KOSMOPOLITIZMAS AR TAUTIŠKUMAS lietuviškojo jaunimo kelyje?

DAIVA KARUŽAITĖ

Mintys diskusijoms Lietuviškų studijų savaitėje Dainavoje 1998.08.22.

Besikeičiančiame pasaulyje smarkiai pažengusi technologija (televizija, kompiuteriai, faksai, telefoniniai susijungimai ir kt.) pagreitina žmonių komunikaciją. Per sekundes galima sužinoti apie svarbius įvykius bet kuriame pasaulio kampelyje. Pasaulio ribos tuo būdu mažėja ir kartais, atrodo, net dingsta. Žmonės to paveikti pradeda įsigyti pasaulinį (ne tautinį) mąstymą. Taip atsiranda kosmopolitizmas, vienijimasis pasaulio linkme. Matydami tuos pačius vaizdus, girdėdami tas pačias žinias, žmonės veikia vienas kitą, darosi panašesni, pradeda panašiai elgtis ir galvoti. Sunku dabar likti unikaliu. Dažnai reikia būti tolerantišku, o tolerantiškumas yra kosmopolitizmo šaknis.

Jaunimo simpoziumo Dainavoje dalyviai. Iš k.- dr. V. Kerelytė, D. Karužaitė, A. Girnius, A. Cvekelis.    (Nuotr. ]. Baužio)

Be abejo, kosmopolitiniam bendravimui kliūtis yra bendros kalbos neturėjimas. Sunku komunikuoti, jeigu kalbi skirtinga kalba. Tačiau šią kliūtį nuo senovės laikų peržengia dailininkai ir muzikai. Naudodami savitus ritmus, poetai taip pat šiek tiek aplenkia bendros kalbos nebuvimo kliūtį. Menininkai dažnai sugeba perduoti savo mintis bei jausmus vaizdais, ritmais ir muzikos tonais ir taip tampa universaliai suprantami. Tiek vaizdinis menas, tiek ir muzika gali būti vis labiau suprasti be kalbos žinojimo.

Krypstant į kosmopolitizmą, kai kurie įsitraukia į kosmologinį mąstymą: atsiranda susidomėjimas senovės religijomis, kosmologiniais samprotavimais. Lietuviai labai įdomaujasi savo senovės tikėjimu ir gamtos dvasingumo samprata. Nors kiekvienoje senovės religijoje yra etnocentrinių bruožų, bet randami taip pat ir panašumai kitoms kultūroms. Studijuodami senovės lietuvių tikėjimo bruožus, mes rasime dvasiškas šaknis, kurios riša mus su kitomis kultūromis. Tuo pačiu mes taip pat krypstame į kosmopolitizmą.

Vis dėlto mes negalime pasidaryti vienodi. O jeigu ir galėtume, - ar to mes tikrai norėtume? Žinome, kad svarbu išlaikyti savo asmeniškas ribas ir vertinti savo asmeniškas, unikalias ypatybes. Kiekvienas žmogus yra individas, kuris priklauso sau ir skiriasi nuo visų kitų žmonių. Tačiau, būdami individais, mes taip pat priklausome šeimai, draugams, kolegoms, tautai. Priklausome ir pasauliui. Visa tai mąstantys žmonės pagal savo gyvenimo raidą ir įsitikinimus turi suprasti, palaikyti ir nepaneigti. Yra tik svarbu išlaikyti balansą.

Pažindami savo tautą, tautiškus bruožus, jos praeitį ir kalbą, mes stipriname savo žmogišką charakterį ir nieko nenustojame, neprarandame. Išėję ir į platesnį pasaulį, bendraudami su kitų kultūrų, tautybių, rasių ir įsitikinimų žmonėmis, mes esame įpareigoti savęs neatsisakyti, o tik prisidėti savo individualumu. Tuo mes pilnai ugdysime tolerantiškumą kitų pasaulio žmonių atžvilgiu, bet tuo pačiu pasieksime ir reikšmingesnę vietą sau, savo šeimai ir tautai. Taip susikuria ryšys tarp žmonių. Per tokį bendravimo ryšį dalinamės kultūriniais skirtumais, praplečiame horizontus, kartais peržengiame asmeniškas bei kultūrines ribas. Atrodytų, kad taip žmogus palaipsniui pasidaro vis labiau kosmopolitiškesnis. Tačiau, mano nuomone, nėra reikalo nei logiškos priežasties patiems ištirpti pasaulinėje vienybėje. Pirmiausiai reikia priimti ir pažinti save. Tik save pilnai pažindami, galėsime pilniau ir reikšmingiau bendrauti su kitais, toleruoti kitus žmones, kultūras ir tautas.