ILIUZIJOS IR REALYBĖ
HENRIKAS KUDREIKIS
Penkiasdešimt metų Lietuvą siaubė bolševikinis teroras. Istoriškai tai gal nebūtų labai ilgas laiko tarpas, bet vis dėlto tada negalvojome, kad jis taip ilgai užtruks. Tai buvo iliuzijų ir vilionių laikai. Laikai, kai dauguma mūsų vaikiškai tikėjome Atlanto Charta. Tai buvo mūsų politiško trapumo laikai.
Bevartant senus laikraščius ir žurnalus, beskaitant juose Maceinos, Girniaus ir kitų mąstytojų straipsnius, dažnai matome, kad tais laikais buvo keliamos nors ir nedidelės viltys, jog kultūringasis Vakarų pasaulis praregės tiesą ir pagaliau pakels savo balsą prieš tironus. Mes skendome iliuzijose ir retai iš jų išsiblaivydavome. Gaudydavome kiekvieną bent puse lūpos užsimenantį kieno nors pasisakymą , kuris atrodydavo vedąs arčiau prie vilčių išsipildymo. Net ir diplomatai kalbėdavo, kad "laikas veikia mūsų naudai".
Nėra abejonės, kad tokiu atveju iš Vokietjos būtume visi grįžę į namus. Atsimenu, kad jau gyvenant Kanadoje, prasidėjus Korėjos karui, visuose kampuose pasklido šnekos, kad dabar jau tikrai greit grįšime Lietuvon. Niekas nenorėjo galvoti apie politinį realizmą - tikrovę slėpėme nuo savo akių.
"...Bet valstybės nepriklausomybės netekimas buvo ne viena blogybė -skaudus smūgis mūsų tautai. Turime neužmiršti, kad mums yra iškilęs dar didesnis pavojus - pačios tautos žūtis..." Taip 1950 metais "Aiduose" rašė dr. Juozas Girnius. Ir iš tiesų, tiems, kurie esame išsisklaidę svetimuose kraštuose, tebegresia dvasinės savižudybės pagunda - nutautėjimo grėsmė. Tad šiandien, kai Lietuva laisva jau beveik dešimtį metų, pažvelkime į tuos praėjusius penkiasdešimt metų ir į dabartį, kuri tokia sudėtinga ir pilna neaiškumų.
Pirmaisiais mūsų atvykimo į Šiaurės Amerikos kontinentą metais (1947-1955), JAV ir Kanadoje mes radome jau anksčiau atvykusių angliakasių, miškakirčių ir kitokių darbininkų lietuvių sukurtas parapijas ir organizacijas. Seni ir jauni tautiečiai beveik visi kalbėjo lietuviškai. Prisimenu, kartą 1949 m. važiuodamas traukiniu Michigano valstijoje, sutikau būrį jaunų merginų. Dideliam mano nustebimui, jos visos tarp savęs kalbėjosi lietuviškai. Užkalbinęs sužinojau, kad tai A. Steponavičienės moterų ansamblio chorisčių grupė iš Čikagos. Visos buvo jau gimusios Amerikoje. Tai buvo prieš 50 metų... O dabar- ar daug jaunimo rasime šiandien, kurie čia tarp savęs kalbėtųsi lietuviškai. Nekalba tarp savęs lietuviškai net ir naujųjų ateivių vaikai, (domu, kur šiandien tos Čikagos choristės? Gal kokių slavų, airių, italų ar kitų amerikiečių žmonos? Neatsilieka nė trupučio ir pokario ateivių sūnūs bei dukterys: veda svetimtautes ir teka už svetimtaučių. Penkerius metus iš eilės stebėjau vieno Kanados didmiesčio, kuriame veikia mūsų jaunimo organizacijos, ansambliai ir chorai, vedybų statistiką. Pagal parapijos skelbimus, iš vienuolikos tik viena lietuviška pora. Be keletos gražių išimčių, visas tokias maišytų vedybų šeimas tenka nurašyti iš lietuvių tautos tarpo. Lietuviškoje veikloje jos nepasirodo.
Ar geriau pačioje Lietuvoje? Tūkstančiai jaunų vyrų ir merginų veržiasi į užsienį.. Merginos nepaprastu greičiu išteka už svetimtaučių. "Lietuvos aido" duomenimis, viena Lietuvos universitetą baigusi lietuvaitė , ištekėjusi už jugoslavo, Berlyne pareiškė, kad Lietuva jai nieko nedavusi, kad ji esanti internacionaliste. Tokių pavyzdžių čia matome pakankamai ir Amerikoje. Su dideliu nusivylimu Sibiro tremtinių atsiminimuose randu, kad tremtinės lietuvaitės išteka už rusų, kai kurios dėl didesnio duonos kampo net už kagėbistų. Minima graži Lietuvos generolo duktė, ištekėjusi už rusų karininko. Nemalonu skaityti, kai katalikiško žurnalo redaktorės pavardė baigiasi galūne -enska, valstybės prezidento patarėjos -ova, prezidento sekretorės -ovska. Tokių pavyzdžių yra daugybė.
Ko mes tikėjomės, kai svajodavome apie nepriklausomą Lietuvą? Atsakymus galime rasti senoje išeivių spaudoje. Kiek galėdami (bent dauguma) stengėmės kaip nors, visokiausiais būdais padėti Lietuvos nepriklausomybės atstatymo reikaluose. Šiandien tačiau kartais tenka pasakyti, kad tos mūsų pastangos ir viltys tebuvo tik gražios svajonės. Neseniai būnant Kaune, teko dalyvauti vienoje vakarienėje su giminaičiais. Vienas iš jų buvo Kauno universiteto docentas. Ilgo pasikalbėjimo metu pasakytos jo mintys ir išvados mane supurtė. Pamačiau, kad mes išeivijoje tikrai gyvenome iliuzijų pilname pasaulyje. Per penkiasdešimt metų bolševikai sugebėjo iš buvusios krikščioniškos ir padorios tautos nulipdyti naujus ir baisius sutvėrimus, kurie šiandien ir viešpatauja Lietuvoje.
Mūsų iliuziniame optimizme niekad nekilo mintis, kad Lietuvos prezidento valdžios sudarytoje grupėje vyraus buvę komunistų kadriniai, kad jie pas save neįsileis nei vieno rezistento ar politinio kalinio, nors jų tarpe juk yra daug baigusių aukštuosius mokslus ir patyrusių valdininkų. Nemanėme, kad ši jau patriotų išrinkta vyriausybė nesistengs pašalinti biaurių ir įkyrių biurokratų įtaką, kad nieko nepadės Lietuvos ūkininkams, kurie šiandien jau šaukiasi pagalbos. Po Antrojo pasaulinio karo visos buvusios okupuotos valstybės savo pirmuosius išleistus pašto ženklus atžymėjo rezistentų veidais. Tik Lietuvos vyriausybės dar neišleido nei vieno tokio pašto ženklo ir, atrodo, neketinama leisti dar ir kitais metais. (Paskutinėmis žiniomis, 1999 metais, kurie paskelbti kaip Laisvės kovų minėjimo metai, tokie pašto ženklai bus išleisti. Red.)
Negana to, valdančiųjų partijų koalicija pešasi tarp savęs. Yra užuominų, kad raudonasis elementas yra infiltravęs visas partijas ir tik laukiama proga susprogdinti jas iš vidaus. Tautinis idealizmas Lietuvoje šiais laikais neegzistuoja.
Artėjant naujiems Seimo rinkimams būtų pats laikas partijoms pradėti rūpintis savo ir valstybės ateitimi. Juk horizonte savo galvą tebekelia raudonas slibinas, pavarde Paulauskas. Ne tik rusai, lenkai, paraudonavę lietuviai už jį balsuos, bet daug ir moterų ar raudonųjų išauklėto jaunimo.
Na, o dėl išeivijos nereikia būti nė aiškiaregiu ar pranašu: dauguma mūsų savo kaulus paliksime svetimose žemėse.
