BENDRASIS PASIPRIEŠINIMAS. PIETŲ LIETUVA
Bonifacas Ulevičius
1998 m. vasario 1 d.* sukako 50 metų nuo vieno žymiausių Lietuvos partizanų vadų, Tauro apygardos vado Antano Baltūsio-Žvejo žūties.
□ Antanas Baltūsis partizanų pulkininkas
-----------
*Str. "Tauro apygardos istorijos apžvalga", remdamasis žmonių pasakojimais, esu rašęs (Laisvės kovų archyvas. T.3-4. K. 1992. P.37.), kad Žvejys žuvo vasario 2 d. Buvusiame KGB archyve dokumentų šiuo klausimu dar nebuvo rasta. Pastebėjau, kad dauguma autorių iki šiol mini šią Žvejo žūties datą. Patikslinsiu -Žvejys žuvo vasario 1 d. - B. U.
Antanas Baltūsis-Žvejys gimė 1915 m. Gulbiniškių k., Pilviškių vls.,
Vilkaviškio aps., pasiturinčio ūkininko šeimoje. Tėvai turėjo 32 ha žemės.
Be Antano, šeimoje augo dar 4 sūnūs ir viena duktė. Tėvas Antanas mirė 1925 m., motina Ona - 1942 m.
Baigęs gimnaziją, Antanas įstojo į Vilkaviškio kunigų seminariją, tačiau trečiaisiais mokslo metais iš seminarijos išstojo ir dirbo mokytoju.
Buvo gyvas, judrus, sportiškas ir gabus, ypač matematikai ir tiksliesiems mokslams. 1938 m., pašauktas į kariuomenę, įstojo į Karo mokyklos husarų aspirantūrą, kurią baigęs gavo jaunesniojo leitenanto laipsnį ir buvo išleistas į atsargą. 1939 m. rugsėjo mėn., prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, buvo mobilizuotas į kavalerijos dalinį ir pakeltas leitenantu. 1940 m., Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą, iš karo tarnybos buvo atleistas ir vėl dirbo mokytoju.
Užėjus vokiečiams, buvo paskirtas Pilviškių valsčiaus policijos viršininku, tačiau netrukus už priešingas pažiūras dėl žydų persekiojimo buvo suimtas. Maždaug po trijų savaičių paleistas, mokytojavo toliau. 1943 m. vengdamas suėmimo, įstojo į 255 lauko žandarmerijos savisaugos batalioną Kaune. Buvo paskirtas kuopos vadu ir pakeltas kapitonu. Vėliau, perdislokavus dalinį, tarnavo Lenkijoje bataliono vado adjutantu.
Skaityti daugiau: VADU GIMSTAMA
Povilas Gaidelis
Mes atidavėm viską Tėvynei –
Jaunystės dienas kaip gėles,
Mūs tėvai savanoriai ją gynė
Ir šauliai lygiai taip, kaip ir mes! /Iš partizanų dainos/
Prieš porą metų vienam iškiliausių Lietuvos laisvės kovotojų vadų – Antanui Baltūsiui-Žvejui sukako 100 metų. Deja, sulaukęs vos 33 metų, jis žuvo nelygioje kovoje su okupantais…
A. Baltūsis-Žvejys gimė 1915 m. balandžio 8 d. Vilkaviškio apskrityje Gulbiniškių kaime pasiturinčių ūkininkų Antano ir Onos Baltūsių šeimoje. Be Antano, šeimoje dar buvo sesuo Anelė ir 4 broliai: Jonas, Jurgis, Feliksas ir Vincas. Baigęs Šakių gimnaziją Antanas įstojo į Vilkaviškio kunigų seminariją, tačiau jos nebaigęs pradėjo mokytojauti. Gabus, linksmas, sportiškas jaunuolis mokėjo Anglų ir vokiečių kalbas. 1940 m. eksternu jis baigė karo mokyklos aspirantūrą. Vokiečių okupacijos metu trumpai tarnavo policijoje.
1945 m. pavasarį Antanas įsijungė į partizaninio pasipriešinimo judėjimą ir lapkričio 20 d. tapo Tauro apygardos štabo spaudos ir propagandos skyriaus viršininku bei apygardos partizanų laikraščio „Laisvės žvalgas“ vyriausiuoju redaktoriumi. Vaikystės pomėgis žvejoti jam padėjo pasirinkti slapyvardį. 1946 m. A. Baltūsis buvo paskirtas Tauro apygardos štabo viršininku, o žuvus Zigmui Drungai-Mykolui Jonui, liepos mėnesį jis tapo Tauro apygardos vadu. Vėliau žuvus Juozui Vitkui-Kazimieraičiui, jis laikinai ėjo Pietų Lietuvos srities vado pareigas.
Skaityti daugiau: Didvyriai nemiršta: Antanas Baltūsis–Žvejys
ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI
STRAIPSNIAI VAKARŲ LIETUVA
Eugenijus Ignatavičius
Apmatai partizanų vado Juozo Kasperavičiaus portretui 90-ajam gimtadieniui ir 55 žuvimo metinėms atminti
APSISPRENDIMAS
Kadaise Lietuvoje gimus vaikeliui, sako, ateidavo nuo upės laumės, iš lankose pakilusių rūkų naujagimiui ausdamos kelią. Paskui pro kambarėlio langą nužvelgdavo mažutėlį, ir, atmatavusios jo atraižą, patiesdavo gyvenimo kelionei taką.
O egiptiečiai pasikliaudavo žvaigždėmis. Jei, pasak jų, kiekvieno žmogaus likimas užrašytas žvaigždėse, tai 1912-ųjų planetos tą liepos 17-osios naktį ant Mituvos krantų, Kasperavičių troboj, Juozukui įtraukus pirmą deguonies gurkšnį, susiklostė labai nepalankiai. Nors gimė sveikas ir gaivalingos prigimties rubuilis, visa kunkuliuojančia energija ir proto išmintim priešinęsis likimui, gyvenimo vairą laikė nelyginant “ANBO” lėktuvo šturvalą, tačiau jam skirtų žvaigždžių nulemto tako traukos būta stipresnės už asmeninius norus ir valią - įvyko tai, kas buvo lemta įvykti.
“Keturiasdešimt penktųjų žiemą, sužinoję, kad jis namuose, būrelis vyrų nuvykome kviesti į partizanų būrį. Į partizanų judėjimą jis žiūrėjo skeptiškai ir buvo linkęs laikytis pasyviai.
- Per žiemą pasislapstysiu, o pavasarį matysim, - toks buvo atsakymas į mūsų kvietimą.
- Jūsų reikalas. Tik pavasarį kad nebūtų per vėlu, - perspėjome išeidami ir palinkėjome geros kloties.
□ Lietuvos kariuomenės karininkas, aviacijos leitenantas Juozas Kasperavičius
Praslinkus po mūsų apsilankymo trim ar keturiom savaitėms, kažkas jį įskundė, nurodė slėptuvę ir būrys enkavedistų jį su broliu areštavo”1.
Tai liudija, kad pats lemtingiausias J.Kasperavičiaus sprendimas nebuvo atsitiktinis. Jo mąstymas ir situacijos suvokimas buvo pagrįstas aiškia logika. Romantiškomis greitų permainų nuotaikomis tuo laiku gyveno beveik visa Lietuva. Vakaruose, visai netoli jo gimtinės, Karaliaučiaus žemėje, dar tebegaudė karo kanonada. Rusų kariuomenėn gaudomi patrankų mėsai vyrai slapstėsi kur kas išmanė. Ne iš bailumo, o dėl to, kad nematė jokio reikalo tarnauti raudonųjų okupantų tikslams ir laikė tai Tėvynės išdavimu. Rudas ar raudonas - vienodas okupantų ponas.
Skaityti daugiau: MES NEBUVOME BĖDOS VAIKAI
Juozas Kasperavičius-Visvydas – Lietuvos partizanų jungtinės Kęstučio apygardos vadas. GAM nuotrauka
Aras LUKŠAS
Prieš 75 metus, 1947-ųjų Didįjį penktadienį, gausių priešo pajėgų apsuptyje žuvo 11 Kęstučio partizanų apygardos štabo apsaugos būrio vyrų. Kitą dieną, nenorėdami pasiduoti gyvi, štabo žeminėje susisprogdino pirmasis apygardos vadas Juozas Kasperavičius-Visvydas ir jo adjutantas Albinas Biliūnas-Džiugas.
1947 metų Didysis šeštadienis. Prisikėlimo laukiančioje nuošalioje eigulio sodyboje tylu. Tik kartkartėmis sudejuoja užklydusio vėjo užgautos šakos, tik nenuilstantis Agluonos upelis garma per akmenis, sekdamas vien medžiams ir dangaus sparnuočiams suprantamą sakmę.
Šalia sodybos pasislėpusioje partizanų žeminėje negirdėti net ir šių garsų. Du joje įsitaisę vyrai pasirengę atsisveikinti su savo laikinais namais, nes po kelių dienų kelsis į kitą, saugesnę vietą. Į naują žeminę jau išgabenta didžioji dalis daiktų, tad kovotojams dabar neįprastai erdvu ir švaru - lyg išsikuopus namus prieš didelę, šviesią šventę.
Vyrai dar nenujaučia, kad šventės jie nesulauks. Nežino ir to, kad vakar, Didįjį penktadienį, netoliese esančiame Paparčių kaime krito vienuolika jų kovos draugų - Kęstučio apygardos štabo apsaugos būrio kovotojų. Vienoje sodyboje Velykų švęsti susirinkusius vyrus netikėtai apsupus sovietų kareiviams ir stribams, partizanai stojo į mūšį su gerokai gausesniu priešu. Ištrūkti iš apsupties gniaužtų pavyko vien būrio vadui kapitonui Vytautui Gužui-Mindaugui. Ir tai tik todėl, kad baigiantis šoviniams vyrai nutarė pasiaukoti ir pridengti vado atsitraukimą. Deja, perspėti apie mirtiną pavojų dviejų žeminėje prie Agluonos pasislėpusių kovos draugų Mindaugas nebespėjo.
Velykų išvakarėse eigulio Juozo Juknos sodybą, kurioje buvo įrengtas apygardos štabas, keliais žiedais apsupo čekistai, kareiviai ir stribai. Išsiveržti iš tokio žiedo buvo neįmanoma. Viskas, ką įstengė padaryti du kovotojai, tai - išplėšti iš mirties bent keletą brangių minučių, kad būtų galima sudeginti svarbius štabo dokumentus ir taip išgelbėti dešimčių kitų partizanų gyvybes. Čekistams jie buvo reikalingi gyvi, tačiau vyrai neketino pasiduoti - prie bunkerio priartėjusius kareivius pasitiko įnirtinga ugnis.
Skaityti daugiau: Pirmasis kęstutėnų vadas
Geležinio Vilko rinktinės partizanai.
Iš kairės: Algimantas Gumauskas-Balandis, Kazimieras Popiera-Gegužis, Antanas Karpauskas-Kurtas ir Antanas Gudynas-Speigas.
Apie 1950-1951 m. (A. Vilutienės asmeninė kolekcija)
Gumauskas Algimantas-Balandis gimė 1924 m. Marijampolės apskrities Liepynų kaime. Priklausė Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinei, buvo Dešinio tėvūnijos vadas. Žuvo 1951 m. balandžio 6 d. Igliaukoje
https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Butageidžio kuopos partizanai apie 1947—1948 m. Centre — Albinas Milčiukas-Tigras. Stovi iš kairės: Aleksas Velanis-Tigras, Jonas Kadžionis-Bėda, Antanas Blauzdys-Konkurentas, Antanas Karvelis-Vachmistras, Jonas Darela-Dieduška, Liudvikas Bajoriūnas-Kilbukas, Butageidžio kuopos vadas Antanas Jogėla-Ąžuolas, Simonas Dailidėnas-Miesčionis, Petras Sakėnas-Šauksmas, Jonas Butkus-Karklas, Pranas Taujanskas-Pakalnis-Beržas, Anicetas Simanonis-Sigitas (VŽM)
BAJORIŪNAS Liudvikas, Jono-Kilbukas, gim. Margių k., Anykščių vls., gyveno Troškūnų mstl. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Gražinos kuopos Traidenio būrio, vėliau Butageidžio kuopos partizanas. Žuvo 1949 m. balandžio 6 d. Palaikai buvo užkasti žvyrduobėse, dabartinių Troškūnų mstl. kapinių teritorijoje.
Vytauto apygardos Liūto rinktinės partizanai 1950 m. Sėdi iš kairės: Bronius Morkūnas-Diemedis, Granito rajono vadas Antanas Morkūnas-Jaunutis. Stovi iš kairės: rinktinės vadas Antanas Lapienis-Pempė, Rambyno rajono vadas Teofilis Limba-Sakalas, Vytautas Guobužas-Viesulas (GAM)
LAPIENIS Antanas, Juozo-Pempė, Damaskas, gim. 1912 m. Galvydžių k., Svėdasų vls., ūkininkų šeimoje, tėvai turėjo 35 ha žemės. Vytauto apygardos Liūto rinktinės vadas. Žuvo 1951 m. balandžio 6 d. Aknystėlių k., Leliūnų vls.
LIMBA Teofilis, Juozo-Sakalas, Deimantas, gim. 1926 m. Padborkos vnk., Leliūnų vls. Vytauto apygardos Liūto rinktinės Rambyno rajono vadas. Žuvo 1951 m. balandžio 6 d. Aknystėlių k., Leliūnų apyl.
https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm
Skaityti daugiau: Balandžio 6 d. partizanų žūtis
Gimė 1918 m. Girpetrių kaime, Pušaloto valsčiuje, Panevėžio apskrityje.
Jonas Januševičius-Vilkas, Rakšnys.
A. Meškausko asmeninis archyvas
Vilniaus universitete studijavo žurnalistiką. Nebaigęs mokslų, 1945 m. tapo Žaliosios rinktinės partizanu. Dalyvavo Ažagų-Eimuliškio kautynėse. Po jų buvo suimtas, bet sugebėjo pabėgti. 1948 m., Algimanto apygardos sudėtyje sukūrus Žaliąją rinktinę, dirbo jos štabo viršininku. 1949 m. gegužės 15 d. paskirtas tos pačios Žaliosios rinktinės vadu.
Žuvo 1951 m. balandžio 4 d. per kautynes Moniūnų kaime (Rozalimo valsčius).
1948 m. kovo mėnesį štabo viršininko įsakymu Algimanto apygardai priskirtas Vytauto Česnakavičiaus-Valo partizanų būrys, vėliau perorganizuotas į Žaliąją rinktinę (kai kuriuose šaltiniuose šio būrio prijungimo prie Algimanto apygardos data nurodoma 1947 m. liepos 1 d.). Jos vadu iki žūties buvo minėtasis Vytautas Česnakavičius-Daujotas, Valas, adjutantu ir Žvalgybos skyriaus viršininku - Algirdas Meškauskas-Lapinas, Vanagaitis, o štabo viršininku - Jonas Januševičius-Vilkas, Rakšnys. 1949 m. kovo mėn., Valui žuvus, Žaliosios rinktinės vadu paskirtas Jonas Januševičius-Vilkas, Rakšnys. Kadangi ši rinktinė veikė Pasvalio ir Panevėžio apskričių teritorijose, partizanai pasiekdavo ir atskirus kaimyninių Radviliškio bei Šiaulių valsčius, ypač Rozalimą.
Algimanto apygardos Žaliosios rinktinės partizanai. II eilėje iš kairės: pirmas rinktinės vado adjutantas Algirdas Meškauskas-Vanagaitis, antras rinktinės štabo viršininkas Jonas Januševičius-Rakšnys, ketvirtas rinktinės vadas Vytautas Česnakavičius-Valas. Fotografuota ne vėliau kaip 1949 m. kovo mėn. A. Meškausko asmeninis archyvas
Skaityti daugiau: Jonas Januševičius-Vilkas, Rakšnys.
Iš Monsinjoro Alfonso Svarinsko atsiminimų apie
Seselę vienuolę Moniką Gavėnaitę
Eucharistinio Jėzaus kongregacijos vienuolė sesuo Monika Gavėnaitė visą savo gyvenimą paskyrė Dievui ir Tėvynei.
Ją pažinojau nuo Ukmergės gimnazijos laikų. Tada ji buvo veikli ateitininkė. Tokia išliko iki šiol. Jos klasės auklėtojas ir tikybos mokytojas buvo kun. Edvardas Simaška.
Pokario metais Monika buvo Vyčio apygardos partizanų ryšininke. Visi ją vadino Monikute. Okupacijos metais buvo viena iš aktyviųjų pogrindžio spaudos platintojų. Savo bute Kaune, Kapsų g. 43-2, daugino religinę literatūrą, kurią dažniausiai parinkdavo kun. J. Zdebskis.
Kai buvau klebonu Igliaukoje, ji dažnai atvažiuodavo man padėti rengiant atlaidų procesijas, kunigų ar tikinčiųjų susirinkimus, atveždavo naujai padaugintos pogrindinės spaudos. 1973 metais KGB masiškai darė kratas. Taip pat ir Monikutės brolio bute Kaune, ir jos tėvų namuose Jakutiškiuose, Ukmergės rajone.
Skaityti daugiau: Ses. Monika Gavėnaitė
,Audros" būrio skyriaus vadas Lionginas Vitkauskas-Dobilas.
1950-1951 m.
„Audros " būrio partizanai. Iš kairės sėdi: Juozas Padervinskas-Šermukšnis, neatpažintas asmuo, Juozas Petraitis-Putinas, Klemensas Danasas-Ramutis (?). Stovi iš kairės: neatpažintas asmuo, Lionginas Vitkauskas-Dobilas, Vytautas Padervinskas-Jaunutis, Vladas Daraška-Kikilis, Petras Danasas-Tyrulis, Pranas Kumpis-Gibauskas (?)
1952 m. balandžio 3 d. Dabruolės miške (Šiaulių rajone) žuvo šeši „Audros" būrio partizanai, tarp kurių buvo ir būrio vadas Petras Danasas-Tyrulis bei skyriaus vadas Lionginas Vitkauskas-Dobilas. Partizanų stovyklą saugumiečiai surado padedami agentų Dobilo ir Ramunės.
šaltinis: https://partizanai.org/failai/html/prisikelimo_apygardoje.htm
1946 m. pavasarį trys Dainavos apygardos Geležinio Vilko rinktinės štabo pareigūnai vyko į susitikimą su Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities vadu Juozu Vitkumi-Kazimieraičiu.
Balandžio mėn. pradžioje jie apsistojo Alytaus aps. Varėnos vls. Pabaronės k. gyventojo, partizanų ryšininko Adomo Stankevičiaus sodyboje. 1946 m. balandžio 3 d. sodybą apsupo MVD vidaus kariuomenės 261-ojo šaulių pulko kareiviai ir MVD Valkininkų vls. poskyrio stribų grupė. Per susišaudymą, kuris truko 45 minutes, žuvo Dainavos apygardos Geležinio Vilko rinktinės vadas Leonas Tarasevičius-Lūšis, Aras ir jo adjutantas Adolfas Kalanta-Kostas. Likęs gyvas rinktinės Propagandos ir žvalgybos skyriaus viršininkas Adolfas Uždavinys-Dobilas ir sodybos šeimininkas buvo suimti.
Žuvusiųjų palaikai niekinti Trakų aps. Valkininkų vls. prie NKVD Valkininkų vls. poskyrio pastato, vėliau užkasti miške prie Valkininkų mstl. Tiksli užkasimo vieta neišaiškinta.
Pietų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas, Vilnius: LGGRTC, 2008, p. 30
LEONAS TARASEVIČIUS- PUŠKINAS, LŪŠIS, ARAS
1912 06 29–1946 04 03
Leonas Tarasevičius, Mato, gimė 1912 m. birželio 29 d. Švenčionių aps. Adutiškio vls. Šilakių k. Mokėsi Tauragės aps. Eržvilko mstl. vidurinėje mokykloje. 1930 m. baigė keturias Rokiškio gimnazijos klases, 1936 m. – Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos Kauno gimnaziją suaugusiesiems. 1938 m. gegužės 12 d. baigė Kauno karo mokyklą (XIX laida). L. Tarasevičius buvo paskirtas į 9-ąjį pėstininkų pulką, jam suteiktas jaunesnysis leitenanto laipsnis. 1940 m. kovo 1 d. buvo perkeltas į 4-ąjį pėstininkų pulką ir paskirtas 9-osios šaulių kuopos būrio vadu. Pirmosios sovietų okupacijos metu, likviduojant Lietuvos kariuomenę, 1940 m. spalio 3 d. paskirtas Raudonosios armijos 29-ojo šaulių teritorinio korpuso 184-osios šaulių divizijos 262-ojo šaulių pulko šaulių būrio vadu. 1941 m. birželio 22 d. kilus Vokietijos–SSRS karui iš armijos pasitraukė.
1941 m. birželio mėn., susikūrus laikinajai Lietuvos vyriausybei, L. Tarasevičius buvo paskirtas Trakų aps. karo komendantu. Vėliau dirbo Trakų m. savivaldybėje instruktoriumi. Buvo Lietuvos gynėjų sąjungos organizatorius Trakuose. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai slapstėsi Ukmergės aps. pas žmonos Marijonos Cemnolonskaitės tėvus. Atsiradus galimybei persikėlė gyventi į Vilniaus aps. Dieveniškių vls. Daulėnų k. ir dirbo šio kaimo pradžios mokyklos mokytoju.
Skaityti daugiau: Partizanų žūtis balandžio 1-3 d.
Aurelija Malinauskaitė, Dalius Žygelis, Lietuvos kariuomenės žurnalas "Karys" 2018 balandžio 17 d.
Prisikėlimo apygarda – laisvės kovotojų teritorinis junginys, 1948 m. pavasarį įkurtas pačiame Lietuvos viduryje (Šiaulių, Joniškio, Radviliškio, Kėdainių apylinkėse). Tai lėmė jos ypatingą vaidmenį Lietuvos partizaniniame judėjime: ji buvo ryšių tiltas tarp kitų šalies partizanų apygardų bei sričių. Prisikėlimo apygarda išskirtinė tuo, kad buvo įkurta ne „iš apačios“, t.y. ne taip, kaip įprasta – nuo būrio iki kuopos ar rinktinės, o tikslingai suformuota partizanų vadovybės, be to, jos štabas leido ir platino pogrindinę spaudą, junginio teritorijoje nuolat bazavosi vyriausioji partizanų vadovybė, Apygardos štabo bunkeryje 1949 m. vasarį įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas.
Apygardos įkūrimas
Laisvės kovotojų partizanų junginiai, veikę Šiaulių, Joniškio, Radviliškio, Kėdainių apylinkėse, palaipsniui 1946–1947 m. buvo įtraukti į Jungtinę Kęstučio apygardą (JKA). JKA vadovybės pastangomis buvo vienijami partizanų junginiai, apygarda išsiplėtė ir apėmė Pietų Žemaitiją, Vidurio Lietuvą. Tokioje didelėje teritorijoje buvo sunku palaikyti ryšius tarp dalinių, vadams juos inspektuoti. Be to, JKA vadovybė matė, kad geriau vadovauti galima tada, kai vienam aukštesniam štabui pavaldūs du arba trys žemesni. 1947 m. rugsėjo 8 d. Tautos šventės proga netoli Kryžkalnio įvyko JKA štabo ir Savanorio rinktinės partizanų susirinkimas. Jame dalyvavo apygardos vadovybė (Jonas Žemaitis-Žaltys ir štabo pareigūnai), buvo nutarta įsteigti naują apygardą.
1947 m. lapkritį JKA vadas J. Žemaitis-Žaltys naujos apygardos organizavimo darbams į Šiaulių apskritį pasiuntė štabo pareigūnus Petrą Bartkų-Sąžinę ir Bronių Liesį-Kauką. Jie buvo įpareigoti susitikti su rinktinių vadais ir atkurti po ryšininkų areštų nuolat trūkinėjančius ryšius su Vidurio Lietuvoje veikusiomis partizanų struktūromis.
1948 m. pavasarį naujos apygardos, sąlyginai pavadintos Gražinos vardu, kūrimas buvo spartinamas. Tų pačių metų kovo 15 d. įvyko JKA įgaliotinių P. Bartkaus, B. Liesio ir Voverės partizanų rinktinės, veikusios Joniškio apskrities ribose, bei Atžalyno partizanų rinktinės, veikusios Šiaulių apskrities pietvakarinėje dalyje, atstovų pasitarimas. Buvo nuspręsta, kad naujos apygardos vadai vadovausis JKA kariniais norminiais dokumentais. Kovo 31 d. P. Bartkus buvo paskirtas naujos apygardos vadu, eidamas šias pareigas jis turėjo suteiktą slapyvardį Dargis. J. Žemaičio siūlymu, junginys pavadintas Prisikėlimo apygarda.
1948 m. balandžio 1 d. Prisikėlimo apygardos vadovybė išleido pirmąjį įsakymą, primindama partizanams: „Kovodami dėl savo tautos laisvės mes kartu kovojame ir dėl viso kultūringojo pasaulio likimo. Mums atitenka sunkus, bet didingas, gražus ir garbingas uždavinys. Tegul Aukščiausiojo palaima lydi mūsų žingsnius ir mūsų darbus.“
Naujai suformuotos apygardos štabo viršininku buvo paskirtas Leonardas Grigonis-Krivis, jo pavaduotoju – Stasys Raziulis-Naras (abu iš Atžalyno rinktinės vadovybės). Pradžioje apygardos štabas bazavosi nuo Šiaulių į pietvakarius plytinčiame Dukto miške. Naujos apygardos vado P. Bartkaus laukė susitikimai ir vizitacijos rinktinėse. Balandžio 10 d. P. Bartkus-Dargis susisiekė su atkurtos Lietuvos žaliosios rinktinės (veikė Šeduvos, Rozalimo, Radviliškio, Baisogalos valsčiuose) vado pareigas ėjusiu Petru Masilaičiu-Virpša. Balandžio 22 d. įvyko bendras Prisikėlimo apygardos ir Lietuvos žaliosios rinktinės posėdis: buvo aptarti rinktinės įsiliejimo į apygardą, partizanų rajonų organizavimo reikalai. Lietuvos žaliosios rinktinės vadu buvo išrinktas P. Masilaitis-Virpša, Giria; rinktinė buvo įtraukta į Prisikėlimo apygardos sudėtį. Tą patį mėnesį P. Bartkus jau vizitavo rinktinės partizanų būrius, stebėjo, kaip partizanai naudojasi ginklais, palaiko drausmę būriuose. Daug kur trūko kariškos tvarkos, todėl buvo planuojama apygardoje organizuoti kovotojų mokymą, deja, dėl sovietinės kariuomenės Lietuvoje siautimo sumanymas liko neįgyvendintas.
Skaityti daugiau: Prisikėlimo apygarda
Šatrijos rinktinės partizanai. Pirmoje eilėje (sėdi) iš kairės - Juozas Gudliauskas-Ežys, antros - Jonas Griguola-Ažuolas, trečias - neatpažintas. Antroje eilėje iš kairės pirma - Jadvyga Rekašiūtė, antras - Jonas Laucevičius-Girėnas, trečia - Leontina Platakytė-Žibutė, ketvirtas - Mykolas Kleiba-Dagys, penkta - Aniceta Vainoraitė-Severiūtė, |šeštas - Vladas Montvydas-Žemaitis, septintas - Zigmantas Vainoras, aštunta - Kazimiera Vaičekauskaitė, devintas - neatpažintos, dešimtas - Viktoras Bubliauskas-Būras, vienuoliktas - neatpažintas, dvyliktas - Jonas Vaičekauskas-Kovarnis.
(Z. Paulauskaitės asmeninė kolekciįo)
Bubliauskas Viktoras-Būras gimė 1929 m. Telšių apskrities Rietavo valsčiaus Gomintlaukės kaime. Į partizanų gretas įstojo 1949 m. Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanas. Būrio vadas. Žuvo 1952 m. kovo 31d. Rietavo rajono Užpelkių miške įrengtame bunkeryje kartu su dar trimis bendražygiais
https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Andriulionis Antanas iš Avižonių k. Seirijų vlsč. ?- 1945.03.30. Žuvo Veisiejų vlsč. Perkūno rinktinė.
Burba Antanas - Ledas iš Santakos k. Kalvarijos vlsč. 1906-1947.03.30 Šaulių būrio vadas, vėliau - policininkas. Partizanuose nuo 1944 m. Perkūno rinktinė, vėliau Vytauto rinktinės 71-oji kuopa. Žuvo Liubavo vlsč. prie Jurgiškių k., užmynęs ant minos. Palaidotas Kalvarijoje.
Kvedaravičius iš Bobių k. Veisiejų vlsč. ?-1945.03.30. Žuvo Veisiejų vlsč. Perkūno rinktinė.
Mikelionis iš Veisiejų vlsč. ?-1945.03.30. Žuvo Veisiejų vlsč. Pasak baudėjo, prieš mirtį pasakęs: „Aš esu Lietuvos partizanas, kovoju ir mirštu už jos laisvę".
https://partizanai.org/failai/html/istark-mano-varda.htm
Skaityti daugiau: Kovo 30-31 d. žuvę partizanai
Kęstučio apygardos partizanai broliai Stanislovas Milkintas-Riteris (kairėje) ir Juozas Milkintas-Maršalis,
ginkluoti vokiškais automatais MP-43/44 (Sturmgewehr 44).
(L Laurinsko asmeninė kolekcija)
Milkintas Juozas-Maršalis gimė 1920 m. Raseinių apskrities Nemakščių valsčiaus Smulkių kaime. Partizanas nuo 1945 m. Priklausė Kęstučio apygardai. Žuvo išduotas 1951 m. kovo 28 d. Kelmės rajono Zalpės miške kartu su žmona partizane Jadvyga Janušaite-Milkintiene-Ieva
https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Algimanto apygardos vadovybės nariai Šimonių girioje 1947 m. rudenį. Iš kairės: Julijonas Burneika-Tardytojas, Alfonsas Budreika-Bukšys, neatpažintas, Aleksas Matelis-Audenis, Juozas Kemeklis-Rokas (R. Kauniečio asmeninė kolekcija)
BUDREIKA Alfonsas, Antano-Bukšys, gim. 1923 m. Gykių k., Svėdasų vls., ūkininkų šeimoje, tėvai turėjo 16 ha žemės. Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Algirdo kuopos Jauniaus būrio vadas. Žuvo 1948 m. kovo 28 d. Palaidotas Svėdasų mstl. kapinėse.
https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm
1949 m. kovo 28 d. Ukmergės aps. Šešuolių vls. Užupėnų k. gyventojo Balio Stundžio daržinėje MGB Šešuolių vls. poskyrio operatyvinė grupė aptiko Didžiosios kovos apygardos B rinktinės štabo bunkerį. Kilus susišaudymui žuvo rinktinės vadas Kazys Ališauskas-Spartakas, rinktinės štabo narys ir rinktinės vado adjutantas Feliksas Mikalajūnas-Žalgiris, rinktinės Agitacijos ir propagandos skyriaus viršininkas Bronius Morkūnas-Kirka.
Žuvusiųjų palaikai niekinti Šešuolių mstl. prie MGB Šešuolių vls. poskyrio ir stribų būstinės pastato. Vėliau užkasti Pivonijos šile, esančiame šalia Ukmergės m. 1989 m. liepos 29 d. rasti ir palaidoti Ukmergės m. Dukstynos kapinėse.
Šiaurės Rytų Lietuvos partizanų sritis. Atlasas. 1 dalis: Dariaus ir Girėno rinktinė, Didžiosios Kovos ir Vyčio apygardos, Vilnius: LGGRTC, 2014, p. 99-100.
Skaityti daugiau: Kovo 28-29 d. žuvę partizanai
Paminklas, pastatytas Paverknių mūšyje žuvusiems partizanams atminti
1945 m. kovo 28 d., prieš Šv. Velykas, Didįjį trečiadienį, partizanų dalinys buvo apsistojęs Sokonių, Voseliūnų kaimuose. Gavo pranešimą, kad rusų kariuomenė „šukuoja" Benčiakiemio miškelius, krūmus, žygiuodami link Voseliūnų, Sokonių kaimų. Geležinio vilko pulko partizanų dalinys, kurį sudarė apie 90-dešimt vyrų, turėdami penkiolika kulkosvaidžių, automatų ir kitų ginklų, stojo į mūšį su galinga rusų kariuomene. Rusų kareivių kolonai priartėjus partizanai atidarė ugnį, retindami rusų karių gretas. Įnirtingas mūšis vyko apie 7 valandas. Rusų kariuomenė buvo pastiprinta naujais rusų karių būriais, daliniais iš Alytaus, Prienų, Birštono, ruošdamiesi apsupti partizanų buvimo vietovę. Partizanai pradėjo trauktis. Daug sunkumų patyrė, nes Verknės upė buvo išsiliejusi iš krantų, ne visi mokėjo plaukti, ginklai, šilta apranga trukdė keltis į kitą Verknės pusę. Partizanas Albinas Šiugždinis-Žaibas buvo sužeistas ir negalėjo paeiti, jis, paėmęs kulkosvaidį, pridengė besitraukiančius draugus. Jo kulkosvaidis nesiliovė tol, kol buvo šovinių. Šoviniams pasibaigus, išsiėmęs granatą sušuko:
- Gyvas nepasiduosiu, Tėvynės neišduosiu!
Žuvo didvyrio mirtimi kovos lauke.
Skaityti daugiau: Paverknių kautynės
Kazimieras Ališauskas-Spartakas ir Vanda Jočytė-Ramunė.
(R. Kauniečio asmeninė kolekcija)
Ališauskas Kazimieras-Spartakas gimė 1911 m. Ukmergės apskrities Žemaitkiemio valsčiaus Juknonių kaime. Vadovavo Didžiosios Kovos apygardos Plieno rinktinės 1-ajam batalionui, kuris veikė Žemaitkiemio, Pabaisko, Šešuolių valsčiuose. Žuvo 1949 m. kovo 28 d. Ukmergės apskrities Šešuolių valsčiaus Užupėnų kaime įrengtame bunkeryje
https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
KAZYS ALIŠAUSKAS- SPARTAKAS
1948 11 12-1949 09 12 B rinktinės vadas, leitenantas.
K. Ališauskas-Spartakas paskirtas į B rinktinės vado pareigas 1948 11 12, Juozui Šibailai-Diedukui perėjus į srities partizanų vadovybę. Prieš tai nuo 1948 02 04 buvo vado pavaduotojas. A apygardos vadu buvo iki savo žūties 1949 03 28.
Kazys gimė Juknonių k., Žemaitkiemio vlsč. Tėvas Danilas Ališauskas, ūkininkas. Po tarnybos Lietuvos kariuomenėje dirbo ūkyje. Sunkiai pergyveno pirmąją sovietinę okupaciją. Nuo 1944 m. birželio mėn. Žemaitkiemio vlsč. Lyduokių mstl. ir Juknonių k. suorganizavo savisaugos būrį iš 12-20 vyrų, kurie gynė žmones nuo raudonųjų partizanų ir šiaip plėšikaujančių. Jiems tada Kazys Ališauskas vadovavo kartu su Alfonsu Morkūnu.
Skaityti daugiau: Kazys Ališauskas-Spartakas
Šarūnas Šimkevičius
|
|
|
Kun. Pranas Račiūnas MIC
Bernardo Aleknavičiaus nuotrauka
|
Kunigas, bibliofilas ir kolekcininkas, politinis kalinys, visuomenininkas P. Račiūnas gimė 1919 m. kovo 28 d. Marijampolėje. Besimokydamas Marijampolės marijonų gimnazijos septintoje klasėje, 1936 metais įstojo į marijonų vienuoliją. 1938-aisiais, baigęs gimnaziją, lankė marijonų vienuolijos filosofijos kursus, o 1940 metais įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultetą. 1943 m. gegužės 2 d. buvo įšventintas kunigu. 1944 metais baigė Teologijos fakulteto Kanonų skyrių, suteiktas kanonų teisės licenciato laipsnis. Vikaru dirbo Varėnoje, 1945 metais paskirtas Panevėžio Švč. M. Marijos koplyčios rektoriumi ir Panevėžio II marijonų vienuolijos namo vyresniuoju, kartu atliko ir mokyklų kapeliono pareigas. 1947–1949 metais darbavosi Kaune, prie Šv. Gertrūdos ir studentų bažnyčių. 1949 m. birželio 4 d. sovietų valdžios suimtas, o 1950-aisiais nuteistas 25 metams lagerio.
Kalėjo Vorkutoje, Taišete ir Mordovijoje. Nors ir būdamas nelaisvėje, per tarpininkus perduodavo informaciją Vatikanui apie Bažnyčios persekiojimus, dirbo ir kūrybinį mokslinį darbą. Kunigo studijų sritys buvo asketika, moralinės ir bažnytinės teisės klausimai, Lietuvos bažnyčios istorija. Ypač daug kun. P. Račiūnas nuveikė nelegaliai siųsdamas religinę literatūrą į Lietuvą iš tremties ir įkalinimo vietų. Aukojo šv. Mišias kasyklų požemiuose, klausė išpažinčių, teikė sakramentus. Išėjęs į laisvę, 1965 metais paskirtas Gerdašių parapijos klebonu, 1970-aisiais perkeltas į Paluobių parapiją. Čia surinko gausią etnografinės medžiagos kolekciją, klėtelėje įrengė senienų muziejų1 , parengė žurnalo ,,Aušra“ pirmąjį numerį, bendradarbiavo leidžiant ,,Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“. Eksponatus daugiausia rinkdavo iš vietos žmonių. Į ekspedicijas dažniausiai išsiruošdavo motociklu. Kadangi nebuvo labai įgudęs vairuotojas, tai pagal motociklo paliktas vėžes parapijiečiai lengvai atsekdavo, kuria kryptimi klebonas išvažiavęs. Kun. P. Račiūnas net per pamokslus prašydavo, kad jam suneštų senas maldaknyges. Jis įsigijo ir kai kurių kunigų vertingas bibliotekas. Nemažai eksponatų jam padėjo surinkti alytiškis žurnalistas ir istorikas Henrikas Rimkus.
Skaityti daugiau: Katalikiškos pogrindžio spaudos organizatorius
Tigro rinktinės štabo pareigūnas Leonardas Basys-Švyturys (kairėje) ir Tigro rinktinės vadas Vincentas Žaliaduonis-Rokas.
(V. Striužo asmeninė kolekcija)
Žaliaduonis Vincentas-Rokas, Cezaris, Djakonas gimė 1910 m. lapkričio 2 d. Lazdijų valsčiaus Kučiūnų kaime. Baigė Lazdijų „Žiburio" gimnaziją. 1935-1938 m. mokėsi Kauno karo mokykloje. Ją baigęs buvo paskirtas į Ukmergę. 1939 m. grąžinus Vilnių Lietuvai, su savo vadovaujamu pulku atvyko į Vilnių. 1944 m. rugpjūčio mėn. pradėjo partizanauti. 1946 m. spalio 1 d. paskirtas Vytauto apygardos Tigro rinktinės vadu. Kurį laiką buvo Rytų Lietuvos (Kalnų) srities vado pavaduotojas. Jam tiesiogiai dalyvaujant ir vadovaujant Ignalinos ir Švenčionių rajonuose, taip pat Baltarusijoje įvykdyta daugiau kaip 30 akcijų prieš sovietinius aktyvistus. Žuvo 1952 m. kovo 27 d. aktyvaus partizanų rėmėjo Vaiškūno sodyboje Švenčionių rajono Bujutiškės kaime karinės čekistinės operacijos metu kartu su partizanu M. Cicėnu-Erškėčiu. Kūnai buvo išniekinti Ceikiniuose. 1999 m. gegužės 19 d. LR Prezidento dekretu V. Žaliaduonis apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (po mirties)
https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Aukštaitijos partizanų vadai Šimonių girioje 1947 m.
I eilėje sėdi iš kairės: Vincas Kaulinis-Miškinis, Antanas Slučka-Šarūnas, Bronius Kazickas-Saulius, Mykolas Guobužas-Šaulys, neatpažintas, Albertas Nakutis-Viesulas.
II eilėje stovi iš kairės: Povilas Baronas-Briedis, Jurgis Urbonas-Lakštutis, Balys Jakštonis-Trockis, Vytautas Perevičius-Dobilas, Jonas Guobužas-Girėnas, Stasys Zabulionis-Lūšis (UKM)
Juozas Karvelis-Šernas iš Šilagalių k., Šimonių vls., žuvo 1949 m. kovo 27 d.
PEREVIČIUS Vytautas-Dobilas, gim. 1924 m. Meldučių k., Debeikių vls., ūkininkų šeimoje. Vytauto apygardos Liūto rinktinės Aušros būrio partizanas. Žuvo 1948 m. kovo 27 d. prie Lementiškio k., Leliūnų vls.
https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm
Skaityti daugiau: Kovo 26-27 žuvę partizanai
Šiaurės Rytų srities vadovybė 1948-1949 m. žiemą.
I eilėje iš kairės: Joana Railaitė-Slučkienė-Neringa, srities vadas Antanas Slučka-Šarūnas, Žaliosios rinktinės vadas Vytautas Česnakavičius-Valas, neatpažintas.
II eilėje iš kairės: srities vado pavaduotojas Vincas Kaulinis-Miškinis, neatpažintas, Žaliosios rinktinės vado adjutantas Algirdas Meškauskas-Vanagaitis (VŽM)
Vytauto apygardos Liūto rinktinės Beržo kuopos partizanai. Iš kairės: Bronius Morkūnas-Strausas, Albertas Guobužas-Šamas (VZM)
KAULINIS Vincas, Vinco-Miškinis, gim. 1912 m. Biliūnų k., Vyžuonų vls., mokėsi Utenos gimnazijoje. Policijos vachmistras, šaulys. Vytauto apygardos Liūto rinktinės vadas, nuo 1947 m. gegužės — Vytauto apygardos vadas. Žuvo 1949 m. kovo 24 d., išdavus bunkerį Šimonėlio sodyboje, Nolėnų k., Utenos vls. Palaikai buvo užkasti prie Dauniškio ežero, Utenos mst.
GUOBUŽAS Albertas, Kazio-Šamas, gim. 1928 m. Gaspariškių k., Vyžuonų vls., ūkininkų šeimoje, tėvai turėjo apie 30 ha žemės. Vytauto apygardos Liūto rinktinės Beržo kuopos Aušros būrio partizanas. Žuvo 1949 m. kovo 24 d. Nolėnų k., Utenos vls. Palaikai buvo užkasti prie Dauniškio ežero, Utenos mst
https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm
1949 m. kovo 24 d. Utenos aps. ir vls. Nolėnų k. (dabar - Utenos r. sav.) MGB kariuomenės kareiviai kaimo gyventojo partizanų rėmėjo Jono Šimonėlio sodyboje aptiko Vytauto apygardos Liūto rinktinės bunkerį. Susišaudymo metu sudegė namas. Žuvo Šiaurės rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) partizanų srities vado pavaduotojas ir Vytauto apygardos vadas Vincas Kaulinis-Miškinis, Utenis, apygardos vado adjutantas Albertas Guobužas-Šamas, Liūto rinktinės partizanai Alponsas Bivainis-Klimašauskas, Bronius Bivainis-Laputė, Vytautas Pakalnis-Pagirys, Napoleonas Valančiūnas-Elnias ir partizanų ryšininkas Vincas Dominykas Sirutis-Vergas.
Vytauto apygardos partizanai. Pirmoje eilėje iš kairės: pirmas - apygardos vadas Vincas Kaulinis-Miškinis, Utenis, antras - Bronius Keblys-Ūsas. Antroje eilėje iš kairės: penktas - Vincentas Laucius-Kirvis. Kiti neatpažinti. Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus fondų
Skaityti daugiau: Kovo 24-25 d. žuvę partizanai
Policijos mokyklos auklėtinis Vincas Kaulinis.
1935 m. lapkričio mėn. Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių
1912 01 08 - 1949 03 24
Vincas Kaulinis gimė 1912 m. sausio 8 d. Rusijoje, Sankt Peterburge. Su tėvais grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Utenos aps. Vyžuonų vls. Biliūnų k. Tėvai turėjo 8 ha žemės. 1934 m. V Kaulinis baigė septynias Utenos „Saulės“ gimnazijos klases. 1934-1935 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Pabaigus tarnybą jam suteiktas puskarininkio laipsnis. 1935 m. baigė Sanitarijos puskarininkių mokyklos XXVI laidą. Tų pačių metų gruodžio 12 d. jam suteiktas jaunesniojo sanitarijos puskarininkio laipsnis. 1936 m. kovo 28 d. buvo paleistas į atsargą. 1937 m. baigė policijos mokyklą ir pradėjo dirbti policininku Utenos aps. Tauragnų mstl. Prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai iki 1940 m. spalio 5 d. dirbo Vilniaus m. milicijos nuovados viršininko padėjėju. 1940 m. gruodžio mėn. iš tarnybos atleistas dėl Vidaus reikalų liaudies komisariato reorganizacijos.
1941 m. Birželio sukilimo dalyvis. Partizanas nuo 1944 m.
1944 m. spalio 22 d. Švenčionių aps. Saldutiškio vls. Kirdeikių k. Lietuvos laisvės armijos (LLA) karys Leonas Vilutis-Arūnas įkūrė Tigro rinktinę, apėmusią Utenos ir Švenčionių apskritis. 1945-ųjų pradžioje NKVD kariuomenė pradėjo plataus masto operacijas prieš partizanus: sausio mėn. suimtas L. Vilutis; kovo 11-12 d. Labanoro girioje vykusiose Kiauneliškio kautynėse žuvo 83 partizanai; liepą buvo suimti Tigro rinktinės vadas mjr. Benediktas Kaletka-Utenis, Senis, rinktinės štabo globėjas ir kapelionas Kirdeikių kunigas Petras Liutkus-Juodasis Petras. Tigro rinktinėje liko apie tris šimtus partizanų.
Skaityti daugiau: Vincas Kaulinis-Miškinis
Popiežius Jonas Paulius II Kryžių kalne. 1993 m. rugsėjis
RŪPINTOJĖLIS 
Pilnas
1977-1990 m. pogrindyje išleistų numerių (1-26) rinkinys
Skaityti daugiau: RŪPINTOJĖLIS - Pratarmė, metrika, nuorodos
Lietuvos Žaliosios rinktinės Audros būrio partizanai. Pirmame plane Petras Danasas-Tyrulis. Kiti neatpažinti. Apie 1949 m.
(Šiauliu .Aušros" muziejus)
Danasas Petras-Tyrulis gimė 1902 m. Šiaulių apskrities Meškuičių valsčiaus Gibaičių kaime. Partizanas nuo 1944 m. Prisikėlimo apygardos Audros būrio, priklausiusio Atžalyno, Lietuvos Žaliajai, nuo 1950 m. - Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinėms, partizanas. Nuo 1952 m. - Audros būrio vadas. Žuvo 1953 m. kovo 23 d. Šiaulių rajono Smilgių kaime kartu su dar penkiais bendražygiais
https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Foto: Jurgaitis, Juozas-Spindulys (1909-1945-03-23)
Gimė ir augo Sevelionių kaime, Merkinės valsčiuje, Alytaus apskrityje. 1945 metų kovo 23 dieną J. Jurgaitį Jiezno stribai paėmė iš mokyklos. NKVD būstinėje žiauriai kankino, nukankinę jo kūną nakčia užkasė Bijomino darže. J. Jurgaitis turėjo karininko laipsnį, dirbo pasienio policijoje. Turėjo galimybę pasitraukti į Vakarus, bet jis teigė, kad „nieko gyvenime blogo nepadariau”, ir pasiliko Lietuvoje. Dirbo švietimo skyriaus inspektoriumi ir Jiezno progimnazijoje. Su šeima gyveno Nemaniūnų bažnytkaimyje. Jam žuvus liko žmona su mažu sūneliu.
https://partizanai.org/failai/html/amzinieji-azuolai.htm
Skaityti daugiau: Kovo 23 d. žuvę partizanai
Vyčio apygardos Šermukšnio būrio partizanai. Iš kairės: neatpažintas, Juozas Kirsnys-Varna, Kazys Riauba-Kazokas (E. Smetonos asmeninė kolekcija)
Antanas Aliukas-Kuprys iš Nausodės k., Raguvos vls., žuvo 1948 m. kovo 21d.
KIRSNYS Juozas, Liudviko-Varna, Raudonikis, gim. 1921 m. Alukėnų k., Traupio vls. Vyčio apygardos Šermukšnio būrio partizanas. Žuvo 1948 m. kovo 21d. prie Nausodės k., Raguvos vls. Palaidotas Kirmėlių k. kapinėse.
Liudas Kepalas-Tremtinys iš Liveikių k., Leliūnų vls., žuvo 1951 m. kovo 22 d.
https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm
Vitkūnas Juozas. A rinktinės Putino būrio partizanas. Žuvo 1946 03 21 Beištrakių miške kartu su B. Sasnausku-Klevu.
https://partizanai.org/failai/html/didziosios_kovos.htm
Lokio rinktinės Erškėčio kuopos partizanų rikiuotė. Pagal KGB sužymėjimą pirmas - Balys Vaičėnas-Liubartas, antras - Petros Pošius-Gediminas, ketvirtas - Jonas Dūdėnas-Vynas, septintas - Lokio rinktinės vadas Pranas Račinskas-Žaibas, aštuntas - Vytautas Rusakevičius-Tigras, dešimtas - Juozas Stanėnas-Aukštaitis, vienuoliktas - Vytautas Miškinis-Viesulas, tryliktas - Povilas Lukošius-Žilvytis, keturioliktas -Zigmas Tumėnas-Kestutis, penkioliktas - Edvardas Gornelis-Čigonas, šešioliktas - Vytautas Dručkus-Šernas, septynioliktas -Edvardas Juodvalkis-Aras, aštuonioliktas - Alfonsas Dambrava-Aidas, devynioliktas - Jeronimas Bulka-Titnagas. (Lietuvos ypatingasis archyvas)
Stanėnas Juozas-Aukštaitis gimė 1922 m. Švenčionių apskrities Daugėliškio valsčiaus Makniūnalaukės kaime. Partizanas nuo 1945 m. 1945-1946 m. — Vytauto apygardos Lokio rinktinės Karijoto-Min-gailos kuopos partizanas, 1946—1948 m. - Lokio rinktinės Kadugio kuopos partizanas, 1949 m. — Laisvės kuopos vadas, 1950—1951 m. — Kadugio kuopos vado pavaduotojas. Žuvo 1951 m. kovo 22 d. bunkeryje prie Purvynėlio vienkiemio Molėtų rajone
https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Skaityti daugiau: Kovo 21-22 d. žuvę partizanai
