Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities vadas, LLKS tarybos prezidiumo sekretorius Antanas Bakšys-Germantas, Klajūnas, Senis.
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių
Antanas Bakšys gimė 1923 m. birželio 13 d. Raseiniuose Antano Bakšio ir Jozefos Radavičytės (taip dokumente)-Bakšienės šeimoje 1. Tėvas dirbo batsiuviu, mama – siuvėja. Kartu augo sesuo Zita (g. 1929 m. kovo 19 d.). Mokėsi Raseinių gimnazijoje.
Brandos atestatą gavo 1941 m. pavasarį. 2-ojo pasaulinio karo metais dirbo Raseinių aps. viršininko sekretoriumi. 1944 m. vasario 16 d. A. Bakšys savanoriu įstojo į gen.P. Plechavičiaus įkurtą Lietuvos vietinę rinktinę Marijampolėje. 1944 m. gegužės 15 d. naciams rinktinę išformavus, grįžo į gimtinę.
Sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, gyveno pas tėvus Raseinių aps. Viduklės vls. Anžilių k. Nuo 1944 m. spalio mėn. dirbo mokytoju Raseinių aps. Raseinių vls. Gervinių k. pradžios mokykloje. 1944 m. gruodžio 23 d. mirė tėvas. Po jo mirties A. Bakšys persikėlė mokytojauti į Minionių pradžios mokyklą.
1945 m. kovo 4 d. buvo suimtas ir įkalintas Vokietijoje, tačiau nesudarius bylos išvežtas į Pamaskvio anglies baseino Tulos kasyklas. 1946 m. vasarą kartu su keturiais tautiečiais sėkmingai pabėgo. Tolimąjį atstumą jie įveikė keliaudami pėsčiomis ir prekiniais traukiniais. Pasiekę Lietuvą, prisiglaudė Raseinių gydytojo Kazlausko bute. Jam pavyko gauti karinį bilietą, pasą ir jau rudenį pradėjo mokytojauti Raseinių gimnazijoje. Užmezgė ryšius su partizanais.
1947 m. rudenį A. Bakšys vėl buvo suimtas, bet netrukus paleistas. Per tardymus jam išsukta dešinė ranka. Gyventi nuolat sekamam darėsi nepakeliama ir tų pačių metų lapkritį jis ryžtingai apsisprendė pasitraukti iš legalaus gyvenimo – tapo Jungtinės Kęstučio apygardos partizanu.
Iš partizanų A. Bakšys išsiskyrė amžiumi, išsilavinimu ir autoritetu, todėl netrukus buvo paskirtas Vaidoto rinktinės vadu, 1949 m. birželio mėn. – Kęstučio apygardos vadu, o 1951 m. gegužės mėn. – Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities vadu.
Skaityti daugiau: Antanas Bakšys-Germantas, Klajūnas, Senis (1923 06 13–1953 01 17)
Vytauto apygardos Liūto rinktinės Perkūno būrio partizanas, Šiaurės Rytų srities štabo ryšių įgaliotinis Vytautas Magyla-Vairas (VŽM)
Vytauto apygardos Liūto rinktinės Perkūno būrio partizanų šeima: Vytautas Magyla-Vairas, Bronė Matuliauskaitė-Rožė (VŽM)
Vytauto apygardos Liūto rinktinės Perkūno būrio partizanas, Šiaurės Rytų srities štabo įgaliotinis Vytautas Magyla-Vairas, nužudytas 1950 06 14
MAGYLA Vytautas, Juozo-Vairas, Sakalas, gim. 1924 m. Mogylų k., Andrioniškio vls., ūkininkų šeimoje. Vytauto apygardos Liūto rinktinės Perkūno būrio partizanas. Šiaurės Rytų Lietuvos (Kalnų) srities štabo ryšių įgaliotinis. Žuvo 1950 m. netoli Vajėšių k., Anykščių apyl.
https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm
Skaityti daugiau: Birželio 14-15 d. žuvę partizanai
P. DIRKIS
Visos tautos su pagarba prisimena didžius istorinius įvykius. Tačiau ne visi istoriniai įvykiai yra džiaugsmingi. Yra tokių, kurie žmogaus skausmo niekada nenuslopins. Tokiems įvykiams tenka priskirti 1941 m. birželio mėnesio 14-21 dienas, kada Lietuvoje vyko masiniai trėmimai išvežimai ir žudynės.
Nakties metu prikelti iš miego nekalti žmonės, vaikai ir kūdikiai, ligonys bei nėščios moterys, smurtu ir žiauraus enkavedisto jėga buvo plėšiami iš nuosavų namų ir butų. Šautuvų buožėmis daužomi ir kojomis spardomi jie buvo stumiami į laukiančius jų sunkvežimius. Klyksmas ir šauksmas vaikų atplėštų nuo tėvų, senelių dejavimai, ligonių vaitojimai ir motinų ašaros skrodė vasaros naktų tylą.
Plėšiami iš savo gimtinės ir artimųjų tarpo Lietuvos žmonės kentėjo fizines ir dvasines kančias; alkani, be duonos kąsnio, ištroškę, be vandens lašo, jie mirė pritrūkę oro geležiniuose vagonuose užkalti. Veltui jie šaukėsi pagalbos, vieton jos jie prisišaukdavo raudonojo žudiko kulką ar smūgį.
Areštų, kalėjimų, tardymų kamerų ir šaudymo kančias jie iškentė. Jų vardus tepuošia garbės aureolė. Ištremtieji į Sibirą ir spygliuotų tvorų atskirti nuo pasaulio, tapo vergais ir taip iki mirties jie kenčia badą, šaltį, paniekinimą ir kol jų širdys plaks juos lydės neišpasakytos baimės ir rūpesčio jausmas.
Prisimindami masinius vežimus ir komunistinį terorą Lietuvoje susiduriame ir su kitu įvykiu tuo pačiu metu, būtent: su Lietuvių tautos sukilimu prieš raudonuosius rusus. Šis istorinis įvykis išryškino būdingą lietuvių bruožą, kuris pasireiškia tik didelio sukrėtimo metu. Sukilimo metu nebuvo politinių skirtumu ne tik kovojančiose gretose bet ir visuomenės sluoksniuose. Tada buvome viena didelė šeima, siekianti vieno ir to paties visiems tikslo. Išgirdus pranešimą apie Lietuvos laisvės atstatymą, viso krašto gyventojai, tarytum didžiulis choras, iš džiaugsmo verkdami, giedojo Lietuvos Himną, keldami trispalves vėliavas miestuose ir miesteliuose, kaimuose ir net miškuose.
Tie liūdnieji ir tie džiugūs prisiminimai, minint tuos baisiai skaudžius įvykius ir didžius apsireiškimus, turėtų mus ir dabar išeivijoje gyvenančius, panašiai apjungti vienybės skraiste ir vieningomis gretomis mus vesti prie vienintelio šiandien mūsų bendro tikslo — atvadavimo pavergtos Lietuvos.
Tremtinių stovykla Sibire, apsupta spygliuotų vielų tvora ir saugoma sargybų bokštų
1941 m. birželio 26 d. komunistų išžudytų aukų lavonais išklotas Pravieniškių vergų stovyklos kiemas
Lietuviai laisvuose Vakaruose protestuoja prieš komunistinės Rusijos teroru Lietuvoje. (Clevelando Ramovės sk. nariai Januškevičius ir Budrys piketuoja rusų žurnalistus, 1955 m. spalių mėn.) V. Bacevičiaus nuotr.
1904 01 02–1946 06 12
Zigmas Drunga-Šernas, Mykolas Jonas gimė 1904 m. sausio 2 d. Utenos aps. Užpalių mstl., malūnininko šeimoje.
Buvo vyriausias iš šešių vaikų. Mokydamasis gimnazijoje priklausė pavasarininkų, skautų, ateitininkų ir Lietuvos šaulių sąjungos organizacijoms. Baigė Kauno karo mokyklą ir lakūnų kursus. Gavęs kapitono laipsnį, tapo karo lakūnu, žvalgu. Apie 1936 m. vedė mokytoją Bronę Matiekaitytę, augino sūnų ir dukrą. Lietuvos šaulių sąjungos narys, veiklus ir tikintis, rašė eilėraščius. Paskutiniais nepriklausomybės metais aviacijos majoras Z. Drunga buvo Karo aviacijos štabo II (Žvalgybos) skyriaus viršininku. Okupavus Lietuvą, 1940 m. liepos 2 d. paleistas į atsargą.
Vokiečių okupacijos metais dirbo sandėlininku, vėliau – Kauno priešgaisrinėje apsaugoje skyriaus viršininku. Jau tuo metu pradėjo nelegalią veiklą – spausdino pogrindinį laikraštį „Baltija“, dirbo Lietuvių fronto Kauno apygardos štabe. Vokiečiams traukiantis jis apsisprendė likti Lietuvoje.
1944 m., praėjus frontui, Z. Drunga kurį laiką dirbo Kauno gaisrinės viršininku. Jausdamas, kad gali būti suimtas, ėmė slapstytis. Buvo sulaikytas Šilavoto miestelio stribų, bet po kelių parų pabėgo. 1945 m. birželio mėn. Z. Drunga tapo Tauro apygardos partizanu, štabo nariu. 1945 m. spalio 22 d., suėmus Leoną Taunį-Kovą, pradėjo eiti apygardos vado pareigas. Nenuilsdamas tvarkė štabo organizacinius reikalus, ieškojo ryšių su kitomis partizanų apygardomis.
1946 m. balandžio mėn. susitiko su Dzūkijos partizanų vadais. Kartu su jais nutarė sujungti Dzūkijos partizanų („A“, vėliau – Dainavos) ir Tauro apygardas į didesnį vienetą – Pietų Lietuvos partizanų sritį. Z. Drunga tapo šios srities vado pavaduotoju. Ieškodamas ryšių su kitomis apygardomis, 1946 m. gegužės 28 d. susitiko su Aukštaitijos partizanų įgaliotiniu Juozu Markuliu, kuris iš tikrųjų buvo MGB agentas. Buvo pasirašytas ketinimų protokolas bendros partizanų vadovybės sudarymo klausimu.
Skaityti daugiau: Zigmas Drunga- Šernas, Mykolas Jonas
Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Butageidžio kuopos partizanai.
Centre – Albinas Milčiukas-Tigras (1922–1968).
Iš kairės stovi: Aleksas Velanis-Tigras (1905–?), Jonas Kadžionis-Bėda (g. 1928 m.), Antanas Blauzdys-Konkurentas (1921–1950), Antanas Karvelis-Vachmistras (1922–1950), Jonas Darela-Dieduška, Liudvikas Bajoriūnas-Kilbukas (?–1949), Butageidžio kuopos vadas Antanas Jogėla-Ažuolas (1913–1948), Simonas Dailidėnas-Miesčionis (1917–1949), Petras Šakėnas-Šauksmas (?–1948), Jonas Butkus-Karklas (?–1949), Pranas Taujanskas-Pakalnis (?–1950), Anicetas Simanonis-Sigitas (1920–1913).
Šaltinis:https://www.limis.lt/en/eksponatai/perziura/-/exhibit/preview/155124132?s_id=U7FeSTwIV3mulEVz&s_ind=69795&valuable_type=EKSPONATAS
BERNATONIS Jonas, Petro-Melagis, gim. 1915 m. Šikšnalaukio k., Traupio vls. Vyčio apygardos Kuprio būrio vadas. Žuvo 1949 m. birželio 12 d.
Vyčio apygardos Kuprio ir Šermukšnio būrių partizanai. Iš kairės: Simonas Dailidėnas-Miesčionis, Vitas Ivanauskas-Dobilas, Antanas Mickūnas-Liepa, Romualdas Mačiulis-Papūnė, Jonas Bernatonis-Melagis, Bronius Dailidėnas-Ramunė, Juozas Kirsnys-Raudonikis, Antanas Dailidėnas-Prancūzas, Antanas Blauzdys-Konkurentas (R. Kauniečio asmeninė kolekcija)
DAILIDĖNAS Simonas, Jurgio-Miesčionis, Vėtyklė, Meška, gim. 1917 m. Girelės k., Traupio vls., ūkininkų šeimoje. Algimanto apygardos Butageidžio kuopos, vėliau Vyčio apygardos Kuprio būrio partizanas, Kosciuškos būrio vadas. Žuvo 1949 m. birželio 12d.
Skaityti daugiau: Birželio 12 d. žuvę Partizanai: J.Bernatonis, S.Dailidėnas
Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis
1949 m. birželio 11 d. Tauragės apskrityje Eržvilko valsčiuje Smaidrių kaime karinės-čekistinės operacijos metu žuvo Vakarų Lietuvos (Jūros) srities partizanų štabo žvalgybos skyriaus viršininkas, 1949 m. vasario 16-osios Partizanų Deklaracijos signataras kpt. Vytautas Gužas-Zigmas, Galiandra, Mindaugas, Kardas.
Vytautas Gužas-Kardas, eidamas Jūros srities štabo viršininko pareigas, dalyvavo 1949 metų partizanų vadų suvažiavime, kuriame buvo pasirašyta garsioji Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos Deklaracija, atkūrus Nepriklausomybę įsigaliojusi kaip Lietuvos Respublikos įstatymas. Į šias pareigas kpt. V.Gužas buvo paskirtas 1948 m. gegužės 5 dieną, įkūrus Vakarų Lietuvos sritį.
Nelengvas buvo V.Gužo partizaninis kelias. Tik žuvus pirmajam Kęstučio apygardos vadui Juozui Kasperavičiui-Visvydui, skaudi netektis ištiko ir apygardos štabo apsaugos būrį, kuriam tuo metu vadovavo V.Gužas-Mindaugas. 1947 m. balandžio 6 d., per Didįjį penktadienį, Šimkaičių valsčiaus Paparčių kaime apsupime žuvo net vienuolika šio būrio partizanų. Tik “Mindaugui” tuomet pavyko pasitraukti.
V.Gužas, kilęs iš Aukštaitijos, buvęs buhalteris ir Vietinės rinktinės savanoris, labai skaudžiai išgyveno jo būrį ištikusią nelaimę. Norėjo net nusišauti, nes jautė kaltę, kad liko gyvas. Niekaip negalėjo pamiršti kulkosvaidžio ugnimi jį dengusio buvusio gimnazisto Juozo Nausėdos, prieš mirtį sušukusio: "Vade, traukis, aš dengsiu!"...
Skaityti daugiau: VYTAUTAS GUŽAS-MINDAUGAS, ZIGMAS, KARDAS, GALIANDRA
Stravinskas Juozas (slap. Kardas, Žiedas) g.1914m. Mieldažiškiai (Šilavoto vlsč.) ž. 1946 06 09. Vienas iš Lietuvos partizanų vadų Tauro apygardoje.
1934m. baigęs Prienų „Žiburio“ gimnaziją, įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Fizikos – matematikos fakultetą. 1935 04 pašauktas į Lietuvos kariuomenę, mokėsi Kauno Karo mokykloje, kurią baigė 1936 09. Suteiktas pėst. ats. jaun. leitenanto laipsnis. Paleistas į atsargą, tęsė studijas universitete.1937m. baigęs universitetą dirbo topografinėje tarnyboje, ruošė žemėlapius.
Vokiečių okupacijos metu Prienų „Žiburio“ gimnazijoje dėstė fiziką, matematiką ir chemiją. 1945m. pavasarį, NKGB bandant jį užverbuoti, išėjo į Prienų mišką. Tapo Vinco Senavaičio (slap. Žaliavelnis) partizanų būrio kovotoju. Tais pačiais metais suorganizavo būrį ir jam vadovavo. 1945 09 13, kaip narsus, drąsus, turintis organizacinių gabumų, paskirtas Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vadu. Daug nuveikė jungdamas partizanų būrius į rinktinę ir ją stiprindamas. Suformavo rinktinės štabą, Veikiančias atskiras kovotojų grupes sujungė į 7 kuopas, paskyrė jų vadus. „Žiedas“ partizanų padaliniuose įvedė karinę drausmę. Įpareigojo kuopų bei skyrių vadus besąlygiškai vykdyti vadovybės nurodymus, derinti kovos veiksmus. 1945 10 31 jo įsakymu buvo nustatyti rinktinės kuopų veikimo plotai. 1946m. pavasarį Geležinio Vilko rinktinėje, J. Stravinskas kartu su J. Lukša (slap. Vytis) ir A. Varkala (slap. Žaliukas) pradėjo leisti laikraštėlį „Kovos keliu“ kuris vėliau tapo Tauro apygardos leidiniu. Sumaniai ir sėkmingai vadovavo Degimų, Budninkų, Žemaitkiemio kautynėse.
Skaityti daugiau: Stravinskas Juozas (slap. Kardas, Žiedas)
Povilas Gaidelis.
J. Stravinskas gimė 1914 m. kovo 20 d. Suvalkų gub. Marijampolės aps. Klebiškio vls. Mieldažiškių kaime Baltramiejaus Stavinsko ir Antaninos Radušytės – Stravinskienės šeimoje. Baigęs Prienų „Žiburio“ gimnaziją Juozas mokėsi Vytauto Didžiojo universitete Kaune, Fizikos – matematikos fakultete, bet po kurio laiko nutraukė studijas ir ptradėjo tarnybą Lietuvos kariuomenėje. 1937 m. jis baigė Kauno karo mokyklos aspirantūrą ir gavo jaunesniojo leitenanto laipsnį. Išėjęs į atsargą jis baigė studijas universitete. 1939 – 1940 m. J. Stravinskas dirbo Lietuvos geodezijos tarnyboje, ruošė topografinius žemėlapius, statė trianguliacijos punktus ir geodezinio šalies tinklo žymeklius.
Prasidėjus Antrąjam pasauliniam karui, vokiečių okupacijos metu J. Stravinskui pavyko išvengti mobilizacijos į vokiečių kariuomenę. Švietimo reikalų inspektoriaus Juozo Eidukevičiaus pakviestas jis pradėjo mokytojauti Prienų „Žiburio“ gimnazijoje, kurioje ir pats neseniai mokėsi. Čia jis dėstė matematiką, fiziką ir chemiją.
Juozas Stravinskas
Kuomet Lietuvą antrą kartą užplūdo Raudonoji armija ir prasidėjo okupacija, okupantų represinės struktūros nepaliko ramybėje ir J. Stravinsko. 1945 m. pavasarį, netrukus po Verbų sekmadienio, jį iškvietę Prienų valsčiaus NKVD poskyrio darbuotojai ir vertė pasirašyti, kad jis seks savo bendradarbius bei moksleivius ir duomenis pateiks okupantų saugumo tarnyboms. Prigrąsinę ir liepę gerai pagalvoti, jie išleido Juozą kelioms valandoms pagalvoti ir vėl ateiti pas juos. Tapti išdaviku J. Stravinskui neleido sąžinė, todėl pasirinkimo nebuvo. Jis atsisveikino su žmona ir dukrele Laimute ir išėjo pas laisvės kovotojus, kurie bazavosi Prienų šile. Čia jis susitiko su Geležinio Vilko pulko kovotojais, buvusiais Prienų „Žiburio“ gimnazijos auklėtiniais: Jonu Gelčiu-Perkūnu, Kazimieru Jočiu-Šatu, Vincu Senavaičiu-Žaliavelniu, Kaziu Urbonavičiumi-Žaibu ir Algirdu Varkala-Žaliuku, kurie veikė rytinės Suvalkijos miškuose. Kazys Urbonavičius-Žaibas J.Stavinskui pasiūlė tapti jų vadu, nes jis jau turėjo karinę patirtį.
Skaityti daugiau: Didvyriai nemiršta: Juozas Stravinskas-Žiedas, Kardas