ŽAIZDA PRIEŠ MŪŠĮ
1954m. 3
IŠ WARWICK DEEPING ROMANO “KITTY”
Kai senosios St. George giminės palikuonis Aleksas George vedė paprastą krautuvės mergaitę Kitty, jo motina, šaltų aristokratinių papročių moteris, ėmė stengtis, kad šitos vedybos būtų paskelbtos negaliojančiomis. Kai sūnus, vos kelias dienas pabuvęs namie, vėl išvyko į frontą —motina parašė jam laišką.
o o o
Šitas laiškas buvo lygus plienui, rūpestingai ir be atodairos atšaldytas. Jai reikėjo ištisos savaitės laiko, kol ji apmetė šitą laišką, kol sudėjo sakinį prie sakinio, vis lygindama ir taisydama. Be jokių sentimentų, aiškus, apdažytas kilnia meile, kuri atrodė tarsi saulės spinduliai ledo paviršiuje, šitas laiškas buvo velniško meistriškumo kūrinys. Jis kalbėjo apie pareigos supratimą, apie malonų atsakingumo jausmą.
“Mano mielas sūnau, aš rašau tai tik dėl tavęs paties”.
Ji nekaltino, ji neteisė ir nesmerkė. Ji tik išklostė savo sūnui faktus, arba tai, ką ji laikė faktais Ji rašė:
“Aš pasiryžau susidaryti tikrąjį vaizdą. Prieš imdamasi šito tikrai sunkaus žygio, aš pati norėjau įsitikinti, kokia yra tikrovė. Man buvo aišku, kad aš neturiu jokios teisės atverti tau akis, kol pati nežinojau... kad rodau tau tikrą tiesą. Įrodymus aš mačiau pati savo akimis. Norėdama surinkti įrodomąją medžiagą, aš nepasitikėjau kitais”
Visas laiškas kalbėjo apie Kitty motiną, jos namus ir jos dukteris. Vernor Street Nr. 7 ji nevadino tiesiog viešaisiais namais, tačiau tas žodis skambėjo beveik iš kiekvienos eilutės. Ponios Greenwood dukteris nuolat lanką vyrai. Šita Kitty tik pasinaudojusi riteriška jos sūnaus dvasia, — bet ką ji daranti už jos pečių! Amžinai ateiną vyrai, kurie išslenką iš ten tik naktimis. Paprasčiausiai—koktus namas, apkrėstas namas, pilnas klastos ir išdavikiškumo.
Ji tikėjosi patiekusi pakankamai įrodymų, kad ponios Greenwood namas būtų sunaikintas. Jos tikslas buvo sugriauti sūnaus pasitikėjimą savo žmona-
Vieną gražų spalio popietį, nešdamasi rankoje sunkų, likiminį laišką, ji išėjo į artimiausią paštą. Apgalvotai šalta ranka ji įmetė laišką į dėželę. Kai ji apsisuko, jos veide spindėjo blanki šypsena.
o oo
Leitenantas St. George sėdėjo po obelimi ir žiūrėjo, kaip leidžiasi saulė virš užimtosios prancūzų žemės laukų. Antrojo dalinio štabas buvo įsitaisęs apsaugotame ąžuolų ir beržų miškelyje. Batalionas šiandien buvo pasiųstas kasti apkasų. Dienai auštant turėjo būti puolamas Surenne kaimelis ir taigpi pabandyta prasilaužti per priešais esantį priešo batalioną. Tankai turėjo remti puolimą. Viskas turėjo būti padaryta tyliai ir netikėtai, be artilerijos paruošimo.
Leitenanto pasiuntinys šiandien buvo dar linksmesnis, nei paprastai. Gal būt dėl to, kad jo leitenantas atrodė toks linksmas ir gyvas. Šita paslaptinga būsena kaip tik ir atitiko išradingą jaunuolio dvasią.
Už jų jau buvo pasilikę daugelis patrankų, užmuštųjų, sužeistųjų, belaisvių, geltonveidžių prancūzų piliečių, mergaičių, dėvinčių batus be užkulnių, baltų, virš namų ir pro langus plevėsuojančių antklodžių, tylių, purvinų, sugriautų kaimelių. Mūsų pasiuntinys ir panašūs į jį, aukštai kėlė savo nosis ir kreida išrašinėjo linksmus žodžius ant užgrobtų patrankų.
Kad vyro drąsos kompasas keitėsi diena į dieną — tai buvo slaptas ir stebinantis atradimas, kurį karo metu pergyveno daugelis vyrų. Vyro Aš kartais būdavo karštas, kartais šaltas. Jis drebėjo vieną dieną, ir juokėsi kitą. Nuotaika nepareidavo vien tik nuo to meto aplinkumos. Kartais ateidavo baimė. Naktį — kuriame nors prancūzų kaimely, toli užfrontėje — ėjo ji šaltomis aptaškytomis kojomis akmens grindiniu, arba nejudriai stovėdavo prie lovos. Atrodė, tarsi drąsa ir jos žvėriškas įkarštis karo įtampoje suliepsnodavo ir vėl prigesdavo, sužėrėdavo ir vėl prisilpdavo, tarytum nematoma ranka būtų sukaliojusi lempos dangtį.
Šitas nusiminimo ir šaltų prietemų metas daugeliui vyrų buvo pasibaisėjimo ir kančios valandos. Jie matė save mirusius ir sustingusius, gulinčius kuriame nors griovyje, arba—dar blogiau—jie matė save mirusius, sužalotus, be galvų, išdraskytais kūnais, žiauriai sumaitotus-
Taipgi ir Aleksas St. George buvo patyręs šituos svyravimus. Tuo metu, kai jis aną vėlyvą spalio vakarą sėdėjo ir žiūrėjo per tuščius sunaikintus laukus—ji buvo apėmusi ta niauri, neaprašoma nuotaika.
Kodėl? Gal būt jam trūko Grimshaw ir stiprios, padrąsinančios sugestyvinės šito vyro jėgos. Atrodė, kad Grimshaw kaip tik jam gali suteikti to, ko jam labiausiai trūko. Jis tikėjosi, kad ryt anksti, puolimo metu, geriausias jo draugas bus prie jo šalies. Jau vakar jis turėjo būti sugrįžęs iš atostogų. Kur nors pakeliui jis turėjo būti sulaikytas, gal būt, kur nors ten, užpakalyje, kur leidosi saulė, prie biaurosios Sommos.
Ir tada sužaižaravo jo akys. Gyvai, su tuo aštrumu, kuris atrodė turįs keisto galutinumo prasmę, iškilo prieš jį visi galimi įsivaizdavimai —iškilo taip, kaip yra matomas kraštovaizdis lietaus metu. Į nelaisvę paimti vokiečių artileristai ten, kovos lauke; vienas per vidurį sutraiškintas medžio kamienas, kurio šakos palaidai vilkosi žeme, poros kaimų anapus kalnelio stogai ir viršūnės, obelys, viena vis dar nuo bažnyčios bokšto plevėsuojanti balta vėliava, daugelis šakomis apdengtų tankų miško pakraštyje, šitas vaizdas atrodė pranykstąs kažkur saulėlydyje ir mėlynai pilkoje tuštumoje. Nepaisant vežimų, asilėnų, krovininių arklių, kurie visi traukė į rytus— vietovaizdis atrodė tuščias ir apleistas, toks apleistas, kaip kad jis jautėsi pats. Jo akys šitame vietovaizdyje buvo įžiūrėjusios patį save.
— Matyti, yra atėjęs paštas, pone leitenante, - tarsi iš didelės tolumos suskambėjo šiurkštus pasiuntinio balsas.
Laiškai? Ach, taip, laiškai. St. George tris paskutiniuosius savo žmonos laiškus nešiojo aukštutinėje milinės kišenėje. Malonūs, šilti, žmogiški dokumentai.
Kai jis taip sėdėjo, jis pabandė savo mintis sumesti apie Kitty, įtraukti jas visas į save, būti ir jausti taip, kaip jaustųsi Kitty. Jis paprašytų Kitty, kad jinai leistų jam atsiklaupti prieš ją, kad pajustų virš savo galvos jos stiprias, apsaugojančias rankas. Mintis apie ją jį sustiprino ir sušildė.
Tvirtai kuo nors tikėti — reiškia tikėti pačiu savimi. Ir Aleksas pasitikėjo ir tikėjo Kitty. Net tarp neįmanomiausių ir netikriausių apystovų, perpildytuose apkasuose, viduryje klaikaus, kvapą užgniaužiančio, baisingo karo triukšmo, po žvaigždėmis mėlynai juodame danguje, po ūžiančiais virš galvos bombonešiais—jinai atrodė jam gyva ir stovinti šalia jo. Jis neapkentė vokiečių bombonešių, nes juk jie galėjo būti tais, iš kurių grėsė jai pavojus.
Jis sugniaužė savo sunertas rankas:
—Aš juk pažadėjau jai ir sau, kad niekad nesielgsiu negarbingai.
Taip, jis susitvardys ir žygiuos į mėlynas miglas drauge su visais, žygiuos ten, kur kažkur buvo nedidelis Surenne kaimelis, nedidelis kaimelis, pilnas obelų tarp nešvariai baltų namų. Jis žygiuos vienas dalinio priešakyje, ir niekad nesijaus vienišas. Linksmas pasiuntinio balsas, nutraukė jo svajojimus:
—Laiškai, pone leitenante, net du iš karto!
(Bus tęsiama toliau)
1954m. 4
- IŠ WARWICK DEEPING ROMANO “KITTY”
(Pabaiga)
Pasiuntinys pažinojo leitenantą St. George taip gerai, kaip vyras pažįsta kitą vyrą, kuriam beveik 4 menesius gamino skutimuisi vandenį, klojo lovą, valė batus ir diena dienon stebėjo jo veido išraiškas. Pasiuntinys buvo puikios sielos vyras. Dažnai jis būdavo sentimentalus. Jis grojo lūpine armonika, o kadangi nebuvo vedęs, ir motina jau nebegyveno, jis buvo gana draugiškas, ir savo šiurkščius jausmus išliedavo dainose apie moteris ir motinas. Prieš savo leitenantą jis jautėsi kaip apsaugos stulpas, ir atrodė, kad jis lau buvo pergyvenęs trijų Londonų gyvenimus, tuo tarpu kai misteris St. George buvo pradėjęs tik pirmąjį.
Jis žinojo — kai tik ateidavo švaria ir lanksčia rašysena užadresuoti laiškai — leitenantas St. George norėdavo pasilikti vienas. Jo leitenantas tada spindėdavo visu savo veidu. Pasiuntinys matė pas misterį Aleksą St. George vieną atvaizdą, ir antrajame dalinyje pasakojo, kad jo leitenanto žmona esą kažkas puiku.
Koki paprasti buvo jausmai karo metu, o tačiau ir kokie surizgę. Galima būtų stebėtis pačiu savimi, jeigu pilna sąmone galėtum įžvelgti į savo vidujinį Aš. Taigi, pasiuntinys paliko savo leitenantą vieną, beskaitant laiškus po obels medžiu, o pats išėjo susimedžioti sau porą cigarečių ir išmėginti jas kur nors ramiame kampelyje. Kai praslinkus dvidešimčiai minučių jis grįžo, jau būdamas trijų rūkstančių nuorūkų savininku, leitenantas buvo dingęs iš po obels.
Paplenčiui suaugusi gyvatvorė buvo šešių pėdų aukščio, taigi, per aukšta, kad pasiuntinys galėtų per ją pažvelgti. Atsargiai dairydamasis jis sustojo ir užsidegė cigaretę. Leitenantas tikriausiai sugalvojo pasivaikščioti — karininkai mėgsta pasivaikščiojimus karo metu — ir misteris St. George turėjo ypatingą palinkimą paklaidžioti po laukus. Pasiuntinys dažnai vadindavo jį susimąsčiusiu jaunuoliu.
Vaikinas įtraukė šešis gilius dūmus iš savo cigaretės, ir tuo metu iš anapus gyvatvorės jo ausis pasiekė keistas garsas. Šis triukšmas pats savaime nebuvo keistas, jį buvo nustebinęs tik dėl to, kad taip netikėtai atsirado. Kampuotas pasiuntinio veidas tapo atidus. Jis tuojau užšoko ant pylimo atkrantės, sustojo viršuje ir ėmė žiūrėti į sodą; jo mažos juodos akys atrodė neturinčios vietos po plieno šalmo kraštais.
Prakeikimas! Jis neištarė šito dažno žodžio, tačiau ji galima būtų išskaityti jo veide.
Jis pamatė šiurkščią žolę, senus medžius gumbuotais liemenimis ir ilgais šešėliais, rusvą, granatos išraustą duobę ir aplinkui išbarstytus žemės kupstelius. Po vienu medžiu gulėjo leitenantas St. George. Jis gulėjo šešėlyje, tik ant jo kojų krito saulės spindulys. Jo kūnas buvo mėšlungiškai sutrauktas.
Pasiuntinys tuojau nuslydo į sodą.
—Didysis Dieve, pone! Juk jūs neesate sužeistas? Aš negirdėjau jokio sprogimo-
Leitenantas St. George pasirėmė alkūne:
— Ne, pasiuntiny, viskas tvarkoj.
— Ar jums kas atsitiko?
— Aš nežinau, man staiga pasidarė bloga.
— Tai aiškiai matyti, pone leitenante.
Leitenanto St. George veido išraiška aiškiai
priminė sekmadienius Southed pakrantėje — ten žmonės linksmai išplaukdavo pabūriuoti, ir paskui grįždavo po kelionių geltonais, nuleistais veidais.
— Gal aš galiu jus nugabenti į lauko ligoninę, pone leitenante?
— Ne, dėkui, dabar man vėl geriau.
— Tačiau jūs vis dar atrodote gana blogai, pone leitenante.
— Ne, ne, man jau visai gerai. Aš tik noriu valandėlę dar čia pagulėti. Gali atnešti mano apsiaustą.
Vaikinas paskubėjo apsiausto, netrukus grįžo juo nešinąs, ištiesė ant žolės ir padėjo leitenantui ant jo atsigulti. Netyčia jis palietė leitenanto rankas.
—Mielasis Dieve, juk jūs esate visiškai peršalęs, pone leitenante.
— Nėra taip bloga. Po penkių minučių viskas bus tvarkoje. Ačiū.
— Gal norite išgerti whisky gurkšnį? Aš tuoj pat nubėgsiu į palapinę.
— Ne. Aš geriau pagulėsiu čia. Tu geras vaikinas, ir nėra reikalo daugiau rūpintis.
Tačiau yra atvejų, kada vyras jaučia, jog turi teisę rūpintis ir neklausyti įsakymų. Kai pasiuntinys apklojo leitenantą apsiaustu ir po jo gaiva padėjo kuprinę—jis nuėjo plentu žemyn, kur po ąžuolu, ant tuščių municijos dėžių, sėdėjo kiti karininkai. Kapitonas Horneris tuo metu kaip tik rašė laišką. Jis buvo nedidelio ūgio, kresnas, be laiko nuplikęs žmogus, mėlynomis apvaliomis akimis, kurios dabar tvirtai pažvelgė į leitenanto St. George pasiuntinį.
— Atleiskite, pone kapitone - - -
— Ko jums reikia?
Horneris iš prigimties buvo įpratęs kalbėt trumpai, o karas dar labiau sustiprino jo grubumą.
— Leitenantas St. George jaučiasi komiškai, pone kapitone.
— Komiškai?
Šis žodis buvo netikslus ir nepatikinamas išsireiškimas, ir kapitonas Horneris nenorėjo gilintis į neaiškumus. Jie reiškė tiktai tuščią laiko gaišinimą.
— Ką tai turi reikšti?
— Aš manau, kad leitenantas St. George yra susirgęs, pone kapitone.
— Susirgęs?
— Jis yra šaltas kaip žuvis. Tačiau štabo gydytojo nenori matyti nei iš tolo. Jis tvirtina, kad netrukus viskas praeis, pone kapitone.
— Na, ir ką gi aš galiu čia padaryti?
— Pagalvojau, kad aš privalau jums apie tai pranešti, pone kapitone.
— Aš tuojau ateisiu pažiūrėti — po dešimties minučių.
— Leitenantas St. George nenorėjo, kad apie tai būtų kam nors pranešta.
Piktas kapitono Hornerio žvilgsnis nukrito tiesiai į pasiuntinį.
— Aš pažiūrėsiu.
— Klausau, pone kapitone!
Vaikinas pridėjo ranką prie kepurės matiko ir pamažu šlubavo atgal.
Kapitonas Horneris baigė rašyti laišką, atsistojo ir išėjo iš miško. Neskubėdamas jis pasuko sodo pusėn. Pasiuntinys laukė jo kelio viduryje ir nuvedė kapitoną takeliu pro gyvatvorę.
“Juk jis yra dar tik vaikas”, —tarytum norėjo pasakyti pasiuntinio akys.
Aleksas St. George sėdėjo atsirėmęs į medį ir stebėjo besiartinantį kapitoną keistai tuščia veido išraiška.
— Heilo — George!
St. George staigiai krūptelėjo, tarsi norėdamas pašokti. Plačiai išstatęs kojas, draugiškai šypsodamasis kapitonas Horneris palinko ties juo.
— Geriau pasilik gulėti, senas jaunuoli. Atrodo velniškai nusibaigęs. Kas gi atsitiko?
— Visiškai nieko, pone kapitone, man buvo tik truputį bloga. Dabar jau daug geriau.
— Tikrai?
— Tikrai.
— Tačiau jūs blogai atrodote, George.
Jis pasilenkė žemiau, ir savo didele raudona ranka apkabino leitenantą pusiau.
— Žmogau, juk visiškai šaltas!
— Aš? Bet man tikrai nieko nėra. Kažkas išmušė mane iš pusiausvyros. Bet dabar vėl jaučiuosi visai gerai. Visa pikta jau praėjo.
— Tačiau būtų daug protingiau, jeigu jūs leistumėtės apžiūrimas štabo gydytojo.
— Ne, ne. čia jis nieko negali pasakyti. Kol prasidės puolimas, aš vėl būsiu ant kojų.
Kapitonas Horneris suraukė savo apvalų veidą, jis atrodė truputį susijaudinęs.
— Jūs turėtumėt ko nors pavalgyti.
— Man kokti kiekviena mintis apie valgį.
Staiga jo suvytęs bekraujis veidas ėmė tvardytis. Jis atrodė tarsi sustingęs. Viena ranka remdamasis į obels kamieną, jis pakilo ant kojų ir atsistojo tiesiai. Jo akyse buvo kažkokia tuščia laiminga išraiška, tarytum jis tuojau turėjo apalpti.
— Viskas tvarkoj. Labai ačiū, pone kapitone. Ar galiu aš jus palydėti ir išgerti whiskey gurkšnelį? Aš jaučiu, kad man šitai tikrai padės.
Horneris rūpestingai pažvelgė į jį:
— Jūs teisus, mažas gurkšnelis tikrai nepakenks.
St. George susvyravo, ir Horneris jau buvo pasiruošęs padėti jam, tačiau anas vėl tuojau atgavo pusiausvyrą.
— Vis dar šiek tiek bloga?
— O dabar jau visiškai praėjo.
Atsargiai jie nuėjo plentu iki miško pakraščio.
Tuo tarpu, rugsėjo giedrai pasibaigus, virš Melforto bukų miškelio pakilo seniai darganose laukto spalio saulė ir savo švitinčiais pirštais ėmė žaisti nedidelėje kūdroje.
Moterys, kaip tikinama, skausmus pakelia daug lengviau už vyrus. Tačiau tie skausmai, kuriuos Mrs. St. George, leitenanto motina, suteikė savo sūnui, buvo daug didesni už tuos, kokius ji pergyveno jam gimstant. Jinai suteikė jam mirštamo smūgio.
Ji visai ir nenujautė, kaip jos sūnus praleido aną naktį. Sustingęs ir nebylus gulėjo jis savo guolyje ir spoksojo pastyrusiomis akimis į aukštą dangų, o tuo tarpu jo žmonės miegojo ten, kur tik jie buvo sukritę. Nuo jo bėgo miegas, ir jis pats nenorėjo miegoti. Jis gulėjo ir laukė, stengdamasis savo meilę įsupti į sugriautos iliuzijos skudurus. Kaip labai jis pasitikėjo—ir kaip maža jis pasitikėjo!
Jeigu tik jis galėtų pamatyti Kitty, pasikalbėti su ja, paliesti ją! Tačiau šitas klaikus bejėgiškumas! šitas supratimas, kad, gal būt niekad nesužinos visos teisybės! Ir protinga būtybė yra taip priversta gulėti čia, drebėdama — tarsi žvėris ant skerdyklos stalo. O koks pragaras, koks vienos moters sukurtas pragaras! Kaip labai jis pasitikėjo, ir kaip maža jis pasitikėjo!
Jis vėl pažvelgė į savo laikrodžio blankiai švitinčiau rodykles ir skaičius, šitas pats laikrodis kažkada tiksėjo valandas šalia jos lovos.
Gal būt, jis jau nebematys savo žmonos, galbūt, jau niekad - - - O, šita baisi, šita koktiabejonė! Taip, jis buvo bejėgis, kaip vargšas, jūros krante prirakintas nusidėjėlis, kuris su baime laukia žiauriosios jūros potvynio.
Argi šita naktis niekuomet nesibaigs? Jam buvo taip ša!ta, taip šalta jo paties viduje! Du kartu buvo atsikėlęs ir išėjęs pasivaikščioti į pievą šalia plento. Jis girdėjo savo vyrus, kurie miegojo ir kietai knarkė — apdovanotos būtybės, stiprios sielos!
Jis nulipo atkalne į sodą ir be tikslo ėmė vaikščioti tarp tamsių medžių. Vėl pažvelgė į savo rankini laikrodėlį, Trečia valanda.
Anapus kanalo, Londone, Kitty jau tikriausiai miegojo. Jo širdis garsiai sušuko:
— Kitty, oh, Kitty!
Ne, ne, visas tas laiškas negalėjo būti teisybė. Jis pasilenkė prie vieno medžio kamieno ir apkabino jį abiejomis rankomis: — Ne, ne, tai negalėjo būti taip, kaip buvo rašoma.
O, jeigu šalia jo būtų Grimshaw, arba kas nors kitas, su kuriuo jis galėtų išsikalbėti!
Pamažu jį pradėjo apimti tam tikra slegiančios ramybės rūšis. Dabar jis pajuto šaltą skausmą savo šone, jo sąnariai buvo dar visai sustingę. Jam beveik atrodė, kad jis visiškai nemyli, kad jis neturi jokios širdies meilei.
Jis vėl atsigulė ant šaltos žemės, po medžiu, ir ilsėjosi ten ištisą valandą.
Staiga naktyje išsiryškino paslaptingas judėjimas, neaiškūs šešėliai pradėjo šmikštinėti į vieną ir kitą pusę. Jis neaiškiai pradėjo išskirti prislopintus, įsakomus balsus.
Tada jis pakilo su kurčio palengvėjimo jausmu, tarytum būtų išvengęs kažkieno žiaurios rankos pagriebimo. Jis privalėjo veikti, galvoti!
Buvo sušuktas jo vardas:
— Leitenantas St. George!
Ramiai nuėjo jo atsakymas:
— Klausau įsakymo — esu pasiruošęs!
Jie slinko priešais Surenne. Kaimas — pora mažų, baltų namelių, keli skrobliai, žole apau-gusioj aukštumoje brėžėsi pilkame horizonte aštriakampis, pilkas bažnyčios bokštas. Siluetai atrodė minkšti, tarytum pastele piešti paveikslai — taip pat ir dangus, pievos ir medžiai. Visa aplinkuma atrodė ir vieniša, ir draugiška, ir tyli — ir Aleksas stebėjosi šita ramybe, ir pats savimi, ir karu, ir naujai užtekančia diena. Toliau, dešinėje slinko keturi tankai, iškeldami priešais kalnelį savo grasinančius, uostinėjančius straublius.
Aleksas negirdėjo nei mašinų triukšmo, nei duslių, skubių žmonių žingsnių užpakalyje savęs.
Jokio šautuvo šūvio, jokios granatos!
Jį suspaudė keistai pikta baimė: vokiečiai tikriausiai apleido Surenne, puolimas buvo smūgis į tuščią orą. Jis netroško laukinių grumtynių, pasipriešinimo, triukšmo, laukinių įvykių įtampos. netroško kūniško skausmo.
Bet šita tyla!
Jis aiškiai suprato balsus, girdėjo žodžių garsus ir atitrūkusių sakinių nuobiras.
— Jie yra pasprukę!
— Vargšas senas Michelis - - -
— Šilti pusryčiai šiuo metu man kaip tik būtų
pats parankiausias dalykas - - -
Jis svyravo per rasotą žolę. Perėję nedidelius daržus, jie pasiekė pirmųjų namų medžius. Aleksas ėjo tarsi lunatikas keliu tarp dviejų baltai dažytų mūrų. Dabar jis įžengė į kaimo gatvę.
Tuščia!
Aleksas kaip tik stovėjo šalia vieno namo, ir tada išgirdo jis ore vokiečių granatos švilpimą. Ji lėkė kaip ir visos granatos — su mirtinu tikslumu tiesiai į jį. Tai buvo jam skirta granata. Jis nekrito ant žemės, kaip tai padarė du vyrai užpakalyje jo. Vienas iš jų dar galėjo pastebėti, kaip leitenantas St. George suklupo, susmuko ant kelių ir panarino savo galvą tarp rankų.
Granata palietė namo stogą tiesiai ties juo. Sprogimas atplėšė gabalą mūro, stogas palinko į priekį ir griuvo ant suklupusio žmogaus.
