ČEPKAUSKŲ ŠEIMA
Petras Čepkauskas
Rapolas Čepkauskas, Andriaus, g.1892 m. Ukmergės aps., Šešuolių vls. Medinų vnk. 1914 m. su Veronika Liukamaite sukūrė šeimą, turėjo tris vaikus: Joną, g.1916 m., Stefą, g.1919 m., ir Petrą, g.1923 m. Visi vaikai gimė Medinų vienkiemyje.
Rapolas Čepkauskas tarnavo Ukmergės 6-os rinktinės 15-ame Lyduokių Šaulių būryje, o mokytojas Jurgis Laskauskas buvo būrio vadas.
1919 m. Rapolas dalyvavo Širvintų-Giedraičių kautynėse su lenkais ir gavo už tai du apdovanojimus.
Tėvo pėdomis pasekė ir vaikai: 1934 m. į Lietuvos Šaulių sąjungą įstojo sūnus Jonas, 1937 m. spalio mėn. - aš, Petras. Visi mylėjome Lietuvą ir buvome pasiryžę pasiaukoti dėl laisvės ir Tėvynės.
1940 m. liepos 17 d. LŠS vado Saladžiaus įsakymu visi šauliai turėjo prisistatyti rinktinės vadui. Tėvelis suprato reikalą. Išvykimui į Ukmergę pakinkė arklį, susuko į antklodę ir paslėpė ratuose po šienu šautuvus. Buvome trys vyrai: Stasys Pašiūnas iš Rimeikių kaimo, Jonas Balžekas iš Vilaudžių ir aš, Petras Čepkauskas, iš Medinų vienkiemio. Išvykome į rimtą ir pavojingą žygį, nes rusų kariuomenės buvo pilni keliai, o jiems patikrinus vežimą - sušaudymas neišvengiamas...
Tėvelis pažinojo Nepriklausomos Lietuvos karininkus: Ukmergės 1-ojo pėstininkų pulko kapitoną Liaudanską, kapitoną Juozą Puknį, su kuriuo aš susipažinau tik 1944 05 25 jo brolio Povilo laidotuvėse.
1941 m. pradžioje sklido kalbos apie vokiečių karą su sovietais, o 1941 m. birželio 22 d. prasidėjo karas. Mes, Lyduokių Šaulių sąjungos nariai, susirinkome iš miškų į štabą, iškėlėme Lietuvos Trispalvę, sugiedojome Lietuvos Himną, o vadai davė nurodymus tolesnei mūsų veiklai - mokė kaip saugoti apylinkes nuo pakrikusios rusų kariuomenės puldinėjimų.
Į Lietuvos Vietinę rinktinę, gen. Povilui Plechavičiui pakvietus, išėjome ir mes - iš kiekvienos šeimos po du-tris. Kadangi brolis Jonas buvo tarnavęs kariuomenėje, jį paskyrė į Marijampolę, 306 batalioną, o aš likau Ukmergėje, 303 bataliono 3 kuopoje. Kuopos vadu buvo leitenantas Šagamoga, totorius, būrio vadas leitenantas Bitinas, būrininkas puskarininkis
Jonas Butkus, skyrininkas Misiūnas. Buvome mokomi šaudymo ir kitų karinių dalykų, o už taiklų šaudymą buvau apdovanotas 3 dienų atostogomis.
1944 m. gegužės mėn., vokiečiams internavus P.Plechavičių ir visą jo dalinį, būrio vadas J.Bitinas ir mums įsakė skirstytis. Pasitraukdami į partizaninį karą išsinešėme ir ginklus bei ypač daug šaudmenų. Frontas artėjo...
1944 m. liepos 23 d. sovietinė kariuomenė užėmė Medinų vienkiemį ir Lyduokių apylinkes. Vietiniai komunistai su milicijos pagalba pradėjo veikti: šaudė taikius ūkininkus, rinko vyrus į sovietinę kariuomenę. Prasidėjo susirėmimai su išdavikais ir milicija.
Šaulio Kazio Ališausko nurodymu ir liktinio puskarininkio Alfonso Morkūno paskyrimu, mūsų tėvas Rapolas Čepkauskas tapo ginklininku. Ginklų arsenalą sudarė vienas vokiškas ir du prancūziški kulkosvaidžiai, rusiški ir prancūziški šautuvai, granatos. Medinų vienkiemis, iš visų pusių apsuptas miško, buvo labai patogus ir vos už 50 metrų nuo namų esančiame raisto kelmyne buvo įrengta slėptuvė. Per mūsų mamą Veroniką Čepkauskienę buvo palaikomas ryšys. Medžiagos skiautė, kabanti ant tvoros, reiškė, kad partizanai gali užeiti. Šį ženklą greitai perprato ir įgulos kareiviai. Mes negalėjome patekti į namus ir papildyti maisto ir šovinių atsargas, o vieną rytą į pasalą pateko brolis Jonas - Lyduokiuose dislokuoti įgulos kareiviai jį pašovė ir paėmė į nelaisvę. 1944 m. rugsėjo mėn. Kazys Ališauskas taip pat pateko į rusų nagus, bet... 1945 m. vasario mėn 9 d. jam pasisekė pabėgti iš Ukmergės sunkiųjų darbų kalėjimo.
Prasidėjo miškų valymai. Šešuolių, Želvos, Žemaitkiemio, Vidiškių, Ukmergės ir Pašilės įgulos visur ieškojo partizanų. Čepkauskų šeima buvo žinoma visoje apylinkėje. Mūsų tėvą Rapolą tardė ne kartą, norėdami sužinoti, kur jo sūnūs. Jį uždarydavo į atskirą kambarį, mušdavo iki sąmonės netekimo, perliedavo vandeniu, kad atsigautų, ir vėl mušdavo... Kaimynas po egzekucijos veždavo tėvą į Ukmergės ligoninę. Daktaras Vainauskas klausdavo, kas atsitiko, kad taip sužalotas. Mama iš pradžių sakė, kad griuvo, bet vėliau papasakojo teisybę. Gydytojas Vainauskas prijautė partizanams ir labai daug padėjo gydant tėtį. Stribai, kol tėtis gulėjo ligoninėje, išsinešė viską, kas buvo vertinga, "banditų" ieškojo stalčiuose...
1944 m. spalio 10 d. tėtis atėjo pas mus į mišką, atnešė maisto ir prane-
□Paminklas Didžiosios Kovos apygardos vado Alfonso Morkūno-Plieno žuvimo vietoje. 2000 m. vasarą paminklas buvo išniekintas - nuplėšta metalinė lenta su žuvusiųjų pavardėmis. Suniokotas paminklas klausia -nejaugi Lietuvos valstybei nerūpi, kovojusių už ją atmintis?
□Petras Čepkauskas (viduryje) prie paminklo Plieno rinktinės partizanams Lyduokiuose
šė, jog apylinkėse ramu. Aptarėme, ką toliau daryti, kaip veikti, nes įgulos kareiviai su šunimis šukavo miškus. Tas mūsų susitikimas buvo paskutinis...
1945 06 21 Lukiškių kalėjime karinis tribunolas brolį Joną ir mane nuteisė 20-iai metų katorgos ir 5-eriems metams tremties su turto konfiskavimu. Mano dėdė Vladas Liukamas, Medinų miško eigulys slapstėsi jau nuo 1944 m., o sūnus Petras Liukamas buvo narsus partizanas, kurį suėmė ir teisė vienoje byloje su mumis - 15 metų katorgos.
1945 07 26 pajudėjo ešelonas į "plačiąją tėvynę"... Po šešių parų atsidūrėme prie Baltosios jūros Molotovske, o praėjus dešimčiai - Jenisiejaus upe pasiekėme Dudinkos persiuntimo lagerį. Visi trys bendrabyliai buvo kalinami Norilske.
Stribai, su teismo vykdytojais atvažiavę į sodybą, surašė turtą, o jų įkainotus daiktus tėvai turėjo išsipirkti. Po 2 mėnesių vėl tas pats. Tėvai pinigų neturėjo. Mama ėjo skolintis pas kaimynus, o tėtis liko namie. Stribai reikalavo degtinės, užkandos ir pradėjo egzekuciją: mušė, spardė, išvilkę į lauką pastatė prie sienos ir gąsdindami šaudė. Mama, grįžusi iš kaimynų, rado tėvą gulintį prie sienos be sąmonės. Nuvežus į ligoninę, gydytojas Vainauskas nustatė, kad Rapolui Čepkauskui nuo mušimo sutrūkę kepenys, išsiliejusi tulžis, atmušti plaučiai, ir suteikęs pagalbą patarė vežti namo, nes numirus ligoninėje bus daugiau rūpesčių. Kaimynas padėjo parvežti, o 1949 07 09 12 valandą tėvas mirė. Jam buvo lemta gyventi 57 metus...
Gydytojas Vainauskas mirties liudijime negalėjo rašyti tikrosios mirties priežasties ir užrašė "vėžys". Užrašius kitaip, jam grėsė Sibiras.
Atsisveikinti su Rapolu Čepkausku atėjo miško broliai Alfonsas Morkūnas-Plienas, Kazys ir Vladas Ališauskai, Pranas Grigas-Genys, broliai Šereliai. Motinos pasakojimu apie dešimt ginkluotų partizanų atsisveikino su ištikimu bendražygiu, laisvės kovotoju Rapolu Čepkausku...
1956 05 01, grįžęs iš Norilsko, nuėjau į Lyduokių kapines prie tėvo kapo. Atėjo ir mūsų Mama, suvargusi, verkdama kalbėjo, kad stribai tėvą užmušę.
Stribų savivalė buvo beribė...