pirmininko pareigų jau nebėjo.

Tai buvo nepaprastai kantrus savo ligoje žmogus, pavyzdingas savo pareigų atlikime. Abu mirė nuo vėžio ligos, abu atgulė gretimai, vienas šalia kito kapinėse, dirbo kartu, dabar, gi, ilsisi kartu.

Velionis mirė sulaukęs 60 metų amžiaus, paliko našlę Sofiją ir sūnų inžinierių Vaidevutį.

Bendruomenė buvo giliai sukrėsta, kad beveik tuo pačiu metu mirė du taurūs lietuviai — patriotai, pavyzdingi visuomenės veikėjai, todėl ir į a. a. Juozo Draugelio laidotuvių mišias ir atsisveikinimą kapinėse susirinko daug žmonių, palydėjo į kapines daug automobilių.

Kapinėse visų vardu su velioniu atsisveikino plk. Liormonas.

R. Liormonas

A. A. KAPITONAS STASYS LAUCIUS

Birž. 15 d. Chicagoje, staiga, nuo širdies smūgio, mirė rašytojas, dramaturgas, poetas, pedagogas, savanoris-kūrėjas, ats. kapitonas Stasys Laucius - Laucevičius. Jo palaikai su bažnytinėmis apeigomis buvo palaidoti šv. Kazimiero kapinėse birželio 19 d.

Jis gimė 1897 m. spalių 11 d. Kelmėje, Raseinių ap. I Pasaulinio karo metu karo audrų buvo nublokštas į Rusiją. Apsigyveno Petrapilyje, kur baigė realinę mokyklą. Buvo pašauktas į rusų kariuomenę ir pasiųstas į Vakarų frontą. Iš fronto buvo pasiųstas į Kievo karo mokyklą, kurią baigė ir buvo išleistas karininku.

Kaip dauguma lietuvių, taip ir Laucius 1918 m. grįžo į Lietuvą, stojo į naujai atkuriamą Lietuvos kariuomenę savanoriu. Išbuvo iki 1921 m., dalyvaudamas Nepriklausomybės kovose.

Būnant atsargoje, buvo pakeltas į kapitonus. Dirbo mokytojo darbą: Žvingių, Laukuvos, Šilalės, Jonavos ir Kauno pradžios mokyklose. Ištikus Lietuvą tragedijai, S. Laucius 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Apsigyveno Vokietijoje — Grėvene, kur žibinto mokykloje dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Be to, redagavo stovyklos laikraštį “Mūsų žodį”.

1949 m. emigravo į Angliją ir apsigyveno Londone. Londone gyvendamas, kad ir fizinį darbą dirbdamas, su spauda tampriai palaikė ryšius. Prieš penkeris metus iš Anglijos persikėlė į JAV ir apsigyveno Chicagoje.

Kaip rašytojas, jis buvo žinomas Stellos slapyvardžiu. Parašė ir išleido visą eilę knygų: eilėraščių, satyrų ir dramatinių veikalų, iš kurių keli buvo net premijuoti. Jo dramos buvo dažnai vaidinamos tiek Lietuvoj, tiek išeivijoje mėgėjų scenose.

Kpt. Lauciaus palaikai buvo pašarvoti Mažeikos - Evans koplyčioje. Joje įvyko atsisveikinimas: su velioniu rašytojų vardu atsisveikino B. Babrauskas, žurnalistų — A. Pužauskas ir visuomenės vardu — kun. B. Sugintas.

Velionis paliko liūdinčią žmoną Elzbietą ir dvi dukteris: Liuciją ir Gražiną su šeimomis Chicagoje, o Lietuvoje sūnų Kviriną su šeima.

Pov. Dirkis

Pirmojo Lietuvos kareivio Stasio Butkaus antkapio pašventinimas įvykęs gegužės 23 d. šv. Karolio kapuose Long Island. Virš. deš. ramovėnų komisija pastačiusi antkapį: L. Bileris, Z. Raulinaitis ir J. Sirgedas. Apačioje — Ramovės sk. p-kas V. Alksninis taria žodį, kairėje — kun. A. Račkauskas šventinęs antkapį, deš. — dalyviai.

Nuotraukos V. Maželio

A. A. KAZĮ ŠLEINĮ PALYDĖJUS

Chicagojc 1965 m. gegužės 27 d. po sunkios paraližo ligos mirė tylus buvęs Tauragės teismo anstolis, Anykščių ir Panevėžio teismų teisėjas, Chicagos skyriaus savanorių-kūrėjų pirmininkas, teisininkas Kazys Šleinys.

Jis mokėsi Voronežo, Panevėžio ir Vilniaus gimnazijose, studijavo teisę Kaune Vytauto Didžiojo universitete. Pačioje pradžioje 1919 m. K. Šleinys iš Vilniaus gimnazijos stojo savanoriu į Lietuvos atkuriamų kariuomenę. Vyr. štabas, surinkęs atatinkamą skaičių jaunuolių, turinčių vidurinį išsilavinimą, tame skaičiuje ir K. Šleinį, paskyrė į naujai formuojamą Kaune aviacijos mokyklą, iš kurios dėl sveikatos Šleinys tapo perkeltas į Kauno Karo komendantūrą administracijos darbą dirbti.

Iš karto jis ėjo raštininko pareigas, vėliau raštvedžio, vėliau buvo pakeltas į karo valdininkus ir pradėjo naujai įsteigtame Kauno universitete studijas: iš karto medicinos fakultete, iš kurio persikėlė į teisės fakultetą. Išėjęs iš kariuomenės ir baigęs universitetą, įstojo į Teisingumą ministeriją, kurioje ištarnavo įvairiose pareigose apie 15 metų, t. y. iki Lietuvos okupacijos.

1944 m. iš Lietuvos su šeima pasitraukė į Vakarus.

Apsigyveno V. Vokietijoje, kurioje tremtinio gyvenimą išvargo 5 metus. 1950 m. iš V. Vokietijos emigravo į JAV ir apsigyveno Chicagoje, kurioje išgyveno iki mirties, dirbdamas “šapoje” ir tuo pelnydamas pragyvenimą sau ir šeimai. Prieš šešeris metus jo sveikata taip pašlijo, kad beveik visą laiką išbuvo invalidu, stropiai globojamas ir prižiūrimas mylimos šeimos ir vaikų.

Velionis buvo sukūręs lietuvišką šei mą: buvo vedęs lietuvaitę Aleksandrą Šimonytę ir išaugino du sūnus:

Raimundą ir Liudą, baigusius augštuosius mokslus.

Gyvendamas Chicagoj, sveikas būdamas, buvo aktyvus narvs L.V.S. Ramovės, savanorių - kūrėjų organizacijos ir teisininkų organizacijos.

Velionis buvo kilęs iš Kiškelių km. Anykščių vlsč.. Utenos apskr. Jo tėvai buvo ūkininkai.

Sav.-kūrėjas K. Šleinys buvo palaidotas šv. Kazimiero kapinėse Chicagoje. Jo palaikai buvo pašarvoti Maceikos ir Evans koplyčioje. Karstą nešė teisininkų draugijos nariai: J Gudauskas, K. Jukonis, J. Kasakaitis, A. Laucevičius, J. Našliūnas, A. Sugintas ir J. Talalas.

Pov. Dirkis

MIRĖ “LAISVOSIOS LIETUVOS” REDAKTORIUS ALGIRDAS J. KAULĖNAS

Šiomis dienomis Chicagos lietuvių visuomenė tapo sukrėsta vieno mūsų tautos sūnaus, didelio patrijoto, kovotojo “Laisvosios Lietuvos” redaktoriaus, diplomato ir teisininko Algirdo Jono Kaulėno nelauktos mirties. Jis užgęso, kaip rudens šalnos pakirsta žolė, nuvyto, kaip žmogaus rankos nuskinta gražiai žydinti gėlė. Jis mirė po sunkios plaučių ligos birželio 22 d. ir birželio 26 d. buvo palaidotas Chicagos šv. Kazimiero kapinėse.

Gimęs 1912 m. kovo 27 d. Subačiuje, Panevėžio apskr., A. Kaulėnas mokėsi Panevėžio gimnazijoje ir Vyt. Didžiojo universitete Kaune. Baigęs studijas ir įsigijęs teisininko diplomą, kurį laiką mokytojavo, bendradarbiavo spaudoje, redagavo “Panevėžio Balsą”, buvo Panevėžio dramos teatro direktorius ir parašė šiuos veikalus:    “Audra”, “Sieloj rauda”, “Sapnas”, “žiedas” ir komediją “Maharadža”.

1944 m., kartu su dauguma intelektualų lietuvių, pasitraukė į Vakarus. Iš V. Vokietijos emigravo į Angliją. Londone gyvendamas, dirbo visuomeninį darbą, redagavo “Britanijos Lietuvį” ir įsteigė "Lietuvos Atgimimo Sąjūdžio” skyrių. Iš Anglijos persikėlė į JAV ir apsigyveno Chicagoje, kur keleris metus redagavo “Laisvąją Lietuvą”, būdamas kartu LAS tarybos nariu ir teisiniu patarėju. Taip pat ir čia jis įsteigė SLA 375 kuopą ir jai vadovavo.

Su jo mirtimi lietuvių tauta neteko augštos vertės lietuvio, tautos ir valstybės nenuilstamo sąžiningo ir darbštaus vyro, o šeima — mylimo tėvo. A. Kauiėnas nuo pat jaunystės ligi paskutinio atodūsio dirbo įvairiose srityse ir yra išvaręs gilią vagą lietuvių tautos gyvenime ir L. A.S sąjūdžio veikloje.

Kadangi velionis augo. brendo ir mokslus ėjo Lietuvos nepriklausomybės laikais, tai tėvynės meilė, kuri jam buvo įskiepyta tėvų, labiau įsiliejo į jo jauną širdį ir jis išaugo tikru patrijotu ir tokiu liko iki pat mirties. Jo gilus patrijotizmas. paremtas tautiškumo idelogija, pradėjo reikštis dar gimnazijos suole, o subrendo studijų metu. šios žymės buvo velionio būdo puošmena visame jo gyvenime.

Velionis paliko liūdinčią žmoną Stefaniją ir sūnus Gediminą ir Mindaugą su šeima.    Pov. Dirkis

Liepos 3 d. Andes, N.Y. kapuose, pašventinus gen. št. pik. E. Kraunaičio antkapi.    B. Balčiūno nuotr.

 

 


A.A. KAREIVIS JONAS STANELIS

Apie a. a. kareivį Joną Stanelį yra daug kas parašyti, nes tai buvo karžygys, kuris žuvo kovoje su bolševikais ties Daugais, 1919 m. balandžio 7 nakčia.

1916 m., kai vokiečių okupacinė valdžia visiškai įsiviešpatavo Lietuvoje: vokiečių žandarai už mažiausią nepaklusnumą jaunus vyrus gaudydavo, raišiodavo juos arkliams prie uodegų, arba prie balno kilpa ir, plakdami rimbais, lėkdavo kiek tik arklys gali, į artimiausią Savo įstaigą, šitokios vokiečių išdaigos nepatiko ir jų nepakentė Jono Stanelio lietuviška širdis. Jis, pasitaręs su savo draugais, pradėjo rimtai ir karštai rengti sukilimą prieš vokiečius. Iš pradžių viskas ėjo sėkmingai, bet 1916 m. lapkričio 19 d., užstojant jam skriaudžiamus žmones, teko susidurti su ginkluotais vokiečių žandarais Geisteriškių kaime, Karklinių tuometiniam valsčiuje. Stanelis, būdamas drąsus ir energingas, metėsi su brauningu ant vokiečių ir du iš jų paguldė mirtinai. Būtų visus sušaudęs, bet pritrūko šovinių; tuomet likusieji vokiečių žandarai apspito jį ir dviem kulkom smarkiai sužeidį jį į galvą. Tačiau ir mirties akivaizdoje nenustojo jame viręs keršto kraujas. Nors ir sunkiai buvo sužeistas, bet bevežamas į Vilkaviškį, jis atsipeikėjo ir sukaupęs jėgas iššoko iš vežimo ir laimingai pabėgo.

Bet tuo jo vargai ir kančios nepasibaigė. Tuoj vokiečiai paskelbė, kad kas Stanelį suras, gaus 1,000 markių dovanų, o visi žmonės tų namų, kur bus rastas Stanelis, bus sušaudyti ir namai sunaikinti. Tas žymiai pasunkino sužeisto Stanelio būklę. Būdavo, kur nors, pas pažįstamus užeidavo, kad ir neilgam, bet tie, bijodami vokiečių grasinimų, atsisakydavo bet kuo Staneliui pagelbėti. Mažai atsirado žmonių, kurie rizikuodavo Stanelį priimti ir jam duonos kąsnį pakišti. Būdamas sunkiai sužeistas, be gydytojo pagalbos Stanelis kentė didelį vargą, o ypač žiemos metu.

Tokiu būdu, vaikščiodamas nuo vieno pas kitą gerą žmogų, jis sveiko ir 1917 m. pradžioje vėl susidūrė su vokiečių žandarais ir susišaudė; žandarai, tačiau, nuo jo pabėgo. Taip besikankindamas, varge ir pavojuje, jis, pagaliau, sulaukė to meto, kai 1918 m. pabaigoje ir 1919 m. pradžioje buvo pašauktas lietuvių jaunimas ginti savo tėvynės. Pradėjus Lietuvos kariuomenės dalinius organizuoti, Stanelis tuojau nuvyko į

Marijampolę ir užsirašė savanoriu. Po kurio laiko jis buvo perkeltas į Alytų.

Besikaudamas su priešu Kėdainių laukuose, kareivis Jonas Stanelis buvo nukautas. Skaudi žinia žaibo greitumu perbėgo per visą dalinį, kad žuvo tas, kuris nesigailėjo jaunystės ir kovojo su savos šalies skriaudėjasi.

Težydi amžina atmintis garbingai padėjusiam savo galvą ant tėvynės aukuro savanoriui Jonui Staneliui.

Pov. Dirkis

RAMOVÉNAI PRIE RAMIOJO VANDENYNO

Š. m. rugpiūčio 29 d., LVS Ramovės Los Angeles skyrius turėjo susirinkimą, kuriame aptarė centro valdybos ir skyriaus reikalus. Skyriaus p-kas K. Liaudanskas atidarė susirinkimą ir pirmininku pakvietė Juozą Balčiūną - švaistą, sekretoriumi — P. Skirmantą.

Susirinkimo dalyviai buvo supažindinti su CV aplinkraščiais, kuriuos apsvarstė ir pavedė skyriaus valdybai vykdyti. CV numatomą išleisti Karo istorijos apžvalgą, nutarta remti auka ir medžiagos telkimu. Dėl numatomo LVS atstovų suvažiavimo, skyrius pageidauja CV valdomuosius organus rinkti koresponden-ciniu būdu. Los Angeles skyrius randasi toli nuo Čikagos ir siunčiant atstovus (3) susidarytų išlaidų apie 600 dol. Skyrius savo lėšų neturi tokioms kelionės išlaidoms, todėl nebus pajėgus siųsti atstovų. Centro valdybą rinkti skyrius siūlo iš Čikagos, o develando sk. — į kontrolės komisiją, kaip artimiausį prie centro valdybos. Garbės Teismas — iš tolimesnių vietovių.

Karo istorijos apžvalgos leidiniui paremti, skyrius rengia literatūros-meno vakarą, kuris įvyks š. m. lapkričio 6 d. Lietuvių Tautinių Namų salėje, kuri jau išnuomota. Šia proga bus taip pat pagerbti du ramo-vėnai, laureatai: Juozas Balčiūnas -Švaistas ir Andrius Mironas - Norimas, kurie laimėjo premijas už šių metų literatūrinius kūrinius. Rašytojai paskaitys ištraukas iš premijuotų kūrinių.

Į Lietuvos Nepriklausomybei Atstatyti komitetą atstovu išrinktas J. Puikūnas. Dėl įvykusių riaušių Los Angeles priemiestyje Watts, nutarta pasiųsti raštus burmistrui ir policijos vadui, pareiškiant jiems pasitikėjimą, tvarkant ir ginant piliečius nuo riaušininkų.

Stasys Skirmantas, dalyvavęs skyriaus susirinkime, įstojo į narius. Susirinkime buvo platinami laimėjimų bilietai KARIUI paremti, kuriuos atsiuntė Centro valdyba. Nors skaičiumi negausus, bet tvarkingai ir vieningai buvo aptarti susirinkime iškeltieji klausimai.

O. Žadvydas


Pabaltiečių vėliavos ir atstovai prie Vašingtono paminklo, Vašingtone, birželio 13 d.