SUVOKIME SAVE IR SAVO PAVELDĄ!
LIŪDA RUGIENIENĖ
Paskaita 42-rojoje Lietuviškų studijų savaitėje, Dainavoje, 1998.08.20.
ETNINĖS kultūros suvokimas ir išlaikymas bei tautinio identiteto išvystymas yra vienas iš svarbiausių klausimų, liečiančių šiandien ne tik nepriklausomybę atstačiusią Lietuvą, bet ir mus pačius išeivijoje. Mes vis dar nesame išsiryškinę, kodėl šitas klausimas yra svarbus, kodėl mums reikia dirbti kartu; nesusitarę, ką mes sakysime savo jaunesniajai priaugančiai kartai, kaip mes ją įtikinsime, kad išliktų lietuviais. Negi leisime jiems ištirpti svetimo krašto katile, o patys pasitenkinsime vien lengvo pobūdžio socialia veikla be sąžinę griaužiančio jausmo, kad privalome ką nors sugrąžinti bendruomenei, perduoti jaunesniems tai, ką esame išmokę, pasidalinti tuo, ką esame gavę. Mes nesielgiame kaip žydai. Tikiuosi, kad JAV Lietuvių Bendruomenės ruošiamoje konferencijoje spalio mėnesį Clevelande šie mūsų visuomenei jautrūs klausimai bus paliesti. Tik drąsiai įvertinę padėtį, galėsime pradėti prasmingus ir realius planus ateičiai.
LFB studijų savaitės metu Lietuvių Bendruomenės ateitį svarstė: iš k. - PLB pirm. V. Kamantas, dr. Z. Brinkis, straipsnio autorė L. Rugienienė, JAV LB valdybos pirm. R. Narušienė. (Nuotr.J. Urbono)
Tautinio identiteto krizė yra jaučiama ne tik Lietuvoje, bet ir pas mus. Ji turbūt liečia viso pasaulio lietuvius. Išeivijoje ji prasidėjo po Lietuvos nepriklausomybės atstatymo, kuomet dingo aiškus mūsų darbų ir veiklos tikslas. Dabar kartais vieni kitus kaltiname, kad nenustatome savo veiklos krypties, ne į svarbiausius reikalus kreipiame pagrindinį dėmesį. O jis vieniems yra švietimas, kitiems kultūra, tretiems politika, socialinė veikla ir taip toliau. Nesame išsprendę vieno pagrindinio klausimo -mūsų , kaip bendruomenės, pažiūros į gyvenimą Lietuvai nepriklausomybę atstačius. Žinoma, jei save laikytume kosmopolitais, tai mums Lietuva nereikalinga. Tačiau, jei tautinę kultūrą laikome svarbia žmogaus vystymosi procese ir visame gyvenime, tuomet turime ją ir ugdyti. Kaip naujagimiui yra reikalinga prisirišti prie artimo žmogaus, ypač motinos, nes kitu atveju jis nesugeba mylėti, tai ir subrendusiam žmogui yra svarbu prisirišti prie tautos, pažinti jos kultūrą, ją pamilti. Ir jei neprisirišime prie savosios tautos - neišsilaikysime. Svetimame krašte lietuvišką kultūrą, atskirtą nuo Lietuvos, yra sunku išvystyti, nes aiškiai trūksta kultūrininkų, lituanistų, intelektualų. Norime ar nenorime, atramą turime rasti Lietuvoje, tačiau tai priklausys ir nuo to, kaip pati Lietuva išspręs savo etninės kultūros klausimą. Jei Lietuva pasitenkins kosmopolitizmu, jei valstybė nerems etninės kultūros išlaikymo, - tokiu atveju mums ir mūsų jaunajai kartai Lietuva nebus įdomi, nes visa tai gali rasti ir čia, Amerikoje, arba kur kitur pasaulyje. Gal liks ji patraukli tik kaip turistinis kraštas, kur gali susikalbėti lietuviškai, bet greit ir lietuvių kalbos nebereikės, nes Lietuvos jaunimas kalbės angliškai, panašiai kaip ir kitur Europoje.