PRIEŠ TRISDEŠIMT METŲ
Kpt. Simas Urbonas
ŠIRVINTŲ KAUTYNĖS
Ano meto Lenkijos vyriausybei, vykdant savo imperialistines užgaidas, sulaužius vos tik pasirašytąją Suvalkų sutartį, tariamojo sukilėlio gen. Želigovskio vadovaujama kariuomenė iki 1920 m. lapkričio men. vidurio gan giliai įsibrovė į Lietuvos teritoriją. Lapkričio 17 d. lenkai pradėjo pulti Giedraičių ir Širvintų kryptimis. Pralaužę mūsų frontą, jie veržėsi Anykščių ir Kovarsko kryptimis, o vienas lenkų kavalerijos eskadronas prasiveržė giliai į mūsų kariuomenės užnugarį. Želigovskio tikslas buvo: paimti Ukmergę ir žygiuoti į Kauną...
Nors lenkai puolė didelėmis jėgomis ir netikėtai, tačiau mūsų daliniai, karių budrumo dėka, tvarkingai pasitraukė be žymesnių nuostolių. Gynęs Širvintų barą 7 pėst. pulkas, o Giedraičių barą 2. pėst. pulkas, irgi buvo priversti pasitraukti. Dešiniajam mūsų gynybos sparne — Musninkų bare 4. pėst. pulkas atrėmė lenkų puolimus ir išlaikė savo pozicijas.
7. pėst. pulkas pasitraukė prie Širvintos upelio į Barčiai, Naujasis Viesas, Liūnai, Degučiai, Miežiai — kaimų liniją ir čia lapkričio 18 d. rengėsi gintis (žiūr. Schemą). Mūsų žvalgybos žinios pasitvirtino: lenkai ruošėsi pulti Ukmergės kryptimi. Anot Želigovskio štabo skleidžiamos propagandos, artimiausią dieną lenkai turėję pusryčius valgyti Ukmergėje, o vakarieniauti Kaune....
Mūsų 7. pėst. pulko jėgos buvo labai negausios. Po visos eilės smarkių kautynių su Želigovskininkais, 1920 m. spalių mėnesį, pulko eilės buvo gerokai praretėjusios. Kuopose buvo po 30- 80 kovotojų. Be to, dvi kuopos buvo pasiųstos į Liduokių rajoną, kad sustiprintų 2. pėst. pulką. Pulko ginamosios pozicijos sparnai buvo atviri, lengvai apeinami, o kaimynai toli. Laukti priešo puolimo, ginantis vietoje, buvo perdaug rizikinga. Reikėjo surasti kitokį sprendimą.
Lapkričio 18 d. vakare III-čio bataliono vadas vyr. ltn. Balnas pulko vadui davė pasiūlymą: naktį su savo batalionu užeiti lenkams į užnugarį. Tuo pat metu II batalionas turėjo pulti lenkus iš priekio Viešų kaimas—Širvintai kryptimi, šiuo manevrubuvo tikimasi suardyti lenkų pasirengimą pulti. Laikinai einąs pulko vado pareigas karininkas Kerbelis šį sumanymą priėmė, ir 7. pėst. pulko III-sis batalionas pradėjo ruoštis šiam drąsiam žygiui.
Batalionas susitelkė Barčių kaimo rajone. Suplanuotam apėjimo manevrui faktiškai tebuvo paimtos tiktai dvi bataliono kuopos, su 4 ar 5 kulkasvaidžiais ir keletą raitininkų. Žygiui pasirengusiems kariams bataliono vadas vyr. ltn. Balnas davė suglaustą įsakymą, padrąsinančios kalbos forma, paaiškindamas bendrąją mūsų fronto padėtį ir manevro sumanymą, drauge pažymėdamas, kad uždavinys bus sunkus, reikalaująs didelio jėgų įtempimo irpasiryžimo. Baigdamas bataliono vadas pastebėjo: kas iš vyrų šiam žygiui nesiryžta, gali pranešti ir nevykti. Tačiau teatsirado tiktai 3 ar 4 kareiviai. Mat, pastarieji turėjo labai blogus batus, o juos pakeisti nebuvo kaip. Karių kuprinės ir kiti žygį apsunkiną aprangos daiktai buvo įsakyta palikti Barčių kaime.
Lenkai, užėmę Širvintus, lapkričio 18 d. persitvarkė naujam puolimui. Vadinamasis jų Gardino pulkas Širvintų rajone išsidėstė: I batalionas Širvintųmiestelyje, III bal. į vakarus nuo Širvintų, o II bat. — rezerve, Motiejūnų kaimo rajone. Ten pat buvo įsikūręs ir Gardino pulko štabas. Jų vakarų kaimynas buvo labai arti, rytų kaimynas kiek toliau, Staskūniškio dvaro rajone.
Mūsų 7. pėst. pulko rinktinė (III bat.) išvyko iš Barčių kaimo lapkričio 19 d. apie 2-3 val., po labai trumpo poilsio. Bendras kovotojų skaičius tebuvo apie 180 vyrų. Kaip jau minėta, rinktinei - batalionui vadovavo vyr. ltn. Balnas. Kuopoms — ltn. Baltrūnas ir ltn. Rauba. Sunk. kulkosvaidžių daliniui — ltn. Batūra.
Išvykusi iš Barčių kaimo, rinktinė žygiavo dengdamosi patogia miškų priedanga. Ėjo labai tyliai. Visi pakelėje sutiktieji gyventojai buvo varomi drauge. Tai buvo daroma atsargumo sumetimais, kad kas nors apie tai nepraneštų lenkams.
Batalionas pasiekė pamiškę prie Gavienių kaimo jau pradėjus aušti, čia bataliono vadas savo rinktinę išskleidė kovos tvarkon, sudarydamas dvi vilnis, kurios slinko viena paskui kitą. Dengdamasis mišku, batalionas priartėjo prie Motiejūnų kaimo, čia buvo sustota trumpam poilsiui ir paskubomis organizuotas Motiejūnų kaimo sekimas. Tuo metu kaime pasigirdo trimitas: lenkų daliniai ramiai rinkosi pusryčių. Tą patį momentą bataliono vadas davė ženklą pradėti puolimą. Puolimas vyko gaivališku tempu. Po keleto minučių lenkai buvo išblaškyti, o mūsų batalionas savo smūgį nukreipė į Paširvinčio dvarą, kuriame stovėjo lenkų artilerijos lengvoji baterija. Ji dar suskubo paleisti keletą šūvių, bet mūsiškiams žalos nepadarė. šautuvų ir kulkosvaidžių ugnimi lenkai staigiai buvo nublokšti nuo baterijos pabūklų. Tada bataliono vadas Motiejūnų kaime paliko ltn. Baltrūną su 12 vyrų, o visą rinktinę nukreipė į Širvintų miestelį.
Motiejūnų kaime žuvo lenkų Gardino pulko vadas, o vadovietės ryšių tinklas buvo visiškai suardytas.
Pasiekus Širvintus, lenkai gatvėse dar tiktai rikiavosi. Lietuvių kulkosvaidžių ugnis juos greitai išvaikė ir iš Širvintų. Nežinomo stiprumo jėgos netikėtai užpulti iš užpakalio, netekę pulko vado ir neturėdami ryšio priemonių, lenkų daliniai išsibėgiojo, kur kas išmanydami. Kiti mėgino slėptis miškuose ir pas palankesnius vietinius gyventojus. Širvintai buvo užimti. Vyr. ltn. Balno bataliono laimėjimas nebuvo pakankamai panaudotas priešo persekiojimui, nes III bat. buvo permažos sudėties, o priešą iš fronto rišą mūsų daliniai neišplėtė pakankamos energijos.
Po šių kautynių mūsų dalims teko didelis karo grobis: 2 lauko patrankos, 9 minosvaidžiai, 20 kulkosvaidžių ir kt. lengvesnių ginklų bei šaudmenų. Be to, buvo paimti lenkų brigados ir pulko štabai su daugiau 200 belaisvių.
Lapkrčio 19 į 20-ją d. naktį mūsiškai pasitraukė į Širvintos upelio pozicijas.
Lapkričio 21 d. auštant 7. pėst. pulkas puolė Širvintų kryptimi, užėmė miestelį ir iš jo nebepasitraukė. Tačiau bendrasis laimėjimas Širvintų kautynėse nebuvo panaudotas iki maksimumo, persekiojant išblaškytas lenkų jėgas Vilniaus kryptimi, nes tuometinės Tautu Sąjungos intervencija mūsų kovas su gen. Želigovskio kariuomene sustabdė.
Širvintų kautynės yra puikus pavyzdys gilaus apėjimo į priešo užnugarį, o taip pat netikėtumo, staigumo, paslaptingumo ir drąsumo pavyzdys, smogiant priešuiį skaudžiausią vietą — į vadovietes, ryšių centrus ir artilerijos ugniavietes. Dėl visų šių priežasčių daug nulėmusių Širvintų-Giedraičių kautynių vardas yra spindinčiomis raidėmis įrašytas į Lietuvos Nepriklausomybės kovų istorijos puslapius.
Šaltiniai:1. Mjr. K. Ališauskas, “Kariūnas”, 1939. m. nr. 2(39).
2. “Mūsų Nepriklausomybės karų kai kurios svarbesnės kautynės ir operacijos”, Kariuom. štabo, Spaudos ir švietimo Skyriaus leidinys, 1936 m.
3. “Karys”, 1939 m. XI. 23 d. nr.
Istorija kartojasi
1920. m. rudenį kai kurios mūsų kariuomenės dalys lenkų fronte labai nukentėjo. Į lenkų rankas pakliuvo net dalių gurguolės, kuriose buvo ir mūsų tuolaikinės kareivių bibliotekėlės, sudarytos iš knygų, Lietuvoje spausdintų, o taip pat gautų iš JAV lietuvių organizacijų. Reikėjo nemaža darbo padėti ir lėšų sunaudoti, kol tas bibliotekėles atgaivinome.
1939. m. rudenį, kai tūkstančiai Lenkijos karių pasidavė lietuviams ir buvo sutalpinti internuotųjų stovyklose, jų tarpe atsirado ir 1919 - 20. m. kovų dalyvių. Buvo progų išsikalbėti, prisiminti senesnius laikus. Pasirodo, kad mūsų kareivių bibliotekėlės, anuomet pakliuvusios lenkams, buvo išmėtytos ir sunaikintos...
1939. m. rudenį Vilniuje pasiliko daug tūkstančių knygų, turtingose Vilniaus lenkų įgulos karininkų ir kareivių bibliotekose. Bolševikai knygomis nesidomėjo, tik geresnių spintų niekur nepaliko...Teko imtis žygių, kad paliktosios knygos nežūtų. Iš Vilniaus jos buvo perkeltos į Kauną, čia knygos buvo suskirstytos. Karo mokslo veikalai buvo įtraukti į mūsų Kariuomenės Bibliotekos turto knygas, kaip laikinai valdomas turtas, nes tikėtasi po karo pabaigos grąžinti visas tas knygas kaimyninei Lenkijai. Iš kitų knygų buvo sudarytos geros biblioteos internuotųjų lenkų karių stovykloms. Tas bibliotekas tvarkė patys lenkai. Net bibliotekų antspaudai buvo dviem kalbom: “NN internuotųjų stovyklos — Biblioteka — NN obozu internowanych”.
Iš atliekamų veikalų egzempliorių (susirinko po 8-10 pilnų komplektų) buvo dar papildyti Vytauto Didžiojo Universiteto ir Centrinės Valstybinės Bibliotekų lenkų veikalų rinkiniai.
Taigi, istorija pasikartojo...
Bibliotekininkas
