LIETUVA IR UŽSIENIO LIETUVIJA NEPRIKLAUSOMYBĖS KELYJE

ALGIRDAS J. STEPAITIS

Algirdo J. Stepaičio paskaita, skaityta Vasario 16-tos dienos minėjime, įvykusiame 1999 m. vasario 7 d., Šv. Antano parapijos salėje, Cicero, Illinois.

Ši vasario 16-toji diena, minint Lietuvos Nepriklausomybės 81-ją sukaktį, yra paskutinė šiame XX šimtmetyje. Dvidešimtasis amžius, nors ir pasižymėjęs didžiule technologijos pažanga, yra vienas siaubingiausių žmonijos istorijoje, atnešęs du pasaulinius karus, o taip pat nacizmą ir komunizmą su koncentracijų stovyklomis ir Sibiro gulagais, kuriuose buvo sunaikinta milijonai nekaltų žmonių. Lietuvių tauta neteko beveik vieno milijono savo žmonių. Todėl, žengiant į XXI šimtmetį, vertėtų prisiminti ir pagalvoti apie Lietuvos Nepriklausomybės kelią, kuriuo Lietuva ir užsienio lietuviai (Lietuvija) ėjo praeityje, eina dabartyje ir eis ateityje.

Grįžkime mintimis į devynioliktojo šimtmečio pabaigą, kai Lietuva, tebekenčianti Rusijos okupaciją, po 1831 m. ir 1863 m. sukilimų Rusijos carui uždraudus spaudą ir uždarius Vilniaus universitetą, Lietuvos šviesuolių apsisprendimu pasiryžta eiti keliu, vedančiu į Lietuvos laisvę. Pirmiausia reikėjo pažadinti tautos sąmonę ir priminti pasauliui garbingą Lietuvos praeitį ir jos teisę atkurti savo valstybę. Tas Lietuvos šviesuomenės apsisprendimas buvo ypač paremtas Amerikos lietuvių, kurie tuo metu buvo labai paveikti Kražių skerdynių, įvykusių 1893 metais. Kaip tik devyniolikto šimtmečio pabaigoje ir XX-jo pradžioje, Amerikoje kūrėsi lietuviškos parapijos.

Lietuvoje tuo metu pasirodo „Aušra", redaguojama dr. Jono Basanavičiaus ir spausdinama Prūsuose, o knygnešių gabenama Lietuvon. „Aušra" pasiekia ir Ameriką, ten platinama jau grynai lietuviškose parapijose. Tuo metu svetur mažai kas žinojo apie Lietuvą, todėl užsienyje gyvenantys lietuviai pirmiausiai užsimojo garsinti Lietuvos vardą ne tik Amerikoje, bet ir visame pasaulyje. Štai 1900 m. Amerikos lietuvių pastangomis, Lietuva buvo atstovaujama Pasaulinėje parodoje Paryžiuje. Tais pačiais 1900 metais, Amerikos lietuvių kunigų pastangomis, yra įkuriama „Motinėlės" draugija norint paremti lietuvius studentus, studijuojančius Europos universitetuose.

„Aušrai" užgęsus, gimsta „Varpas", redaguojamas dr. Vinco Kudirkos. „Aušros" spindulių nušviesta ir „Varpo" gaudimu „Kelkite, kelkite !" raginama, Lietuva išgirsta šį „Varpo" gaudesį ir su viltimi pasitinka XX-jį šimtmetį, vedama jau savo išsimokslinusio ir tautiškai susipratusio jaunimo. Tie šviesuoliai idealistai - tai Petrapilio Dvasinės akademijos, Seinų seminarijos, bei Petrapilio, Maskvos, Varšuvos ir Šveicarijos universitetų studentai, kurie uoliai įsijungia į Lietuvos Nepriklausomybės kelią. Jie žino, kad tas kelias bus sunkus: tai ne puikuojantis greitkelis, bet vingiuotas, duobėtas, dulkinas kelias, vedąs per pavojingus tarpeklius, prarajas. Tačiau to kelio tolumoje, jie regi laisvės žiburėlį, kuris suteikia jėgų ir vilties kovai.

Pagaliau šio šimtmečio pradžioje pasirodo pirmieji laisvės žiburiai: 1904 metais caro valdžia panaikina Lietuvoje spaudos draudimą; 1905 metais sušaukiamas Lietuvių Seimas Vilniuje, o Amerikoje lietuviai, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui 1914 m., sušaukia visų lietuviškų organizacijų kongresą Čikagoje, kuris įvyksta tų metų rugsėjo 21-22 d. d. Kongresas paskelbia rezoliuciją, reikalaujant politinės autonomijos Lietuvai, Mažajai Lietuvai ir Suvalkų kraštui. Taip pat šis kongresas pareikalavo, kad Lietuva būtų atstovaujama tarptautinėje Taikos konferencijoje Paryžiuje. 1917 m. Lietuvoje sušaukiamas Vilniaus Seimas ir išrenkama Taryba, kuri, kaipo vienintelė tautos atstovybė, 1918 m. paskelbė visam pasauliui, kad remiantis pripažintąja tautų apsisprendimo teise yra atstatoma Nepriklausoma Lietuvos Valstybė.

Paskelbtą Nepriklausomybę reikėjo apginti nuo lenkų, bolševikų ir bermontininkų. Lietuvos jaunimas stoja savanoriais ginti savo tėvynę ir savo krauju patvirtinti Nepriklausomybę. Taip pat atvyksta savanoriai ir iš Amerikos, kaip St. Darius ir kiti. O Paryžiaus Taikos konferencijoje užsienio lietuvių atstovai dalyvauja kaip patarėjai bei vertėjai. Kol Amerika delsė pripažinti Lietuvos Nepriklausomybę, lietuviai surinko vieną milijoną parašų ir 1922 m. gegužės 20 d. įteikėjuos JAV prezidentui Harding'ui, reikalaudami Lietuvos „de jure" pripažinimo. JAV Lietuvą pripažino „de jure" 1922 liepos 26 d.

Pirmosios Nepriklausomybės metais užsienio lietuvių pagalba Lietuvai tęsėsi aukomis, paskolomis, o taip pat ir kuriant pramonę, steigiant sporto organizacijas.

Deja, Lietuva neilgai galėjo džiaugtis savo laisve. 1939 rugsėjo 1 d., prasideda Antrasis pasaulinis karas, o 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga okupuoja Lietuvą. Tuojau prasideda Lietuvoje žmonių suėmimai, o netrukus ir pirmieji Lietuvos gyventojų trėmimai į Sibirą. Pasinaudodama prasidėjusiu vokiečių - sovietų karu, 1941 m. birželio 22 d. Lietuva, vadovaujama L.A.F., sukyla prieš sovietus ir atstato Lietuvos Nepriklausomybę, bet vokiečių nacių valdžia nepripažįsta Lietuvos sukilėlių aukų ir užgniaužia lietuvių laisvės viltis. Lietuva kenčia ir nacių valdoma: vyksta trėmimai į koncentracijos stovyklas, žudymai, jauni vyrai gaudomi karo pramonės darbams Vokietijoje. Po trejų metų nacių okupacijos, grįžta vėl sovietų valdžia ir teroras.

JAV lietuviai ir vėl beldžiasi į valdžios duris. 1940 m. įkuriamas ALT'as, kurio pastangomis JAV pasmerkia sovietų okupaciją ir leidžia veikti Lietuvos atstovybei Washington'e. Antrasis pasaulinis karas baigiasi 1945 m. gegužės 7 d., bet Lietuvos laisvės viltys neišsipildo. Sąjungininkai užmiršta savo pažadus.

Tūkstančiai lietuvių yra priversti pasitraukti į Vakarus ir po kelių metų laukimo pabėgėlių stovyklose įvairiuose Europos kraštuose, pasklinda po pasaulį, papildydami lietuvių gretas JAV, Kanadoje, Australijoje, Pietų Amerikoje ir, žinoma, kai kurie pasilieka Vakarų Europoje. Amerikoje atkuriamos Lietuvos vienuolijos, jaunimo organizacijos - ateitininkai, skautai, steigiamos lituanistinės mokyklos, politinės ir visuomeninės organizacijos. Pagyvėja lietuvių kultūrinis gyvenimas, sustiprinami esantieji bei leidžiami nauji laikraščiai ir žurnalai. Pirmą kartą Lietuvos istorijoje yra išleidžiama Lietuvių Enciklopedija, Broniaus Kviklio „Lietuvos Bažnyčios", „Mūsų Lietuva" ir daugelis grožinės literatūros, bei poezijos knygų.

Politinėje veikloje užsienio lietuviai dalyvauja kaip liudininkai JAV Kongreso Kersten'o komitete, kuris tyrinėjo sovietų okupaciją Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Tie komiteto apklausinėjimai turėjo didelės reikšmės, tolimesnei JAV politikai komunistų atžvilgiu. ALT'as labai uoliai dirbo su šiuo komitetu ir tuo pačiu labai prisidėjo prie Lietuvos laisvės bylos iškėlimo.

Tuo tarpu Lietuvoje verda žūtbūtinė kova už laisvę. Lietuvos gražiausias žiedas - jaunimas tęsia nelygią kovą už laisvę, pradėtą 1941 metų sukilimu. Pavergta tauta kovoja ginklu ir kitais pasipriešinimo būdais: susidegina Romas Kalanta, susiburia disidentai, leidžiama Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika, kuri pasiekia Vakarus, išverčiama į kitas kalbas ir paskleidžiama po platų pasaulį. Tauta, negalėdama laisvai balsuoti, išlieja savo laisvės troškimą gyvu tikėjimu į Dievą ir atsiranda tūkstančiai kryžių Kryžių kalne. Laisvės troškimas ir viltis lieka gyvi. Tauta kenčia, tremiama į Sibirą ir mirdama šaukiasi Dievo pagalbos, prašydama laisvės Lietuvai.

Pagaliau 1988 metais gimsta „SĄJŪDIS", atgimsta laisvės dvasia, aplaistyta partizanų krauju ir Sibiro kančia bei aukomis. Lietuva apsisprendžia siekti laisvos ir niekam nepriklausomos Lietuvos valstybės. Gimsta dainuojanti revoliucija, kuriai vadovauja ramiai kalbantis muzikos profesorius VYTAUTAS LANDSBERGIS. Ta profesoriaus rimtis raminančiai veikė į Lietuvos žmones, o priešams kėlė sąmyšį, baimę ir pyktį. Pasaulis nustemba lietuvių drąsa bei susiklausymu. Pagaliau Atkuriamasis Lietuvos Seimas ryžtasi paskelbti visam pasauliui, jog, pasiremiant Vasario 16-tos aktu, yra atstatoma Lietuvos Nepriklausomybė. Tai įvyksta 1990 m. kovo 11-tą dieną. Užsienio lietuviai džiaugiasi, didžiuojasi ir eina kartu su atgimstančia Lietuva. Rengiamos demonstracijos, kreipiamasi į žiniasklaidą, į savo atstovus Kongrese. Ir ne tik Amerikoje, bet ir Kanadoje, Europos kraštuose, Australijoje.

1991 m. sausio 10 d. Lietuva gauna Gorbačiovo ultimatumą atsisakyti savo laisvės ir sugrįžti į Sovietų Sąjungą. Lietuva to ultimatumo nepriima! Ateina tragiškoji Sausio 13-ta diena. Beginkliai žmonės stovi prieš tankus, apsiginklavę tiktai laisvės troškimu ir moraline jėga. Vėl liejasi kraujas - naujos kartos kraujas.

Pagaliau po rugpjūčio mėn. pučo Maskvoje subyra Sovietų imperija. Lietuva laimi ir tampa laisva. Pasaulis pripažįsta Lietuvą kaip nepriklausomą valstybę, kuri pagaliau bando vėl atkurti savo gyvenimą, suniokotą per 50 žiaurios okupacijos metų. Lietuvai reikia pagalbos vėl atsistoti ant savo kojų.

Lietuviai visame pasaulyje mato laisvos Lietuvos vargą ir sunkumus. Šalia BALF'o susikuria naujos šalpos organizacijos, globos, bei šalpos būreliai. Amerikos lietuvių mokytojai kasmet ruošia APPLE kursus Lietuvoje, o Amerikos dantų gydytojai padeda Lietuvos dantistams, ruošdami savo seminarais dantų higienos specialistus - žinovus. O kur dar visų išeivių tiesioginė asmeniška pagalba giminėms ir įvairioms organizacijoms: ateitininkams, skautams, bažnyčių ir paminklų statyboms. Visa tai daroma geranoriškai ir savanoriškai. Renkamos aukos, rūbai, avalynė, medicinos įrengimai, vaistai. Padedama Lietuvos Tremtinių grįžimo fondui ir Sibiro tremtinių vaikų mokyklai Vilniuje. Ši pagalba plaukia Lietuvai iš Europos, JAV, Kanados, Australijos, Pietų Amerikos. Prisideda prie šios pagalbos ir geros širdies nelietuviai. Niekas dar turbūt nesuskaičiavo tų visų aukų vertės, bet neabejojant galima sakyti, jog tos aukos siekia milijonines sumas, neskaitant paaukotų valandų tas aukas surenkant ir pervežant į Lietuvą.

Pastarajame dešimtmetyje užsienio lietuviai įsijungė ir į Lietuvos politinę veiklą. Čia tenka paminėti, jog buvo nuoširdžiai aukomis ir darbu prisidėta prie Seimo rinkimų 1992 ir 1996 metais ir prie prezidento rinkimų 1992 ir 1997 metais. Visi žinome tų mūsų pastangų pasekmes: 1996 metų Seimo ir 1997 metų prezidentiniuose rinkimuose Lietuva ir Lietuvija laimėjo, išrinkus Lietuvos konservatorius ir Lietuvos krikščionis demokratus į Seimą, o prezidentu Valdą Adamkų.

Nors jau artinasi antros Nepriklausomybės dešimtmetis, bet Lietuva dar vis kovoja su sovietlige, pasireiškiančia sužalota lietuviška dvasia, stoka idealizmo, tautos nudvasinimu. Tad būtina pamąstyti, kaip, sustoję prie XXI šimtmečio vartų, sutiksime ateitį? Štai pora veiklos gairių:

1. Švietimo srityje supraskime, kad mūsų ateitis - tai jaunoji karta, į kurią turime atkreipti didžiausią dėmesį. Visomis jėgomis padėkime atkurti lietuvišką švietimą, mokyklas ir jaunimo organizacijas, kurios auklėtų jaunuolius lietuviškoje aplinkoje. Išeivijoje reikėtų kartu pasitarti visiems fondams (Lietuvių Fondui, Tautos Fondui, Vydūno, Ateitininkų ir kt.), kaip surasti tinkamiausią būdą paremti studijuojantį jaunimą Lietuvoje bei užsienyje.

2. Politinėje veikloje užsienio lietuviai, pasiremdami Kersten'o komisijos surinkta medžiaga, turėtų padėti Lietuvai paruošti komunizmo teismą, panašiai, kaip 1934-35 metais, kada Lietuva buvo pirmoji valstybė, suruošusi nacių teismą (Neuman'o - Sass'o bylą). O po 10-ties metų vyko, kaip prisimename, 1945 m. didžioji Nuernberg'o byla.

Tikėkime, jog užsienio lietuviams ir Lietuvai žygiuojant kartu, tas Nepriklausomybės kelias virs gražiu vieškeliu, kuris su Dievo palaima ir pal. Jurgio Matulaičio užtarimu, išves ateinančias kartas į pilną gėrio, sutarimo, džiaugsmo bei vilties XXI-jį amžių.

NUORODOS:

1.    Lietuvių Enciklopedija, Boston'as, JAV

2.    Lituanus, 1998 m. Nr. 4, Vol. 44-4, Chicago, JAV

3.    P. Klimas „Iš mano atsiminimų", Vilnius, 1990

4.    V. Valiušaitis, red., „Žygio draugams", Vilnius, 1996

Nuotr. V. Maželio