SUVOKIME SAVE IR SAVO PAVELDĄ!
LIŪDA RUGIENIENĖ
Paskaita 42-rojoje Lietuviškų studijų savaitėje, Dainavoje, 1998.08.20.
ETNINĖS kultūros suvokimas ir išlaikymas bei tautinio identiteto išvystymas yra vienas iš svarbiausių klausimų, liečiančių šiandien ne tik nepriklausomybę atstačiusią Lietuvą, bet ir mus pačius išeivijoje. Mes vis dar nesame išsiryškinę, kodėl šitas klausimas yra svarbus, kodėl mums reikia dirbti kartu; nesusitarę, ką mes sakysime savo jaunesniajai priaugančiai kartai, kaip mes ją įtikinsime, kad išliktų lietuviais. Negi leisime jiems ištirpti svetimo krašto katile, o patys pasitenkinsime vien lengvo pobūdžio socialia veikla be sąžinę griaužiančio jausmo, kad privalome ką nors sugrąžinti bendruomenei, perduoti jaunesniems tai, ką esame išmokę, pasidalinti tuo, ką esame gavę. Mes nesielgiame kaip žydai. Tikiuosi, kad JAV Lietuvių Bendruomenės ruošiamoje konferencijoje spalio mėnesį Clevelande šie mūsų visuomenei jautrūs klausimai bus paliesti. Tik drąsiai įvertinę padėtį, galėsime pradėti prasmingus ir realius planus ateičiai.
LFB studijų savaitės metu Lietuvių Bendruomenės ateitį svarstė: iš k. - PLB pirm. V. Kamantas, dr. Z. Brinkis, straipsnio autorė L. Rugienienė, JAV LB valdybos pirm. R. Narušienė. (Nuotr.J. Urbono)
Tautinio identiteto krizė yra jaučiama ne tik Lietuvoje, bet ir pas mus. Ji turbūt liečia viso pasaulio lietuvius. Išeivijoje ji prasidėjo po Lietuvos nepriklausomybės atstatymo, kuomet dingo aiškus mūsų darbų ir veiklos tikslas. Dabar kartais vieni kitus kaltiname, kad nenustatome savo veiklos krypties, ne į svarbiausius reikalus kreipiame pagrindinį dėmesį. O jis vieniems yra švietimas, kitiems kultūra, tretiems politika, socialinė veikla ir taip toliau. Nesame išsprendę vieno pagrindinio klausimo -mūsų , kaip bendruomenės, pažiūros į gyvenimą Lietuvai nepriklausomybę atstačius. Žinoma, jei save laikytume kosmopolitais, tai mums Lietuva nereikalinga. Tačiau, jei tautinę kultūrą laikome svarbia žmogaus vystymosi procese ir visame gyvenime, tuomet turime ją ir ugdyti. Kaip naujagimiui yra reikalinga prisirišti prie artimo žmogaus, ypač motinos, nes kitu atveju jis nesugeba mylėti, tai ir subrendusiam žmogui yra svarbu prisirišti prie tautos, pažinti jos kultūrą, ją pamilti. Ir jei neprisirišime prie savosios tautos - neišsilaikysime. Svetimame krašte lietuvišką kultūrą, atskirtą nuo Lietuvos, yra sunku išvystyti, nes aiškiai trūksta kultūrininkų, lituanistų, intelektualų. Norime ar nenorime, atramą turime rasti Lietuvoje, tačiau tai priklausys ir nuo to, kaip pati Lietuva išspręs savo etninės kultūros klausimą. Jei Lietuva pasitenkins kosmopolitizmu, jei valstybė nerems etninės kultūros išlaikymo, - tokiu atveju mums ir mūsų jaunajai kartai Lietuva nebus įdomi, nes visa tai gali rasti ir čia, Amerikoje, arba kur kitur pasaulyje. Gal liks ji patraukli tik kaip turistinis kraštas, kur gali susikalbėti lietuviškai, bet greit ir lietuvių kalbos nebereikės, nes Lietuvos jaunimas kalbės angliškai, panašiai kaip ir kitur Europoje.
Lietuvos Respublikos Seimo ir JAV Lietuvių Bendruomenės atstovų komisijos pirmąjame posėdyje bandėme išryškinti, kiek mums, JAV lietuviams, yra ypatingai svarbus etninės kultūros suvokimas ir išlaikymas ir kad toje srityje norime glaudžiai bendradarbiauti su Lietuva, išvystyti bendrus projektus. Tačiau tuomet dar pilnai nesupratome Seimo atstovų reakcijos. Tik vėliau išryškėjo, kad tuometinis Seimas ir tuometinė vyriausybė dar nebuvo suformavusi šiuo klausimu vienokios ar kitokios nuomonės. Suprantama, tuo metu gal dar tai ir nebuvo svarbiausias klausimas tarp visų kitų valstybinių reikalų. Jis toks gal nėra ir iki šios dienos. Darbų ir rūpesčių Lietuvoje netrūksta. Sudėtingos problemos veja viena kitą, sunku nustatyti, kas svarbiau, o pinigų ir kvalifikuotų asmenų joms spręsti nuolatos stinga.
VIENAME Komisijos posėdyje Seime, kuomet svarstėme Pietryčių Lietuvos mokyklų problemas, dalyvavęs Lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkas Rimantas Klimas davė man leidinį "Etninė kultūra atkurtoje Lietuvos Respublikoje". Leidinys išleistas 1997 metais. Jame išspausdintos šios draugijos konferencijos paskaitos, gerai pavaizduojančios etninės kultūros padėtį dabartinėje Lietuvoje. Tai, ką toliau cituosiu, bus paimta iš šio leidinio.
Toje Lietuvių etninės kultūros konferencijoje buvo kalbama šiais klausimais: apie etniškumo vietą visuomenėje (Petras Kalnius); apie gyvąją kalbą (Vytautas Vitkauskas ir Jonas Klimavičius); etninės muzikos išsaugojimą (Rimantas Astrauskas); apie etninės kultūros ugdymą mokyklose (Irena Čepienė, Jonas Trinkūnas, Rūta Grumadaitė); apie tautinį kostiumą šiandien (Elena Matulionienė); apie etninę krikščioniškąją kultūrą Lietuvos Respublikoje (Alfonsas Motuzas) ir daug kitų etninę kultūrą liečiančių temų.
Kad vyriausybei etninė kultūra nėra svarbiausias reikalas, liudija savo straipsnio "Etninės kultūros organizacinės formos šiandien" autorė Vida Šatkauskienė. Ji rašo: "Atskyrus Kultūros ministeriją nuo Švietimo ir mokslo ministerijos, sumažėjo kultūros, tuo pačiu ir etninės kultūros institucijų, specialistų įtaka mokyklai. 1994 metais Kultūros ministerijoje panaikinus Etninės kultūros skyrių, liko vieno specialisto, atsakingo už etninę kultūrą, etatas... Etninės kultūros globos taryba nebeveikia... Etninės kultūros ekspertų komisijos įgaliojimai neapibrėžti, todėl ji neturi realios įtakos nei strateginiu, nei finansiniu atžvilgiu". Lietuvoje veikia apie 80 įvairių organizacijų, kurios yra susijusios su etnine kultūra. 1995 metais joms buvo paskirta 436 tūkstančiai litų, iš jų 200 tūkstančių Tautos namų įkūrimui, tad etninei veiklai pasiliko nepaprastai menka suma. Ar tie reikalai dabar pagerėję - sunku pasakyti.
Šiandieną Lietuvoje pro atviras duris ir langus, per lengvai prieinamas komunikacijos priemones skverbiasi kosmopolitizmas, kuriam sovietizmas ir marksizmas paruošė puikią dirvą. Jaunoji karta veržte veržiasi į anksčiau draustą pasaulį, kur randa "platų mąstymą", toleranciją. Prisirišimas prie vienos etninės grupės daugeliui reiškia neprogresyvumą, atsilikimą, ypač, kad lietuvių etninė kultūra dažnai sutapatinama su kaimu. Gintaras, linas, meistrų dirbiniai nevertinami, nes jie reprezentuoja kaimą, atseit, yra paprasti. \simboliką nesigilinama.Neseniai teko kalbėtis su viena aukštojo mokslo institucijos dėstytoja, kuri, atrodo, Lietuvą myli ir yra nuoširdi patriotė. O tačiau ji man taip aiškino: "Jūs Lietuvą norite matyti, kaip didelį kaimą, nes jūs tokią Lietuvą atsimenate. Jūs norite, kad mes vaikščiotume su austiniais rūbais, pasipuošę gintarais ir gyventume namuose su šiaudiniais stogais. Mums kaimas visai neįdomus". Kai mėginau jai aiškinti, kad esame tauta penkių ar daugiau tūkstančių metų senumo, su savita kalba, papročiais, mąstysena, nemanau, kad ji suprato, apie ką aš kalbu - apie tą dvasinį pasaulį, kurio ji nepažįsta.
ĮDOMIAI ir gana grubiai naujuosius kosmopolitus apibūdina Juozas Algimantas Krikštopaitis savo straipsnyje "Etninė savimonė - niekinama, bet vis neprarandanti vilties". Jis rašo, kad kosmopolitai save laiko elitine intelektualų grupe, todėl "...jiems esą lemta nešti sunkią 'visuomenės gelbėjimo' ir pranašų misijos naštą. Šiek tiek pasiblaškę plačiajame pasaulyje, pavartę knygas, iškalbingi vyrai ryžosi mūsų etninės kultūros puoselėtojus apkaltinti nacionaliniu fundamentalizmu, mesionizmu, utopizmu, pašaipiai juos pavadindami apgailėtinais provincialais, nežinančiais, kas naujo ir reikšmingo atsirado Vakaruose. Imituojant postmodernistinę manierą, tyčiojamasi iš šventų etninei savimonei simbolių, visa tai vadinant kritiniu požiūriu ir laisvo, liberalaus žmogaus atsivėrimu civilizuotam pasauliui. Liūdniausia tai, kad istorijos, etnologijos žinovai ir ištikimi etnoso kultūrai žmonės susigūžė, laukdami naujų kirčių. Negirdėti, kad nors vienas tikras humanitaras išdrįstų viešai ginti savo principus".
Diskutuodamas etniškumo vietą Lietuvos visuomenėje, Petras Kalnius požiūrį į etniškumą suskirsto taip: " Pirmasis - antikolonijinis, išsivaduojamasis, Lietuvoje turintis senas tradicijas, keliantis etniškumą virš ekonominių dalykų arba juos sulyginantis, propaguojantis siekimą gyventi pagal savo įstatymus ir papročius, siekimą turėti tėvynę ir protėvių paliktą kultūrinį savitumą. Antrasis - vakarietiškas, liberalus, socialiniams dalykams teikiantis pirmenybę prieš etniškumą. Trečiasis -tai 50 metų Lietuvoje oficialiai viešpatavęs marksistinis, čia įgavęs 'zimaniškąją' atmainą, šiuo metu atvirai su marksizmo vėliava nesireiškiantis, bet viešuose pasisakymuose dangstomas vakarietiškai liberalia etniškumo samprata. Ketvirtasis - neaiškios kilmės jaunalietuviškasis, neturintis jokių etnokultūrinių aspiracijų, bet turintis aiškius politinius siekius pasinaudoti primityviai etniškumą suvokiančia tautos dalimi".
Kalbėdamas apie gyvąją kalbą, apie barbarizmus ir kitas kalbos negeroves, Vytautas Vitkauskas tame leidinyje aiškina, kad lietuvių kalboje anksčiau buvęs griežtai skiriamas žmonių ir gyvūnų pasaulis, o dabar dažnai viskas sumaišoma. Anksčiau mirdavo tik žmogus, dar šventoji bitė, o dabar jau miršta ir šuniukai, katytės, varnos, karvės. Jie anksčiau dvėsdavo, stipdavo, nusibaigdavo. Valgydavo tik žmonės, o dabar ir gyvuliai valgo. Maistas buvo tik žmonėms ir bitėms, o kiaulėms - jovalas, paukščiams - lesalas, katėms ir šunims - lakalas ar ėdalas. Nėščios dabar jau darosi katės, kalės, net žiurkės, ir kaip garbingos moterys gimdo.
Labai įdomus Jono Klimavičiaus straipsnis "Kaip stabilizuojasi kalba". Jo pabaigoje rašoma: "Tauta negaluoja, kalba neatsigauna. Pakilimas ar nuosmukis? Betgi atsakymas įgiedotas: stabi-liza-cija. Sitai pozicijai oponuoja opozicija, bet ji nedisponuoja konsoliduotu potencialu. Situacija be alternatyvos. Iniciatyva be perspektyvos. Tokios realijos..."
Verta dar pateikti ir keletą filosofo Romualdo Ozolo minčių, paimtų iš šio leidinio. Straipsnyje "Lietuvių etnosas ir tautinės kultūros politika atkurtoje Lietuvos Respublikoje" jis rašo: "Atsiribojimas santykyje su pasaulio dvasia čia netinka, nes tai vergaujančiųjų elgesio stereotipas. Ne-24 tinka ir skandinimasis pasaulio dvasioje - tai nuo laisvės girto vergo būsena. Supratimas, kas yra kas ir kaip turi būti, ir susitarimas tarp savųjų, veikiančių kaip subjektas, yra sveiko tautos būvio garantija, minimum - etniškumo, kaip įveikimo ir kaip laisvės atvėrimo galimybė...Tačiau naujoji Lietuva tautos intelektinio (lietuviškai - supratiminio arba supratimo sugebėjimo) poreikio nesustiprino nė per nagutį. Tai mūsų neatidėliotinas milžiniškas darbas pagrindines jėgas ir išteklius skiriant visų pirma švietimui".
Čia tik kelios toje konferencijoje išreikštos mintys, labai įdomios ir vertos gilaus mūsų dėmesio. Manau, kad etninės kultūros išlaikymo klausimas turėtų daugiau būti diskutuojamas ir mūsų pačių suvažiavimuose, seminaruose, stovyklose, gal net atsikviečiant etninės kultūros žinovus iš Lietuvos.
PABAIGAI norėčiau padaryti keletą išvadų:
Pirma, baigusiems Lietuvoje marksistines mokyklas asmenims yra lengvai suprantamas vakarietiškai liberalus, socialiniams dalykams pirmenybę teikiantis mąstymas.
Antra, daugumas Lietuvos gyventojų etninės kultūros išlaikymo reikalingumo nesuvokia, nesuvokia ir savo tautos unikalumo kaip kūrybos, išminties šaltinio, nežino istorijos ir todėl praeities nebrangina, nevertina net genocido aukų , nes nesuvokia kokia kaina jiems buvo perkama laisvė.
Trečia, valstybė etninės kultūros išlaikymu mažai rūpinasi. Šiam reikalui nedaug skiria lėšų ir dėmesio, nes kai kurie Lietuvos valstybės pareigūnai tebėra labai stipriai persiėmę kosmopolitizmo idėjomis.
Ketvirta, išeivijoje mums yra būtina akcentuoti etninės kultūros svarbą, nes čia glūdi mūsų išsilaikymo stiprybė. Turime geriau ir stipriau susipažinti su savo tautos ištakomis ir jas suvokti, kad patys būtume kūrybingesni, įdomesni, kad nepasiliktume vien "kugelio kepėjais ir cepelinų virėjais bei valgytojais", kurie penkiasdešimt metų tuos pačius renginius vienodai rengia. Turime surasti prasmingesnius veiklos būdus, kurie sudomintų mūsų jaunimą, o tai galėsime padaryti tik dirbdami kartu su Lietuva. Jei išsiaiškinsime skirtumus, tai tuos skirtumus ir įveiksime. Kelias į Lietuvą vis trumpėja. Per internetą pasiekti Lietuvą trunka vos keletą minučių. Atsiveria įvairiausios galimybės, kada sėdėdamas namie gali bendrauti su viso pasaulio lietuviais. Lietuva jau nebėra "už jūrių marių, už vandenėlių..." Iš Lietuvos šaltinėlių galime pasisemti ne vien tik sentimentų, bet ir išminties, idėjų kūrybai, veiklai ir pasiryžimo ateičiai.