LIETUVA IR UŽSIENIO LIETUVIJA NEPRIKLAUSOMYBĖS KELYJE

ALGIRDAS J. STEPAITIS

Algirdo J. Stepaičio paskaita, skaityta Vasario 16-tos dienos minėjime, įvykusiame 1999 m. vasario 7 d., Šv. Antano parapijos salėje, Cicero, Illinois.

Ši vasario 16-toji diena, minint Lietuvos Nepriklausomybės 81-ją sukaktį, yra paskutinė šiame XX šimtmetyje. Dvidešimtasis amžius, nors ir pasižymėjęs didžiule technologijos pažanga, yra vienas siaubingiausių žmonijos istorijoje, atnešęs du pasaulinius karus, o taip pat nacizmą ir komunizmą su koncentracijų stovyklomis ir Sibiro gulagais, kuriuose buvo sunaikinta milijonai nekaltų žmonių. Lietuvių tauta neteko beveik vieno milijono savo žmonių. Todėl, žengiant į XXI šimtmetį, vertėtų prisiminti ir pagalvoti apie Lietuvos Nepriklausomybės kelią, kuriuo Lietuva ir užsienio lietuviai (Lietuvija) ėjo praeityje, eina dabartyje ir eis ateityje.

Grįžkime mintimis į devynioliktojo šimtmečio pabaigą, kai Lietuva, tebekenčianti Rusijos okupaciją, po 1831 m. ir 1863 m. sukilimų Rusijos carui uždraudus spaudą ir uždarius Vilniaus universitetą, Lietuvos šviesuolių apsisprendimu pasiryžta eiti keliu, vedančiu į Lietuvos laisvę. Pirmiausia reikėjo pažadinti tautos sąmonę ir priminti pasauliui garbingą Lietuvos praeitį ir jos teisę atkurti savo valstybę. Tas Lietuvos šviesuomenės apsisprendimas buvo ypač paremtas Amerikos lietuvių, kurie tuo metu buvo labai paveikti Kražių skerdynių, įvykusių 1893 metais. Kaip tik devyniolikto šimtmečio pabaigoje ir XX-jo pradžioje, Amerikoje kūrėsi lietuviškos parapijos.

Skaityti daugiau: LIETUVA IR UŽSIENIO LIETUVIJA NEPRIKLAUSOMYBĖS KELYJE

AR LABAI SUNKU MYLĖTI TĖVYNĘ?..

ALOYZAS VILKYS

Tokį klausimą 1997 metų vasarą kelionės po Lietuvą metu poetui Bernardui Brazdžioniui Naujojoje Akmenėje akmeniškių poezijos gerbėjų vardu pateikė Akmenės rajono laikraščio „Vienybė" redaktorius. Manau, toks tiesmukiškas ir net vylingai retorinis pasmalsavimas, atsiduodantis „laisvos ir nepriklausomos spaudos" paleidžiamomis dujomis, subtilesnį žmogų, ypač dvasinio meno kūrėją, gali sugluminti. Ar ne juokingai skambantis klausimas? Bet ko čia, gerbiamieji lietuviai, stebėtis? Juk, atvirai kalbant, dabar nepriklausomoje Lietuvoje dauguma mūsų gyvena tokia nuostata, kad „iš tėvynės meilės košės nevirsi". Tai, dievaži, autentiški vieno rajoninio masto politiko žodžiai, žmogui išsprūdę iš lūpų kartaus nusivylimo valandą, kai po pralaimėtų rinkimų nepavyko užimti aukšto posto savivaldybėje. Tiesa, iš poeto „interviu imantis" žurnalistas savo mįslingam klausimui suteikė dar kitą potekstę, atseit, ar sunku buvo mylėti Tėvynę gyvenant taip toli ir taip ilgai nuo jos. O ką poetas atsakę į tai? - Dieve, juk tai buvo nenormalus gyvenimas!

Bernardas Brazdžionis N. Akmenėje įvedamas į salę. Tuoj už jo Stasė Niūniavaitė ir meras Anicetas Lupeika. Nuotr. j. Šalvaičio

Skaityti daugiau: AR LABAI SUNKU MYLĖTI TĖVYNĘ?..

APIE DIDVYRIŠKUMĄ

Icchokas Meras

1941 metų liepos mėnesio 28 dieną mane varė į žvyrduobę sušaudyti. Atsitiktinumo dėka kelioliką vaikų grąžino iš pusiaukelės. Dar vieno atsitiktinumo dėka aš patekau tarp žmonių, kuriems buvo brangi septynerių metų vaiko gyvybė.

Aš kaip maldą tariu pavardes tų žmonių, kurie fašistinės okupacijos metais Kelmėje ir jos apylinkėse slapstė ir gelbėjo keletą žydų vaikų, jų tarpe ir mane, - tai Bronė ir Juozas Dainauskai, Michalina Legantienė, Adomas Urbelis ir Petronėlė Urbelienė-Unikauskienė, Šalkauskai, Stasė Damanskaitė, Stefa Kulevičiūtė, Elena Kaušaitė ir jos seserys, Konstancija Norkaitė, Butkai, Urbeliai, Aleksandra Grišaitė, Žukauskai, Damanskai, Šimuliai ir daugelis kitų, kurių pavardžių aš nežinau.

Aš kaip maldą tariu vardus tų žmonių, pažjstamų ar nepažįstamų, kada nors matytų ar niekada neregėtų, kurie visoje Lietuvoje, miestuose ir miesteliuose, kaimuose ir bažnytkaimiuose, nepaisydami žiauraus teroro, gelbėjo pasmerktuosius mirti.

Skaityti daugiau: APIE DIDVYRIŠKUMĄ

NACIŲ VYKDYTAS LIETUVOS GYVENTOJŲ GENOCIDAS

Vytautas J. Šliūpas

Pranešimas, padarytas Los Angeles LFB politinių studijų savaitgalyje

Kalba VytautasJ. Šliūpas. Prie stalo - Angelė Nelsienė, Gediminas Leškys, Algirdas Patackas ir Algis Raulinaitis. Nuotr. J. Pupiaus.

Apie nacių vykdytą genocidą labai daug jau rašyta, kalbėta, rodyta filmuose ir televizijoje, įsteigti muziejai ir pastatyti jį primenantys paminklai. Visuomenėje sudaryta nuomonė, kad nacių vykdytas genocidas (Holocaust) buvęs tiktai žydų tautos žudymas. Tikrumoje šis genocidas apėmė visas Europos tautas, visas tautines mažumas, neišskiriant ir lietuvių. Nacių vykdytas genocidas (ir vadinkime jį "nacių", ne "vokiečių" arba "fašistų", nes paskutinysis žodis, vis labiau paplintantis, turi kitokią reikšmę) sunaikino apie 20 milijonų žmonių , iš jų tarp 3 ir 6 milijonų žydų. Palyginus jį su sovietiniu genocidu, kuris sunaikino apie 100 milijonų žmonių, naciškasis genocidas buvo mažesnės skalės nusikaltimas prieš žmoniją, bet jis yra labiau pasaulyje išgarsintas, jo vykdytojai jau nubausti, o vokiečių tautai ir pasauliui nuolat vis primenama apie tą terorą. Ateis laikas, kada pasaulis pamatys, kad ir sovietinis genocidas turi būti pilnai išaiškintas, visuotinai pasmerktas ir jo kaltininkai nuteisti.

Skaityti daugiau: NACIŲ VYKDYTAS LIETUVOS GYVENTOJŲ GENOCIDAS

ILIUZIJOS IR REALYBĖ

HENRIKAS KUDREIKIS

Penkiasdešimt metų Lietuvą siaubė bolševikinis teroras. Istoriškai tai gal nebūtų labai ilgas laiko tarpas, bet vis dėlto tada negalvojome, kad jis taip ilgai užtruks. Tai buvo iliuzijų ir vilionių laikai. Laikai, kai dauguma mūsų vaikiškai tikėjome Atlanto Charta. Tai buvo mūsų politiško trapumo laikai.

Bevartant senus laikraščius ir žurnalus, beskaitant juose Maceinos, Girniaus ir kitų mąstytojų straipsnius, dažnai matome, kad tais laikais buvo keliamos nors ir nedidelės viltys, jog kultūringasis Vakarų pasaulis praregės tiesą ir pagaliau pakels savo balsą prieš tironus. Mes skendome iliuzijose ir retai iš jų išsiblaivydavome. Gaudydavome kiekvieną bent puse lūpos užsimenantį kieno nors pasisakymą , kuris atrodydavo vedąs arčiau prie vilčių išsipildymo. Net ir diplomatai kalbėdavo, kad "laikas veikia mūsų naudai".

Nėra abejonės, kad tokiu atveju iš Vokietjos būtume visi grįžę į namus. Atsimenu, kad jau gyvenant Kanadoje, prasidėjus Korėjos karui, visuose kampuose pasklido šnekos, kad dabar jau tikrai greit grįšime Lietuvon. Niekas nenorėjo galvoti apie politinį realizmą - tikrovę slėpėme nuo savo akių.

Skaityti daugiau: ILIUZIJOS IR REALYBĖ

Subkategorijos