Partizanai: Istorija ir dabartis

Zigmas Drunga gimė 1904 m. sausio 2 d. Utenos aps. Užpalių mstl. malūnininko Liudviko Drungos šeimoje. Buvo vyriausias iš šešių vaikų. Baigė Zarasų progimnaziją, 1926 m. – Rokiškio gimnaziją, kurioje priklausė pavasarininkų, skautų, ateitininkų ir Lietuvos šaulių sąjungos organizacijoms.

1929 m. rugsėjo 8 d., kai baigė Kauno karo mokyklą (X laida), buvo paskirtas į Panevėžio DLK Mindaugo 4-ąjį pėstininkų pulką. 1932 m. gegužės 14 d. baigusiam Aukštųjų Vytauto Didžiojo karininkų kursų Aviacijos skyrių (X laida) suteiktas karo lakūno vardas. Z. Drunga buvo perkeltas į karo aviaciją ir paskirtas lakūnu žvalgu. 1935 m. lapkričio 23 d. jam suteiktas kapitono laipsnis.

1939 m. lapkričio 18 d. Z. Drunga buvo paskirtas Karo aviacijos štabo 3-iojo skyriaus viršininku. 1940 m. jam suteiktas majoro laipsnis. Paskutiniais Lietuvos nepriklausomybės metais dirbo Karo aviacijos štabo 2-ojo skyriaus viršininku, jam suteiktas aviacijos majoro laipsnis. Tarnaudamas karo aviacijoje iki 1940 m. birželio 1 d. skraidė 302 val.

1928 m. Z. Drunga buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, o 1938 m. – DLK Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu.

Apie 1936 m. Z. Drunga vedė mokytoją Bronę Matiekaitytę, augino sūnų ir dukrą. Priklausė Lietuvos šaulių sąjungai.

Pirmosios sovietų okupacijos metu, 1940 m. liepos 6 d., Z. Drunga buvo išleistas į atsargą. Vengdamas represijų išvyko į Ramygalą (Panevėžio aps.), kur žmona dirbo pradžios mokyklos mokytoja.

Nacių okupacijos metais dirbo sandėlininku, vėliau – Kauno priešgaisrinėje apsaugoje skyriaus viršininku. Jau tuo metu pradėjo nelegalią veiklą – dirbo Lietuvių fronto organizacijos Kauno apygardos štabe. Išvengęs gestapo arešto ir Štuthofo koncentracijos stovyklos, 1944 m. vasarą, iš Lietuvos traukiantis vokiečiams, Z. Drunga su šeima pasitraukė į Zapyškį (Kauno aps.). Frontui praėjus, grįžo į Kauną ir kurį laiką dirbo Kauno gaisrinėje. 1945 m. vasarą juo pradėjo domėtis sovietų represinės struktūros, todėl Z. Drunga nusprendė trauktis į Suvalkiją. Pakeliui buvo sulaikytas ir uždarytas į NKVD Šilavoto (Raseinių aps.) vls. poskyrio areštinę. Po kelių dienų jis sugebėjo pabėgti ir tapo Geležinio Vilko pulko partizanu.

1945 m. rugpjūčio 15 d. įkūrus Tauro apygardą Z. Drunga apygardos vado Leono Taunio-Kovo įsakymu Nr. 1 buvo paskirtas Geležinio Vilko rinktinės vadu, gavo Šerno slapyvardį. Tų pačių metų rugsėjo 13 d. apygardos vado įsakymu Nr. 3 pervestas „apygardos Vado valdžion“.

1945 m. spalio 22 d., suėmus apygardos vadą L. Taunį, Z. Drunga perėmė apygardos vado pareigas, pasivadino Mykolo Jono slapyvardžiu. Jis nenuilsdamas tvarkė štabo organizacinius reikalus, ieškojo ryšių su kitomis partizanų apygardomis. Vadovaujant Z. Drungai apygardoje buvo karinė drausmė ir tvarka, kuri išliko ir vadovaujant Antanui Baltūsiui-Žvejui bei Jonui Aleščikui-Rymantui.

1946 m. balandžio 22 d. Z. Drunga susitiko su Dzūkijos partizanų vadais Juozu Vitkumi-Kazimieraičiu, Dominyku Jėčiu-Ąžuoliu, Sergijumi Staniškiu-Antanaičiu, Antanu Kulikausku-Daktaru, Konstantinu Bajerčiumi-Garibaldžiu ir kt. Buvo nutarta sujungti A (vėliau pervadinta Dainavos) ir Tauro apygardas į didesnį vienetą – Pietų Lietuvos partizanų sritį. Z. Drunga tapo šios srities vado J. Vitkaus pavaduotoju. Ieškodamas ryšių su kitomis apygardomis, 1946 m. gegužės 28 d. jis kartu su Geležinio Vilko rinktinės vadu ltn. Juozu Stravinsku-Kardu susitiko su Vilniaus universiteto profesoriumi Juozu Albinu Markuliu-Ereliu (saugumo agentu Ąžuolu). Buvo pasirašytas ketinimų protokolas bendros partizanų vadovybės sudarymo klausimu. Po kelių dienų, gegužės 31 d., Z. Drunga susitiko ir su iš užsienio atvykusiais Jonu Deksniu-Alfonsu, Hektoru ir Vytautu Staneika-Stanevičiumi-Andriumi.

Kartu su jais tarėsi dėl bendros politinės ir karinės Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo vadovybės sukūrimo. 1946 m. birželio 6 d. Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės štabe vykusiame pasitarime tokia organizacija buvo įkurta ir pavadinta Bendru demokratinio pasipriešinimo sąjūdžiu (BDPS). Pasitarime taip pat buvo sudarytas aukščiausias tautos organas politiniam ir kariniam valstybės atkūrimo darbui – Vyriausiasis Lietuvos atstatymo komitetas (VLAK ’ as) – ir jo užsienio delegatūra Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo reikalams užsienyje atstovauti.

Deja, po susitikimo su J. A. Markuliu prasidėjo išdavystės ir partizanų žūtys.

1946 m. birželio 7 d. Marijampolės aps. Veiverių vls. ir Prienų aps. Šilavoto vls. Šilavoto miestelio apylinkių Pagraižio miške kartu su bendražygiais žuvo Geležinio Vilko rinktinės vadas ltn. J. Stravinskas.

1946 m. birželio 12 d., vykdamas į Žemaitiją, Šakių aps. Lukšių vls., prie Agurkiškės k., Z. Drunga su bendražygiais susidūrė su NKVD kariuomenės būriu. Atsišaudydami partizanai mėgino pasitraukti, tačiau jėgos buvo nelygios. Z. Drunga buvo sužeistas ir, nenorėdamas pakliūti gyvas, susisprogdino granata. Jo palaikai buvo palikti žuvimo vietoje. Vietiniai gyventojai juos čia ir palaidojo. Kitų šešių kartu žuvusių bendražygių palaikus enkvėdistai išvežė į Kazlų Rūdą.

1950 m. Z. Drunga buvo apdovanotas 1-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi su kardais, 1997 m. gruodžio 22 d. jam pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. gegužės 18 d. dekretu jam suteiktas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius) ir pulkininko laipsnis (po mirties)

 

 

Paminklas Tauro apygardos partizanams, jų rėmėjams ir ryšininkams atminti. Bendras paminklo vaizdas.

Marijampolės r. Marijampolės m. Vytauto parkas. Aut. skulptorius Alfonsas Ambraziūnas, architektas Arūnas Lukoševičius.
Atidengtas 2003 m. lapkričio 21 d. R. Trimonienės nuotr., 2005 m.

Parengė Rūta Trimonienė