JONAS KAROLIS KATKEVIČIUS
KARŲ SU ŠVEDAIS PABAIGA
DR. V. SRUOGIENĖ
Po Salaspilio laimėjimo Jonas Karolis gavo iš karaliaus didžiojo etmono buožę, o su ja ir labai didelę galią. Etmonai buvo skiriami iki gyvos galvos — tai buvo augščiausias urėdas Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje. Jisai buvo visų karo pajėgų vadas, savo žinioje turėjęs lauko arba kiemo etmoną, kuris vadovavo samdytiesiems kareiviams (algauninkams).
Katkus visoje savo didybėje
Katkevičius buvo gerai numatęs, kad 1605 m. laimėjimas, nors toks įspūdingas, karo su Švedija nepabaigs. Todėl jis tuoj rašė Žygimantui Vazai:
“Lieka toliau remti karą... kariuomenė jau netvirta, raiteliai pavargę, pėstininkai — vieni sužeisti, nukentėję, kiti veržiasi į anapus Dauguvos. Būtų man malonu žinoti, ar Jūsų Karališkoji Didenybe parems mane kare... ir man po tiek vargų miela būtų pasilsėti ... betgi gaila nustoti to, kas gali mums atnešti naudos ir garbės“.
Nežiūrint įspėjimų, karalius nepasirūpino sunaudoti laimėjimo vaisių. Laikas ėjo, kariuomenė vis vargo. Pagaliau netekusi kantrybės didelė dalis išbėgiojo. Katkevičius nebegalėjo atsiteisti skolininkams ir niekur nebegavo pinigų. Išalkę kariai pakėlė maištą ir traukė link Lietuvos Brastos, pakeliui plėsdami didžiojo kunigaikščio dvarus bei keldami nerimą visame krašte. Katkevičius veltui šaukėsi karaliaus, kuriam turėjo rūpėti Švedijos vainikas, bet tuo laiku Lenkijoje kaip tik užsimezgė Lenkijos didiko Zebžidovskio ir Lietuvos galiūno Jonušo Radvilos (Kristupo Perkūno sūnaus) maištas. Be to, Žygimantas jau buvo įsivėlęs į karą su Maskva.
Katkevičius, vėl didžiausios energijos įtempimu gavęs kiek kariuomenės iš Lietuvos, kaip liūtas puldavo švedus, kurie vėl pakėlė galvas. Bet karalius pasišaukė Katkevičių į Lenkiją maišto malšinti. Livonijoje liko Kristupas Radvila, Jonušo brolis. Šis irgi narsiai gynėsi.
1608 m. Jonas Karolis vėl pasirodo Livonijoje, vėl siaučia su šen bei ten surankiota kariuomene. Bet karalius su didele armija jau žygiavo į Maskvą. Katkevičius, nuskubėjęs jį pasitikti Vilniuje, aiškino apie būtiną reikalą stiprintis Livonijoje, nes švedai rimtai ruošėsi tolimesniam karui. Jis taip pat atkalbinėjo nuo karo su Maskva, prašė, maldavo, bet veltui: karalius buvo visiškoje jėzuitų įtakoje, kurie, pamatę, kad nepalenks į katalikybę protestantiškos Švedijos, kalbino Žygimantą Vazą užkariauti Maskvą ir ten įvesti katalikybę.
— Sunki mano tarnyba ir pakyrėjo man ji, verčiau mirti, negu taip begėdiškai iš karo lauko trauktis, — skundėsi etmonas.
Teko trauktis ir užleisti švedams visa, kas buvo laimėta.
Švedų karaliui Karoliui IX mirus, 1611 m. jo vietą užėmė jo sūnus, didis valdovas Gustavas Adolfas, pagarsėjęs 30 metų kare Vokietijoje (1618—38 m.). Jau švedai nebenorėjo ir kalbėti apie Žygimanto ar net jo sūnaus įsileidimą į sostą, bet ir Žygimantas atkakliai savo teisių reikalavo.
1617 m. Gustavas Adolfas įžengė į Livoniją. Viena Lietuva nepajėgė priešintis, Jonas Karolis buvo atšauktas į karą su Maskva. 1621 m. švedai vėl užėmė Rygą, l625 m. net Radvilų tvirtovę — Biržus ir permetė karo veiksmus į Lenkijai priklaususius Prūsus. O Lietuva, per tiek metų beveik viena kėlusi karo sunkumą, troško taikos. Lietuvos etmonas Kristupas Radvila be karaliaus ir lenkų žinios 1625 m. gegužės 30 d. pasirašė su švedais karo paliaubas, o po dviejų metų jas dar pratęsė. Lenkai tuo jo žygiu piktinosi, bet patys 1626 m. buvo priversti pasirašyti šešeriems metams karo paliaubas su švedais Altmarke (netoli Marienburgo). Šiaurės rytų Livonija su Ryga teko švedams. Kai kurie Baltijos uostai, jų tarpe ir Klaipėda, taip pat tam laikotarpiui perleisti Švedijai.
Taip tad Katkevičiaus laimėjimai, gausiai pralietas lietuvių kraujas ir išeikvoti Lietuvos ištekliai — nu-
JONAS KAROLIS KARIAUJA SU MASKVA
O Jonas Karolis tuo tarpu vargo Žygimanto Vazos užtrauktame kare su Maskva.
Maskvoje po Ivano Žiauriojo mirties (1584 m.) sostą perėmęs silpnaprotis sūnus Fiodoras buvo bajoro Boriso Godunovo globojamas, bet 1598 m. pastarajam mi-
Sofija Katkevičienė
rus, pats Godunovas vainikavosi caru. Tuo laiku Maskvos būklė buvo sunki: ištiko badas, žmonės nerimo, nelaimių kaltininku laikė Godunovą, kuris, kaip buvo sakoma, buvo nužudęs antrąjį Ivano Žiauriojo sūnų — Dimitrą.
Ir štai pas Sandomiro vaivadą Mnišeką pasirodė jaunas vyrukas, pasisakęs esąs tasai caraitis Dimitras, — išlikęs gyvas ir išsislapstęs. Juo susidomėta. Jėzuitų patariamas, Žygimantas Vaza jį priėmė privatinėje audiencijoje. Kai 1604 m. pavasarį tariamasis Dimitras perėjo į katalikybę ir pareiškė klusnumą popiežiui, karalius net be seimo žinios parėmė jį ir leido rinktis savanorius. Susitarta, kad jeigu Dimitrui pavyks užimti Maskvos caro sostą, bus padaryta bažnyčios unija, grąžintas Smolenskas Lietuvai, o Sieverskas Lenkijai. Žygimantas, be to, tikėjosi Maskvai padedant sumušti švedus.
Dauguma Lietuvos ponų, jų tarpe ir Jonas Karolis Katkevičius, karštai atkalbinėjo karalių nuo šio pavojingo žaidimo su Maskva, ypač karo paliaubų metu, nes karo pavojus betarpiškai grėstų Lietuvai. Bet karalius protingų patarimų nepaisė.
Tuo tarpu Dimitras su lietuvių ir lenkų savanoriais traukė į Maskvą. Jo laimei Godunovas staiga mirė ir 1605 m. birželio mėn. 20 d. Dimitras triumfališkai įžygiavo į Maskvą, o netrukus vainikavosi carų vainiku.
Betgi vakarietiški Dimitro papročiai ir bičiulystė su lenkais bei jėzuitais, o taip pat svetimos įgulos sauvaliavimai, rusus sukėlė prieš naująjį valdovą: net ir metams nesuėjus nuo jo vainikavimosi Dimitras buvo nužudytas. Caru pasiskelbė Vosylius Šuiskis. Prasidėjo didžioji suirutė Maskvos valstybėje.
Kai 1609 m. Šuiskis padarė sutartį su švedais, Žygimantas Vaza paskelbė Maskvai karą. Jo tikslai buvo aiškūs: gauti sau caro vainiką, rusus padaryti katalikais, su jų pagalba nukariauti švedus ir įkurti Lietuvoje bei Lenkijoje stiprią paveldimą monarchiją.
Ir vėl Lietuvos didikai atkalbinėjo karalių nuo rizikingo žygio, bet 1609 m. seimas nutarė pradėti karą su Maskva. Lietuvos kariuomenė kanclerio Leono Sapiegos vadovaujama pasiekė Smolenską ir per 2 metus laikė jį apgulus, kol jis pasidavė lietuviams. Sumušti maskvėnai sutiko priimti savo caru Žygimanto sūnų Vladislovą, o pašalintąjį Šuiskį atidavė lenkams. Lenkijos etmonas Žolkievskis su lenkų ir lietuvių kariuomenėmis įžengė į Kremlių ir iš ten naujojo valdovo vardu valdė Maskvą.
Maskvos valstybėje tuo tarpu prasidėjo didelis patriotinis sąjūdis, liaudis reikalavo naujo caro — ruso ir stačiatikio. Sukilimas prieš okupantus plito ir stiprėjo.
Kai padėtis pasidarė kritiška, Žygimantas Vaza kariauti su sukilusiais maskvėnais pavedė Jonui Karoliui Katkevičiui, šis priešinosi, atkalbinėjo karalių nuo karo, rašė jam:
“Ten, kur tik visi trokšta ramaus ir laimingo gyvenimo, kur mažiausias debesėlis visus gąsdina, kur
ŽYGIMANTAS VAZA,
1588-1632 Didysis Lietuvos kunigaikštis ir Lenkijos karalius
daugiau noro sauvaliauti, negu būti atspariems ir tauriems, ten geriau kertėje tupėti, negu pakėlus būres pasileisti, o pirmam nepalankiam vėjui papūtus sugrįžti. Tegu sau kiti kariauja, mes sėdėkime ramiai”.
Bet jokie atkalbinėjimai nepadėjo ir Katkevičius, kaip drausmingas karys, turėjo žygiuoti į Rytus.
Kariuomenei buvo duotas įsakymas neskriausti gyventojų “elgtis kuožmoniškiausiai”, bet jau buvo tokie laikai, kad drausmė sunku buvo išlaikyti.
Lenkijos ir Lietuvos kariuomenių įgulai Kremliuje vadovavo Lietuvos lauko etmonas Gosievskis — netrukus jis buvo rusų apsuptas. Jį vaduoti atskubėjo Katkevičius. Bet jis turėjo vos 2.000 karių ir tie patys maištavo, nes karalius jiems algų nemokėjo. Kremliuje mirusio Lietuvos kariuomenės vado Petro Sapiegos
Katkaus karo žygis į Maskvą 1617 metais.
kariai Gosievskio neklausė, plėšė miestą ir apylinkes. Būklė nepaprastai sunki, ir Katkevičius su širdgėla rašė žmonai:
“Kareiviai taip spardosi, kad nekartą pagalvę ašaromis aplaistau, mąstydamas apie savo nelaimę”.
Apie metus jis desperatiškai laikėsi, nors pats turėjo skaudžių išgyvenimų: tuo laiku mirė jo vienintelis sūnus Jeronimas, o netrukus ir mylimoji žmona Sofija.
Sukilimas Maskvos valstybėje vis augo. Lenkų įgula Kremliuje negalėjo daugiau laikytis: “suvalgiusi visus katinus, visas žiurkes, diržus ir lavonus,” kapituliavo, bet kazokai, kuriems vadovavo Trubeckoj, juos išžudė. 1613 m. rusai išsirinko sau naują carą iš Romanovų giminės, Mykolą.
Kariuomenė kentėjo visai neaprūpinta. Kariai, grįžtantieji iš Maskvos ir Livonijos, bastėsi po visą Lietuvą, plėšikavo. Nukentėjo miestai, daug dvarų, bažnyčių apiplėšta. Seimai susirinkę tarėsi, kaip tą netvarką pašalinti.
Karalius tuo tarpu rūpinosi padaryti su Maskva taiką. Tada Katkevičius priešingai, negu seniau, jam rašė:
“Be kariuomenės vilioti priešą deryboms, tai yra tas pats, kas alkanam prašyti duonos iš to, kuris jos turi pilnus aruodus” ir, prikišęs, kad neklausė jo patarimų ir bėdoje nerėmė, su ironija siūlė savo vietoje paskirti Lisovskį, kuris, kaip maištininkas Livonijos kare, teismo sprendimu buvo tremiamas iš krašto, bet išsisukęs ir karaliaus remiamas, siautėjo Maskvos žemėje.
Maskvos sukilėliai apgulė Smolenską — vėl Katkevičiui buvo pavesta jį ginti.
Tokiomis sąlygomis 1617 m. pavasarį Žygimantas Vaza surinko kariuomenę ir siuntė sūnų Vladislovą link Maskvos gauti caro vainiko. Katkevičius turėjo labai sunkų uždavinį, nes nesantaika graužė vadovybę, kareiviai, vėl neatlyginti, maištavo.
Didysis etmonas Katkevičius visomis jėgomis stengėsi išlaikyti drausmę, jis elgėsi griežtai, nepaisydamas nė karališkojo autoriteto. Kartą žygio į Maskvą metu jis aštriais žodžiais papeikė karalaičio Vladislovo savarankišką pasielgimą neatsiklausiant vyriausiojo vado. Karalaitis jam labai nužemintai atsakė ir be prieštaravimų pasidavė etmono valiai.
Tačiau jokios pastangos nepadėjo, apgultoji Maskva nepasidavė. Žygimantas Vaza buvo priverstas pasirašyti su Maskva karo paliaubas.
JONAS KAROLIS KAUNASI SU TURKAIS
Karui su Maskva pasibaigus, Žygimanto užtrauktos nelaimės nesiliovė — Lietuva dar buvo priversta kariauti su Turkija.
Žygimanto padarytoji sąjunga su Vokietijos Habsburgais (1613 m.) sukėlė prieš Lenkiją turkus. Lenkams kariauti nesisekant, karalius vėl pasišaukė Katkevičių.
Nenorėjo senas vadas vykti iš Lietuvos, atvirai skundėsi, kad lenkai retai kada Lietuvai tepadėdavo, o kai jiems striuka, lietuviai vis turi kariauti... lenkai norį tik išnaikinti Lietuvos karius ir jos patriotus, kad
Lenkų įgula Kremliuje sudeda vėliavas ir ginklus pasiduodama rusams 1613 metais.
neliktų kas Lietuvą gina ir kad jie patys galėtų kaip tinkamai Lietuvoje šeimininkauti. Bet ir šį kartą jis įsakymo paklausė ir su Lietuvos kariuomene nužygiavo į tolimas Padnieprio stepes.
1620 m. gruodžio mėn. 5 d. Jonas Karolis rašė Lietuvos kancleriui Leonui Sapiegai:
“Iš Karūnos pulkų menka viltis, jie neturi pakankamai arklių, jų apranga menka; su Lietuvos kariuomene negali lygintis, nors Lietuva tokį galą žygiavo! Neturi ko ponai lenkai tyčiotis, nes Lietuva visus puošia.”
Klausydamasis karių būkštavimų dėl labai didelio turkų skaičiaus, stvėręs kardą jis sušuko;
— Štai šis juos suskaičiuos!
Katkevičius, apsikasęs ir įsitvirtinęs galingoje Chotino tvirtovėje prie Dniestro, atrėmė didžiausios turkų armijos spaudimą. Jo vardas, kaip nenugalimo vado, vėl toli nuskambėjo. Bet apgulimo metu jis susirgo ir 1621 m. rugsėjo mėn. 21 d. mirė.
Netrukus buvo padaryta taika. Lietuvos kariuomenė grįžo namo.
Prieš išvykdamas į šį savo paskutinį žygį, Katkevičius kaip tik buvo vedęs Ostrogo kunigaikštytę Oną — gal tikėjosi dar susilaukti įpėdinio. Nujausdamas nebegrįšiąs, uždėjo kertinį akmenį Kražių bažnyčiai ir vienuolynui ir parašė testamentą: visus savo turtus paliko vienintelei dukteriai, ištekėjusiai už Jono Stanislovo Sapiegos, kanclerio sūnaus, ir liepė save palai-
Lenkų raiteliai: jietininkas-lanceris ir sunkusis-šarvuo-tininkas, Katkaus armijoje 17 amž. pradžioje.
doti Kretingos bažnyčioje greta pirmosios žmonos Sofijos. Bet antroji jo žmona paliko jo palaikus ilsėtis savo tėviškėje, Valuinės Ostroge.
Kretingos bažnyčia iki paskutiniojo karo buvo pagarbiai išsaugojusi jo ir Sofijos portretus. Žmonių kalboje Katkaus vardas taip pat tebebuvo gyvas.
Katkevičiai žmoniškai elgėsi su savo valstiečiais ir buvo labai jų mėgiami. Pirmoji Katkaus žmona Sofija savo testamente rašė apie savo tarnaites:
“Kai išleisdavau jas už vyro, kiekvienai duodavau pagal jos nuopelnus po du, po tris, po penkis šimtus auksinų, o menkesnioms po šimtą, dabar jas visas pavedu Jūsų malonei. O tos našlaitės, kurios neturi kur pasidėti, ar svetimtautės, tebūnie atiduotos pas kokias turtingas ponias.”
Ona, Ostrogo kunigaikštytė, likusi našlė, testamentu užrašė savo tarnams 40 kaimų naudoti iki jų gyvos galvos.
Liaudis ilgai dainavo, minėdama Katkevičiaus žygius:
Žirge, žirgeli, tu juodbėrėli,
Kur tu padėjai mūsų brolelį?
Aš jį palikau Kirkolmo miestely,
Kuršių miestely, svetimoj šalelėj ...
arba:
Ir ateina žuvėdų pulkas,
žuvėdų pulks narsiųjų,
Kaip ant plečiaus sustojom,
visus žuvėdus iškapojom,
Mūsų Katkus labai drūtas,
tikras buvo karaliukas.*)
*) Prof. M. Biržiška, Dainų literatūros vadovėlis.
Turkų kariai Katkaus karų laikais.
Į JAV LIETUVIUS ČIURLIONIO ANSAMBLIO IR MUZIKO A. MIKULSKIO SUKAKTUVIŲ REIKALU
BRANGŪS TAUTIEČIAI Tarp pačių didžiųjų dvasinių turtų, kuriuos iš Tėvynės išsivežėme į platųjį pasaulį, yra lietuviška mūsų daina. Ji išaugo iš Tautos širdies, širdžiai daugiausia ir kalba. Lietuvis su daina gimsta, su ja ir toliau nebesiskiria — ir žaidžia, ir darbą dirba, liūdi ir džiaugiasi, myli ir vargsta, į karą žygiuoja ir į tremtį keliauja...
Šitaip tapome dainininkų tauta savo pačių dvasios paguodai ir svetimųjų pagarbai bei nuostabai.
Lietuviškos dainos kelią pasirinko ir mūsų Čiurlionio ansamblis. Gimęs Lietuvos sostinėje Vilniuje, jis surinko Lietuvos laukų ir lankų, kalnelių ir skardžių aidus ir juos per tremtį atsivežė čia, į laisvąją Ameriką. Jau penkiolika metų, kaip tais aidais ir patys čiurlioniečiai gyvena, ir mums apie mūsų Tėvynę kalba.
Su Čiurlionio ansambliu savo gyvenimą suliejo jo meno vadovas muzikas A. Mikulskis. Penkiolika metų jam atiduotų ir dešimt metų kitiems lietuviškiems chorams — štai pati gražioji, patrauklioji ir prasmingoji dvidešimt penkerių metų muziko Mikulskio gyvenimo dalis.
Krūvon šitie metai sudėti — tai šimtai ir tūkstančiai ar dešimtys tūkstančių įtempto darbo, rūpesčio, jaudinimosi ir pasididžiavimo valandų. Tai kietų pastangų ir didelio pasiaukojimo metai gimtosios šalies meilei, ilgesiui, grožiui ir garbei.
Todėl kviečiame abiejų Jubiliatų sukaktis visur reikšmingai ir prasmingai paminėti. Pačiame Clevelande Severance Hall rūmuose gegužės 15 d. įvyks jubiliejinis koncertas su Jubiliatų pagerbimo aktu. Nuo mūsų širdžių jautrumo turės priklausyti, kad šita lietuviško kultūrinio įvykio šventė praeitų su ta nuotaika, kurią turi sukurti visų mūsų gilaus dėkingumo ir teisingumo įvertinimo jausmai.
Bet vien to turėtų būti permaža. Iškilmės praeis, ir jų atsiminimus laikas ir gyvenimo srovė dildys. O jos turėtų palikti ką nors pastovesnio. Visų pirma tad sudarykime kūrybiniam Čiurlionio ansamlio darbui sąlygas. Ansamblis juk yra ne vieno Clevelando, bet visų JAV lietuvių vertybė. O jis neturi net vietos savo repeticijoms. Todėl antrasis mūsų prašymas: kiekvienas savo ištekliu, nors ir kukliu, risidėkime prie kultūrinių Čiurlionio ansamblio namų įsigijimo.
Ir dar: Jubiliatai yra verti leidinio — monografijos, vaizduojančios jų kūrybinį kelią, darbą, jų siekimus, sunkumus ir laimėjimus. Pagaliau išleiskime naujas plokšteles su ansamblio dainomis, palydimomis simfoninio orkestro, kad lietuviška daina pasklistų visa savo didybe ir grožiu. Ir čia reikia visų mūsų piniginės paramos.
Kreipiamės į visus, kurie tik jautrūs Tėvynės Lietuvos dainai. Gerai žinome, kad Čiurlionio ansamblis turi nemaža ir savo draugų bei bičiulių. Tegu šios sukaktys buna viena iš geriausių progų naujiems, konkretiems kultūriniams mūsų laimėjimams! Todėl ir atsiliepkime visi!
Visais su Čiurlionio Ansamblio sukaktimis susijusiais reikalais kreiptis į pirmininką šiuo adresu: Mr. Pijus J. Žiurys, 32180 Lake Road, Aron Lake, Ohio., o aukas prašome siųsti adresu: Mr. Jonas Chmieliauskas, 1401 Giddings Rd„ Cleveland 3, Ohio.
ČIURLIONIO ANSAMBLIO ir MUZIKO MIKULSKIO SUKAKTIMS MINĖTI KOMITETO vardu inž. chm. Pijus J. Žiurys, Komiteto pirmininkas
