ATSARGINĖ TĖVYNĖ BRITŲ HONDŪRE
V. JONIKAS
DALYKAS IŠ ESMĖS
Prof. K. Pakštas per savo atsarginės tėvynės idėją parodė mums patį tikriausią tautybės išlaikymo ir dvasinės pergalės kelią. Pasitraukti iš miestų troškinančios grėsmės į gaivingą gamtos globą, atsistoti ir įsitvirtinti sodybose ir kaimynijose savo tautiečių tarpe, savo gyvenimo būde, savo kalboje, savo siekiuose. Tai šūkis, jautriai nuaidėjęs mūsų sielų slaptybėse. Nuosava žemė žmogui duoda svarbiausias išlikimo sąlygas: maistą, pastogę ir veiklumą.
Lietuvių tauta gyva išliko tik per savo nenugalimą prisirišimą prie žemės. Kol esi ant savo žemės atsistojęs, tol esi saugus ir drąsus ir nenumarinamas badu. Be žemės esi klajūnas, priklausąs nuo kito malonės, galios ir valios. Tik prisiminkime, kas atsitiko, kai okupantai mūsų tautą atjungė nuo žemės—tokios tragedijos dar nebuvo visoje tūkstantmetėje mūsų tautos istorijoje. Susigriebkime ir gelbėkimės nors tie dabar, kurie dar galime. Jei prof. K. Pakštas mums broliškai patarė, jei tėviškai rūpinosi, jieškojo ir atrado tai idėjai palankų kraštą, nebūkime išdykėliai vaikai. Niekados visi ir iš visur ten nesueisime, bet bus gera ir naudinga, ir garbinga, jei nors dalis tėvynės ilgesio sugeltų širdžių sieksime per save mūsų tautai tėviškės. Jėgos tam turime pakankamai.
AR VERTA BIJOTI?
Mūsų dvasinis ir medžiaginis pajėgumas, lyginant proporcingai mūsų skaičių, yra milžiniškas. Niekas iš mūsų skaičiui lygių neturi tiek periodinės spaudos, tiek originalios literatūros, tokios švietimo sistemos, tokio polėkio mokslui ir sportui, tiek uždirbto ir kruopščiai sukaupto pinigo, kaip mes. Reikia tik daugiau tautiškai pilietiškos dvasios, daugiau partizaniškos drąsos kovai už išlikimą. Gal tos paminėtos mūsų savybės ir skatina anglus siūlyti mums žemę Britų Hondūre, nes jie žino, kad lietuvį pastatęs ant žemės jo pilnoje iniciatyvoje, daugiau jo nebeatplėši. Mūsų geras ūkininko vardas yra jiems ir kitiems žinomas per nepriklausomybės laikus, per tremties stovyklų gyvenimą ir patvirtintas dabartiniu darbu ir prestižu tautose. Jie žino, kad jei lietuvis stosis ant žemės, tai ta žemė žydės. Man pačiam teko apžvelgti Britų Hondūro žemes ir žmones ir įsitikinau, kad mūsų žmogus tenai laimėtų, nes jis yra ir veiklesnis už vietinius ir išradingesnis už menonitus, kurie šiaurinėje to krašto dalyje palengva kuriasi. Lietuviai, kurie rinksis savistovų ūkininko — kūrėjo gyvenimą ir norės ten vykti bus vienos nuotaikos apjungti, vieno tikslo vedami, todėl daug tarpusavio nesklandumo nereikia tikėtis. Tikslas— per savo darbą į tautinę garbę. Įstatymas— tautinės gyvybės geismas.
GEROS GALIMYBĖS
Valdžia duoda žemės pigiai ir nuosavybei grupiniam kūrimuisi, bet su sąlyga, kad ją kultivuosi, darysi ją nešančią bent kokią ūkišką naudą. Plačios perspektyvos pieno, pieno produktų ir mėsos gamyboje. Taipgi daug galimybių sodams, kaikur bitynams ir javams. Trobesius galima nebrangiai statyti, net ir mūrinius, panaudojant vietinę techniką ir jėgą. Mūro statybai medžiagos neišbaigiami kiekiai. Pirmas sodybas įkūrus, galėtų ir senesnio amžiaus žmonės vykti ir gyventi, įsijungdami į bendrą veiklą. Galimos ir valdiškos tarnybos agronomijos ar pramonės srityse. Reikalinga ir gydytojų ar veterinarų. Nežiūrint savo tikrosios profesijos ar polinkio, reikia imti žemę ir kurtis, o tada tapus tikru krašto gyventoju, galima siekti darbo ir savo kolonijos ir bendroje krašto administracijoje. Lietuviams reikėtų perkelti ten bent vieną stipresnę spaustuvęir gerą laikraštį. Kultūrinė ir religinė laisvė tenai nevaržoma, bet angliškai reikia šiek tiek mokėti. Menonitai kalba ir mokosi savo kalba, o reikalus su valdžia tvarko per savo rinktus įgaliotinius, kad negaišintų laiko nei savo tautybės. Svarbiausia, kad jie būdami europiečių kilmės, net nuo Olandijos, tame klimate jaučiasi gerai ir jų šeimos turi po kelis vaikus.
Vasaros karščiai nesiekia augščiau New Yorko temperatūros, o vakarais atvėsta prieš vidurnaktį, miegant reikia net antklodžių. Vasaros vakarais laukai kvepia, o pavasarį žydėjimo metu, ten turėtų būti nuostabiai gražu. Tai yra taipgi svarbi sąlyga tautos dvasinei sveikatai klestėti.
PIRMI ŽINGSNIAI
Žemė ten daugumoje derlinga, bet nereikia bijoti ir nederlingo gabalo, jei grupiniai imant pasitaikytų. Žemė visada turi savo vertę, galima jai pritaikyti kitokią paskirtį. Jei atsirastų savanorių, kad galėtumėm paimti nors 10 vienetų po 100 akrų už maždaug 300 dol. už vienetą (100 akrų), tai būtų galima greit pradėti vieno kaimo statybą. Planas jau laukia.
Klausimas ne kainoje, bet žmonėse, ar yra daug tokių, kuriems savo žemė, savo sodyba ir savo darbas joje kvepia? Pradėti mažesniu mastu leidžia išvengti rizikos, pradėti mažesniu būriu bus lengviau susiklausyti ir išvengti darbo nesklandumų. Pradžioje reikės talkos, kad skirtingų sugebėjimų žmonės savo būsimiems kaimynams padėtų, kol sodybos atsistos. Tada jau kiekvienas pagal savo iniciatyvą veiks, kad visiems būtų gera ir naudinga. Geriausia, jei atskirų vietovių ar kraštų lietuviai susitartų po mažesnę grupę ir kurtųsi Britų Hondūre savuose kaimuose. Prof. K. Pakštas mano, kad reikėtų visiems rinktis Toledo apskrityje, nes ten daugiau erdvės ir prie jūros. Jis duotų platesnes žinias tokioms grupėms, kurios ištikro idėją remia. Reikalas kurtis ten yra jautresnis tiems, kurie pakliuvo į mažas lietuvių bendruomenes nutolusiuose nuo J.A.V. kraštuose arba kurie ilgisi savistovaus ir visuomeniškai lietuviško gyvenimo. Yra daug mūsų, kurie visas grįžimo viltis prarado ir nori, nors truputį vėliau pradėti žmogaus vertą gyvenimą. Britų Hondūras yra Centrinėje Amerikoje iš šiaurės prie Meksikos, iš vakarų prie Guatemalos ir vakaruose skalaujamas Karibų jūros. Pasiekiamas lėktuvais, laivais ar net ir autovežimiais per Meksikos žemę. Belize yra pagrindinis krašto miestas. Turtingesni lietuviai ten galėtų susidaryti progą prasmingos veiklos, mažiau turtingi prasigyventų ir pamiltų laisvę, neturtingi jaunieji patirtų nuotykių ir džiaugsmo, o visi bendrai padarytų, ko lietuviai dar nebandė. Vėl atgytų mumyse savo vertės pajautimas valstybinė, pilietinę drąsa ir visokia kūryba, kuriai įkvėpimo atsivertų tikros marios. Kodėl mums nepabandyti?
KARIO Redakcijos narys Vincas Jonikas (kairėje) su p. Kukučiu (deš.) ir vadovu Hondūre, dairosi kur mažiau krūmų ...
