PALANGOS LURDO GROTOS MARIJOS STATULOS ATNAUJINIMO ISTORIJA
Palangos bažnyčioje esanti Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos statula anksčiau stovėjo parke Lurdo grotos nišoje, kurią 1899 m. įrengė grafas Feliksas Tiškevičius. Birutės kalną puošė ir XV a. statyta koplytėlė, kuri iš pradžių buvo medinė, o 1869 m. pastatyta aštuoniakampė raudonų plytų mūrinė.
Antrasis pasaulinis karas skaudžiai palietė ir koplytėlę, ir grotą. 1941 m. Birutės kalne įsikūrė Raudonosios armijos jūrų žvalgybos postas. Kalnas buvo aptvertas aukšta medine tvora, o grota ir koplytėlė buvo apeitos. Taip išsilaikė ir vokiečiams okupavus Lietuvą. Bet kai 1944 m. vėl grįžo tarybinė armija, čia buvo atliktas barbariškas išniekinimas: koplytėlė apiplėšta, altorius ir šventieji paveikslai suniokoti, Marijos statula grotoje sušaudyta - liko tik atskiros armatūros prilaikomos dalys. Aikštelė prie grotos buvo paversta šiukšlių sąvartynu, o kalno koplytėlė - išviete... Tik po poros metų, karui pasibaigus, šiukšlės buvo išgabentos, koplytėlė iš viršaus aptinkuota, viduje išbaltinta ir paversta kiosku.
Nukentėjo ir Palangos bažnyčia. Vokiečių ir tarybinės armijos artilerijos sviediniai apgriovė bokštą ir stogą. 1944 m. kovoms prie Palangos užsitęsus, įsakyta bažnyčią laikinai uždaryti. Dalis inventoriaus buvo išgabenta į Žibininkų kaimą, kur Astrauskų name įrengta koplytėlė. Per tris mėnesius ten buvo atliekamos pamaldos. Vėliau vietinis karo komisaras leido grįžti į Palangą kun. klebonui Jonui Ilskiui ir sargo teisėmis saugoti bažnyčią.
Klebonas apsigyveno zakristijoje, nes mieste negavo buto. Vakarais, užsidegęs žvakę, melsdavosi bažnyčioje. Klausykloje, kuri stovėjo prieš Maloningosios Dievo Motinos altorių, kalbėdavo brevijorių.
Vieną vakarą ten ir užsnūdo.. Sapne jis pamatė neįprastą reginį, apie kurį 1962 02 11 surašytame savo dokumente taip rašo:
1945 m. (smulkesnės datos nepamenu) savo įprastoje vietoje aš kalbėjau brevijorių ir užsnūdau. Sapne staiga nušvito bažnyčioje šviesa, lyg kas būtų užžiebęs elektrą. Pakėlęs galvą, pamačiau nuostabų reginį: Maloningosios Švč. Marijos altoriaus kairiajame šone stovėjo šviesi Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos iš Lurdo grotos statula, apsupta švelnios šviesos. Marija žiūrėjo į dangų. Jos veidas buvo malonus, lyg besišypsantis. Staiga statula atgijo, palenkė galvą, pažvelgė į mane, išskėtė ir vėl suglaudė rankas, pravėrė lūpas, lyg norėdama ką pasakyti. Man pasirodė, kad ji kviečia prieiti arčiau. Aš prisiartinau prie Jos ir atsiklaupęs laukiau, ką Ji pasakys, ji prakalbėjo: „Mano sūnau ir mano tarne, tu daug meldiesi, prašydamas taikos ir už kitus. Reikia, kad tu daugiau melstumeisi už save, nes tau teks daug kentėti dėl mano Sūnaus vardo. Melskis ir būsi išklausytas“. Tuo ir baigėsi mano sapnas. Jis mano gyvenime turėjo didelį reikšmę. Arešto, kalėjimo, lagerio bei ištrėmimo į Sibirą metu jis teikė man stiprybės, guodė ir teikė gaivinančios vilties, ir aš nepalūžau dvasia.
Sapną lydėjo su juo susiję kiti įvykiai. Nepraėjo nė mėnuo, kai į zakristijos duris pasibeldė ir nelaukdamas klebono Ilskio kvietimo įžengė Stasys Paulauskas. Lyg šaltas vanduo perpylė mano kūną, - rašo minėtame dokumente kun. Ilskis. Nustebti buvo ko. Šis žmogus buvo NKGB tarnautojas, vietos istrebitelių vadas, beveik visada neblaivus. Jo bijojo visi apylinkės gyventojai, nes retas kuris nebuvo nuo jo nukentėjęs. Žiaurus jis buvo ir savo šeimai. Tačiau kleboną dar labiau nustebino jo krikščioniškas pasisveikinimas. Paprašytas atsisėdo, bet pašokęs mėgino atsiprašyti ir siekė bučiuoti klebonui ranką. Šį kartą atrodė negėręs arba labai mažai tegėręs. Kalbėjo aiškiai ir pasisakė turįs labai svarbų reikalą. Išties tai buvo staigus jo gyvenimo posūkis, kuriuo iš karto buvo sunku patikėti.
Pokalbis truko ilgiau kaip valandą. Paulauskas atskleidė klebonui svarbiausius savo išgyvenimus. Palangiškiai apie jį nieko nežinojo, nors jis Palangoje gyveno jau senokai. Užmiestyje, Ganyklų gatvėje, turėjo mažytį lyg koplytėlė namelį, ramią, pamaldžią žmoną ir sūnų Staselį, kuris kasdien patarnaudavo šv. Mišioms. Tačiau jis pats mieste buvo žinomas kaip nepataisomas girtuoklis, peštukas ir valkata. Sakėsi esąs velionio kunigo Mylimo auklėtinis, labai gražiai auklėtas, baigęs Paryžiaus aukštąją meno mokyklą. Prancūzijoje savo meniniais gabumais gerai užsirekomendavęs, bet nelemta girtybė išplėšusi jam garbę, vardą, žmoniškumą, religiją, sveikatą ir gyvenimo viltį. Jis dabar priėjęs gyvenimo krizę. Kaip istrebitelių vadas, kelis kartus buvo pakliuvęs į tokius spąstus, iš kurių, atrodo, nebuvę jokios vilties ištrūkti: jo draugai žuvę, o jis nematomos rankos buvęs išgelbėtas. Dabar jam esą aišku, kad toji Ranka buvusi Mergelė Marija.
Prieš porą savaičių, tęsė pasakojimą Paulauskas, sapne turėjęs aiškius regėjimus, kuriuose Mergelė Marija pasakiusi, jog jo dienos suskaitytos -Dievo bausmė jau parengta. Tačiau dėl jo jaunystės pamaldumo, pasivedimo Jos globai Marija norinti jį gelbėti. Todėl ji griežtai jam pasakiusi: Liaukis daręs pikta, nutrauk ryšius su piktais draugais, daryk atgailą ir aš išgelbėsiu tave nuo pražūties. Jis staiga pabudęs, tokio sapno buvęs labai sunervintas, ėmęs dar labiau pykti ir piktžodžiauti Švč. Marijai ir Dievui. Nuėjęs gulti, bet vos užmerkė akis, Marija vėl pasirodė ir dar skaudesniais žodžiais įspėjo ir reikalavo tuojau apsispręsti. Nubudęs, nerimo pagautas, nuėjęs į gretimą kambarį pasitarti su į save panašiu draugu Volodia Smolnikovu. Šis pataręs dar kartą paklausti Mariją, ko Ji iš jo reikalaujanti.
Kai tą pačią naktį Marija trečiąkart pasirodė, Paulauskas Ją paklausęs, ką turįs daryti. Ji pakartojo tuos pačius reikalavimus, kuriuos buvo paminėjusi per pirmąjį pasirodymą, ir pridūrė, kad jis turįs Jai atlikti gerą darbą, kurį jam nurodys vietos bažnyčios klebonas. Jis mėginęs atsikalbinėti, jog nepajėgsiąs. Bet Marija griežtai reikalavusi vykdyti visa tai, ką anksčiau buvo pasakiusi, kitaip neteksiąs Jos globos. Baimės apimtas, jis pasižadėjęs vykdyti, jei Marija jam padėsianti. Marija linktelėjusi galvą ir išnykusi. Rytą apsvarstęs nakties regėjimus ir dar pasitaręs su draugu Volodia, kuris pataręs klausyti Marijos, ryžosi keisti savo gyvenimą.
Pirmas ir sunkiausias klausimas - kaip ištrūkti iš NKGB rankų. Laikas buvo labai nepalankus. Dar tebevyko aršios kovos su partizanais. Pirmasis mėginimas baigėsi visišku nepasisekimu: Paulauskui paprašius leisti atostogų, vietinis NKGB viršininkas padarė užuominą, jog tokiu prašymu jis linkstąs į priešų pusę, ir pagrasino sušaudyti. Panašų atsakymą gavo ir kreipęsis į Vilnių. Nusiminęs rengėsi grįžti namo, bet šovė mintis užeiti į Aušros Vartus. Melstis nėsisekė ir jis ėmęs priekaištauti Marijai, kodėl Ji varginanti negalimais dalykais. Tada lyg kažkas į ausį jam pakuždėjo: Eik, stok komisijom Juk tavo išvaizda panaši į sunkaus ligonio. Jis nuskubėjęs į ligoninę. Kaip pareigūną iš provincijos, priėmė be eilės. Komisija davė rekomendaciją tuojau nutraukti nervinantį darbą, gauti atostogų ir bent metus pasigydyti. Su ta rekomendacija NKGB įstaiga Vilniuje atleido neribotam laikui gydytis. Pajutęs Marijos globą, grįžo į Aušros Vartus ir po daugelio metų nuoširdžiai su ašaromis pasimeldė. O dabar atėjo pas kleboną pasiklausti, kokį darbą Marijai turįs atlikti.
Klebonas, prisiminęs Marijos apsireiškimą, kurį pats buvo anksčiau matęs, pavedė Paulauskui restauruoti Lurdo grotos Mergelės Marijos statulą. Jis turįs drauge su Palangos bažnyčios atstovais atsargiai išimti iš grotos sušaudytą statulą, parsigabenti į savo dirbtuvę ir laisvu nuo darbo laiku restauruoti. Darbą reikia atlikti gerai, statulą impregnuoti, pritaikyti lauko sąlygoms, kad, palankioms aplinkybėms susidarius, būtų galima ją vėl grąžinti į senąją vietą. Kol tokių sąlygų nėra, pabaigus darbą statulą pastatyti Palangos bažnyčioje.
Statulos atnaujinimo darbas truko apie dvejus metus. Po metų klebonas Ilskis nuėjo į dirbtuvę pasižiūrėti, kaip vyksta darbas. Buvo vos įpusėta. Prašė paspartinti restauravimą ir užbaigus statulą nugabenti į bažnyčią.
1946 m. pavasarį klebonas buvo išvykęs į Kretingą talkininkauti per parapijos rekolekcijas. Užtruko 3 dienas. Vėlai vakare sugrįžęs, kaip buvo įpratęs, nuėjo į klausyklą baigti brevijoriaus dalies. Baigęs melstis, labai nustebo, kai pakėlęs akis išvydo vaizdą, kurį prieš dvejus metus buvo matęs sapne. Tik šį kartą buvo tikras vaizdas: stovėjo nauja, restauruota Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos statula. Marija atrodė labai panaši į tą, kuri kalbėjusi jam sapne. Kitą sekmadienį statula buvo iškilmingai pašventinta. Žmonės susijaudinę, su ašaromis akyse, ėjo prie statulos ir priklaupę bučiavo Švč. Mergelės kojas. (Po to pasiliko paprotys, kad palangiškiai, prieš išeidami iš bažnyčios, ateina prie Marijos statulos pasimelsti ir nusilenkti prie Jos kojų...)
Tuojau po to klebonas toli nuo tėvynės pradėjo eiti savo kančių kelią, apie kurį jam sapne statulos lūpomis buvo kalbėjusi Marija. 1954 m. gydytojų komisija jį pripažino invalidu. Specialus Irkutsko teismas peržiūrėjo bylą, atleido nuo kalinio bausmės, ir jis po 9-erių lageryje praleistų metų grįžo į Lietuvą.
