PASIKALBĖJIMAI SU STALINU
J. SKARDIS
Tokiu vardu pavadinta naujausia jugoslavų rašytojo Milovano Džilo knyga, kurią jis paraše trumpo savo laisvės laikotarpio metu 1961 m. Dėl jos jis vėl buvo pasodintas kalėjiman 1962 m.
Šios knygos angliškasis vertimas, praėjusiais metais, susilaukė labai didelio pasisekimo bei stebėtino įvertinimo, ne tik š. Amerikoje, bet ir visame laisvajame pasaulyje.
Milovanas Džilas (Milovan Djilas), pradėjęs rašinėti dar jaunuoliu būdamas, jau anksčiau buvo žinomas savo knygomis, o ypatingai priešpaskutine savo knyga “Naujoji klasė’’, už kurią Jugoslavijos komunistinis teismas buvo jį nuteisęs septyneriem metam kalėjimo.
Džilas gimė Montenegro, 1911 m. Jis įstojo komunistų partijon 1932 m., o tuojau po to buvo Jugoslavijos karališkojo teismo pasodintas trejiems metams kalėjiman. 1938 m. jis iškilo komunistų partijos centro komiteto nariu, o 1940 m. net politbiuro nariu. Vokiečiams okupavus Jugoslaviją 1941 m., Džilas pasidarė partizanų vadu, o 1944 m., būdamas partizanų generolas, jis vadovavo jugoslavų karinei misijai, pasiųstai į Maskvą, kur jis susitiko didžiausius Sov. Sąjungos tūzus ir patį Staliną. Su nelemtojo prisiminimo Stalinu Džilas buvo susitikęs dar keletą kartų vėliau, kada jis, būdamas įgaliotas Tito komunistinės vyriausybės ministeris, vėl lankėsi Maskvoje 1945 m. ir 1948 m., kai jau prasidėjo skilimas tarp komunistinės Jugoslavijos ir Sov. Sąjungos.
Ideologiniai nesutikimai tarp Jugoslavijos komunistų partijos ir M. Džilo prasidėjo 1953 m., kai jis pradėjo rašyti komunistinę biurokratiją kritikuojančius straipsnius, ir kurią vėliau jis pavadino “naująja klase”. Tuo vardu buvo pavadinta ir jo garsioji knyga, kuri atskleidė laisvajam pasauliui komunistinės oligarchijos paslaptis.
Prieš išmetimą iš centrinio kompartijos komiteto 1954 m., M. Džilas buvo vienas iš keturių vyriausiųjų pareigūnų komunistinėje Jugoslavijos vyriausybėje, kurioje jis buvo ėjęs ministerio, seimo pirmininko ir net viceprezidento pareigas.
Perduoti skaitytojams visą “Pasikalbėjimų su Stalinu”, nors ir sutrauktą, turinį, būtų per daug ilgas ir per didelis darbas. Gal ne viskas būtų įdomu. Todėl toliau bus duodamos atskiros šios knygos sulietuvintos ištraukos, daugiausiai, kas liečia patį Staliną, kuris buvo ir ilgiems laikams ateityje liks žinomas visame pasaulyje savo neapsakomu žiaurumu ir brutalumu, klastingumu ir kitomis velniškomis neigiamomis ypatybėmis. Už tai jį net pasmerkė, nedaug ką pats už Staliną geresnis būdamas, ir dabartinis Kremliaus diktatorius, Nikita Chruščiovas.
Gi, mums lietuviams šis baisus nelemtojo prisiminimo, Stalino vardas visuomet primins Lietuvos laisvės bei nepriklausomybės sutraiškymą, sovietinę okupaciją, trėmimus Sibiran, gausias mūsų tautiečių komunizmo aukas ir nelaimes. Viso to pats didžiausias kaltininkas buvo tas pasakiškas pabaisa Stalinas, ir jo išsigimėlių, pirmtakūnų, sukurtas — tikroji pasaulio nelaimė — komunizmas.
1944 m. kovo mėn. pradžioje Jugoslavijos komunistinių Tito partizanų karinė misija, vadovaujama Milovano Džilo, atvyko į Maskvą, šios misijos sudėtyje, be Džilo, buvo dar generolas Velimir Terzič, atominis fizikas Pavel Savič, skulptorius Antun Augustinčič ir kitų sričių specialistai. Visi jie buvo uniformuoti, o pats Džilas dėvėjo generolo uniformą. Džilas vadovavo karinei misijai todėl, kad jis geriausiai pažino rusus, o tam turėjo gerą progą sėdėdamas kalėjime dar prieš prasidedant II-ram Pasauliniam karui.
Nei vienas iš šios grupės nebuvo prieš tai lankęsis Sov. Sąjungoje, ir nei vienas nemokėjo gerai rusiškai, tačiau visi, įskaitant ir patį Džilą, turėjo labai palankią nuomonę ir stačiai idealų vaizdą apie Sov. Sąjungą ir jos vyriausybę. Šios karinės misijos uždavinys buvo prašyti Sovietų Sąjungos vyriausybę paskolinti $200,000 padengti kitų karinių misijų išlaidas Vakaruose, o taip pat pagalbos ginklais bei medicinos reikmenimis. Viskas turėjo būti žadama grąžinti po Jugoslavijos išlaisvinimo (suprasti — komunistų valdžios įvedimo). Be to, turėta dar vienas svarbus uždavinys, būtent, išgauti Sov. Sąjungos pripažinimą komunistų sudarytam tautiniam komitetui legalia provizorine Jugoslavijos vyriausybe, ir, kad Sov. Sąjungos vyriausybė ta kryptimi, bei tuo pačiu tikslu, paveiktų ir savo vakariečius sąjungininkus.
Atvykusi Maskvon jugoslavų komunistų karinė misija tuojau pat pareiškė norą susitikti su Sov. Sąjungos užsienių reikalų komisaru V. M. Molotovu ir, jeigu galima, net su pačiu Stalinu, bet jų pastangos buvo nesėkmingos. Džilas, su visa misija, buvo apgyvendintas raudonosios armijos centre (TcDKA), savotiškame sovietų karininkų viešbutyje. Maistas ir visas aprūpinimas buvo geras, o susisiekimo reikalams buvo paskirtas automobilis su šoferiu. Jų ryšių karininku buvo paskirtas kazokų kilmės kapitonas Kazovski, kuris, be kitų pareigų, dar aprūpindavo juos teatro ir kino bilietais. Tik visam mėnesiui praslinkus po atvykimo Maskvon, Stalinas teikėsi priimti Džilą ir kitą misijos narį — generolą V. Terzič, o tik po to buvo paskelbta spaudoje apie šios karinės misijos atvykimą ir tik po to, lyg magiškai, atsidarė jugoslavams sunkios sovietinių administracijos ir kitokių įstaigų durys. Susitikimas su Stalinu buvo visai netikėta staigmena Džilui, kuris tą popietę skaitė paskaitą panslaviškajame komitete. Nepažįstamas sovietų saugumo policijos pulkininkas, įsisodinęs savo au-tomobilin Džilą ir gen. Terzič, pranešė jiems, kad jie tuojau bus priimti paties Stalino. Šis saugumietis buvo viską sutvarkęs ir savo automobilyje turėjo net jugoslavų atvežtas Stalinui dovanas — neišdirbtos odos šliures ir jugoslavų partizanų savos gamybos šautuvą. Gi, naujomis sovietų gamybos karinėmis uniformomis visa jugoslavų karinė misija jau buvo prieš tai aprūpinta.
Pakeliui pas Staliną Džilas žinojo, kad jam nereikia jaudintis, ir kuo mažiausia klausinėti savo vadovą saugumietį, ir tik klausyti visų jo nurodymų. Tačiau Džilas prisipažįsta, kad negalėjęs nuslėpti savo susijaudinimo. Tai buvo ne vien susijaudinimas, bet džiaugsmo, panikos ir kitokių jausmų mišinys. Būti priimtam paties Stalino, tai buvo pats didžiausias pripažinimas to didvyriškumo ir tų kančių, kurias išgyveno partizanų kovotojai ir jų tautiečiai.
Tuo pačiu laiku, Džilas sakosi, pajutęs nepaprasto išdidumo džiaugsmą, nes jis būsiąs pats pirmasis jugoslavas, kuriam tenka ta didžioji garbė. Tuo laiku jam atrodė, kad viskas, ką jis žinojo nemalonaus ar blogo apie Sov. Sąjungą, visa tai kažkur prapuolė. .. Taip pat, visi nesutarimai tarp komunistinių jugoslavų ir sovietų vadų, atrodė, praradę savo reikšmę bei svarbą. Tuo momentu Džilas buvo įsitikinęs, kad visokį trockistai, bucharininkai ir kitokį partijos opozicionieriai iš tikrųjų buvo tik šnipai ir griovėjai, ir kad labai drastiškos priemonės, pavartotos prieš juos, buvo lygiai taip pateisinamos, kaip ir prieš kitus, taip vadinamus “liaudies priešus”. Džilas buvo pastebėjęs, kad tie, kurie yra buvę Sov. Sąjungoje viduryje 30-tųjų metų, taip vadinamų, politinių valymų metu, turėjo palinkimą apie tuos įvykius nekalbėti. Bulgarų komunistų vadas Dimitrovas apie tuos valymus buvo išsireiškęs, kad tai buvęs įpjovimas į gerą mėsą, norint išpjauti gendančiąją. Džilas, tuo laiku, laikė visus Stalino įvykdytus, neapsakomus žiaurumus lygiai taip, kaip tą vaizdavo komunistinė propaganda — neišvengiamom revoliucinėm priemonėm, prisidėjusiom prie Stalino asmens iškėlimo jo istorinėje rolėje.
Džilas dar nespėjo nuraminti savo susijaudinimą, kai jų automobilis privažiavo Kremliaus vartus ir, nuo čia, kitas karininkas perėmė vadovavimą. Jų vadovas pakeliui atkreipė jų dėmesį ir parodė jiems “caro patranką” ir “caro varpą” — kvailus Rusijos simbolius, nes ta patranka niekuomet nešovė, o varpas niekada neskambėjo.. .
Greitai jie prisiartino prie žemo, ilgo pastato, pastatyto raštinėms ir ligoninėms devynioliktojo šimtmečio viduryje. Čia vadovavimą perėmė vėl kitas karininkas. Viduje prie laiptų apačioje visi nusiėmė paltus, susišukavo ir įlipo į keltuvą, kuris pakėlė juos į antrą augštą su labai ilgu, raudonu kilimu išklotu, koridoriumi. Nepaprasta visur esanti švarą ir blizgėjimas visus, stačiai, nustebino. Prie kiekvieno koridoriaus pasisukimo stovėjo jauni, gražūs ir išsitempę, mėlynomis kepurėmis, saugumiečiai, kurie sveikinosi garsiu kulnų taukštelėjimu. Galų gale, jie buvo įvesti į mažą įstaigą, kurioje laukė NKVD generolas Žukov, kurio priežiūroje buvo visi svetimšalių kariniai daliniai. Mažas, raupuotu veidu ir riebus pareigūnas, trumpai pabuvęs gretimame kambaryje, atidarė duris. Peržengęs slenkstį, Džilas pamatė iš gretimo kambario išeinantį Staliną. Storokas, išbalęs ir apsirėdęs puikiu europietišku tamsiai mėlynu kostiumu, Molotovas, jau stovėjo prie ilgo posėdžių stalo.
Stalinas pasitiko svečius kambario viduryje. Džilas buvo pirmas, kuris prisiartino ir prisistatė, o po to sekė generolas Terzič, kuris kariškai pasisakė savo pilną laipsnį ir taukštelėjo kulnimis, į ką Stalinas, šeimininkas, beveik komiškai, atsakė ištardamas tik vieną žodį — Stalin.
Pasisveikinę su Molotovu, visi susėdo prie stalo. Ilgame kambaryje, be jokių ypatingų prašmatnybių, viename kampe matėsi Lenino fotografija, o sienoje prie posėdžių stalo, vienoduose raižyto medžio rėmuose, matėsi Suvorovo ir Kutūzovo paveikslai.
Stalinas buvo maršalo uniformoje ir minkštais batais, be jokių pasižymėjimo ženklų, išskyrus auksinę žvaigždę — Sov. Sąjungos didvyrio ordiną, kuris kabojo kairėje krūtinės pusėje. Stalino laikysenoje nebuvo nieko dirbtino ar pozuojančio. Tai nebuvo tas didingas Stalinas, matomas nuotraukose ar filmose, — nelankstus, apgalvotos eisenos, išdidžios laikysenos. Jis negalėjo ramiai pasėdėti nei vieno momento ir žaidė su savo pypke, kurioje matėsi angliškas “Dunhill” firmos ženklas. Jis piešė mėlynu pieštuku ratukus apie žodžius, kurie turėjo būti pagrindinėmis diskusijų temomis, ir išbraukdavo tuos žodžius, kai ta tema pasikalbėjimas eidavo prie galo. Neramiai sėdėdamas, jis sukinėjo galvą į vieną ir kitą pusę. Džilas buvo nustebintas maža Stalino figūra ir nevykusiu kūno sudėjimu. Stalino liemuo, atrodė, trumpas ir siauras, o rankos ir kojos, atrodė, perilgos. Jo kairioji ranka ir petys, atrodė, lyg sustingę. Stalinas turėjo nemažą pilvą ir retokus plaukus, nors nebuvo visai plikas. Jo veidas buvo baltas su raudonais skruostais. Tik vėliau Džilas sužinojo, kad tokia veido spalva buvo būdinga tiems, kurie sėdėdavo įstaigose ilgas valandas ir buvo vadinama “Kremliaus kompleksija”. Stalinas turėjo juodus, nenormalios išvaizdos, vidun palinkusius dantis. Jo galva atrodė normali, kaip ir daugumos kaimiečių, su rusvomis akimis, kuriose galima buvo įžiūrėti griežtumo bei suktumo mišinį. Džilas buvo nustebintas Stalino akcentu. Kiekvienas galėjo pasakyti, kad jis nebuvo rusas, tačiau jo žodynas buvo turtingas, jo išsireiškimai buvo gyvi, pamarginti rusų priežodžiais ir patarlėmis. Kiek Džilui vėliau teko sužinoti, Stalinas buvo gerai susipažinęs su rusų literatūra, o ypatingai gerai žinojo politinę istoriją. Stalinas mėgo nuotaikingus sąmojus — humorą, kuris buvo šiurkštus, pilnas pasitikėjimo, bet nebūtinai be pagražinimų ir gilios prasmės. Jo reagavimas buvo greitas, aštrus ir sprendžiąs, kas nereiškė, kad jis nemėgo ilgų aiškinimų. Taip pat, aiškiai matoma buvo jo artima draugystė Molotovui, į kurį vieną, iš viso politbiuro, Stalinas kreipdavosi “tu”, o ne rusišku “jūs”, kas buvo rusų tarpe mandagi forma net artimų draugų tarpe.
Pasikalbėjimas prasidėjo Stalinui užklausiant apie Džilo ir gen. Terzič įspūdį apie Sov. Sąjungą. Šiems atsakius, kad jie yra labai entuziastiškos nuomonės, Stalinas pabrėžė, kad sovietų vyriausybė nėra entuziastiška, nors ji daranti viską, ką gali, visiems reikalams pagerinti Rusijoje. Džilas pastebėjo, kad Stalinas naudoja žodį Rusija, o ne Sovietų Sąjunga, o tai reiškė rusų nacionalizmo inspiravimą, ir kad jis pats yra tos dvasios paveiktas. Tolesnio pasikalbėjimo metu Stalinas užklausė Molotovą, ar negalima būtų kaip nors įvilioti anglus, kad jie pripažintų Tito komunistinę vyriausybę vienintele kovojančia prieš vokiečius. Molotovas nusišypsojęs, su ironija ir savotišku pasitenkinimu, atsakė, kad tai neįmanoma, nes anglai puikiai žino įvykių eigą bei vystimąsi Jugoslavijoje. Nors Stalinas ir neprižadėjo komunistų tautinį komitetą pripažinti provizorine Jugoslavijos vyriausybe, tačiau buvo aišku, kad tai bus padaryta sąlygoms pribrendus. Džilui paminėjus $200, 000 paskolą, Stalinas pavadino tai menkniekiu, ir kad jugoslavai daug su tuo negalėsią padaryti, tačiau, šioji paskola bus tuojau pat paskirta. Džilui paminėjus apie paskolos grąžinimą, Stalinas rimtai supyko ir pasakė, kad Džilas jį įžeidęs, nes jugoslavai lieja kraują ir kovoja už tą patį reikalą, kaip ir sovietai, kurių pareiga yra dalintis viskuo su ginklo draugais. Sovietai nesą pirkliai.
Toliau pasikalbėjimas vyko apie kelius ir priemones, kuriais būtų tiekiama jugoslavų partizanams pagalba. Pasikalbėjimo metu Stalinas nemandagiai nutraukdavo kitus kalbančius ir nei kiek “nesismulkino” su vartojamais žodžiais. Stalinui pasiteiravus, kur Jugoslavijos karalius Petras II susirado žmoną ir paaiškinus, kad tai buvo graikų princesė, jis pajuokavo, kreipdamasis į Molotovą ir jo klausdamas, kas atsitiktų, jeigu juodu kuris nors vestų svetimšalę princesę, ir ar kas nors gero iš to išeitų? Molotovas juokėsi, tačiau, santūriai ir be triukšmo. Nors jugoslavų atgabentos Stalinui dovanos labai jau atrodė primityvios ir prastos, bet jis neparodė jokio užsigavimo. Pamatęs kaimietiškus neišdirbtos odos sandalus, Stalinas pasakė, kad tai rusiškai vadinasi “lapti”, o pakilojęs padovanotą partizanų gamybos šautuvą, pastebėjo, kad sovietiniai šautuvai yra lengvesni. Pirmasis Džilo susitikimas su Stalinu tęsėsi apie vieną valandą. Jugoslavai pilni entuziazmo paliko Kremlių.
Kitas susitikimas su Stalinu Džilui atrodė dar reikšmingesnis ir dar įdomesnis, o tai įvyko tos dienos išvakarėse, kai vakariečiai sąjungininkai pradėjo išsikėlimą Normandijoje. Džilui apie šį susitikimą irgi nieko nebuvo iš anksto pranešta. Jis buvo painformuotas, kad turįs vykti į Kremlių, ir apie 9 vali. vakare buvo pasodintas į automobilį ir išvežtas, nei vienam iš jugoslavų karinės misijos narių nežinant kur.
Šiame pasimatyme su Stalinu iš karinės misijos dalyvavo tik vienas Džilas, kuris buvo pristatytas Molotovui. Molotovas, gi, painformavo Džilą, kad jie vakarieniaus pas Staliną. Tik pakeliui į Stalino vilą, buvusią kelios dešimtys mylių užmiestyje, Džilas pastebėjo, kad jie vežami specialiame, šarvuotame automobilyje. Pravažiavę kelis patikrinimo punktus, jie atsidūrė prie nedidelės vilos, apsuptos tankaus eglyno. Tik įėjus prieškambarin, pasirodė ir pats šeimininkas — Stalinas, kuris buvo apsirengęs paprasta, ligi kaklo susagstyta, palaidine, lygiai taip, kaip jis buvo matomas savo prieškariniuose paveiksluose. Stalinas, atrodė, jautėsi tikras šeimininkas, tik dar mažesnis ir dar paprastesnės išvaizdos. Stalino darbo kambarys turėjo plikas sienas ir mažą rašomąjį stalą. Pasodinęs savo svečius, Stalinas tuojau pradėjo klausinėti apie įvykius, liečiančius vyriausiąjį jugoslavų štabą, kurį prieš 10 dienų buvo netikėtai užpuolę vokiečiai. Tos staigmenos pasėkoje Tito štabas buvo išblaškytas ir priverstas pabėgti į kalnus. Aptarus šį įvykį, bei reikalingą pagalbą, pasikalbėjimas pamažu nukrypo apie vakariečius sąjungininkus, o, ypatingai, apie Didžiąją Britaniją. Stalinas pabrėžė, kad I-mame Pasauliniame kare anglai nuolatos apgaudinėdavo rusus ir prancūzus, o pats Churchillis yra toks tipas, kad, jeigu jo nestebėsi, tai jis išims net kapeiką iš tavo kišenės. Taip, net kapeiką! Gi, Rooseveltas įkiš ranką į tavo kišenę, jeigu žinos, kad ten galės rasti stambesnių pinigų. Tačiau Churchillis išgriebs net kapeiką! Toliau Stalinas pakartotinai pabrėžė reikalą būti atsargiems su anglų slaptąja tarnyba (Intelligence Service) ir pažinti anglų veidmainiškumą, o, ypatingai, kas liečia Tito gyvybę. Stalinas aiškiai pasakė, kad tik anglai nužudę generolą Sikorskį kelionėje lėktuvu ir taip gražiai įvykdė šį darbą, kad nebėra nei jokių liudininkų, nei jokio įrodymo.
Vesdamas savo svečius vakarienei į valgomąjį, Stalinas sustojo prie didžiulio žemėlapio koridoriuje, kuriame Sovietų Sąjunga buvo nudažyta raudona spalva, ir atrodė didesnė, negu kituose Džilo matytuose žemėlapiuose. Praeidamas pro šį žemėlapį, Stalinas priminė tik ką įvykusį pasikalbėjimą apie anglus ir amerikiečius. Braukdamas ranka per raudonai nudažytus plotus, Stalinas pasakė, kad anglai su amerikiečiais niekad nesutiks tokius didžiulius plotus palikti raudonos spalvos, niekuomet . . . Džilui pastebėjus, kad be supramoninimo Sov. Sąjunga nebūtų galėjusi išsilaikyti ir vesti tokį karą, Stalinas pridūrė, kad kaip tik dėl šio reikalo jis ginčijęsis su Trockiu ir Bucharinu. Tai buvo viskas, ką Džilas girdėjo apie šiuos du Stalino oponentus — jie tiktai ginčijosi!. . . Valgomajame kambaryje Džilas rado dar du ar tris sovietų augštojo ešalono žmones, stovinčius ir laukiančius jų, tačiau, nematė nė vieno iš politbiuro, išskyrus, kartu atvykusį Molotovą. Šie svečiai buvo labai tylūs ir beveik nepastebimi visą vakarą.
Džilas su kitais svečiais buvo susodinti už labai ilgo stalo, kuris buvo apkrautas visokiomis maisto rūšimis šiltuose, sunkiuose, sidabriniuose induose ir lėkštėse. Maisto pasirinkimas buvo stačiai stebėtinas, tačiau, dominavo mėsiški patiekalai ir stiprūs gėrimai. Kiekvienas svečias aptarnavo pats save, o tarnai pasirodydavo, tik kai Stalinas paskambindavo. Per visą naktį tai pasitaikė tik vieną kartą, kada Džilas paprašė alaus. Stalinas niekuomet nesėdėdavo, kaip šeimininkas, gale stalo, o visuomet toje pačioje vietoje — pirmutinėje kėdėje iš kairės prie stalo galo. Pats valgomasis kambarys atrodė be jokių pagražinimų. Viskas atrodė kuklu ir paprasta. Svečiai valgė, kiek norėjo ir ką norėjo, tačiau, kas liečia gėrimą, tai buvo per daug raginama gerti ir per daug gėrimų.
Tokios rūšies pietūs, paprastai tęsdavosi šešias valandas ar ilgiau —-nuo dešimtos valandos vakaro ligi ketvirtos ar penktos valandos ryto. Visi valgė ir gėrė lėtai ir pasikalbėdami. Šie pasikalbėjimai apimdavo viską, pradedant anekdotais ir visokiom istorijom, ligi pačių rimčiausių politinių ar net filosofinių temų. Neoficialus ir tikras faktas buvo, kad svarbiausioji sovietų politika susiformuodavo kaip tik tokių pietų metu. Be to, tai buvo pats dažniausias ir pats patogiausias pasilinksminimas bei malonus laiko praleidimas ir vienintelė prašmatnybė, kitais atžvilgiais, nuobodžiame ir niūriame Stalino gyvenime.
Stalino vyresnieji pavaldiniai ir bendradarbiai buvo įpratę vesti tokį gyvenimo būdą — praleisti savo naktis Stalino draugystėje, ar kur nors puotaujant, o vykti darban tik popietėje ir pasilikti ligi vėlaus vakaro. Tai komplikavo bei apsunkino augštesnės administracijos darbą, bet vėliau tas prigijo ir buvo priimta net diplomatinio korpo pareigūnų. Stalino vakarienėse ne visi politbiuro nariai ir ne visuomet dalyvaudavo. Tiktai vienas Molotovas būdavo nuolatinis Stalino svečias. Ne vien todėl, kad jis buvo užsienio reikalų komisaras. Jis buvo faktinas Stalino pakaitalas bei geriausias jo draugas.
Šiuose pietuose sovietų didieji vadai pasijusdavo labai artimuose, bei draugiškuose santykiuose. Kiekvienas pasipasakodavo savo srities naujienas, bei planus. Puikūs maisto patiekalai, o ypač, milžiniški išgėrimų kiekiai, sukurdavo, paprastai, nuoširdžią aplinkumą. Pirmą kartą pakliuvęs tokion draugystėn svečias sunkiai atrasdavo kokį nors skirtumą tarp paties Stalino ir visų kitų. Tačiau, tikrumoje, visai kitaip būdavo. Stalino nuomonė pasikalbėjimuose būdavo kitų atydžiai išklausoma. Nė vienas Stalinui labai nesipriešindavo. Visa tai primindavo savotišką patriarchališką šeimą, kurios seniausios galvos silpnybės priversdavo kitus šeimos narius būti atsargiais. Stalinas labai daug valgydavo ir suvalgyto maisto kiekis buvęs per didelis net daug didesniam vyrui. Daugiausia jis griebdavo mėsą, kas išduodavo kalnietišką jo kilmę. Jis gėrė gana nuosaikiai, maišydamas raudoną vyną su vodka mažuose stikluose. Džilas nepastebėjo jokių svaigalų įtakos Stalinui, bet negalėjo to pasakyti apie Molotovą, o Berija, pasirodė, esąs tikras girtuoklis. Stalino nuolatiniai svečiai dažniausiai persivalgydavo ir todėl mažai ar nieko nevalgydavo sekančią dieną, o kai kurie sovietiniai “tūzai” net laikėsi dietos, bent vieną dieną savaitėje valgydami tik vaisius, bei gerdami sunkas, ir tai vadindami “išsikrovimu”. Šiuose Stalino pobūviuose būdavo sprendžiama ne tik plačiosios sovietų tėvynės ir naujai užgrobtųjų teritorijų likimas, bet, tam tikrame laipsnyje, būdavo paliečiama ir visa žmonija. Tokiuose pasikalbėjimuose Džilui neteko nieko išgirsti apie vidinę partijos opoziciją ir atitinkamas tam priemones. Matomai, tai priklausė tik Stalino jurisdikcijai ir slaptąjai saugumo policijai.
(Bus daugiau)
J. SKARDIS
PASIKALBĖJIMAI SU STALINU
Kalbėdamas apie senus pietų slavų ir Rusijos ryšius, Džilas pabrėžė, kad rusų carai nesuprato pietų slavų aspiracijų. Rusų carai buvę užinteresuoti tik imperialistiška ekspansija, o pietų slavai — tik išlaisvinimu. Stalinas su ta nuomone sutiko, pridėdamas, kad rusų carams trūko platesnio horizonto. Pasakodamas apie partizanų karą. Jugoslavijoje, Džilas pasakė, kad jie neimą vokiečių nelaisvėn, nes ir vokiečiai nužudą visus jugoslavus belaisvius.
Čia įsikišo Stalinas, papasakodamas, kaip vienas rusų kareivis, vedęs didelę vokiečių belaisvių grupę, visus juos iššaudė, palikęs tik vieną gyvą belaisvį. Kai ruso kareivio paklausė, kur yra belaisviai, tai jis pasisakė visus juos nudėjęs, vykdydamas vyriausio karo vado įsakymą — nužudyti kiekvieną ligi paskutinio, o šis paliktas ir buvęs tas paskutinis. Apie vokiečius Stalinas išsireiškė, kad tai yra keisti žmonės, kurie elgiasi, kaip avys. Kur avinas veda, ten avys seka. Stalinas dar pakartojo kažkieno pasakytą juoką, kad Vokietijoj negali įvykti jokia revoliucija, nes vokiečiai išmindytų žolę prie šaligatvių ...
Pobūvio metu Stalinas gavo net dvi telegramas, kurias davė Džilui paskaityti. Antroji telegrama buvo iš Churchillio, kurioje pranešama, kad sąjungininkų išsikėlimas Prancūzijoje prasidės sekančią dieną. Stalinas pradėjo juoktis iš telegramos turinio. Esą, bus keliamasi į Prancūziją, jeigu nebus miglų. Ligi šiol vis kas nors žadamą išsikėlimą sutrukdydavo. Gal rytoj kas nors vėl sutrukdys, o gal jie išsikeldami susitiks kelis vokiečius ir, gali būti, vėl nebus išsikėlimo, bet tik pažadai, kaip paprastai... Tačiau Molotovas įsikišo, sakydamas, kad vakarų sąjungininkai tikrai šį kartą mėgins išsikelti Prancūzijoje.
Visus to vakaro pasikalbėjimus suglaudęs, Džilas priėjo išvados, kad Stalinas apgalvotai bauginęs jugoslavų komunistų vadus, kad sumažintų santykiavimą su vakariečiais ir, tuo pačiu, pajungtų jugoslavų vedamą politiką savo reikalams.
Džilo galvojimu, tos dienos pasaulis, kuriame jis ir sovietų vadai gyveno, buvo nesibaigiantis, visuose frontuose ir visose srityse, mūšis. Viskas buvo nuplėšiama ligi nuogumo, įvedama žūtbūtinė kova, kurioje tik stipresnis ir apsukresnis galėjo išlikti. Tai buvo pasaulis, kuriame nebuvo kitokio pasirinkimo, o tik pergalė, arba mirtis.
Jau paryčiui, prieš išsiskiriant su Stalinu, Džilas gavo dovaną Titui — kardą iš augščiausiojo sovieto, įteiktą Stalino.
Jo pirmojo vizito Maskvoje metu sovietų laikraščiai “Pravda” ir “No-voe Vremia”, prašė Džilą parašyti straipsnių apie kovas Jugoslavijoje ir apie Tito. Džilo straipsniai buvo atspausdinti, bet apkarpyti, išcenzūruoti, ir net gerokai sudarkyti, pakeičiant stilių, bei atskirus išsireiškimus. “Pravda” išmetė visą esmę apie jugoslavų vedamą kovą — naują režimą ir socialinius pasikeitimus. Gi, “Novoe Vremia” atskleidė ir praktiškai išmetė viską, kas augštino Tito ir turėjo įrodyti Tito asmenybės reikšmę. Iš pasikalbėjimų su redaktoriais Džilui paaiškėjo, kad Sov. Sąjungoje niekas negali būti augštinamas ar iškeliamas, išskyrus patį “tėvelį” Staliną. Džilas visur pastebėjo labai jau augštą nuomonę apie Staliną ir jo “nepakeičiamų, stačiai talentingų, gabumų” augštinimą. Sovietų maršalas Konevas vieno išgėrimo metu pasakė Džilui, kad Stalinas yra visapusiškas gabumais apdovanotas žmogus, kuris stebėtinai puikiai įvertina, bei permato vykstantį karą, o tai įgalina jį sėkmingai vadovauti. Buvęs komintemo galva ir bulgarų komunistų vadas Dimitrovas pasakė, kad vokiečiams priartėjus prie Maskvos, sovietų vyriausybė persikėlė į Kuibyševą, tačiau Stalinas pasilikęs Maskvoje, o per revoliucijos šventę net priėmęs raudonosios armijos paradą, bei pasakęs kalbą. Tuo Stalinas atstatęs žmonių pasitikėjimą, bei viltis, o tas tuo laiku buvo vertingiau, negu geroko didumo armija. Tas pats Dimitrovas, pasikalbėjime su Džilu, aiškiai paminėjo Pabaltijo valstybių aneksiją, t.y. prievarta prijungimą prie Sov. Sąjungos, o ne apie kokį mūsų komunistų svaičiojamą prisijungimą ar išlaisvinimą.
Džilo žodžiais, tiek svetimtaučiams tiek sovietiniams komunistams, Stalinas buvo, ne tiktai neginčijamai idealus vadas, bet dar visų idėjų įsikūnijimas ir naujos bendruomenės sapnas.
Ką Stalinas darė ar sakė, tas viskas turėjo būti ir buvo teisinga, reikalinga ir pateisinama, net toki dalykai, kaip komunistiniai teismai, garsieji “valymai”, bei masinės žudynės. Tačiau, tas Stalino garbinimas bei idealizavimas, kartais, peržengdavo, stačiai, juokingas ribas. Štai, Stalinas buvo pasakęs, kad II-ras Pasaulinis karas baigsis 1942-rais metais ir tuo visi Sov. Sąjungoje tvirtai tikėjo. Kai Stalino pranašystė neišsipildė, tai visi tą pranašystę, žinoma, pamiršo, o pranašas išliko nepraradęs savo viršžmogiškos galios..
ABEJONĖS
Antroji M. Džilo kelionė į Maskvą ir antrasis susitikimas su Stalinu nebūtų įvykę, jei, jo paties žodžiais, jis nebūtų tapęs savo atvirumo auka.
Tuo laiku sovietų raudonoji armija veržėsi į Jugoslaviją ir 1944 m. rudenį užėmė Belgradą. To “išlaisvinimo” metu Raudonosios armijos daliniai ir pavieniai raudonarmiečiai įvykdė daug rimtų nusikaltimų ir užpuolimų, per kuriuos daug nukentėjo Jugoslavijos civiliniai gyventojai ir kariai. Tiktai viename Jugoslavijos šiaurės rytų kampelyje vietinės valdžios įstaigos užregistravo 121 išprievartavimą ir 111 išprievartautųjų nužudytų. Toje pačioje teritorijoje raudonarmiečiai įvykdė 1204 apiplėšimus, dažniausiai, dar ir smarkiai apmušdami savo aukas.
Jugoslavų komunistų vadams panašūs įvykiai sudarė rimtą politinę problemą, nes jie, kaip ir visi jugoslavų komunistai, idealizavo Raudonąją armiją ir griežtai baudė savuosius už panašius net mažesnius nusikaltimus. Dabar jugoslavų komunistai, lyg žado netekę, žiūrėjo į tos, ilgai lauktos, laisvę nešančios Raudonosios armijos nusikaltimus. Visa ši problema buvo komplikuojama fakto, kad Raudonosios armijos vadovybė buvo, stačiai, kurčia skundams dėl šių įvykdytų nusikaltimų ir net susidarė įspūdis, kad buvo stengiamasi pateisinti ar apsaugoti savo nusikaltėlius.
Tuo reikalu susirinkę Tito būstinėje 4 vyriausieji jugoslavų komunistų vadai nusprendė šį nemalonų klausimą apkalbėti su vyriausiu sovietų karinės misijos šefu gen. Korneev, o kad jam sudarytų geresnį įspūdį, tai į tą susitikimą, bet Tito, Džilo, Kardelj ir Rankovič, nutarta buvo paimti dar ir 2 žymiausius jugoslavų karinius vadus — gen. Peko Dapkevič ir gen. Koča Popovič.
Kada Tito labai mandagiai ir švelnioje formoje išdėstė šią problemą generolui Korneev, šis šiurkščiai ir iššaukiančiai atmetė visus kaltinimus šaukdamas, kad sovietų vyriausybės vardu jis protestuojąs prieš tokius šmeižiamo pobūdžio prasimanymus, daromus “laisvę nešančiai’ Raudonajai armijai... čia įsikišo Džilas pasakydamas, kad visa problema glūdi fakte, kurį komunizmo priešai naudoja prieš juos, lygindami šiuos raudonarmiečių nusikaltimus su anglų karių elgesiu, kurie neįsivelia į tokius nevalyvus nuotykius. Ir čia generolas Komeev šiurkščiai reagavo parodydamas visišką, supratimo trūkumą ir griežčiausiai protestuodamas prieš Raudonosios armijos įžeidimą, lyginant ją su kapitalistinių kraštų armijomis. Taip susitikimas su gen. Korneevu baigėsi be rezultatų, nors buvo pastebėta, kad po to sovietų vadai pradėjo griežčiau reaguoti į savo karių daromus nusikaltimus. Kai gen. Korneev apleido Belgradą, kai kurie Džilo draugai primindavo Džilui jo pasakytus žodžius tame susirinkime. Vieni iš jų primindavo tai švelnioje formoje, o kiti net griežčiau. Džilas prisipažįsta, kad jis neturėjęs minties palyginti sovietų armiją su britų kariais, kurie čia turėjo tik misiją. Jis norėjęs tik konstatuoti aiškiai matomus faktus ir patiekti savo reagavimą politinei problemai, o, be to, buvęs išprovokuotas gen. Korneevo parodyto užsispyrusio nenoro suprasti reikalą. Džilas sakosi, kad tuo laiku Raudonoji armija jam buvusi tokia pat miela, kaip ir gen. Komeevas, tačiau jo augšta užimamoji vieta neleidusi jam tylėti, kada jugoslavų moterys buvo prievartaujamos, kariai ir civiliai gyventojai užgauliojami, įžeidinėjami ir apiplėšiami. Šis Džilo pasisakymas ir keletas kitų dalykų buvo priežastis pirmosios trinties jugoslavų ir sovietų vadų tarpe, o taip pat buvo ir priežastis, kodėl Džilas nebuvo dekoruotas Suvorovo ordinu, kada juo buvo apdalinti kiti vadovaujantieji jugoslavų komunistų centro komiteto nariai.
1945 m. pradžioje sovietų agentai Jugoslavijoje pradėjo skleisti gandus apie Džilo “trockizmą”, tačiau greitai tą metė, nes tai buvo nesąmonė, o, be to, jugoslavų ir sovietų santykiai vėl šiek tiek pagerėjo. Nežiūrint to, Džilas pasijuto esąs beveik izoliuotas, daugumos savo draugų smerkiamas. Jis buvo paskendęs giliose abejonėse bei klausimuose, kurių pats, kaip komunistas, nesugebėjo atsakyti. Tuo pačiu laiku Džilas jaudinosi ir dėl kitų sovietų vyriausybės atstovų veiksmų. Kai Sov. Sąjunga paskyrė Jugoslavijai didelę pašalpą kviečių pavidale, tai paaiškėjo, kad tuos kviečius sovietai buvo atėmę iš vokiečių, o vokiečiai, tuos pačius kviečius, buvo sugrobę iš jugoslavų žemdirbių. Tuo pačiu laiku sovietų žvalgyba pradėjo masinį šnipų rekrutavimą, užverbuodami emigrantus baltuosius rusus, jugoslavus ir net kai kuriuos asmenis, dirbusius jugoslavų komunistų centro komitete. Prieš ką ir kuriam tikslui šie šnipai buvo reikalingi?
Agitacijos bei propagandos sektoriuje, kuriam vadovavo Džilas, jautėsi trynimasis su sovietų atstovais. Sovietų spauda stengėsi sistematingai iškraipyti ir sumažinti jugoslavų komunistų vedamos kovos reikšmę bei vertę ir kuo toliau, tuo daugiau, pajungti jugoslavų propagandą savo reikalams. Be to, įvairių augštų sovietų pareigūnų Jugoslavijoje gausūs bei triukšmingi išgėrimai, į kuriuos jie stengėsi įvilioti ir jugoslavų vadus, Džilo ir daugelio kitų akyse tiktai patvirtino sovietų idealų nesutapimą su jų veiksmais; etikos išpažinimą žodžiais, bet be moralinio atsakingumo veiksmuose. Įvairių abejonių bei neišsprendžiamų klausimų kankinamas Džilas, staiga, atrado savo neišnykusius jaunystės ryšius su gamta. Jis pradėjo dažnai išvykti medžioti ir pastebėti, kaip yra gražu gamtoje užsimirštant partiją ir revoliuciją. Tačiau įvykių pats kartumas buvo dar tik prasidėjęs.
1944-45 m. žiemą didelė Jugoslavijos vyriausybės delegacija vyko į Maskvą. Šioje delegacijoje, be įvairių augštų pareigūnų, vyko ir draugė Mitra Mitrovič, Džilo žmona, kuri jam vėliau viską papasakojo. Plačiau neliečiant apie šios delegacijos uždavinius bei jų vykdymo sėkmingumą, negalima praleisti nepaminėjus, kad šios delegacijos vadovas buvo Jugoslavijos komunistų centro komiteto narys ir pramonės ministeris Andrija Hebrang, buvęs Kroatijos kompartijos sekretorius, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, smulkiai pranešinėjo sovietų pareigūnams viską, kas darėsi jugoslavų centro komitete.
Moralinį “malonės smūgį” šiai delegacijai uždrožęs, savaime aišku, pats tėvelis Stalinas, kuris surinkęs visą delegaciją Kremliuje, puikiai juos vaišino ir patiekė tokį puikų vaidinimą, kokį galima atrasti tik Šekspyro veikaluose. Stalinas kritikavo jugoslavų armiją ir jos administravimą, o paskui pradėjo Džilo asmens puolimą. Jis sujaudintai pasakojo, kaip ir kiek Raudonoji armija buvo iškentėjusi ir kokius baisumus bei sunkumus ji turėjo išgyventi, žygiuodama tūkstančius kilometrų karo sunaikintais kraštais. Stalinas pradėjo verkti ir šaukti, kad šitokia didvyriška armija buvo įžeista ir ne kieno kito, o Džilo, iš kurio jis to mažiausiai tikėjosi ir kurį jis taip gražiai buvo priėmęs. Ar Džilas negalįs suprasti, kad kareivis, žygiavęs tūkstančius kilometrų per kraują, ugnį ir mirtį, nori truputį pasidžiaugti moterimi ar pasiimti kokią smulkmeną! ? Stalinas dažnai užgėrinėjo svečius (kėlė tostus), gyrė vieną, juokavo su kitu, pabučiavo Džilo žmoną todėl, kad ji serbė, o po to, vėl liejo ašaras apie Raudonosios armijos išgyventus sunkumus ir jugoslavų nedėkingumą. Toliau viso to vaidinimo pagrindiniai vaidmenys buvo pasidalinti tarp Stalino ir Molotovo ir viskas pasiekė augščiausio laipsnio, kai Stalinas tragiško užsidegimo nuotaikoje vėl pabučiavo Džilo žmoną ir pasakė, kad šis meilutis mostas yra jo daromas su rizika būti apkaltintam išprievartavimu.
Jugoslavų delegacija sugrįžo iš Maskvos visai apstulbinta, priglušinta ir labai prislėgtos nuotaikos.
Tuo laiku Džilo atskyrimas dar padidėjo ir dėl jo “nedėkingumo” Raudonajai armijai ir dėl Stalino ašarų. Dar daugiau apleistas Džilas nukreipė savo energiją į knygas ir plunksną, tuo rasdamas pabėgimą nuo visų jį apsėdusių sunkumų ir nesusipratimų.
1945 m. pavasarį vėl nauja Jugoslavijos delegacija vyko į Maskvą. Šį kartą delegacijai vadovavo pats Tito, be kurio kartu vyko užsienių reikalų ministeris, du ekonomikos ministeriai ir Džilas. Tito paskyrė Džilą delegacijon, nes sovietai neprieštaravo. Džilas spėja, kad jo paskyrimas buvo surištas su pageidavimu užbaigti tą visą ginčą dėl Raudonosios armijos “įžeidimo” tiesioginiu kontaktu. Džilas jautė, kad apie jį Belgrade susidarė vis didėjančios įtampos atmosfera, lyg kad jis būtų žemai kritęs, ar kokį, jei ne nusikaltimą, tai bent “jovalą” sujaukęs. Gi tokiam asmeniui nieko daugiau nelikę, kaip atgailauti, kokiu nors būdu atsiduodant pačio Stalino geraširdiškumui. Tačiau Džilas sakėsi nesijautęs atgailaujančiu ir nematęs reikalo, kodėl jis turėtų tokiu būti. Kelionės metu Džilas jautė, kad kai kurie delegacijos nariai, buvę jo artimi ginklo ir idėjos draugai, net buvę kartu su juo kalėjime, vengė jo, kad nesudarytų pavojaus savo užimamai vietai vyriausybėje ir partijoje. Pats Tito laikėsi lyg nieko nebūtų atsitikę, neparodė jokių jausmų ir nepareiškė šiuo reikalu savo nuomonės. Nežiūrint to, Džilas įtarė, kad dėl politinių priežasčių Tito buvo jo pusėje ir todėl paėmė jį delegacijos sudėtim Delegacijos nariai vykę lėktuvu, dėl nepalankių oro sąlygų, visi susirgo. Džilas kelionėje irgi blogai jautėsi, tačiau tai buvusi kitokia liga, ar, tikriau pasakius, bloga nuotaika, o tikrasis slogutis vis didėjo artėjant prie Maskvos.
Maskvos aerodrome delegaciją, pasitiko sovietų komitetas, vadovaujamas paties Molotovo, kuris šaltai padavė ranką Džilui, nesišypsodamas ir lyg jo nepažindamas. Tito, kuris tuo laiku labai blogai jautėsi, buvo paimtas į specialiai jam paskirtą vilą, o visa delegacija patalpinta į Metropolio viešbutį.
Jau kitą dieną, po atvykimo Maskvon, Džilui ir dar porai augštųjų jugoslavų komunistų pradėjo telefonu skambinti ir bandyti užvesti pažintis įvairios “katiušos”. Džilas spėjo, kad tai buvo sovietų slaptosios policijos spąstai, į kuriuos pakliuvę, jie vėliau galėjo būti šantažuojami, tuo labiau, kad Maskvoje užsieniečiai buvo labiau saugomi ir sekami, kaip kitoje kurioje pasaulio vietoje. Džilas įspėjo savo draugus komunistus ir uždraudė su viršminėtos klasės moteriškėmis bet kokius santykius. Tuo laiku jis prisipažįsta — bjaurėjosi sovietų naudojamomis priemonėmis metodais, tačiau tikėjo, kad tuo pačiu metu galima būti komunistu ir likti laisvu žmogumi.
Sovietų Sąjungos ir Jugoslavijos sutarties pasirašymas įvyko balandžio 11-tą dieną Kremliuje labai siaurame abiejų pusių pareigūnų ratelyje, dalyvaujant sovietų fotografams. Vienintelis ryškesnis to vakaro nuotykis įvyko, kai Stalinas laikydamas šampano stiklą, kreipėsi į padavėją, pakviesdamas jį sumušti stiklais. Padavėjas sumišo, tačiau, kai Stalinas paklausė, ar jis nenorįs išgerti už sovietų ir jugoslavų draugystų, tas paklusniai paėmė stiklą ir išgėrė ligi dugno. Nors tai buvo nepaprasta ir šiek tiek demagogiška scena, tačiau, visi į tai žiūrėjo su laiminančiais šypsniais, lyg tai būtų buvęs Stalino pagarbos išreiškimas paprastiems žmonėms ir jo artumo parodymas jiems. Tai buvo pirma proga Džilui vėl susitikti su Stalinu, kurio veido išraiška buvo nemaloni ir kuris nei vienu žodžiu nesikreipė į Džilą. Matomai ginčas dėl raudonarmiečių nusikaltimų nebuvo nei užmirštas nei atleistas. Nieko Stalinas nesakė ir laike vakarienės Kremliuje, po kurios visiems pobūvio dalyviams buvo rodomi filmai. Galų gale visi pavargo nuo tostų, valgio ir nuo filmų. Atsisveikinant Stalinas pa davė Džilui ranką nepratardamas nei vieno žodžio. Džilas tuo laiku sakosi buvęs abejingas ir šaltas ir pagalvojęs, kad gyvenimas yra įmanomas ir be Stalino meilės.. .
Už poros dienų įvyko oficialūs pietūs Katerinos rūmuose. Tito buvo pasodintas Stalino kairėje, o iš dešinės sėdėjo Kalininas, buvęs tuo laiku augščiausios tarybos prezidentas. Džilas sėdėjo Kalinino kairėje, o jiems iš priekio sėdėjo Molotovas. Kiti augštieji sovietų ir jugoslavų pareigūnai buvo susodinti ratu aplinkui stalą. Įtempta atmosfera tuo laiku atrodė dar nenatūralesnė, nes visi, išskyrus jugoslavų užsienių reikalų ministerį dr. Šubašič, buvo komunistai, tačiau vieni kitus užgerdami vadino “ponais”, mat, buvo griežtai laikomasi tarptautinio protokolo, lyg tai būtų buvęs skirtingų sistemų ir skirtingų ideologijų atstovų pobūvis. Tuo laiku sovietų ir jugoslavų santykiai nebuvo gadinami sovietinės hegemonijos ir varžybų dėl prestižo komunistiniame pasaulyje. Gi, santykiai tarp Sov. Sąjungos ir vakariečių buvo dar karo meto “medaus mėnesyje”. Sovietų vyriausybė, prisilaikydama tų visų formalumų, norėjo išvengti skundų dėl nesiskaitymo su Jugoslavija kaip su nepriklausoma valstybe tik todėl, kad ji komunistinė valstybė. Tik vėliau, kai sovietai gerai įsitvirtino Rytų Europoje, visi formalumai ir protokolas buvo pašalinti kaip buržuaziniai bei nacionalistiniai prietarai. Pagaliau Stalinas pralaužė ledą, jis tik vienas tai galėjo padaryti neišstatydamas savęs kritikos pavojui. Jis atsistojo, pakėlė stiklą ir kreipėsi į Tito, pavadindamas jį “draugu” ir pridėdamas, kad jį ponu nevadinsiąs. Tas at statė draugišką nuotaiką ir atleido įtemptą atmosferą. Dr. Šubašič taip pat laimingai šypsojosi, nors sunku buvo patikėti, kad tai darė nuoširdžiai. Senas dėdė Kalininas, kuris labai silpnai matė, turėjo sunkumų siekdamas savo stiklą, lėkštę ar duoną, todėl Džilas jam visą laiką padėjo. Tito, kuris tik prieš porą valandų buvo padaręs Kalininui oficialų vizitą, sakė Džilui, kad Kalininas dar ne visai nusenęs. Tačiau dabar kiekvienas galėjo matyti, kad tai buvo netiesa, o Stalinas, žinodamas Kalinino nusenimą, dar iškrėtė jam pokštą. Kai šis paprašė Tito jugoslaviškos cigaretės, tai Stalinas sušuko, kad neimtų, nes tai kapitalistiškos cigaretės. Sumišęs Kalininas drebančiais pirštais išmetė paimtą cigaretę, kas labai pralinksmino Staliną. Kiek vėliau Stalinas pakėlė tostą “mūsų prezidento” Kalinino garbei, tačiau savaime buvo aišku, tai buvo tik paprastas mandagumo pareiškimas tam, kuris jau seniai buvo tik didelį vardą turinti iškamša. Šiame platesniame ir daugiau oficialiame ratelyje Stalino dievinimas buvo dar daugiau pastebimas. Džilas dabar daro išvadą, kad Stalino garbinimas arba “asmenybės kultas”, kaip dabar tas vadinama, buvo Stalino artimųjų ratelio ir biurokratijos darbas kuriems buvo reikalingas toks vadas. Paverčiamas dievinama asmenybe, Stalinas pasidarė toks galingas, kad, laikui bėgant, jis nustojo kreipęs dėmesį į besikeičiančius reikalavimus ir pageidavimus tų, kurie jį taip išaugštino. Jo kraštas buvo alkanas, nualintas ir griuvėsiuose, tačiau jo armijos ar maršalai buvo apaugę taukais ir apsunkinti medaliais, girti vodka ir pergale, jau buvo prispaudę po savo batais pusę Europos. Stalinas buvo tvirtai įsitikinęs, kad netrukus nutremps ir kitą Europos pusę. Jis žinojo esąs žiauriausia ir pati despotiškiausia asmenybė visoje žmonijos istorijoje, tačiau tas jo nė kiek nejaudino. Stalinas buvo įsitikinęs, kad jis vykdo istorinius sprendimus. Stalinui sekės o juk pasisekimas pasaulyje yra tiesos kriterijas — teisingumo matas! Gi dėl sąžinės, tai ar ji iš viso egzistuoja? Ji neturėjo vietas Stalino filosofijoje, o dar mažiau jo veiksmuose. Galų gale, žmogus yra produktyvių jėgų gaminys!
Stalinas duodavo įkvėpimą poetams, orkestrai grodavo jo garbei kantatas, filosofai rašė knygas apie jo posakius, o kankiniai mirdavo šaukdami jo vardą. Dabar Stalinas buvo didžiausias nugalėtojas didžiausiame savo valstybės istorijos kare. Jis buvo absoliutus šeštosios pasaulio dalies valdovas, jo galybė, be jokių kliūčių, plėtėsi toliau.
Stalinas juodaudavo su savo pavaldiniais, vadindamas juos “draugais”, tačiau jis tai nedarė iš savo valdoviško dosnumo ar didžiadvasiškumo, o tik todėl, kad jam patikdavo nukopti žemyn iš savo Olimpo viršūnių, nes juk jis gyveno žmonių tarpe ir turėjo kartas nuo karto parodyti, kad individas be kolektyvo yra niekas.
Džilas buvo maloniai nustebintas, kai jį pakvietė vakarienės į Stalino vilą. Apie tai nežinojo tik Dr. Šubašič. Be Džilo, ten dalyvavo tik Jugoslavijos komunistiniai ministerial, o iš sovietų pusės — tik artimiausieji Stalino draugai: Malenkovas,
Bulganinas, Beria, sovietų generalinio štabo šefo pavaduotojas gen. Antonovas ir, žinoma, Molotovas. Beria buvęs, turbūt, pats mažiausio ūgio iš viso Stalino politbiuro, tačiau, stambokas, pažaliavusiai išblyškęs ir su minkštomis, drėgnomis rankomis. Jo keturkampė burna ir už pensne akinių išsivertę akys Džilui priminė Belgrado karališkosios policijos šefą Vujkovič, pasižymėjusį komunistiniais kankinimas.
(Bus daugiau)
