Paskutinis apygardos vadas Vincas Daunoras-Kelmas, Ungurys (1923 04 03–1954 08 18)
Paskutinysis, septintasis Dainavos apygardos vadas Vincas Daunoras-Kelmas, Ungurys gimė 1923 m. balandžio 3 d. netoli Prienų esančiame Giraitiškių kaime 1 . Augo mylimas motinos Marijos Daunoraitės (vėliau Kurapkienės), dėdės Jurgio Daunoro ir jaunesnės sesers Albinos Kurapkaitės. Būsimasis Dainavos apygardos vadas tegalėjo baigti kaimynystėje esančio Naravų k. pradžios mokyklą, anksti pradėjo dirbti įvairius žemės ūkio darbus, išėjo tarnauti pas svetimus. Visą savo gyvenimą jis praleido gimtajame krašte ir jo apylinkėse – Prienų šile ir gretimuose miškuose V. Daunoras jautėsi kaip namie. Tarnaudamas pas ūkininkus, stebėjo skirtingų charakterių žmones, mokėsi bendrauti su įvairaus amžiaus ir išsilavinimo asmenimis.
Vincas Daunoras, nuo vaikystės užsigrūdinęs, santūrus, atsakingas, 1944 m. pasirinko kovą už Lietuvos laisvę. Jokio karinio išsilavinimo neįgijęs, partizano kelią pradėjo eiliniu besiformuojančioje Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinėje, kurios vienas iš įkūrėjų buvo Kazimieras Pinkvarta-Dešinys. V. Daunoras pasirinko Kelmo slapyvardį. 1945 m. gruodžio mėn. jis drauge su Jonu Kučinsku-Spyruokliu ir dar keliais bendražygiais perėjo į Kazimiero Degučio-Raginio vadovaujamą Vaidoto grupę, veikusią Marijampolės aps. Balbieriškio apylinkėse ir 1946 m. prijungtą prie Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės. Tiek pirmasis Vaidoto grupės vadas, tiek vėlesni jos vadai Juozas Antanas Petraška-Patrimpas ir Jonas Kučinskas-Spyruoklis buvo tie žmonės, iš kurių V. Daunoras-Kelmas sėmėsi tiek eiliniam kovotojui, tiek vadui reikalingų žinių ir patirties. Be abejo, pirmieji Dainavos apygardos, Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities įkūrėjai ir vadai Juozas Vitkus-Kazimieraitis, Dominykas Jėčys-Ąžuolis, Sergijus Staniškis-Antanaitis, Litas, Viltis ir Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) gynybos pajėgų vadu tapęs Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo įkvepiantys pavyzdžiai kiekvienam Dzūkijos laisvės kovotojui. Ryšininkų, rėmėjų pagalba, jų pasiryžimas, drąsa ir ištvermė padėjo tęsti kovą daugiau nei dešimtį metų.
Nuo 1949 m. rudens iki 1951 m. V. Daunoras-Kelmas ėjo Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės Vaidoto tėvūnijos, vėliau – šios rinktinės vado pareigas.
Jau nuo 1950 m. ne tik Dzūkų rinktinės vadas Vincas Ambrazevičius-Balandis, bet ir aukščiausi Nemuno srities vadai parodė pasitikėjimą ir įvertino organizacinius V. Daunoro-Kelmo sugebėjimus. Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus fonduose yra saugoma unikali nuotrauka, kurioje V. Daunoras nufotografuotas sėdintis šalia aukščiausių vadų, tuo metu veikusių Dainavos apygardoje.
1951 m. balandžio mėn. Prienų šile V. Daunoro-Kelmo bunkeryje, kuriame jis gyveno su Vitu Garmumi-Pavasariu, apsistojo Nemuno srities vadas Sergijus Staniškis-Viltis ir LLKS Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas Juozas Albinas Lukša-S. Mykolaitis. Ten jie keturiese gyveno iki gegužės pabaigos, kol slėptuvė pasidarė nesaugi.
1 Lietuvos valstybės istorijos archyvas
Spėjama fotografavimo data (ne vėliau nei 1950 m. birželio 24 d., kai žuvo Lionginas Baliukevičius-Dzūkas): iš kairės sėdi Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės Vaidoto tėvūnijos vadas V. Daunoras-Kelmas, Dainavos apygardos vadas L. Baliukevičius-Dzūkas, Nemuno srities vadas S. Staniškis-Viltis, LLKS gynybos pajėgų vadas A. Ramanauskas-Vanagas, Nemuno srities štabo Visuomeninės dalies viršininkas ir LLKS gynybos pajėgų štabo pareigūnas Konstantas Baliukevičius-Rainys. Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių
PLPS partizanų vadai. Iš kairės: srities vadas S. Staniškis-Viltis, LLKS Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas J. A. Lukša-S. Mykolaitis, Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės Kęstučio tėvūnijos vadas V. Garmus-Pavasaris ir rinktinės vadas Vincas Daunoras-Kelmas. Apie 1951 m. Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių
Prienų šilas, 1951 m. gegužė. Iš kairės stovi: Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės vadas V. Daunoras-Kelmas, PLPS vadas S. Staniškis-Viltis, partizanas V. Garmus-Pavasaris ir LLKS Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas J. A. Lukša-S. Mykolaitis.
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių
1951 m. rugsėjo 27 d. žuvo Dainavos apygardos partizanų vadas ir Pietų Lietuvos partizanų srities (PLPS) vado pavaduotojas Juozas Gegužis-Diemedis. Ši žinia Nemuno srities vadą S. Staniškį-Viltį pasiekė tik spalio pabaigoje. Tų pačių metų lapkritį S. Staniškis laikinai eiti Dainavos apygardos vado pareigas pavedė V. Daunorui. Pastarasis visai neseniai, 1951 m. spalį, buvo paskirtas ir šios apygardos Dzūkų rinktinės vadu po to, kai 1951m. gegužės 23 d. žuvo ilgametis rinktinės vadas V. Ambrazevičius-Balandis ir 1951 m. spalio 19 d. buvo nukautas į jo vietą paskirtas J. Kučinskas-Spyruoklis. Šioms naujoms pareigoms V. Daunoras pasirinko Ungurio slapyvardį. Tais pačiais metais jis vedė mokytoją Aldoną Mankauskaitę.
1951–1952 m. daug partizanų žuvo arba buvo paimti į nelaisvę, tačiau saugumiečiams niekaip nesisekė sučiupti V. Daunoro. Naudos nedavė ir 1952 m. prieš Dainavos apygardos vadą surengta provokacija, kurioje dalyvavo saugumo užverbuotas buvęs Dainavos apygardos Geležinio Vilko tėvūnijos štabo viršininkas Petras Luiza-Šernas. Vis dėlto kitos MGB provokacijos buvo sėkmingos. 1952 m. saugumiečiai sunaikino visus žemesniuosius organizacinius rinktinės vienetus.
Metų pabaigoje Dainavos apygardos teritorijoje veikė du LLKS vadai: S. Staniškis-Viltis ir V. Daunoras-Ungurys. Jie dar kurį laiką vadovavo Dzūkų rinktinei bei Tauro apygardos partizanams, su kuriais turėjo tiesioginį ryšį. Ungurys suprato ir dar vieną savo misiją – išsaugoti ateinančioms kartoms laisvės kovos archyvą (V. Daunoro paslėpta ir Alberto Kalesinsko išsaugota šio archyvo dalis 1991 m. buvo surasta Dzingeliškių k. 2 ).
Dar labiau suaktyvėjus MGB veiklai, paskutiniam Dainavos apygardos vadui V. Daunorui-Unguriui eiti šias pareigas buvo sunku. Jis turėjo gerą ryšį su Nemuno srities štabu, tačiau didelėje apygardoje trūkinėjant ryšiams, vykstant nuolatinėms MGB provokacijoms kontroliuoti padėtį jau buvo nebeįmanoma.
1952 m. pavasarį MGB smogė dar vieną smūgį. Gegužės 8 d. sovietų saugumas įkūrė legendinį Dainavos apygardos štabą, inscenizuodamas Dainavos apygardos Kazimieraičio ir Šarūno rinktinių vadų sąskrydį, kuriame dalyvavo saugumiečių suimti partizanų vadai ir jų agentai. Šiame sąskrydyje paskelbta, kad V. Daunoras-Ungurys atleidžiamas iš einamų pareigų ir tampa jo vieton paskirto Juozo Karpavičiaus-Medelio pavaduotoju. Protokolai buvo nusiųsti Nemuno srities vadui S. Staniškiui-Vilčiai ir V. Daunorui-Unguriui. Provokacija buvo sėkminga: 1952 m. rugpjūčio 30 d. S. Staniškis-Viltis šį paskyrimą patvirtino. Taip nustojo egzistuoti tikroji Dainavos apygardos vadovybė.
Likę be vadų kai kurie partizanai, kaip ir pats V. Daunoras-Ungurys, dar kovojo iki 1954 m. Tais metais rugpjūčio 18 d. Prienų MGB operatyvinė grupė gavo agento pranešimą, kad Prienų r. Naudžiūnų k. 3 , gyventojos Monikos Milašauskienės sodyboje ilsisi Dainavos apygardos vadas Vincas Daunoras-Ungurys ir jo ryšininkas Jurgis Palionis-Dobilas. Netrukus sodyba buvo apsupta. Partizanai netikėtai užklupti bandė atsišaudydami prasiveržti. Pirmasis žuvo J. Palionis-Dobilas, po to sužeistam V. Daunorui-Unguriui buvo pasiūlyta pasiduoti, tačiau jis griežtai atsisakė ir buvo nukautas.
Kaip paliudijo Prienuose gyvenusi Gražina Starkauskaitė-Kavaliauskienė, žuvusių Jurgio Palionio-Dobilo ir Vinco Daunoro-Ungurio palaikų saugumiečiai į Kauną nevežė, niekino Prienuose ant grindinio, paskui slapta užkasė Šiauliškių k. žvyrduobėje. Artimiesiems maždaug po metų pavyko išsiaiškinti palaikų užkasimo vietą ir slapčiomis juos palaidoti kapinėse.
Žuvusio partizanų ryšininko J. Palionio seserys brolio palaikus slapta perkėlė į Nemajūnų k. 4 kapines. 1955 m. birželio pradžioje V. Daunoro-Kelmo, Ungurio palaikus motina Marija Kurapkienė, žmonos giminaitės Konstancija Starkauskienė ir Gražina Starkauskaitė palaidojo Prienų m. senosiose kapinėse. 1960 m. naikinant dalį šių kapinių, V. Daunoro palaikai buvo perlaidoti į žmonos artimųjų kapavietę Prienų naujosiose kapinėse.
2 Birštono sav. Birštono sen.
3 Dabar – Birštono sav.
4 Birštono sav. Birštono sen.
Antkapinis paminklas 1960 m. šioje vietoje iš Prienų m. senųjų kapinių perlaidotam 1954 m. rugpjūčio 18 d. Prienų r. Naudžiūnų k. gyventojos Monikos Milašauskienės sodyboje per susišaudymą su KGB Prienų r. skyriaus operatyvine grupe žuvusiam paskutiniam Dainavos apygardos vadui V. Daunorui-Unguriui ir šalia palaidotai 1994 m. mirusiai jo žmonai Aldonai Mankauskaitei atminti. Prienų m. Kęstučio g. Prienų rajono ir Birštono miesto civilinės kapinės. E. Jakimavičiūtės nuotr., 2024.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, paskutiniojo Dainavos apygardos vado Vinco Daunoro veikla buvo deramai įvertinta: 1999 m. gegužės 12 d. V. Daunorui pripažintas kario savanorio statusas, 1999 m. gegužės 18 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didysis kryžius), o 1999 m. gegužės 27 d. dekretu jam suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties).
Parengė Rita Pauliukaitienė
ir Rūta Trimonienė
