PAVERGTOJE LIETUVOJE

KOMUNISTAI PEŠASI, KLEBONAS KENČIA

BARSTYČIŲ ATSITIKIMAS

Kas iš tikrųjų atsitiko Barstyčiuose ? Klausimas savaime iškilo, perskaičius “Švyturio” (nr. 22, 1966 lapkr.) str. “Gąsdintojai”. Vietos stoka neleidžia jo ištisai atsispausdinti. Antra vertus, nėra nė reikalo kartoti viso žodžio srauto, kuriuo mėginama nuplauti nešvarius vietinių komunistų intrigos pėdsakus. čia sutelkiame dėmesį tik į pačius straipsnyje suminėtus faktus. Juos pasvėrus, išryškėja intrigos galai, kurių nepavyko paslėpti.

Įvykio vieta — Barstyčiai, Skuodo rajonas. Anksčiau valsčiaus centras, dabar — sovchozo. Apylinkė gana nuošali, pelkėta. Joje ilgai laikėsi partizanai, kurių poveikis iki šiandien jaučiamas.

Veikėjai — vietos komunistinis aktyvas. Iš viso 24; jų tarpe būta didelių nesutikimų, anot straipsnio autoriaus, “painiavos”. Tos painiavos pradžia tokia:

"... Buvo ir šiokių, ir tokių vadovų, bet tokių, kokie į Barstyčius atvyko prieš dvejus metus, žmonės dar nematė". Kas jie, tie nematytieji vadovai? Barstyčių partinės organizacijos sekretorė Ona Minkevičienė, sovchozo direktorius Ant. Marčiauskas, komunistas gydytojas J. Vitkinas, vidur, mokyklos dir. Adelė Gutautaitė. Jie visi straipsnio “teigiami herojai”. Jei užpernai sovchozas iš hektaro prikūlė 6 centnerius, pernai — 7, o šiemet — 12, tai Minkevičienės ir Marčiausko nuopelnai. Gutautaitė per pusantrų metų daug nuveikė, nes “mokykloje atsirado daug veiklių komjaunuolių”. Gyd. Vitkinas ("kurio krūtinę puošia keli Tėvynės karo šlovės ordinai”) sėkmingai pirmininkauja “draugiškam teismui” ir “padėjo ūkiui atsikratyti veltėdžiais ir degtindariais”.

Dramos užuomazga. Geruosius vadovus persekioja anoniminiai laiškai. Vitkinui nepasisekė gerai suleisti vaistus vaikui, ir už tai jis buvo net Vilniui apskųstas; vyrai išvaikė jo “draugišką teismą” ir veidan kirto. Sekretorės vyras taip pat vos išvengė muštynių. Sumušta komunistė Vinčienė. "Vienas kitas mokytojas susipyko su direktore”, kuriai net 2 komisijos iš rajono (atvykusios taikinti) siūlė prisitaikyti prie kolektyvo. Ir ne tik Barstyčiuose nesisekė, bet ir pačiame rajono centre — Skuode, nes iš ten į sekretorės skundus buvo trumpai ir aiškiai atsakyta: “Nebūkit patys intrigantai!”.

Atomazga. Painiavą išrišti ėmėsi rajono laikraščio "Mūsų žodis” redakcija, kurioje dirba str. autorius J. Kurtinaitis. Iš visų negerovių jam labiausiai krito į akis... du anoniminiai laiškai, kuriuose sekretorė Minkevičienė kaltinama "bažnytininkų rėmimu”. Tai aiški nesąmonė, nes jos parama su vyru nesutinkančiai vargoninkienei, pastarąją atitraukiant nuo bažnyčios, įrodo jos uolų antireliginį kovingumą. Sovchozo raštinėje buvo surastas Barstyčių bažnyčios komiteto narių prašymas įjungti bažnyčią į ūkio elektros tinklą. “Griebėmės nedidelės gudrybės”, rašo J. Kurtinaitis, atpasakodamas kvotos eigą. "Su pareiškimu užėjome pas patį kleboną Edvardą Einorį”. Čia iš klebono šeimininkės Irenos Gibėžaitės buvo paimtas patvirtinimas, kad anas prašymas jos ranka parašytas. Po to gautas ekspertizės atsakymas: “Anoniminiai laiškai, adresuoti tar. ūkio direktoriui ir to paties ūkio partinės organizacijos sekretorei, taip pat

 

Ištrauka iš vieno iš anoniminių laiškų, kuriuose buvo “persekiojama” viena iš gerųjų komunistų vadovų, — Lietuvos Komunistų Partijos Barstyčių vieneto sekretorė Ona Minkevičienė.

pareiškimas dėl elektros rašyti ta pačia ranka, t. y. Irenos Gibėžaitės”.

Atpirkimo ožiai:I. Gibėžaitė, kun. E. Einoris ir.. . apylinkės tarybos (sovieto) pirmininkas komunistas Juozas Rimgaila.

Kunigas protestavo:    "Nedrįskite teršti šventos bažnyčios ir jai atsidavusių žmonių! Jūs norite mus apšmeižti. . . Nepavyks! Mes teisingi. Gali paliudyti visa parapija! ...”

Kvotėjas atsakė:    "Dievo tarnas apsiriko šaukdamas, kad mes neteisūs”, ir toliau išvardino tokius klebono nusikaltimus:

1.    1949 m. Mažeikių apskrityje klebonas rėmęs partizanus (Ad. Jaundžemį, Ant. ir Joną Dijokus);

2.    1956 m. Luokėje pas save priėmė antrąja šeimininke I. Gibėžaitę, “stambaus buožės dukterį”, “karštą anų laikų patriotę”; iš apvogtos miestelio parduotuvės daiktai pateko į jo bažnyčią;

3.    1958 m. Žarėnuose “prisvilo klebonėlis su tamsiomis machinacijomis įsigyta skarda”;

4. Barstyčiuose atsisakė laidoti aną senutę, kurią sovchozas palaidojo savo lėšomis; susižeidus vienam seneliui (dabar ištrūkusiam iš “kunigų įtakos”), jis paskelbęs: “Tai Dievo pirštas!” (abu atvejai buvo naudojami antireliginės propagandos: “ateistai, komunistai bet kuria proga tai primindavo”).

Straipsnyje toliau nenurodoma, kas ištiko I. Gibėžaitę ir kun. Einorį. Tuo tarpu iš pareigų ir partijos pašalintas buv. apylinkės tarybos pirm. J. Rimgaila. Anoniminių laiškų tyrimo metu sovchozo komunistai jį apkaltino tuo, kad jis:

1.    sutrukdęs ne vieną, “draugiško teismo” posėdį, sukėlęs girtuoklių maištą ("kai draugas Vitkinas teisė degtindarius”);

2.    draudęs meninei agitbrigadai vilkti dienos švieson negeroves;

3.    leidęs “didelės paklausos prekes iš Barstyčių parduotuvės” pirmiausia pardavinėti klebonui ir bažnyčios tarnams:

4.    pokario metais priklausęs “slaptai pogrindinei reakcinei organizacijai”.

Pabaigos idilė. Barstyčių reportažas baigiasi tokiais reikšmingais žodžiais:

“Šešėliai bėga iš Barstyčių. Pirmąkart šiemet Barstyčiai atšventė komjaunuoliškas vestuves, visuomenines vardines. Pirmąkart šiemet buvo tokia graži, giedri vasara”.

Neįtikima istorija. Prileiskime, jog “Švyturyje” pateiktieji Barstyčių faktai teisingi; tada kyla tokie klausimai:

1.    kaip rajoninio laikraščio korespondentas - kvotėjas iš karto “įspėjo”, kad visos painiavos šaknys tai anie du sekretorės anoniminiai laiškai; jų būta daugybės, ir, be to, ne jie juk sudarė sunkiausią "painiavos” medžiagą;

2.    jeigu anoniminius laiškus rašė klebono šalininkai, tai kodėl jų turinyje įveltas klebonas, kuris tokiu būdu statomas pavojun? (Beje, “Švyturys” išspausdino tik anoniminio laiško rašto pavyzdį, ne apkaltintosios; ekspertizės (teisingiau, klastojimo) autoriai nepaskelbti!);

3.    kuriuo pagrindu klebonas kaltinamas už savo tarno veiksmus?

4.    koks ryšys tarp klebonijai primetamų dviejų anoniminių laiškų ir kaltinimų malonės netekusiam apylinkės sovieto pirmininkui?

Bet labiausiai šita istorija visiškai neįtikima dėl to, kad joje nereikšmingas (anoniminių laiškų) momentas išpūstas stambiausiu nusikaltimu, kai tuo tarpu lyg pro pirštus žiūrima į tokius, už kuriuos sovietai normaliai skiria sunkias kalėjimo bausmes ("banditų” rėmimas, priklausymas pogrindžiui). Šiuo atveju galioja dėsnis: “qui nimis pro-bat, nihil probat” (kas per daug įrodinėja, nieko neįrodo).

Tad kas iš tikrųjų atsitiko Barstyčiuose? Pasvėrę faktus, galime rekonstruoti tokį įvykio vaizdą. Barstyčiuose ilgus metus viešpatavo komunistas Rimgaila, kuris pažino savo apylinkės žmones ir per daug nesmarkavo. Jo rankose buvo parduotuvės gėrybių skirstymas. Tuo buvo nepatenkinti prieš porą metų atvykę naujieji sovchozo prievaizdai. Užvirė tarpusavio kova. Abi pusės “Barstyčių komunistų” vardu aštriai kovojo anoniminiais laiškais, ši vietinio aktyvo veiklos studijėlė yra liūdna dėl to, kad ji atskleidžia sunkią kunigo padėtį: katrai pusei pavyks savo priešininką susieti su klebonu ir bažnyčia, toji laimės. Dėl to sovchozo "jaunaturkiai” laimėjo, apylinkės pirmininkas pralaimėjo. Klebono ir jo globojamos Sibiro tremtinės įvėlimas, bolševikiškai tariant, buvo dėsningas.

ELI

Arkivyskupo M. Reinio malda Vilniaus kalėjime

Dangaus ir žemės didysis Kūrėjau, ir žydrų žvaigždynų, nuo saulės šviesos, o Kristau, mūsų sielų Atpirkėjau, pažvelki į žemę, į mūsų kančias.

Netekome tėvynės, šeimos, artimųjų ir laisvės brangiausios, net vardo žmogaus. O Kristau, pagailėk skriaudžiamųjų. Mes meldžiam paguodos aukšto dangaus.