SUKOLCHOZINTAS ŽEMES ŪKIS

K. V. JONAITIS

Nuolatiniai pertvarkymai

Chruščiovo žemės ūkio politika buvo — nuolat ir sistemingai kolchozus paversti sovchozais. Tokios pat politikos, atrodo, laikosi ir Brežnevas su Kosyginu. Okupuotos Lietuvos 1965 biudžete naujai organizuojamiems sovchozams numatyta 15 mil. rublių. (“Val. Laikraštis”, 1964. 12.27). Būdingas buvo Chruščiovo pareiškimas 1964.2.28 Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komiteto plenumui, kad savo valdžios paskutiniais metais Stalinas buvo siūlęs, priešingai Chruščiovo žemės ūkio politikai, sovchozus likviduoti ir jų žemę perleisti kolchozams (“Tiesa”, 1964.3.7).

1964 pradžioje okupuotoje Lietuvoje buvo iš viso 1781 kolchozas. Iš jų 292 turėjo naudingos žemės tik iki 1000 ha, 722 — tarp 1000 ir 1500 ha, 472 - tarp 1500 ir 2000 ha, 206 tarp 2000 ir 2500 ha, 57 — tarp 2500 ir 3000 ha, 21 — tarp 3000 ir 3500 ha ir 11 — per 3500 ha. Vienam kolchozui vidutiniškai išeina 1980 ha žemės apskritai, vidutiniškai 1496 ha naudingos žemės ir vidutiniškai 1069 ha arimų. Maskvoje įvykęs 1964.12.21-22 Sovietų Sąjungos žemės ūkio specialistų pasitarimas kolchozų optimalaus didumo klausimu okup. Lietuves kolchozams numatė optimalų didumą tarp 1600 ir 3200 ha naudingos žemės ir 1200-2400 ha ariamos žemės (“Liaudies Ūkis”, 1965 Nr. 1, p. 24).

Kadaise buvusį tarptautinį maisto aruodą žemės ūkio kolchozinė baudžiava taip nugyveno, kad pati Sovietų Sąjunga tapo žemės ūkio gaminių nuolatinio nepritekliaus auka. Bet Kremlius, vengdamas pripažinti kolchozinės sistemos nepaveikumą, griebiasi įvairių vaistų kolchozinėms negalioms gydyti. Chruščiovas 1962. 3.22 per Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komitetą pravedė propagandiškai gražiai skambantį “žemės valdymo pertvarkymo” nutarimą, pagal kurį okup. Lietuvoj 1962. 3.31 buvo įsteigtas "Respublikos Komitetas LTSR žemės Ūkiui Vadovauti” ir vietose 34, vėliau padidinta iki 41, žemės ūkio gamybos valdybos, naujai angažuojant apie 1500 valdininkų Lietuvos žemės ūkiui, su pačiu A. Sniečkum viršūnėje kaip “Respublikos Komiteto” pirmininku, su partiečiais gamybos valdybų viršininkais, su “partorgais” prie tų valdybų daugumoje iš centro komiteto narių ir kandidatų ar kontrolės komisijos narių” (“Val. Laikraštis”, 1962.4.4 ir 8). Bet to, pasirodė, neužtenka žemės ūkio reikalams pataisyti. Dėl to Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komiteto nutarimu 1962.11.23 numatytas nuo viršaus iki apačios partijos organizacinio pastato padalinimas pusiau: pusę skiriant pramonei ir statybai, antrą pusę — žemės ūkiui. Tą Kremliaus nutarimą vykdydama, Lietuvos komunistų partija 1962.12.7 sudarė prie centro komiteto du biurus: 9 narių biurą pramonei ir statybai, ir 7 narių biurą žemės ūkiui, kuris 1964 pradžioje taip pat padidintas Iki 9 narių. Bet Chruščiovui kritus, naujieji Kremliaus viešpačiai 1984.11.16 partijos dvilypumą panaikino ir nuo 1964.12.4 ir okup. Lietuvoje panaikinti partijos centro komiteto biurai pramonei ir žemės ūkiui, tik paliktos vietinės žemės ūkio gamybos valdybos (“Tiesa”, 1964.12.5; “Val. Laikraštis”, 1964.12. 9).

Okupuotos Lietuvos žemės ūkio valdymas grafiškai taip atrodo:

“Socialistinio” ir privatinio žemės ūkio vaisiai

Okupuotos Lietuvos žemės ūkiui priklauso viso 3,800,000 ha naudojamos žemės. 2,720,000 ha, tarp jų 1.920.000    ha ariamos žemės, naudoja kolchozai, 850,000 ha, tarp jų 580.000    ha ariamos, naudoja sovchozai, 160,000 ha, tarp jų 150,000 ha ariamos, naudoja kolehozininkai, ir 70.000    ha, tarp jų 50,000 ha ariamos, naudoja sovchozų darbininkai ir tarnautojai. Bendrai “socialistinis” okup. Lietuvos žemės ūkis naudoja maždaug 94 proc. visos žemės ūkiui naudingos žemės, o privačiu būdu dirbama tik apie 5,8 proc. naudingos žemės. Tačiau “socialistinio” ir privataus žemės ūkio gamybos lyginamasis svoris visoje žemės ūkio gamyboje teikia visai priešingą vaizdą ir sovietiniais duomenimis per paskutinį penkmetį taip atrodo:

1960 kolchozai ir sovchozai, tariant, Lietuvos “socialistinis” žemės ūkis pagaminęs 145,300 tonų gyvo svorio mėsos, 646,300 tonų pieno ir 858,700 tonų grūdų ir pristatęs valdžiai 126,000 tonų mėsos ir 481,000 tonų pieno. Privati 1960 žemės ūkio gamyba nepaskelbta, bet valdžiai privati gamyba pristatė 63,000 tonų mėsos ir 223,000 tonų pieno (“Komjaunimo Tiesa”, 1961.1.25). Turint galvoj, kad savo maistui kolchozininkai, mažiausiai, antra tiek bus pasilikę, matyt, kad privatus ūkis nuo 5.8    proc. žemės pagamino ne mažiau kaip "socialistinis” nuo 94 proc. visos naudingos žemės.

1961   "socialistinis” Lietuvos žemės ūkis pagaminęs tik 42 proc. visos mėsos ir tik 38 proc. viso pieno, o privatinis — 58 proc. visos mėsos ir 62 proc. viso pieno ("Tiesa”, 1962.3.8    ir “Komunistas” 1962 Nr. 3 p. 31).

1962   “socialistinis” Lietuvos žemės ūkis pagaminęs 41,8 proc. visos mėsos ir 39,6 proc. viso pieno, o privatinis — 58,2 proc. visos mėsos ir 60,4 proc. viso pieno (“Tiesa”, 1963. 3.29 ir 31, ir 4.2; "Norodnoe Choziaistvo SSSR v. 1961, p. 308-310).

1963   “socialistinis” Lietuvos žemės ūkis pagaminęs 90,300 tonų mėsos ir 642,000 tonų pieno. Privati gamyba nepaskelbta. Tik iš fakto, kad 1963 “socialistinė" gamyba, palyginti su 1962 gamyba, yra sumažėjusi, jos lyginamasis svoris bendrojoje gamyboje taip pat bus sumažėjęs.

1964   “socialistinės” gamybos duomenys nepaskelbti, tik pasakyta, kad “palyginti su 1963 metais pagrindinių gyvulininkystės produktų gamyba padidėjo mėsos (skerdienos) 15 procentų ..., pieno — 15 procentų" (“Tiesa”, 1965.1.26). Atseit, 1964 “socialistinis” Lietuvos žemės ūkis pagaminęs 104,000 tonų mėsos ir 738, 300 tonų pieno. Privati gamyba nepaskelbta. Tik iš fakto, kad 1964 valdžiai pristatyta 236,300 tonų mėsos (gyvo svorio) ir 851,700 tonų pieno, matyt, koks didelis privačios gamybos lyginamasis svoris bendrojoj gamyboj. Tatai juo akivaizdžiau liudija faktas, kad 1964 gale “socialistinis” Lietuvos žemės ūkis turėjęs 838,800 galvijų, tarp jų 396,900 karvių, o privatus — 539,000 galvijų ir tarp jų 406,200 karvių, t. y. 39,2 proc. visų galvijų ir net 50,6 proc. visų karvių. "Socialistinis" ūkis turėjęs 820,200 kiaulių, privatus 770,400 kiaulių, t. y. 48,5 proc. visų kiaulių ("Tiesa”, 1965.1.26).

Po 1961 sausio 10 Sovietų Sąjungos kompartijos centro komiteto plenumo, kai Chruščiovas pažadėjo pralenkti Jungtinių Valstybių žemės ūkio gamybą, Kremliaus kvislinginiai aktyvistai okupuotoje Lietuvoje savo “socialistiniais įsipareigojimais” pasižadėjo, kad Lietuvos “socialistinis” žemės ūkis 1965 pagamins: 1,640,000 tonų grūdų, 265,000 tonų mėsos, 2,400,000 tonų pieno, 3,460,000 tonų bulvių. Kaip dar toli iki "socialistinių įsipareigojimų" tęsėjimo, matyt iš fakto, kad 1964 Lietuves “socialistinio” ūkio buvo pagaminta tik 1,165,000 tonų grūdų, 2,733,000 tonų bulvių, 104,000 tonų mėsos, 738,300 tonų pieno (“Komjaunimo Tiesa” 1961.6.9 ir “Tiesa” 1965.1.26).

Lietuvos žemės ūkio sukolchozinimas, galima tarti, visiškai bus sugriovęs Lietuvos avių ūkį. Kai nepriklausomoj Lietuvoj buvo 700,000 avių, 1963 — tik apie 100,000 teliko. Vilnos 1 kg. savikaina kolchozuose išeina tarp 8,5 ir 10 rublių, o sovchozuose net tarp 12-13,5 rublių, nors valdžia temoka už 1 kg. vilnos tik po 5,5 rublius. Avienos 1 kg. savikaina kolchozuose išeina 1,75 rubliaus, o sovchozuose tarp 1,17 ir 2,4 rub. Tuo tarpu valdžia moka tik 78 kapeikas už 1 kg. (“Liaudies Ūkis”, 1963 Nr. 11, p. 339).

Sukolchozinimas taip pat sužlugdė ir Lietuvos daržininkystę. Anot “Tiesos” (1963.10.4) rudenį Lietuva savo daržovių neturi kur dėt, nes "respublikai” daržoves ir vaisius tiekia Estija ir kitos "respublikos”. Anot “Valstiečių Laikraščio” (1963.10.2) rudenį Lietuvos kolchozai ir sovchozai daržovėmis gyvulius šeria, už tat trūksta ankstyvų daržovių ir bulvių, nes jos ir kitose “respublikose” neauga. Planas numatė 1964 pastatyti 44,000 kv. metrų šiltnamių ir 10,000 kv. metrų inspektų, bet tas planas sužlugdytas (“Liaudies Ūkis”, 1964 Nr. 1, p. 4; “Valstiečių Laikraštis”, 1964.12.27).

Chruščiovas, naujojoj partijos programoj dogmatizavęs "komunizmo statybų” ir kolchozų atžvilgiu paskelbęs, kad kolchozų darbo normavimo, organizavimo ir apmokėjimo formos bus tokios, kaip sovchozuose ir kad “kolchozininkai patys įsitikins, kad jiems nenaudinga turėti ... sodybinį ūkį”, nuosekliai buvo pasikilnijęs likviduoti “viensėdžių sistemą”, nes ji nesiderinanti su "socialistiniu žemės ūkiu” (“Komjaunimo Tiesa”, 1961.12.29). Prasidėjo propaganda už vadinamus “visuomeninius daržus" vietoj privačių sodybinių sklypų. Išleistas potvarkis, kad kolchozas gali kolchozo žemei “panaudoti dalį mėšlo iš kolchozininkų asmeninių gyvulių tvarto” (“Komjaunimo Tiesa”, 1961. 12.24). Neleista parduoti kolchozininkų asmeniniams gyvuliams koncentruotų pašarų. Uždrausta kolchozams duoti kolchozininkams susisiekimo priemonių savo daržovėms į vadinamą kolchozinį turgų pristatyti. Visos tos, anot “Tiesos”, “represinės" priemones kolchozininkų sodybinių sklypelių atžvilgiu su Chruščiovo pašalinimu arba sušvelnėjo arba visai atkrito. Ir pats Kosyginas rado reikalą pareikšti Sov. Sąjungos aukščiausiam sovietui, kad “panaikinti nepagrįsti kolūkiečių pagelbinio ūkio varžymai”, kad panaikinta ir specialus mokestis kolchozininkų gyvuliams ir leista jiems parduoti koncentruotų pašarų ("Val. Laikraštis”, 1964.12.11).    1964 gruodžio numery ir “Liaudies Ūkis” (p. 367) prabilo apie krizę “kolchozų turguose”, kurių apyvarta tarp 1958-1963 kritusi 40 proc., nes kolchozai neduodą kolchozininkams transporto priemonių savo gaminius į turgų pristatyti ir kad iš to pasinaudoją tik daržovių spekuliantai. Taigi, okup. Lietuvoj ir 1964 mūsų Viešpaties metais gyvuoja spekuliacija net daržovėmis!

Po savo vizito Skandinavijos kraštuose Chruščiovas pareikalavo, kad sukolchozintas sovietų okupuotų Baltijos valstybių ūkis pasivytų Danijos ir Švedijos privataus žemės ūkio lygį. Kaip tas vijimasis okupuotai Lietuvai sekasi, galima suprasti kad ir iš tokių pavyzdžių.

—    Baigiasi ruduo. Kas kartą vis šalčiau ir šalčiau. Grėsmingai artėja žiema. Kolūkyje pats įkarštis: laukuose dar tebėra puse runkelių ir trečdalis bulvių, žmonės skuba. Dirba visi: ir mechanizatoriai ir kontoros darbuotojai, ir pats pirmininkas. Atvažiuoja iš rajono įgaliotinis ir prie pirmininko.

—Draugas K . . ., kodėl neklojat linų ?

—    Todėl, kad jų velnias neims. Jie po stogu, o runkeliai ir bulvės gali užšalti.

—    Jūs žinot, kad linų fabrikas stovi be darbo?

—    O linų fabrikas žino, kad kolūkyje šiandien bulves kasa ir aštuoniasdešimt metų seniai? žmonių nėra, o jau šalnos.

Ar rimtai. Neklosi?

—    Rimčiausiai. Neklosiu.

Kolūkio pirmininką iškvietė į biurą. Čia sėdėjo atstovas iš Vilniaus. Vėl viskas prasidėjo iš naujo. Reikia pakloti.

—    Neklosiu, nors uždekit, — spyrėsi pirmininkas. — Pavasarį atsiklojės. Derlius žūva, žmonių nėra. Tai (kolchozo) valdybos nutarimas.

—    Sukviesk valdybą, išaiškink, kad reikia, kad negalima žiūrėti tik iš savo varpinės.

—    O ką, iš jūsų varpinės matyti, kad šiemet žiemos nebus. Priimkite (gamybinės valdybos) nutarimą raštiškai.

— Sukvietė (gamybinę) valdybą, priėmė raštišką nutarimą, pirmininkui už nepaklusnumą įrašė griežtą papeikimą ir privertė pakloti linus. Po 4 dienų siūbtelėjo Šalčiai ir sniegas. Prišalo neatsiklojėję linai, pražuvo trečdalis runkelių ir ketvirtadalis bulvių” ("Literatūra ir Menas" 1964.3.28). Bet tai ne literatūrinis gabaliukas, o korespondento graudus šauksmas prieš biurokratizmą.

Kitas pavyzdys. Namo remontas kaštuoja 12,700 rublių. Tokio pat naujo namo statyba — 7,800 rublių. Bet naujo namo statyba neužplanuota, todėl galimas tik remontas. Nevalia sutaupyt 4,900 rublių, nes viskas tik pagal planą. Pagal planą sovchozų aprūpinimo bazės nenumatytos kauptukų, laistytuvų ir kitų mažmožių, o sovchozas sau inventorių tegali pirktis savo bazėje, ne kitur. Kooperatyve pirkti kauptuką ar laistytuvą instrukcijos griežtai draudžia. Prireikus sovchozui bazėj nesamo mažmožio — kombinuok arba vyk už keliasdešimt kilometrų, gal kitoj sovchozo bazėj reikiamą mažmožį rasi. Arba vėl, kai sovchozo melžėja per metus iš karvės primelžia po 2,400 kg. pieno, tai jai už vieną centnerį primelžto pieno mokama 58,6 rubl., bet jei ta pati melžėja iš kiekvienos karvės primelžia po 2500 kg pieno per metus, tai tada jai už vieną centnerį primelžto pieno jau moka tik po 54,18 rublius. "Kuo daugiau iš karvės primelži, tuo mažiau gauni už 1 cent. pieno primelžimą”, piktinasi "Val. Laikraštis” (1964.6. 14).

Kolchozų ponai ir mužikai

Chruščiovo kolchozinės politikos viena iš tezių buvo, kad kolchozų administracija ir specialistai “turi būti suinteresuoti didinti produkcijos gamybą”. Taigi administracija ir specialistai, bet ne patys kolchozininkai. Kolchozų valdžia ir specialistai ypač imta privilegijuoti, palygint su kolchozininkų padėtimi, nuo 1961. Atsirado kolchozų pirmininkų, sugebančių per metus prisirašyti iki 3000 darbadienių ir iš kolchozo kasos pasiimančių po kelis tūkstančius rublių atlyginimo (“Val. Laikraštis”, 1962.5.27). Kai pirmaujančio kolchozo pirmaujanti melžėja išimties keliu sukalė per metus iki 1200 darbadienių (eilinis kolchozininkas paprastai tenkinasi 200-300 darbadienių per metus), jai su premijomis vis tiek vidutiniškai per mėnesį išėjo tik 68.75 rubl. ir vienas cent. grūdų. Tuo tarpu visai nepirmaujančio Mažeikių rajono "Lenino Keliu” kolchozo pirmininkas vidutiniškai per mėnesį gauna 354 rublius atlyginimo. Tatai sudaro to kolchozo atlyginimą 15,4 kolchozininkų, arba 9,6 melžėjoms, arba 3 brigadininkams Šio kolchozo administracijai išlaikyti išleidžiama 23,9 proc. visų darbo apmokėjimų ("Val. Laikraštis”, 1934. 2.2, ir 3.22).

Pagal Kremliaus 1962.4.12 instrukcijas kolchozų specialistų atlyginimas neturi būti mažesnis kaip 80 -90 proc. kolchozo pirmininko atlyginimo ir turi būti garantuotas, t. y. nepriklausomas nuo kolchozo pajamų didumo. ("Tiesa”, 1932.4.G ir 19). Ogi kolchozų valdžios ir specialistų etatai dideli. Yra kolchozų, kur 6 kolchoco mužikėliams išeina 1 ponas valdininkas, arba 118 kolchozininkų - 21 valdininkas, arba 1884 ha kol chozo žemės — 39 valdininkai ("Vai Laikraštis”, 63.1.25; 5.22; 10.18).

Apskritai okup. Lietuvos kolchozai savo valdžiai išlaikyti išleidžia vidutiniškai natūra ir pinigais 20 o proc. visų darbo apmoku ir 1000 ha naudingos ūkiui žemės vidutiniškai turi 13 administracijos etatj. (Gudijos kolchozai savo administracijai išlaikyti vidutiniškai išleidžia 13,4 proc. visų darbo atlyginimui skirtų lėšų ir 1000 ha naudingos žemės tenkinasi 10 administracijos etatų). ("Val. Laikraštis”, 1964.2.28).

Užtat Lietuvos kolchozininkams už darbą lieka tik “10-15 proc. visų piniginių (kolchozo) pajamų” ir tik 45-50 proc. visų darbo atlyginimui tenkančių lėšų (“Komunistas”, 1962 Nr. 3, p. 36; "Val. Laikraštis”, 1963. 12.22). Prastesnių žemių kolchozai už darbadienį kolchozininkams tepajėgia konkrečiai atlyginti 0,8 kg. grūdų ir 14 kapeikų, arba 1,5 kg. grūdų ir 15 kapeikų, arba 1 kg. grūdų ir 5 kapeikas (“Val. Laikraštis”, 1962.4.13; 5.11 ir 27). Anot “Komunisto” (1962 Nr. 3, p. 36) daugelio kolchozų kolchozininkai neuždirba “ir pusės sovchozo darbininkų uždarbio”. Ir pats Sniečkus pripažįsta, kad “eilėje kolchozų didelė darbo apmokėjimo fondo dalis tenka vadovaujančių darbuotojų ir aptarnaujančio personalo apmokėjimui”, ir kad “daugelyje vietų prastai tvarkomas laukininkystės darbuotojų apmokėjimas” (Tiesa”, 1963.4.2; “Vai Laikraštis, 1964.10.7). Tikrai, pagal "Komunistą” (1964 Nr. 2, p. 35) laukuose dirbantieji kolchozininkai stačiai diskriminuojami prieš gyvulininkystėje dirbančius kolchozininkus, kurie neretai dešimt-dvylika kartų daugiau atlyginami.

“Liaudies Ūkis” (1964 Nr. 6 p. 173) konstatuoja, kad ’ daugelyje kolūkių susidarė nenormali padėtis”, nes, nepaisant, kad nuo 1959 kolchozų bendros pajamos didėjo, kolchozininkų atlyginimas už darbadienj nedidėjo. Nedidėjo todėl, kad "didėjanti bendrųjų pajamų dalis tekdavo piniginėms priemonėms kolūkių vadovaujantiems darbuotojams”. Anot “Liaudies Ūkio” blogiausia yra tai, kad “per pastaruosius 5 metus (1959-1963) LTSR kolūkių bendros piniginės įplaukos nepadengė išlaidų”: 1959 — 4,5 mil. rublių, 1960 — 6,5 mil., 1961 — 11,7 mil., 1962 — 9,3 mil., 1963 — 10,6 mil. rublių, ir kad “esantieji blogoje finansinėje būklėje kolūkiai” dėl to ilgą laiką neatsiskaito su kolchozininkais už darbą.

Kolchozų skola kolchozininkams už darbą metai iš metų vis auga. 1960 buvo 19,9 mil. rublių, 1961 — 19,5 mil. rublių, 1962 — 22,2 mil. rublių, 1963    —22,4 mil. rublių, 1964 pradžioje — 25,7 mil. rublių (“Liaudies Ūkis”, 1964, Nr. 6, p. 172). Anot Sniečkaus, eilėje kolchozų iki 1964 rugpiūčio pabaigos kolchozininkams už tų metų darbą dar “nebuvo išmokėta nė vienos kapeikos” (“Val. Laikraštis, 1964.10.7).

Dėmesio vertas faktas, kad atskaitymai iš kolchozų pajamų į vadinamus nedalomus kolchozų fondus, kurie turėtų stiprinti kolchozų ūkinį pajėgumą ir sudaryti atsarginį kapitalą, faktiškai išleidžiami einamosioms kolchozų skoloms mokėti. Kolchozai nedalomiems savo fondams yra atskaitę 1959 — 16,7 mil. rublių, bet 10,3 mil. rublių tais pat metais iš nedalomų fondų buvo išleista skoloms mokėti; 1960 nedalomiems fondams buvo atskaityta 10,4 mil. rublių, o išleista iš fondų skoloms mokėti — 9,9 mil. rublių; 1961 buvo atskaityta 16,4 mil. ir skoloms mokėti išleista 9,1 mil.; 1962 atskaityta 10,7 mil., o skoloms išleista iš fondų 10,2 mil.; 1963 atskaityta 10,7 mil. o skoloms išleista 10,8 mil. rublių (“Liaudies Ūkis”, 1964 Nr. 6, p. 173). Daugiausia kolchozai prasiskolina už įvairias mašinas, kurių tikrai kolchozai yra įsigiję nemaža. Tik dažniausiai tinkamai jų neišnaudoja, neprižiūri, neremontuoja ir be laiko jas "nuvaro į kapus”. Kolchozų skolos betgi nuo to tik didėja, nes reikia pirkti naujos mašinos. Kolchozų skolas didina ir elektrifikacija. Formaliai jau 1963 buvo elektrifikuoti visi sovchozai, 94 proc. kolchozų, 34 proc. sovchozų darbininkų butų ir 26 proc. kolchozninkų butų (“Liaudies Ūkis”, 1963 Nr. 12, p. 362). šiuo metu formaliai jau ir kolchozai visi yra “elektrifikuoti”, atseit, prijungti prie elektros energijos tinklo. Tačiau pats prijungimas prie tinklo dar neišsprendžia kolchozo elektrifikavimo. Elektrifikavimui reikia variklių. Ir čia susiduriame su keistu reiškiniu. Lietuva pati kasmet pagamina apie 1,5 mil. mažo pajėgumo elektros variklių ir apie 100,000 elektros variklių iki 100 kw pajėgumo. O tačiau dauguma “elektrifikuotų” kolchozų išvis neturi nė vieno variklio (“Tiesa”, 1933. 11.16 ir 12.28; “Valstiečių Laikraštis” 1963.12.4).

Kolchozų gamybai skatinti valdžia skiria premijas. Būdinga tačiau, kad premijų sumos didžioji dalis eilinių kolchozninkų beveik nepasiekia. Pvz. 1962 premijoms buvo paskirta 1,025, 000 rublių, kurių 10 proc., t. y. 102, 500 atiteko kolchozų pirmininkams, 203,000 rublių — specialistams ir 719.500    rublių vadinamiems "pirmūnams” (“Tiesa”, 1962.6.26). Eiliniam kolchozninkui iš to 1,025,000 rublių neteko nė kapeikos. 1964 žemės ūkio gamybinėms valdyboms ir komsomolo komitetams premijuoti paskirta 39.500    rublių, mechanizatoriams — 2.500    rublių, visokiems pirmūnams— 61.500    rublių ("Val. Laikraštis”, 1964. (6.7). Eiliniam kolchozninkui — nieko.

Būdinga taip pat pačių kolchozų skiriamo papildomo atlyginimo už derliaus ar mėsos bei pieno gamybos padidinimą progresija. Pagal rekomendacijas iš viršaus, jei eilinis kolchozninkas už nuopelnus kolchozui gauna papildomo atlyginimo vienetą, tai tuo pačiu pagrindu kolchozo grandininkas gauna 1,4 vieneto papildomo atlyginimo, farmos vedėjas— 1,5 vieneto, brigadininkas — 1,68 vieneto, agronomas, zootechnikas — 2, 02 vieneto, pirmininkas, 2,385 vieneto (“Val. Laikraštis”, 1962.4.11). Tad nors sovietinė propaganda skelbia Sovietų Sąjungoj ir okup. Lietuvoj klases panaikintas, bet klasių vietoj kolchozuose gyvuoja ponai ir mužikai. Ne be reikalo, anot “Tarybinio Mokytojo” (1963.8.15) okup. Lietuvoj nauja patarlė plačiai prigijusi: "Blogai mokysies — kolchozninku būsi”.

Kolchozninkų pensijos

Sovietų Sąjungos aukščiausias sovietas 1964 liepos 15 priėmė “Kolchozninkų Pensijų ir Pašalpų Įstatymą”, įgijusi galios nuo 1965 sausio 1. Jo nuostatai taikomi ir okupuotai Lietuvai. Ligi to įstatymo atskiri kolchozai savo nedarbingiems kolchozninkams galėjo numatyti po tam tikrą skaičių darbadienių ir tuo būdu suteikti pragyvenimo minimumą. Bet kadangi ta labdarybė tiesiogiai eidavo ne paties kolchozo, bet kolchozninkų sąskaita, tai tik geresnių žemių paskiri kolchozai tą labdarybę praktikavo. Jų skaičius buvo labai aprėžtas. Naujuoju įstatymu numatytos dvejopos pensijos: senatvės ir invalidumo.

Teisę į senatvės pensiją įgyja: (a) kolchozninkas vyras, suėjęs 65 metų amžiaus ir 25 metus dirbęs kolchozninkų, darbininku ar tarnautoju; (b) kolchozninkė moteris, suėjusi 60 metų amžiaus ir 20 metų dirbusi kolchoze, pramonėje, ar prekyboje. Kadangi Lietuvoj išviso nėra kolchozų tokio amžiaus, tai speciali įstatymo pastaba nustato okupuotos Lietuvos kolchozninko senatvės pensijai gauti tiek darbo metų kolchoze, kiek metų praėjo nuo kolchozo įsteigimo, bet ne daugiau kaip 25 vyrams ir 20 moterims.

Senatvės pensijos mėnesiui nustatyta 50 proc. vidutinio mėnesinio kolchozninko uždarbio iki 50 rublių ir 25 proc. uždarbio virš 50 rublių. Kolchozninko mėnesinės pensijos minimumas nustatytas 12 rublių, maksimumas — 102 rubliai.

Kolchozninkų invalidumo pensijos įstatymo nustatytos taip pat dvejopos: (a) kai invalidumas su darbu kolchoze nesusijęs ir (b) kai invalidumo priežastis yra darbas kolchoze. Kai invalidumo priežastis yra kolchozninko darbas kolchozui, invalidumo pensija skiriama, nepaisant invalido darbo laiko. Kai invalidumo priežastis su darbu kolchoze nesusijusi, invalido pensijai gauti reikalingas darbo stažas vyrams nuo 1 iki 20 metų, moterims nuo 1 iki 15, atsižvelgiant į invalido amžių.

Gaunančiam bet kurią, (senatvės ar invalidumo) pensiją ar turinčiam į pensiją teisę, kolchozninkui mirus, jo šeimos nedarbingi nariai, jei mirusis juos išlaikė, turi teisę į mirusiojo pensiją. Trijų ar daugiau nedarbingų narių šeima gauna visą mirusiojo pensiją. Dviejų nedarbingų narių šeima gauna 40 proc. mirusio uždarbio iki 50 rublių ir 10 proc. mirusiojo uždarbio virš 50 rublių. Vieno nedarbingo nario mirusio šeima gauna 30 proc. mirusio uždarbio iki 50 rublių ir 10 proc. jo uždarbio virš 50 rublių. Šios našlių ir našlaičių pensijos minimumas 3 narių šeimai mėnesiui 15 rublių, 2 — 12 rublių ir 1 — 9 rubliai mėnesiui. Tuo atveju, jei invalidumas ar mirtis ištiko dėl suluošinimo darbo metu, normali pensija padidinama 20 proc.

Įstatymas taip pat nustato 112 dienų gimdymo atostogų; 56 prieš gimdymą ir 56 po gimdymo. Reiškia, kiekvienai nėščiai kolchozninkei tiek darbadienių priskaitoma be jokio jos darbo.

Kolchozninkų pensijoms ir pašalpoms fondas yra sąjunginis, atseit, “respublikos” balso jo valdyme neturi, išskyrus prievolę įnešti jam “respublikos” kolchozų pajamų tam tikrą procentą (“Valstiečių Laikraštis”. 1964.7.19 ir 10.30).

Kolchozų ponų ir mužikų padėčiai yra taip pat būdingas kolchozų pirmininkų, specialistų ir mechanizatorių išskyrimas iš kolchozninkų. Jie senatvės ir invalidumo pensijas gauna ne kolchozninkų pensijų naujuoju įstatymu, o 1956.7.14 darbininkų ir tarnautojų valstybinių pensijų įstatymu. O skirtumas tarp tų dviejų įstatymų yra. Kolchozninkų pensijų įstatymas reikalauja 65 ar 60 metų amžiaus, valstybinių pensijų įstatymas — tik 60 ir atitinkamai 55 metų amžiaus. Kolchozninkų pensijų minimumas 12 rublių, maksimumas — 102 rubliai, valstybinių pensininkų pensijos minimumas 30 rublių mėnesiui, maksimumas — 120 rublių. Be to, valstybinių pensijų įstatymas numato senatvės dalinę pensiją. Reiškia, pilnai pensijai reikalauja 25 metų vyrams ir 20 — moterims, bet dalį pensijos skiria ir tuo atveju, kai prašytojas turi trumpesnį darbo stažą. Valstybinių pensijų įstatymas taip pat numato dalines pensijas ir invalidams, kai invalidumas nesusijęs su darboviete. Tuo tarpu kolchozninkų pensijų įstatymas tokių dalinių senatvės nei invalidumo pensijų nenumato ir reikalauja viso darbo stažo.

Pagaliau valstybinių pensijų įstatymas nustato laikinio nedarbingumo pašalpas. Kai laikinio nedarbingumo priežastis darbas — nukentėjęs gauna 100 proc. savo uždarbio, nepaisant, kiek laiko būtų išdirbęs. Kai nedarbingumo priežastis nesurišta su darbu, pašalpos didumas priklauso nuo išdirbto laiko: išdirbusieji tarp 8 ir 12 metų ir priklausantieji vadinamoms profesinėms sąjungoms gauna pašalpos 80 proc. savo uždarbio; išdirbusieji tarp 5 ir 8 metų — 70 proc. uždarbio, išdirbusieji tarp 3 ir 5 metų — 60 proc. uždarbio ir išdirbusieji mažiau kaip 3 metus — 50 proc. savo uždarbio. Pašalpos minimumas — 27 rubliai mėnesiui. Nepriklausantieji “profesinėms sąjungoms” gauna pusę pašalpos ("Val. Laikraštis”, 1964.9.2. ir 11.25).

Visais tais valstybinių pensijų įstatymo pirmumais prieš kolchozninkų pensijų įstatymą įgalinti naudotis ir kolchozų ponai: pirmininkai, specialistai, mechanizatoriai.