Šaulė Tremtyje
LIETUVIŲ LIAUDIES DAINOS
Vai tu sakai, sakalėli,
Tu augštai lakioji.
Vai tu sakai, paukštužėli
Naujienas nešioji.
Tu nulėk už jūrių marių,
Už augštų kalnelių,
Tu ten rasi linksmą šalį
Lietuvos žemelę.
Lietuva yra vadinama dainų šalis. Tur būt nėra kitos tokios tautos pasaulyje, kuri taip mylėtų dainą ir tiek daug būtų jų sukūrusi, kaip lietuviu tauta.Lietuvio siela neatskiriamai suaugusi su daina. Dainuodamas jis guldavo, dainuodamas keldavo. Su daina pradėdavo darbą, su daina jį baigdavo. Ir anais laimingais laisvos Lietuvos laikais tiek kaimuose, tiek ir miesteliuose visur skambėjo gražios, melodingos lietuviškos dainos. O kokios jos mielos ir artimos lietuvio sielai! Gal dėl to, kad jas sukūrė ne poetai ir ne dainiai, o pati liaudis, savo širdį ir jausmus į jas įliedama. Ir taip jos iš lūpų į lūpas iš kartos į kartą pereidamos užsiliko iki mūsų laikų.
Šiose dainose tartum veidrodyje atsispindi gyva visada jauna, nesenstanti lietuvių tautos dvasia. Iš dainų mes matome, kaip senovėje lietuviai mylėjo savo tėvynę, kaip gynė jos garbę ir kaip sielojosi jos reikalais. Tėvynės reikalus jie statė augščiau visų kitų-Iš dainų taip pat matome, kaip skaudžiai lietuvis išgyveno caro priespaudos laikus, o taip pat kaip augštai seniau lietuvių tautoje stovėjo dorovinis jausmas. Panagrinėkime, kad ir šios paprastos dainelės žodžius:
Laikas sese, tau
Į darželį jau.
Jau pavasaris atvyko
Žemėj pašalo neliko
Tik greičiau, greičiau!
Lyseles daryk,
Rūteles sodyk,
Kad išaugtų, išbujotų
Žiemą vasarą žaliuotų,
Viešaties prašyk!
O kai ims žaliuot,
Lapai garbanuot—
Vasarėlę, o ne kartą
Širdį liūdną ar nubartų
Rūtelė ramins.
O kai pražydės,
Lapai geltonės
Ateis mielas rudenėlis
Jaunas, doras bernužėlis
Pas tave atjos.
Įsigilinę į šios dainelės žodžius matome, kad artėjant pavasariui, kuris Lietuvoje nepaprastai gražus, prasidėdavo ir lietuvaičių rūpesčiai. Palangėje esamojo darželio gražus sutvarkymas lietuvaitei buvo labai svarbus, čia ji savo visą jautrią sielą sudėdavo. Darželiu ji didžiuodavosi, jį mylėjo. Kiekvienoje gėlelėje, kiekviename žiedelyje ji įžvelgdavo Augščiausio-jo Tvėrėjo galią, jį pamaldžiai garbino, jam dėkojo, maldavo jo pagalbos savo reikaluose.
Didžiam sielvartui užėjus, kada lietuvaitė ko ilgėjosi, ar kentėjo ji bėgdavo ne kitur, bet į savo numylėtą, savo rankomis išravėtą gražiai sutvarkytą darželį.Čia ji kalbėdavosi su gėlėmis ir joms išpasakodavo savo rūpestį, išliedavo savo sielos skausmą. Čia ji rasdavo ir savo širdžiai paguodą. Rudeniui atėjus ji laukdavo to išsvajoto sapnuose išsapnuoto jauno bernelio artojėlio ant bėro žirgelio pas ją atjojant. Ne turtuolio ji ilgėjosi, laukė, ne kokio herojaus, bet jauno, doro, nes tik tokį savo svajonėse matė, tokio ilgėjosi ir už tokio ištekėti norėjo.
Šaulė
(bus daugiau)
Toronto Putvio šaulių Kuopos nariai įsipareigojo rinkti lietuvių liaudies dainas, kad jos kartu su mirštančiais senesnės kartos atstovais nenueitų į kapus, bet ilgai išliktų mūsų tarpe.LIETUVIŲ LIAUDIES DAINOS
(Tęsinys)
Lietuviai visais laikais buvo labai prisirišę prie savo krašto ir jį labai mylėjo. Tą tėvynės meilę labai gražiai pavaizduoja, kad ir ši dainelė:
Vai lėkė lėkė gulbių pulkelis
Tėvynę ginti žadin brolelius.
Tėvelis senas, brolelis mažas
Reikės mažutėliui broleliui joti.
Viena seselė žirgą balnojo
Antra seselė broleli rengė,
O ši trečioji, ši jauniausioji
Vartus atkėlė ir palydėjo.
Oi broli, broli, broleli mano
Ar tu pavysi raitųjų pulkelį?
Pavyt pavysiu, gyte dagysiu
Tiktai nežinau ar aš sugrįšiu.
Laukė seselės trejus metelius
Ir nesulaukė savo brolelio.
Iš šios dainelės matome kokia didelė auka buvo daroma tėvynės laisvei ginti, kad vienintelį, dar visiškai jauną, taip mylimą brolį išleidžia į karą iš kurio jis jau nebegrįžta.
Iš istorijos žinome lietuvių karingumą, ką labai ryškiai parodo ir ši dainelė:
Oi broli, broli, broleli mano
Kai išjosi, ar parjosi?
Į Vilnių nujosiu, karalium pastosiu
Visą vaiską muštravosiu.
Vilniaus miestelis gražiai brukavotas
Ašarėlėm išmazgotas.
Dūzgia kulkelės, kaip sode bitelės,
Krinta vaiskas, kaip miglelė.
Devynios kulkos pro mano galvelę,
O dešimta per širdelę.
Ši dainelė pavaizduoja tvirtą, drąsų, karingai nusiteikusį jaunuolį svajojantį išvaduoti mielą, brangią sostinę Vilnių ir ten, kaip nusipelnęs karys vadovauti pulkams, bet pakirstas kovoj į pat širdį — žūsta. Teisingai išreikšta mintis “Vilniaus miestelis ašarėlėm išmazgotas”. Visais laikais ten daug ašarų išlieta, daug vargo pakelta ir dabar dar kenčiama po sunkia okupanto priespauda.
O kaip skaudžiai caro laikais mūsų broliai pergyvendavo turėdami atlikti karo prievolę okupantui rusui, gerai pavaizduoja, kad ir šios dainelės žodžiai:
Vežė tėvas sūnų, šalia pasodinęs,
Verkė sūnus tėvą meiliai apkabinęs.
Oi, jojoi Dievuliau, Dievulėliau šventas
Už ką pakovojai, gal aš buvau vertas?
Neklausiau tėvelio, anei motinėlės,
Neklausiau pamokslo šventos bažnytėlės.
Neverki sūneli, neliek ašarėlių,
Užtekės saulutė ir ant žalnierėlių.
Čia matom, kaip jaunuolis pašauktas atlikti karinę prievolę okupantui, primeta sau kaip bausmę už jo neklusnumą Dievui ir savo tėveliui. Nemažiau ir tėvui skaudėdavo širdį išleidžiant sūnų į vargą, bet jis kiek galėdamas jį guodžia, ramina, kad užtekės saulutė ir ant žalnierėlių. Tačiau dažniausiai tamsūs debesys slėgė mūsų žemę, kantriai kentėjo mūsų žmonės nuo okupanto, sunku buvo svetimam ponui vergauti, bei į svetimą kariuomenę stoti. Daugelis lietuvių vengdami rusų kariuomenės net į J. A. V-bes atbėgo. Charakteringa ir ši anų laikų raudos formos liaudies daina.
Oi ant dvaro ant žaliojo
Po drūtuoju ąžuolėliu
Ten stovėjo motinėlė
Rankas laužė, ašarojo.
Oi sūneli, raituonėli,
Ko pavirtai ąžuolėliu?
Ko pavirtai ąžuolėliu,
O žirgelis šiauriu vėju,
O balnelis akmenėliu?
O balnelis akmenėliu,
Kančiukėlis žilvitėliu!
Oi močiute, oi širdele
Pabijojau karan joti,
Tai pavirtau ąžuolėliu,
O žirgelis šiauriu vėju.
O balnelis akmenėliu,
Kančiukėlis žilvitėliu.
Nemaža išvargino mūsų tautą ir anų laikų baudžiava, nemaža ir liūdnų dainų iš jos pasiliko.
Ko saulyte vėlai teki
Kur slepiesi taip ilgai?
Už aukštųjų kalnužėlių
Vargdienėlius šildinau.
Kas jie toki, ką dainuoja
Be saulytės vakare?
Tai jie visi vargo žmonės
Žiaurių ponų skriaudžiami.
Kuria ugnį, šildo orą
Šluosto ašaras gailias,
Kremta kietą pelų duoną
Šaltinėliuos mirkytą.
Ši dainelė parodo, kad lietuvis ir nešdamas sunkią baudžiavos naštą, kęsdamas skurdą, badą vis tiek nepalūžta ramindamas savo sielą daina.
O kaip skaudu, kad ir dabar mūsų sesės, broliai lietuviai pasilikę tėvynėje turi nešti dar žiauresnę ruso komunisto vergijos naštą. Jų dalia sunkesnė dar ir dėlto, kad okupantas neleidžia dainuoti patrijotines dainas, kad negali savo visą sielos liūdesį dainoje išlieti.
Lietuvių liaudies dainos yra didelis mūsų tautos turtas, tuo labiau, kad čia tremtyje niekas panašių nesukurs. Šaulių pareiga tarnauti savajai tautai. Taigi pasistenkime sesės, broliai rinkti liaudies dainas, jas užrašydami, arba į plokšteles įdainuodami. Tuo pasitarnausime tautai ir kartu savo šaulišką pareigą atliksime.
Dainuokime:Ateina rudens - žiemos laikas. Daugiau bursimės, daugiau susirinkimų, vakarojimų turėsime. Pradėkime ir baikime darbą daina. Daina mus sujungia, kelia mūsų sielą, gaivina ir žadina patrijotinius jausmus mumyse ir mūsų dainos besiklausančiuose.
Kur tik šaulė - šaulys,
Kuopa ar tik būrys—
Teskamba ten daina
Džiaugsminga ir laisva!.. .
Šaulė
