Vaclovas Ivanauskas - Vytenis, Gintautas, Henrikas

1923 11 06-1951 02 10

Vaclovas Ivanauskas gimė 1923 m. lapkričio 6 d. Tauragės aps. Batakių vls. Batakių miestelyje Antano Ivanausko ir Julijonos Pocytės-Ivanauskienės šeimoje1. Batakiuose Ivanauskai ilgesniam laikui neįsikūrė. Keleriais metais jaunesnės Vaclovo seserys gimė jau Raseiniuose, kur apie 1929 m. Ivanauskai pasistatė namą. Tėvas dirbo laiškanešiu, be to, šeima dar turėjo 5 ha žemės, todėl vaikai, kol tėvas turėjo tarnybą, nepriteklių nepatyrė.

Tėvai aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje: tėvas priklausė Lietuvos šaulių sąjungai (LŠS), mama - Moterų katalikių draugijai. Vaikus auklėjo griežtai krikščioniškai, patriotiškai. Tokiais pat auklėjimo principais vadovavosi ir Raseinių gimnazijos, kurią, baigęs Maironio pradžios mokyklą, pradėjo lankyti sūnus, mokytojai.

Vaclovas buvo nepaprastai gabus mokslui, ypač kalboms. Jau penktoje klasėje laisvai kalbėjo prancūziškai, vokiškai, vertė knygas ir straipsnius. Jo darbo stalas būdavo nukrautas žodynais, knygomis ir žurnalais užsienio kalbomis. Paauglystėje domėjosi sportu, kelionėmis, literatūra, ypač mėgo Maironį, Joną Kossu-Aleksandravičių. Mylėjo gamtą, pasiėmęs knygą, dažnai dviračiu važiuodavo prie Dubysos ir jos pakrantėse praleisdavo gražiausius vasaros vakarus.

Pirmoji sovietų okupacija Vaclovą užklupo dar nebaigusį gimnazijos. Jaunuolis šalį ištikusią nelaimę išgyveno labai skaudžiai. Gimnazijoje mokslo nebetęsė, susirado bendraminčių ir įsitraukė į pogrindžio veiklą, rašė ir platino antisovietinius atsišaukimus, kuriuose ragino netarnauti okupantams. Kai po metų vienus okupantus pakeitė kiti, Vaclovas ir jiems neskubėjo tarnauti, iš pradžių niekur nedirbo. Vokiečiams tokie žmonės kėlė įtarimą, todėl V. Ivanauskas buvo iškviestas į komendantūrą. Paaiškėjus, kad puikiai moka vokiškai, jam buvo pasiūlyta dirbti Tauragės geležinkelio stotyje vertėju. V. Ivanauskas sutiko ir čia dirbo iki pat okupacijos pabaigos.

Tauragėje V. Ivanauskas įsitraukė į antinacinį pasipriešinimą, tapo Lietuvos laisvės armijos (LLA) nariu. Vokiečiams traukiantis iš Lietuvos, nepasinaudojo siūloma galimybe vykti kartu ir liko Tėvynėje. Slapstėsi Klaipėdoje, vėliau - mamos tėviškėje Openiškių kaime (Tauragės aps. Eržvilko vls.). Būtent čia priėmė lemtingąjį gyvenimo sprendimą. Per ryšininką Joną Kubilių susisiekė su Papartynės miške įsikūrusiu partizanų būriu ir tapo jo nariu. Būrys priklausė Lydžio rinktinei, vienai stipriausių Pietų Žemaitijoje. Rinktinės pareigūnai visokeriopai rėmė Jono Žemaičio-Dariaus iniciatyvą suvienyti Žemaitijos partizanus; remiantis rinktinės struktūra ir nuostatais buvo rengiami Jungtinės Kęstučio apygardos (įkurta 1946 m. rugsėjo 12 d.) norminiai dokumentai.

Žuvus apygardos štabo apsaugos būrio vadui Jonui Strainiui-Saturnui V. Ivanauskas-Vytenis tapo šio būrio vadu, dalyvavo puolant Batakių, Girdžių ir Gaurės stribų būstines. Jam ir jo vyrams teko saugoti Petrą Paulaitį-Aidą ir 1946 m. gruodžio 22 d. į Batakių geležinkelio stotį iš Vilniaus atvykusius Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) pasiuntinius - Juozą Albiną Markulį - Erelį (MGB agentas „Ąžuolas“, „Noreika“, „Kudirka“) ir Juozą Lukšą-Skirmantą. Jau tada Vytenis jautė, kad Ereliu pasitikėti negalima, tačiau P. Paulaitis likviduoti įtariamojo nesant svarių įrodymų neleido.

1 Lietuvos valstybės istorijos archyvas.

Jūros srities vadas V. Ivanauskas-Henrikas (sėdi), kairėje stovi Žemaičių apygardos vado Vlado Montvydo-Žemaičio, Etmono adjutantas Bronislovas Alūza-Bedalis, dešinėje - neatpažintas partizanas. Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių

 

Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities vadovybė ir partizanai. 1949 m. spalio 16 d. Iš kairės: Vladas Mišeikis-Tarzanas, srities štabo viršininkas V. Ivanauskas-Gintautas, specialaus būrio ryšiams tarp Žemaičių apygardos ir Jūros srities štabų vadas Antanas Liesis-Idenas, Antanas Dovidaitis-Aurimas, neatpažintas partizanas. Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių

1947 m. pabaigoje V. Ivanauską, tuomet jau pasivadinusį Gintautu, J. Žemaitis nusiuntė į MGB beveik sunaikintą Žemaičių apygardą, kur labai trūko patyrusių pareigūnų. Atkūręs apygardą, V. Ivanauskas grįžo į gimtąsias vietas ir kurį laiką vadovavo Aukuro (buvusiai Lydžio) rinktinei. 1948 m. pradžioje buvo paskirtas Jungtinės Kęstučio apygardos štabo, tų pačių metų vasarą - Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities štabo nariu. Po metų, 1949 m. birželio 11d. žuvus Vytautui Gužui-Kardui, buvo paskirtas srities štabo viršininku, o tų pačių metų lapkričio mėn., po Aleksandro Milaševičiaus-Vairo žūties rugsėjo 9 d., - srities vadu, slapyvardžiu Henrikas.

Bendražygiai apie V. Ivanauską atsiliepia kaip apie puikų žmogų ir gerą, partizanų gerbiamą vadą: griežtą, drausmingą, sumanų. Nerūkė, negėrė. „Buvo rimtas vyras“, - trumpai apibūdina jį Albina Norkutė-Kairienė, kurią Vytenio vyrai išvadavo iš Batakių areštinės. „Kultūringas ir taktiškas, bet savo draugams reiklus ir drausmingas. Kiekvienas susitikimas su Leonu-Vyteniu buvo man malonus ir įdomus“, - prisimena Jonas Žičkus-Širšė. Nors draugai dėl griežtumo praminė jį „Pančiu“, Vaclovas dėl to visai nepyko. Ir jis, ir eiliniai kovotojai puikiai suprato drausmės reikšmę partizaninėje kovoje. Vado griežtumas ir reiklumas ne kartą išgelbėjo nuo nelaimės.

V. Ivanauskas turėjo savo nuomonę pasipriešinimo strategijos ir taktikos klausimais: nevisiškai sutiko su 1948 m. vasarą Baden Badene vykusio Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK’o) ir krašto rezistencijos atstovų pasitarimo nuostatomis, pasisakė už aktyvesnes pasipriešinimo formas nei Stasys Lozoraitis, Mykolas Krupavičius, J. Žemaitis. Srities vadas draudė gyventojams imti iš valdžios ginklus, partizanams nurodė nuginkluoti kuriamus kolūkių apsaugos būrius, o tam pasipriešinusius aktyvius kolūkių kūrėjus perduoti karo lauko teismui. V. Ivanauskas dalyvavo rengiant Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) norminius dokumentus, parengė LLKS Baudžiamąjį statutą. Daugiausia dėl jo reiklumo ir atsargumo LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas J. Žemaitis- Vytautas net 1950 m. turėjo patikimą nuolatinį ryšį su Pietų Lietuvos apygardomis.

Nuo eilinio partizano iki srities vado - tokį kelią per šešerius laisvės kovų metus nuėjo V. Ivanauskas. Negailestingas likimas ne kartą jam lėmė poste pakeisti žuvusį draugą. Su gyvenimu atsisveikino kovodamas ir nepalūžęs...

Atminimo lenta 1941-1954 m. už Lietuvos laisvę žuvusiems Raseinių gimnazijos mokytojams ir mokiniams atminti. Raseinių m. Vilniaus g. 11. Raseinių Viktoro Petkaus pagrindinė mokykla. Įrengta 2002 m. J.Valenčiaus nuotr., 2002 m.

Paminklas šioje vietoje niekintiems Šilalės apylinkėse žuvusiems, taip pat Šilalės krašto žuvusiems Kęstučio ir Žemaičių apygardos partizanams atminti. Paminklo priekinės plokštumos ir jo fragmento vaizdas. Šilalės r. Šilalės m. Aikštė J. Basanavičiaus / Vytauto g. kampe. Aut. buvęs partizanų ryšininkas Titas Žymančius. Atidengtas 1998 m. lapkričio 18 d. V. Almonaičio nuotr., 1998 m.

V. Ivanausko nuopelnus Laisvės kovų sąjūdžiui dar 1950 m. sausio 20 d. objektyviausi vertintojai bendražygiai įvertino Laisvės kovos kryžiumi, jam suteiktas majoro laipsnis. Atkūrus Lietuvos valstybę, 1997 m. gruodžio 22 d. V. Ivanauskui suteiktas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. gegužės 19 d. dekretu - pulkininko laipsnis, o tų pačių metų lapkričio 18 d. dekretu jis apdovanotas Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu (dabar - Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didysis kryžius) (po mirties).

Vlado Ivanausko sesuo Eugenija Ennukson,
2016 (Kęstučio apygardos Aukuro rinktinės ryšininkė Rūta,
politinė kalinė, laisvės kovų dalyvė)

Duomenis patikslino Rūta Trimonienė

Šaltinis: http://genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2021/20210210_ivanauskas_biog.pdf