AKIMIRKA Į DR. J. GIRNIAUS KNYGĄ "TAUTA IR TAUTINĖ IŠTIKIMYBĖ"
ANT. DIRŽYS
Kodėl turim būt lietuviais?
— tokį klausimą išgirdom iš kai kurių mūsų studentų tokiu laiku, kai žodžiai Lietuva, lietuvybe, lietuvis buvo, atrodo, aksiomos — dalykai tikri, savaime suprantami, nė aiškinimų nereikalingi.
Tiesa, matydami mūsų studentijos veiklą, jausdami daugelio studentų santykį su visu lietuvišku gyvenimu, pastebėdavom jų jaunuolišką nerimastį, net nepasitenkinimą sava tautine aplinkuma. Matėm, kad jie turi besiformuojančias pažiūras, kurios yra skirtingos nuo vyresnės lietuvių kartos. Bet ir tada vyresniesiems atrodė, kad čia tas skirtingumas yra ne kas kita, kaip aštresnis jaunuolių žvilgsnis ir dinamiškesnis jaunatvės idealizmas savoj aplinkumoj.
Ir ko iš jų — sąmoningos priaugančios kartos — nelaukėm, tai to klausimo, kuris jų tarpe yra jau iškilęs, yra išėjęs viešumon ir iš kurio mes matom kaikurių studentų akivaizdžią abejonę: — ar beverta būti lietuviu ?
Ši abejonė mūsų tautiniame gyvenime yra nelaukta, yra staigmena prilygstanti daugelio megatonų bombos apakinančiam žybtelėjimui. Tikriausia, daugis mūsų tą netikėtumą priėmėm jautriai su graudumu, su susirūpinimu, gal, net ir su nusiminimu. Ir va, šiame daugialypiame įspūdyje dr. J. Girnius yra pirmasis, kuris nedelsdamas, sakytum, paskubom atsiliepia į mūsų studentijoje blykstelėjusį netikėtumą su 300 puslapių knyga “Tauta ir tautinė ištikimybė.”
Jei mūsų studentijos tautinis abejingumas yra didelė staigmena, tai ir dr. Girniaus veiksminga reakcija yra solidi savo apimtimi. Mūsų sąlygose tai yra kapitalinė pastanga, pirmoj eilėj, pagelbėti tiesioginiai bepasimetantiems tautiniame kelyje studentams ir taip pat tai yra noras orientuoti šeimas, organizacijas, mokyklas nurodant jų vaidmenį tautiniame ugdyme.
Iš pačios knygos matyti, kad dr. Girnius telkė šiai knygai apščias ne tik protines bet taip pat jausmines galias ir todėl jo darbą reikia priimti kaip geriausį jo norą praturtinti lietuvių tautinę doktriną, pakelt lietuvių tautinę sąmonę
Tą gerąjį autoriaus norą gražiaiparėmė dr. kun. P. Celiešius tapdamas knygos mecenatu, o dr. Vytautas Vardys savo “Įvadiniu žodžiu” tapo kad ir nedidelės grupės užtat didelio darbo “foreman’u”. Tokia trijų daktarų talka vien išviršiniai yra imponuojanti ir, gal, jau vien dėlto “Tauta ir tautinė ištikimybė” mūsų viešajame gyvenime buvo priimta kaip atgaiva tvankiose ir dulkėtose dienose, kaip geras dvasinis produktas visiems lietuviams. Ji buvo užgirta visuotinai.
Bet visa tai, kas buvo tik ką pasakyta apie dr. Girniaus aktualią knygą, nepašalina pareigą vertinti knygą ir pasakyti tuos įspūdžius, kurie nebūtinai turi reikšti sutikimą, aprobavimą ir gyrimą viso to, kas ir kaip ten parašyta. Ypač šį. darbą negalima praleisti tylomis, kai jame kalbama apie pagrindinį dalyką mūsų gyvenime. Teisingai įvertinti savo tautą ir tautiškumą, išlukštenti tautos ir asmens santykį, tai juk didelė praplaiša į pažinimą savęs.
Tą pareigą jausdamas, noriu iškelt tik kai ką, kas man krito į akį krislu beskaitant dr. Girniaus knygą. Pirmas pagrindinis klausimas yra šis:
Kas yra tauta?
Į šį klausimą autorius atsako pačiais pirmaisiais savo knygos žodžiais ir, būtent, taip:
“Tauta paprastai nusakoma ‘prigimtine žmonių bendruomene” (17 pusl.).
Su šiuo tautos apibūdinimu galima sutikti, ypač, jei autorius pasisako už paprastą nusakymą ir nejieško sudėtingumo. Esminis dalykas šiame apibūdinime yra tai, kad tautai yra duodama prigimtiškumo savybė, o tai reiškia ne ką kitą, kaip žmogaus priklausymą savo tautai gimimo faktu Gimdami atsinešam savo tėvų, taigi, ir savo tautybę, ją paveldi m.
Bet čia yra būtina pastebėti, kad paveldėti, tai nėra tas pats, kas pasisavinti. žmogus paveldėdamas nei savo supratimu, nei savo valia nedalyvauja paveldėjimo procese. Tuo tarpu pasisavinime žmogus ir svarsto ir nusistato, čia yra jau proto ir valios sąveika.
Taigi, kai dr. Girnius, kad ir paprastai nusakydamas, apibūdina tautą kaip “prigimtinę žmonių bendruomenę,” tai čia nėra kitos išeities, kaip tik pripažinti, kad žmogus turi tautybę nuo savo gyvybės pradžios. Ir todėl kai autorius šį tautos apibūdinimą interpretuoja tolesniuose savo knygos puslapiuose ir gražiai sugretina: “Gimstant šeimoj, tuo pačiu gimstama ir tautoj” — tai iki šių žodžių jis yra ištikimas ir duotam savo tautos apibūdinimui ir jis čia samprotauja nuosekliai. Šis nuoseklus samprotavimas dr. Girnių lydi dar trupučiuką ir toliau, kai jis toj pačioj vietoj užsimoja pasakyti: “Ne vėliau sąmoningu apsisprendimu pasirenkama ta ar kita tauta, o nuo . ..” ir čia nebesinori tęsti jo žodžių, nes tolesni jo žodžiai kerta autorių vidujiniu prieštaravimu, kai jis sako “.. . o nuo sąmonės atbudimo augama savo tėvų tautoj ir esama jos nariu”. (37 p.).
Taigi, kad laiko atžvilgiu, “nuo prigimties” ir nuo "sąmonės atbudimo, nėra tie patys dalykai, nėra identiškas sąvokojimas. Dar aiškiau pasakysiu, augama savo šeimoj ir savo tautoj nuo pat žmogaus gyvybės pradžios, o tai nėra tas pats kas “nuo sąmonės pabudimo”, kas ateina gerokai vėliau.
Čia autorius pirmu žingsniu paslysta į vidujinį prieštaravimą bet tai dar ne viskas. Skaitydami tautos sąvokos ryškinimą toliau, randame 41 pusl. tokį dr. Girniaus tvirtinimą :
“Priklausomybė tautai yra faktinė ir kiekvienas pats asmeniškai sprendžia, kurios tautos nariu jis jaučiasi”.
Ir dabar prieš save turiu du dr. Girniaus tvirtinimus: 37 puslapyje— “Ne vėliau sąmoningu apsisprendimu pasirenkama ta ar kita tauta .. . ir 41 puslapyje — “...kiekvienas pats asmeniškai sprendžia, kurios tau tos nariu jis jaučiasi”.
Du autoriaus tvirtinimai, vos 4-ių puslapių tarpe, abu kalbantieji apie tą patį dalyką — priklausomumą tautai, o abu vienas kitam prieštaraujanti
Tai yra jau antras autoriaus paslydimas į vidujinį prieštaravimą ir visa bėda ta, kad tai dar ne viskas tuo pačiu klausimu.
Štai, 149 puslapyje skaitome: “Negalėdami paneigti nutautimo fakto, turime pripažinti, kad tautai, kaip dvasinei bendruomenei, priklausoma ne biologine kilme, o dvasiniu į tautą įaugimu, perimant jos kultūrą, šia prasme tautybė yra taip pat nebe paveldima, o perimam a, kaip apskritai kultūra”.
Kai jau dr. Girnius aiškiai tvirtina, kad tautybė nėra paveldima ir tuo jis yra įsitikinęs tikrai, tai šiuo faktu autoriaus tautos apibūdinime esmingiausias žodis “prigimtinė” liko tuščiaviduris žiedas be vaisiaus. O su tuo nebeliko nė tautos apibūdinimo, kurį autorius davė knygos pradžioj.
Šiuo atveju būdinga tai, kad pradžioje veikalo buvo duotas geras tautos apibūdinimas, viduryje to paties veikalo tas apibūdinimas buvo sugriautas, o gale veikalo nei anam, nei naujam tautos apibūdinimui nebuvo lemta atsirasti. Perskaitai kapitalinį veikalą apie tautą ir perskaitęs visvien atsirandi prieš klausimą: kas gi yra tauta?
O gaila, kad tokio atsakymo nėra tokioj knygoj, kaip “Tauta ir tautinė ištikimybė”.
Žmogus ir tauta
Dr. Girnius, kalbėdamas apie tautą, paliečia ir valstybę ir užuominomis nustato santykius žmogaus, tautos ir valstybės. Autorius stato klausimus, kas už ką yra augščiau. Ir atsako: tauta yra augščiau valstybės, o žmogus — augščiau tautos.
“Nieko žmogiško nėra augščiau už tautą, išskyrus patį žmogų, žmogus yra augščiau ir už tautą, nes jis vienas yra nelygstamos vertės savo dvasine asmenybe.”
Taip tvirtina autorius 63 psl. ir negalima suprasti, kodėl manoma, kad tokiu klausimo statymu prieinama prie reikalo — žmogaus ir tautos santykio — išaiškinimo.
Jei žmogus būtų lyginamas su gyvuliu ar žvėrių, aš suprasčiau iškėlimą žmogaus ant augščiausio pedestalo, kaip jau “nelygstamos vertybės”. Bet lyginant žmogų su tauta — taip pat žmonėmis ir duodant iš anksto generalinį ir besąlyginį “augščiau” žmogui prieš tautą, yra kažkas panašaus į moralinę korupciją, kuri yra žalinga abiem pusėm, ir žmogui ir tautai.
Mano supratimu, žmogus nėra nei augščiau tautos, nei žemiau jos. žmogus yra tautoj, lygiai kaip tauta yra valstybėj. Žmogus, būdamas tautoj, dvasine prasme, netampa kažkuo atskiru santykyje su savo tauta, jis nėra nė sudėtinė tautos dalis, o yra sulydytas su tauta abipusiu vienas kito įtakojimu, abipuse nauda. Ččia, man atrodo, kaip tik vieta paminėti paties dr. Girniaus gerą išsireiškimą: “Tauta kasdienis plebiscitas.” Bet jeigu tauta yra kasdienis plebiscitas, jei žmogaus ir tautos santykis yra patikrinamas, išlyginamas, keičiamas ar pataisomas automatiškai kasdien, tai klausimas, kas yra augščiau — žmogus ar tauta — yra ne tik bevietis ir beprasmis, bet yra vedantis į klaidingą tautos ir žmogaus santykio supratimą.
Mes esam turėję savo tautoj didelių asmenybių, taip pat turėjom didvyrių bet nė vienas jų nesikėlė augščiau savo tautos pats, nei mes juos taip vertinam, nė už didžiausius nuopelnus, kad jau jie yra augščiau net ir už tautą.
Kai iškyla tautoj didelė asmenybė: rašytojas, menininkas, mokslininkas, muzikas — jie visi pakelia ir tautos vertę. Su kylančiom atskirom tautos asmenybėm kyla į tą patį lygmenį ir pati tauta. Ir tikrai, nė įsivaizduot negalima tautoj didelės asmenybės, nepalenktos visos tautos naudai, kaip kad tauta niekam nepatarnauja tapti dideliu, vertingu ir garbingu jei pirmoj eilėj visa tai kas yra augšta, brangu ir kilnu, netarnauja pačiai tautai.
Tad, kaip gi galima kelti anoniminį žmogų augščiau ir už tautą? — O tą daro dr. Girnius.
Kiekvienas mūsų turime du pradus: gero ir pikto. Tik su gero viršijančiu pradu žmogus yra nelygstamoji vertybė. Žmogus, kuriame viršų ima pikto pradas, tėra žmogus tik iš išvaizdos. Tokiam yra statomi kalėjimai, kartuvės valstybėse, linčo teismai susidaro tautose, ir jau jokiu būdu toks žmogus neužsitarnauja “nelygstamos vertės” pripažinimo.
“Nacijos rangas.”
Nuo ruso Gesseno, per Lietuvos prof. St. Šalkauskį ir su pagelba dr. Girniaus Ameriką pasiekė naujas diegas — “nacijos rango” sąvoka.
“Nacija yra tauta, tapusi savo universaliai vertinga kūryba neatstojamu nariu pasaulio tautų šeimoj”.
(122 p.).
Taip aiškino Šalkauskis ankščiau Lietuvoj, tą patį kelia dr. Girnius dabar Amerikoj. Ir toliau jis sako:
“Kai nacionalizmas veda į provincinę izoliaciją ir pasitenkina tautinės individualybės išsaugojimu, tai patriotizmas rūpinasi savo tautos sijungimu į žmoniją nepakeičiamu jos nariu”. (122 p.).
Taip yra spyriuojama lietuvių tauta ryžtui į nacijos rangą ir esam mokomi atmest nacionalizmą ir šarvuotis patriotizmu.
Del šių Šalkauskio ir Girniaus cituotų žodžių galėtų būti daug kalbos, kad nurodžius, jog tai yra gražūs augšti debesėliai mėlynoj padangėj. Tegul jie ten ir lieka. Tik norisi pasakyt dėl paties sukurto “nacijos rango” — dalyko tikrai žemiško, gražaus, ko gero, dalyko tokio, kuriuo ne vienas gali susižavėt.
Su nacijos rangu, nori nenori, dr. Girnius kelia tautų rūšiavimo mintį. Tauta su nacijos rangu — yra pirmaeilė, ar neatstojamoji tauta. Tautai be “rango” lemta slysti į antraeilės, o gal ir, dievažin, kurios eilės tautą. Čia nacijos rangas automatiškai priminė man taip neseniai skaitytą straipsnį, amerikoniškame žurnale, apie New Yorko Metropolitan operą. Šitame straipsnyje buvo minimos ir kitos pasaulio operos ir, žinoma, čia buvo užeita ant “pirmaeilių ir antraeilių” operų minties. Bet čia taip pat tuojau buvo prisimintas didysis mūsų laikų muzikas-dirigentas Arturo Toscanini, kuris yra pasakęs: “antraeilių operų pasaulyje nėra. Jos visos yra pirmaeilės”.
Rodos, nesunku perkelti šiuos Toscanini aukso žodžius į pasaulio tautų koncertą ir pasakyt, kad ir tautos — yra visos pirmaeilės.
Ir tautų tarpe neprivalo būti rūšiavimų laipsniais. Rodos, tas taip aišku, kad nereikėtų nė tautų rango.
Nacijos rango mintį, dr. Girniaus keliamą dabar čia, laikau alkana mintimi mūsų laikams iš esmės. Bet toji mintis ir žodine prasme veda, tiesiog, į nesusipratimą. Juk Girnius giriamai kelia patriotizmą, baiminasi pats ir kitus tuo pačiu nuteikia prieš nacionalizmą, ir, pagaliau, su pasiūlymu “nacijos rango” netikėtai propaguoja . . . nacizmą.
o o O o o
Pasakiau įsakmiai, ko knygoj “Tauta ir tautinė ištikimybė” trūksta ir taip pat paminėjau tik du dalykus, dėl kurių su autoriaus galvojimu, mano supratimu, sutikti negalima.
Baigdamas šį dėmesį dr. Girniaus gerų norų knygai, dar grįžtu prie pagrindinio dalyko, prie tautos ir tautiškumo.
Dr. Girnius tautą laiko žmogaus sąmonės padaru. Jis sako, kad tautiškumas nėra paveldimas, o perimamas.
Ši jo pažiūra yra visai tapatinga su dr. V. Vardžio supratimu, išdėstytu Lietuvių Enciklopedijoj aiškinant žodį ‘nacionalizmas’. čia yra tvirtinama: “Tautiečiais negimstame, bet tampame.” Toliau sakoma — “Tautybė, kitaip tariant, atsiranda ne per gimimą, bet per ugdymą.”
Tokia abiejų daktarų pažiūra yra sociologiškiai-filosofinė ir jai atiduoti visus tautos ir tautiškumo sąvokų išaiškinimo kreditus — būtų didelis mūsų pačių sąmonės neapdairumas.
Dr. Girnius sąvokoms ‘tauta’, ‘Lietuva’, ‘lietuvis’ teduoda vietą žmogaus sąmonėj, lyg manydamas, kad sąmonė yra pirmutinis ir paskutinis dalykas, arba pradžia ir galas. Iš to yra gaunamas įspūdis, kad tautą pagimdė sąmonė, taigi ji -— ir tik ji — yra suverene valdytoja tautą išlaikyt arba užtikrint tautai istorinį tęstinumą.
Žmogaus sąmonė yra didelis dalykas ir labai svarbus. Bet reikia neužmiršti, kad žmogaus sąmonė yra tik dalis jo visos psichės. Ir tai yra, palyginamai, mažoji dalis, ją lyginant su žmogaus pasąmone, ta neišmatuojama žmogaus dvasine erdve.
Tautos šaknys glūdi kaip tik pasąmonėj ir tautiškumo psichiniai modeliai, kuo viena tauta skiriasi nuo kitos, randasi taip pat pasąmoninėj erdvėj. Tad sąmonė ne gimdo tautą ir tautiškumą, o juos tik išaiškina, išryškina ir sąmonės galioje yra tautą ar tautiškumą kultivuot, ūgdyt.
Psichologas dr. C.G. Jung tvirtina, kad psichė gimsta ne kaip tabula rasa bet ji, kaip ir kūnas, iš anksto yra apspręsta. Tai esą, ryšku kiekviename žmogaus poelgyje, kai jis šį ar tą daro vienaip, o ne kitaip.
Taip pat, jis sako, kad dar prieš sąmonės atsiradimą žmogaus psichė turi mitus, kurie nėra sąmonės padarinys, ar filosofinė spekuliacija, bet jie glūdi žmogaus pasąmonėj. Tie mitai, jų tarpe, taip vadinamieji, kolektyviniai mitai, yra paveldimi. Tai esanti tokia pat psichinė realybė, kaip yra realūs apčiuopiami daiktai.
Čia iš savo pusės, noriu pridėt, kad mūsų pasąmonėj esančių mitų tarpe yra mūsų ‘tautos’, ‘Lietuvos’ ir ‘lietuvio’ mitas, taigi mūsų tautiškumo pradmenys yra gilioj mūsų pasąmonėj, siekiantieji giliausi ir pastoviausi psichės šaltinį — instinktą. Ir kai mūsų psichė yra taip pat paveldima, kaip kūnas paveldi žymes ir ypatumus, tai ir mūsų tautiškumą mes pirmoj eilėj paveldlm.
Turėjimas mūsų supratime pilnos žmogaus dvasinės pusės — su sąmone ir pasąmone — įgalina įžvelgti mūsų turimas gilias tautines šaknis, siekiančias mūsų senelius, prosenelius, gilią ir giliausią savo tautos praeitį. Su tomis šaknimis, kaip realybe, taip pat turime skaitytis, jei norm eit išmintingu keliu.
Tad, dr. Girniaus priėjimas prie ‘tautos’ sąvokos aiškinimo vien so-ciologiniu-filosofiniu keliu yra ir paviršutinis ir klaidingas, žinoma, ir nenaudingas.
Dr. Girnius mato dabar mūsų išeivijoj nutautėjimo faktą ir jam priduoda tiek reikšmės, kad iš to kuria net atitinkamą tautos sąvokos supratimą, sakytum, kuria realią, natūralią pažiūrą apie tautą.
Čia dr. Girnius pergreit pasiduoda vienpusiškam įspūdžiui.
Taip, tikrai yra bėglių nuo savo tautos dabartinėj mūsų išeivijoj. Jie šen ir ten atitrūksta patylom, sakytum, vogčiom ir, tarkim, kad tai jau yra nutautėjimas.
Bet, taip pat yra ir nenutautėjimo. Taip pat toj pačioj tautinėj išeivijoj yra triukšminga rezistencija. Taip pat yra tautinės aspiracijos, reali jėga einanti iš augščiau minėtų gilių tautinių šaknų. Tautinės bendruomenės, bažnytinės parapijos, mokyklos, spauda ir aibė organizacijų yra taip pat realybė.
Kaip Amerikos didmieščių bomų ištisos gatvės nesugriauna žmogaus kilnios paskirties, taip lygiai tautos prigimtiškumo negali sugriauti nutautėjimo faktas svetur.
Kai mes giedam: “Lietuviais esame mes gimę, lietuviais turime ir būt” — tie žodžiai nėra vien dirbtina propaganda, jie nėra tušti. Tie žodžiai yra tikroji tiesa, kad tautiečiais mes gimstame.
