Balto rūko skraistė

JANINA SEMAŠKAITĖ

Karštą 1993-ųjų vasarą važiavome į Juodupę, tikėdamiesi susitikti su partizanų ryšininkais bei jų artimaisiais, jei tik pavyks juos rasti pagal turimus adresus. Buvęs Balio Vaičėno būrio partizanas Andrius Dručkus, šviesios atminties Algirdas Čekys, „Valstiečių laikraščio" žurnalistas ir aš, taupydami laiką, pasidalinome temas, kuris apie ką šnekėsis. Andrius, tų vietų ir partizanų kovų liudininkas, konsultavo mus ir rinko medžiagą savo būsimam muziejui, Algirdui teko uždavinys - analizuoti ir aprašyti susidūrimus su okupacine kariuomene bei stribais, o mano tikslas - sukurti gyvus moterų - ryšininkių paveikslus, pajusti jų išgyvenimus, skausmą ir viltis. Deja... laikas ir likimas viską patvarko ne pagal mūsų norus. Liūdna - Algirdas išėjo į Amžinybę, nespėjęs parašyti visko, ką sukaupė storuose savo sąsiuviniuose, o aš tada, atsisveikindama su partizanų ryšininke Brone Pupeikyte -Šinkūniene, nė nepagalvojau, kad mūsų bendrai pradėtą darbą teks įveikti vienai...

Prisikėlimo apygardos, Maironio rinktinės partizanai šaudymo pratybose Žaiginio miške. Nuotr. daryta 1949 spalio mėn.

Liko atminty kankinančiai karštos vasaros vizija ir iki skausmo gražus atsisveikinimas: nejauna, pavargusi moteris skubiai atnešė dubenėlį pirmųjų nunokusių vyšnių ir daugybę kartų padėkojusi, kad ją, vienišą, prisiminėm, ėmė atsiprašinėti: „Neturiu duonos, jau visa savaitė mūsų krautuvėn neatvežė, negaliu jūsų pavaišinti, bet... Jei dar palauktumėt, blynelių prakepčiau..." Už ką dėkojo išlydėdama mus, už ką atsiprašė: mes tik dirbom pasirinktą darbą, negalėjom likti abejingi savo tėvų kartos idealams, sunkių išgyvenimų metams. Partizanės kelias tiesėsi prieš mus, tarytum baltos drobės audinys vasaros saulėje. Kol kalbėjausi su Brone Pupeikyte, Algirdas žavėjosi mažu moterišku rankdarbiu, tikru stebuklu, tremtyje išsiuvinėta servetėle, o paskui pamokė: „Tik niekam neatiduokit, juk tai eksponatas muziejui, vertybė."

Mes skubėjome. Ar ne per dažnai skubame, praeidami pro pačius įdomiausius žmones ir įvykius, nespėdami net gerų žodžių išsakyti už visa tai, ką mums duoda nepakartojamų susitikimų akimirkos. Tik Algirdas suvokė, kaip dera atsisveikinti: pašoko prie mašinos, išėmė didelį kepalą juodos duonos, paimtos mūsų mažos kelionės pietums, ir atnešęs padavė moteriai. Iki svaigulio kvepėjo vyšniom ir įkaitusia duona. Gal prakaitą, gal ašarą nubraukė moteris, paimdama duoną. Perbraukė kaktą nosine ir Algirdas: trumpa maudynė Juodosios upės vandeny neilgam mus atgaivino. Jaučiausi kalta, kad tuokart jam tik mintyse padėkojau už žmogišką šilumą ir subtilų atsisveikinimą, už tai ką tuo metu, geriau pažinojęs kaimo žmogaus buitį, suvokė tik jis vienas...

Mes pamojom rankomis išvažiuodami, o moteris stovėjo prie vartė-32 lių, šypsojosi, laikė rankose duoną ir ilgai akimis sekė mus, nutolstančius. Važiavome dulkėtu keliuku, mašinoje buvo karšta lyg konservų dėžutėje, Algirdas vis griebėsi tabletės nuo kraujo spaudimo ir dar kartą man priminė: „Atkreipk dėmesį ir būtinai parašyk apie baltą pieno rūką... Koks palyginimas, kokie žodžiai!..."

Pabandysiu, nors turėjau apie visa tai rašyti ne viena...

Bronė Pupeikytė buvo partizanų ryšininkė ir sanitarė savo brolio, Lietuvos karininko Balio Pupeikio - Tauro vadovaujamame „Birutės" partizanų būryje. Jos ir slapyvardė buvo Birutė. Balio Pupeikio būrys veikė Antazavės šile, Ilgašilio miškuose, Obelių ir Kriaunų apylinkėse, dažnai susitikdavo su Juozo Streikaus partizanais, kurie turėjo bunkerius Latvijoje. Partizanai vengė atviro teroro, savo veikla skatino žmones boikotuoti sovietų vykdomą žemės reformą, gynė ir saugojo valstiečių nuosavybę, kurią grobė rusų kariškiai ir vietiniai aktyvistai. Tačiau kautynių bei susišaudymų su okupacine kariuomene neišvengė. Sunkių kautynių dienas mena ir partizanų ryšininkė.

Jauna, linksma, balsinga, su didžiuliu kraičiu neišdainuotų dainų, neišmylėtos meilės, neišdalinto moteriško švelnumo, su šventa priesaika širdyje - nieko neišduoti, jei prireiks - numirti ginant savo idealus, gimtus namus ir Lietuvą, - tokią ją pažino partizanai.

1946-aisiais ją nuteisė okupantų teismas „už išdavystę", nes mūsų Tėvynė galėjo būti tik Tarybų Sąjunga, okupantą privalėjome sutikti nusižeminę ir su gėlėmis. Bronė Pupeikytė turėjo vieną Tėvynę - Lietuvą, jai buvo davusi partizanės priesaiką.

Nuteisė partizanų ryšininkę dešimčiai metų tremties Intos lageryje ir dar penkeriems metams atėmė teisę gyventi Lietuvoje. Iškentėjo Bronė tėvo ir brolio, sesers Valerijos žūtį, nenusižeminusi, nenulenkusi galvos, nepamynusi mergiško išdidumo, ištvėrė vergės dalią Intos lageryje, nepravirko ir 1956-aisiais paleista iš įkalinimo vietos. Rauda pratrūko, kai Lietuvos atgimimo metais gavo iš valdžios vyrų reabilitacijos pažymą: nekaltai nukentėjusi, apgailestaujame... Jie apgailestauja, tie patys, kurie teisė ir trėmė savus... O ji, netekusi artimųjų, bendraamžių ir bičiulių, liko viena vienužė su savo skausmu visam gyvenimui ir su išsaugota, ploniausia adatėle pačios išsiuvinėta, partizanų ryšininkės priesaika: „Tėvyne, laisvę tau atnešiu ant savo kruvinų pečių."

Jos pečiai buvo kruvini ir ne kartą: ne tik nuo smūgių ir sunkių darbų lageryje. Jaunai partizanų sanitarei tekdavo padėti sužeistiesiems, palydėti juos į saugią vietą, nešti sunkius nešulius.

- Vyrai sakė, kad aš gerai šaudžiau, bet, ... ačiū Dievui, man neteko net į okupantą šauti, - kalba Bronė Pupeikytė. Prabyla ne tik jos moteriška prigimtis, verčianti tokius žodžius pasakyti, bet ir krikščioniškas nuolankumas, kuriuo taip didžiuojasi lietuvis ir kurio aš niekaip negaliu suprasti. Tačiau taip kalba tragiško likimo moteris, akis išverkusi dėl žvėriškai stribų išniekintos ir nužudytos sesers, dėl pusbrolio Antano Tumėno ir savo bendražygių žūties. Ji net žudikams atleido sakydama: „Tegul juos teisia Dievas". Ji tik pamiršti negali visų nužudytų saugumo kamerose, nušautų, nukankintų. Ir mes būtume labiau už okupantus kalti, jei paliktume tuščius Lietuvos partizanų kovų istorijos puslapius. Teprabyla atmintis moters lūpomis:

-    Latvijoje, Ilukstės rajone, netoli Eglainės, Paduobio miške buvo Juozo Streikaus bunkeriai, kur dažnai sustodavo ir mūsų „Birutės" būrys. 1945-aisiais birželio mėnesį, po Joninių, Latvijos miškuose prie Eglainės įvyko partizanų ir rusų kareivių kautynės. Tada partizanų būriai buvo gausūs ir giliau į mišką vytis ne tik stribai, bet ir rusų kariškiai privengė. Susišaudymo metu žuvo mūsų žvalgai - Piestinis ir Stundžia. Partizanams reikėjo iš Latvijos miškų pasitraukti. Vaičėno vyrai tuojau po kautynių dėl saugumo atsiskyrė ir nuėjo savais keliais. Mus nepavojingomis vietomis, kur nebuvo rusų kariuomenės, iki Liesiškio kaimo išvedė Jonas Subata. Neužmirštama 1946 metų Švento Petro naktis. Mes jau dvi paras buvome iškentę Latvijos balose ir kai birželio 28-ąją, švento Petro naktį patraukėme į Lietuvą, užklupo baisiausia liūtis, tarytum dangus plyšo, mus kiaurai permerkė šaltos čiurkšlės. Netikėtai priėjome tuščią negyvenamą sodybą miške, kur prisiglaudėm. Mirtinai nuvargusi, susisupau į išgręžtą apklotą ir užsnūdau. Neilgai ilsėjausi. Brolis Balys jėga pakėlė: „Greit išsidžiovink, susirgsi!" Žiūriu, jau dega laužas, vyrai džiovina rūbus, šildosi. Nežinau ką jaučia jaunoji karta, žiūrėdama į liepsojantį laužą, bet man laužo ugnelė - šventa, kaip gyvybė...

Šokinėja prisiminimai lyg tolimo laužo liepsnelės iš praeities dabartin, nuo vieno įvykio prie kito, o aš vis stengiuosi savo pašnekovę sugrąžinti į Švento Petro naktį, į dienas, nulėmusias jaunos merginos likimą.

-    Taigi, sušilom, išdžiūvom, o duonos - nė trupinėlio, nė pas vieną. Gyvybę palaikė šaltinėlių vanduo. Liūtis baigėsi, vėjas nurimo, tik alkis tebekankino. Vorele po vieną traukėmės į Obelių šilą, į savo gimtąsias vietas, kur visada atsirasdavo kas pamaitina. Ten turėjome susitikti su Balio Vaičėno - Liubarto ir Vinco Pupelio - Seniūno vyrais. Iš viso mūsų buvo gal apie šimtas vyrų ir aš - viena sanitarė. Sėkmingai pasiekėm Obelių šilą, partizanai susitiko su artimaisiais. Ten pagyvenome dvi savaites ramiai: aš viriau valgyti, gydžiau nutrintas vyrų kojas, o jie lopė rūbus, taisė batus, budėjo sargyboje, planavo savo darbus. Stovyklą įrengėme Lapių kalne, pastatėme palapines. Aikštelėje, kiek toliau, buvo bunkeris, aplink stovyklą - apkasai. Tiesa, dar ne viskas buvo baigta, nes būriai gerokai pasipildė ir visiems neužteko saugių, kovotojus slepiančių pozicijų. Kai mes atėjome, čia jau buvo įsikūrusi Vaičėno kuopa. Vyrai dar ilgino, kasė griovius aplink stovyklą ir bunkerį. Amžinai įstrigęs atmintin vaizdas - partizanų dainos prie laužo, rytinė malda, atsisukus į saulę. Šilti rytai sudarė ramybės įspūdį, nors žinojome - ramybė neilgam.

Klausomės ryšininkės žodžių ir tarytum atsiduriame aname laike, legendų apsuptame krašte, kurį trypė ir niokojo svetimi. Kai karas su vokiečiais baigėsi, Lietuvos kelius užplūdo rusų kariuomenė. Pavargę, alkani kareiviai vežė iš Vokietijos gamyklų prisiplėštą turtą - įrengimus, mašinas, varėsi atimtus iš ūkininkų gyvulius tolyn į Rusiją, į begaliniai turtingą, didelę ir amžinai alkaną žemę. Sustodavo rusų kariuomenės ešalonai ir Obelių geležinkelio stotyje. Traukiančios iš Vokietijos rusų kariuomenės paslaugomis dažnai pasinaudodavo ir vietinio dalinio kareiviai bei stribai. Tomis dienomis, kurias atmena Bronė Pupeikytė, kaip tik taip ir atsitiko. Iš Balio Vaičėno patikėtinio Andriaus Dručkaus turimų partizanų dokumentų bei išlikusių dienoraščio puslapių, sužinome, jog būtent 1945 liepos 13 dieną, prieš Obelių šilo kautynes, atėjęs pamiškės žvalgas Rokunda pranešė pasekęs dvi mašinas su čekistais; išvažiavę Obelių link, jie sustojo netoli Obelių ežero ir pasislėpė miškelyje. Tai patvirtina ir gyvi Bronės atsiminimai:

- Mes jutome, jog ne vieną dieną jau esame sekami. Vėliau įtarimas pasitvirtino. Tikriausiai vietinis rusų kariuomenės dalinys ir pulkelis stribų tokio didelio partizanų būrio nedrįso pulti. Laukė pastiprinimo. Kaupė jėgas ir mūsų vyrai. Buvo būryje jaunas vokietis. Jį, rusų sužeistą, partizanai rado miške, išslaugė, o paskui jis liko su mumis. \ visus žygius drauge ėjo ir liko ištikimas partizanų kovai. Taigi, mūsų vokietis ir keli partizanai sumanė pauogauti. Atsargus buvo vokietis, bet per toli nuo sargybos postų nuklydo ir pateko į stribų pasalą. Jau tada, kai žvalgai pastebėjo rusų kareivius prie ežero, partizanams tapo aišku, jog kautynės įvyks: Vaičėnas įsakė visiems ruoštis. Kaip tik tada pasigedome vokiečio. Obelių stribai kartu su vietinio dalinio rusais bei pastiprinimu iš grįžtančios raudonarmiečių kariuomenės, pridaužę ir prikankinę mūsų vokietį, privertė jį vesti juos pas partizanus ir parodyti bunkerius. Tačiau vokietis juos nuvedė tiesiai prie stovinčių mūsų sargybinių, neišdavė partizanų. Sargybiniai davė pavojaus signalą. Išgirdęs įspėjamuosius šūvius, Vaičėnas, vadovavęs kautynėms, įsakė gintis, skubiai sunaikinti kas nereikalinga, paslėpti dokumentus bunkerio slaptavietėje.

Įvyko smarkios kautynės. Mūsų „Birutėnai" kulkosvaidžiais neleido pralaužti gynimosi pozicijų. Buvau bunkeryje, girdėjau svaidomų granatų sprogimus. Kautynės truko gal dvi ar kiek daugiau valandų, bet man atrodė - amžinybė prabėgo. Partizanai sėkmingai atrėmė stribų ir rusų kariuomenės puolimą. Paskui sužinojome, jog šitų kautynių metu žuvo vienas rusų pulkininkas ir septyni garnizono kareiviai. Buvo daug sužeistų rusų kareivių ir dalinio štabe, kur pataikė partizanų paleista mina. Sako, jog minos sprogimas sukėlė didelį sąmyšį ir kareivių tarpe. Jie labai greit spruko viską palikę. Be to, jų kankinamas mūsų vokietis, kuris jau prasidėjus kautynėms, metėsi į partizanų pusę ir sėkmingai iš nelaisvės ištrūko, buvo jiems pasakęs, jog miškuose susirinkę per du tūkstančius partizanų.

Gerokai vėliau, kai mane suėmė, tai už tą nukautą pulkininką prikankino, kiek tik jiems buvo gana... Tardė, grasino, reikalavo pasakyti, kas nušovė pulkininką. Bet tai buvo vėliau. Tuokart rusai su stribais atsitraukė. Kai kautynės baigėsi, Balys Vaičėnas pasakė: „Mūšis laimėtas, bet kova dar nebaigta". Vyrai džiūgavo. Buvo gal trečia ar ketvirta valanda dienos, saulė dar aukštai, tačiau reikėjo trauktis, nes ramybė Obelių šile baigėsi. Gerai žinojome, kad rusai, papildę savo gretas, vedami vietinių stribų, dar sugrįš ir vėl bandys pulti. Nenorėjo vyrai rizikuoti, reikėjo saugoti kiekvieną gyvybę. Nors naktis stojo negreit, vyrai ryžosi trauktis į Dusetų girią. Žvalgai surado patogų slėnį, drėgną, priaugusį vešlių paparčių, kur turėjome sulaukti nakties. Sulindom į šlapią papartyną, įsakyta visiems gulėti: ne žodelio, nė judesio, vyrams - nerūkyti Nedaug laiko praėjo, gulėdami po paparčiais matom: netoliese esančiame miško takelyje kareiviški batai kilnojasi. Taip tyliai, taip atsargiai žengia. Gulėdami veidų nematėm, tik batus pažeme judančius. Visai šalia pražygiavo. Tai traukė jau naujas surinktas rusų kariuomenės būrys link ką tik įvykusių kautynių vietos. Mūsų nepastebėjo, praėjo pro šalį. Gulėjome alsavimą sulaikę. Laimė, per kautynes mūsų nė vienas nežuvo, o sužeistų buvo nedaug. Vienam kitam kulka tik odą nubraukė, o du partizanus teko rimtai paslaugyti: Stasiui Kligiui peršovė petį, o Algiui Ma-36 kutėnui kulka į kulną pataikė. Sužeidimas nepavojingas, tačiau eiti jam buvo labai sunku, tai aš nešiau jo kulkosvaidį. Ant pečių sunkus kulkosvaidis, rankoje krepšys su vaistais ir tvarsčiais. Nežinau, kas man suteikė jėgų, net vyrai stebėjosi: „Iš kur pas tą mergaičiukę tiek stiprybės?" Nežinau ir aš iš kur ta stiprybė ėmėsi, bet šitos baisios 1945 liepos 13-os kautynių dienos nepamiršau. Sulaukėm papartyne nakties, kiekvienas su savo mintimis ir viltimis gyviems išlikti. Su tamsa vėl išsirikiavom vorele ir į naują vietą. Po mūšio būriai išsiskyrė, sutarę, kur susitiks.

Priėjome vieškelį, peršliaužėm pilvu. Paskui, pamenu, ėjom vis žemyn ir žemyn į kažkokią daubą, o žemumoje - bala: vandens iki kelių, bet kuo tolyn, tuo labiau smengi į pelkėtą klampią balą, jaa vanduo ir juosmenį siekia, o pelkės pabaigos nematyt. Atrodė, tikrai neišlaikysiu -toks alinantis nuovargis... Tačiau tomis silpnumo minutėmis, tarsi netyčia, vis šalia atsiranda brolis Balys ir nuramina: „Nesijaudink, eik su paskutiniaisiais, paskui vyrus, bus lengviau..." Vyrai sakė, jog per pelkę mes ėjome tik tris valandas, bet man rodėsi, kad laikas sustojo. Pagaliau išėjome į Dusetų girią. Sukritom kur kas, aš atsišliejau į šiltą, storą liepos kamieną ir pro miglą mačiau, kaip vyrai tarėsi susėdę ratu, kažką svarstė. Nusmigau į gilų miegą, mane apsupo baltas rūkas.

Nepamenu, kiek laiko miegojau, atsirėmusi į liepą, tokią patogią ir šiltą... Pabudino brolis, atsargiai palietęs petį. Salia jo stovėjo siuvėjas Antanas Ragaišis iš Dusetų. Geras meistras buvo, mandagus ir kultūringas vyrukas, šaulys, visų gerbiamas. Jis atnešė partizanams pieno ir nustebo mane pamatęs: „Dievuliau, ir mergaitė su jumis! Išgerk pieno, atsigausi..." Ir pakėlė man prie lūpų ąsotį: „Gerk, mažyte, gerk..." Jis laikė ąsotį, o aš gėriau ir atsigerti negalėjau. Aušo stebuklingai gražus rytas: tvyrojo tirštas rūkas, baltas baltas, lyg pienas. Ir man rodėsi, aš ne pieną, o minkštą, vėsų ryto rūką geriu... manau, jog nieko skanesnio už tą rūko pieną nesu gėrusi per visą gyvenimą. Ir jau niekada neužmiršiu siuvėjo Ragaišio rankų, laikančių pieno ąsotį.

Išaušo nauja diena, kurią reikėjo praleisti tyliai, pasislėpus brūzgynuose, o naktį vėl iškeliauti tolyn. Atsigėrus pieno, pamačiau, kad ir Vaičėno vyrai jau susirinkę, tariasi kur kas išsiskirstys dieną praleisti. Mūsų būrio partizanai Jonas ir Pranas Pranckūnai iš Vaineikių kalbėjosi šalia manęs. Sutarė nueiti iki Duokiškio Kamajų valsčiuje, susitikti su savaisiais, parnešti žinių. Kiti nakties laukėme girioje. Atėjom į labai gražų beržyną. Tik sugulėm, girdžiu kažkas sušnypštė. Pamojau ranka vyrams. Gal vėl mus supa? Ogi žiūrim, miško takeliu didelė gyvatė šliaužia ir šnypščia. Bet mes jai netrukdėm, ji mus irgi aplenkė. Sėdim beržyne, snūduriuojam visi, kam nereikia sargyboje budėti. Pervargę, alkani. Kiek tuo pieno gurkšneliu jėgas atgausi, o ne visiems jo ir teko. Vyrai saugojo mane, mat tuo momentu, kaip tik buvau vienintelė mergina sanitarė būryje. Tą alkaną liepos rytą žmonės neužmiršo partizanų: netrukus atėjo trys vietinės merginos, ratukuose po žabarais paslėpusios didelį puodą su viralu. Išbadėjusiems vyrams buvo karališka puota, pakvipo lyg dvaro virtuvėje. Dvi merginos buvo seserys Elena ir Aldutė Pakštaitės, o trečiosios vardo nei pavardės nežinojau. Ir šiandien tariu joms ačiū mano žuvusių bendražygių vardu už atneštą duonos riekę, už paprastą kaimišką viralą, už drąsą, už moterišką - motinišką meilę, visus saugančią, slaugančią, gyvybę palaikančią meilę.

Bronė Pupeikytė patyli, patyli ir vėl atsiprašo:

- Sunku man dabar viską prisiminti, juk ir pavardes dėl konspiracijos ne visų žinojom. Ir nereikėjo žinoti, kad patekus į stribų rankas, kankinamos neišduotume. Nelengva smulkmenas atgaivinti. Tik pamenu, jog per Obelių šilo kautynes buvo visi trys būriai: Balio Vaičėno, Juozo Streikaus ir mano brolio Balio Pupeikio vadovaujami vyrai. Gal kas nors buvo ir iš kitų būrių, tiksliai negaliu pasakyti. Juk tada mūsų buvo dar labai daug ir visi dar gyvi. O vėliau... Kas buvo vėliau, verčiau užmiršti: mane išaiškino, suėmė, tardė. Klykė, spjaudė man į veidą ir rusai, ir savi - tarybiniai stribai: „Buvai Obelių šile? Buvai! šaudei? Šaudei. Taip ir sakyk! Ten mūsų pulkininkas žuvo, juk žinai nuo kieno rankos žuvo! Ir tu žudei"! - Rėkė, trankėsi, sprogino akis į mane, grasino pakarti, o to pulkininko pavardės taip ir nepasakė. Kuo tik manęs tada neišvadino, kaip mane žeidė tie nešvankūs, grubūs žodžiai, nors nė vienas jų žodis nedvelkė tiesa...

Grįžusi iš lagerio, pavargusi, palaužta sveikata, dešimt metų iškentusi alinantį darbą, panieką ir patyčias, ji ilgai ieškojo savo žuvusių bendražygių kapelių. Nesurado...

Nesiskundžia, kad gyvena viena, tik parodo mums lyg ant pieno rūko išsiuvinėtą tremtyje savo gyvenimo trumpą dienoraštį: 1946 metais nuteista, 1956 - išleista iš lagerio. Šalia datų išsiuvinėtas Lietuvos himno posmelis ir priesaikos žodžiai apie laisvę ant kruvinų pečių...

Taip moterys tremtyje įamžino savo skausmą ir viltis. Tremtinės, kalinės, kurioms nebuvo leista rašyti laiškų į Tėvynę, net žodžiu pasipriešinti okupantui, savo protestą, savo meilę gimtinei įausdavo į margaspalves juostas, slėpė tarp išsiuvinėto žiedo spalvų. Servetėlė su išradingai paslėptu siuvinyje priesaikos tekstu, kurį ir žinantis lietuvių kalbą ne iš karto pastebės, tarytum talismanas lydėjo Bronę Pupeikytę tremtinės keliais.

Atsisveikiname ir liūdesys smigteli širdin, ir žodžių pristinga, tik Algirdas nepasimeta: padavęs kepalą juodos duonos, žemai pasilenkia prie sugrubusių nuo lagerio darbų moters rankų.