KASDIENĖ DUONA
MINTYS SUSIMĄSTYMUI
Mečislovas Malinskis
Mečislovas Malinskis (g. 1923 m.) - lenkų rašytojas ir pedagogas, psichologas ir teologas. Knygoje „Kasdienė duona" su didele meile jis žvelgia į šiuolaikinj žmogų, nusikamavusį besamstant vandenį rėčiu. Ir nuoširdžiu draugo tonu pataria, kaip gyventi, kad būtų laimingesnis, ramesnis ir išliktų žmogumi.
Čia duodame keletą tos knygos ištraukų, skirtų balandžio ir gegužės mėnesių mąstymams.
Balandžio mėnuo
Kodėl tokie nusiminę?
Kodėl mes tokie nusiminę, susirūpinę, apimti baimės? - Jis prisikėlė! Ar suprantame, ką reiškia prisikėlimas?
Vaikystėje nekantriai laukėme šventiško Velykų stalo. Jaunystėje, būdami kupini energijos, lydimi pasisekimų - negalime gerai suprasti prisikėlimo esmės. Tačiau ateis laikas, kai mūsų pečius prislėgs ilgų gyvenimo metų našta. Gal tada suprasime, kas yra prisikėlimas.
Krikščionybės esmė yra ta, kad ji kiekvienam garantuoja amžinąjį gyvenimą. Toji garantija ypač svarbi tiems, kurių žemės gyvenimas slenka vakarop.
Krikščionybė garantuoja tau amžinąjį gyvenimą. Jėzus ateis pas tave, kad galėtum Jį paliesti, kad galėtum įsitikinti Jo buvimu, kad žinotum, jog ne veltui neši kryžių, ne veltui gyveni vienatvės skausmą.
Tebūnie jūsų džiaugsmas pilnutinis
Artėja vakaras. Visada būna skaudu, kad jau daug mūsų gyvenimo metų praėjo, kad nemokame prasmingai leisti greit prabėgančių dienų. Nemokame branginti dabarties akimirkų.
Pasimelskime, kad Dievas suteiktų mums malonę išmokti džiaugtis gyvenimu. Visada džiaugtis. Nesvarbu, kiek metų jau būtume gyvenę, kiek patyrimo sukaupę, kiek rūpesčių ir sielvartų pakėlę. Pasimelskime, kad mums atsivertų akys, kol dar ne vėlu.
Ateik pas mus, liūdnai keliaujančius per gyvenimą. Ateik prie mūsų, kaip tada prie savo mokinių, keliaujančių į Emausą. Suteik, kad mums atsivertų akys, kol dar ne vėlu. Pašauk mus susimąstyti.
Aš esu gyvoji duona, nusileidusi iš dangaus
Tai buvo svarbiausias Jo gyvenimo metas - Kančios ir mirties metas. Tuo laiku Jis nusprendė savo likimą. Nusprendė, kokie bus Jo santykiai su Dievu, savo Tėvu, su žmonėmis.
Išvakarėse Jis surengė Eucharistinę puotą mums. Vykdydami Jo testamentą, mes susitinkame su Juo Mišiose, kad dalyvautume Jo kančioje ir pasisemtume jėgų pakelti kasdienybės vargus; kad galėtume mylėti žmones taip, kaip Jis mylėjo; kad po mirties prisikeltume taip, kaip Jis prisikėlė.
Kaip ir mes atleidžiame...
Savo piktajam kaimynui pasakyk laba diena.
Pagyvenusiai kolegei įstaigoje padovanok gėlių.
Šefui papasakok kokį sąmojų.
Uošvę pakviesk į kiną.
Marčią pagirk ir pasakyk, jog ji paruošė skanius pietus.
Nervingai ir irzliai krautuvės pardavėjai nusišypsok.
Senutei padėk pereiti skersai gatvės.
O Dievas gal suteiks tau malonę, ir nukris šydas, gobiantis tavo akis. Tada tu gal pamatysi aplink save liūdnuosius, iškankintuosius. Gal suprasi, kad visokio žemiško skausmo priežastis yra vienatvė. Gal suprasi, kad tą vienatvę gali įveikti tik Dievas ir tu, susijungęs su Juo ir būdamas geras.
Gegužės mėnuo
Viešpaties Motina
Kas šiandien dar nori būti motina - tuo žmogumi, kurio pašaukimas aukotis?..
Šiandien vaikus auklėja vaikų darželiai, mokyklos, uošvės, tetos, žaislai.
Svarbiausia, kad tik jie netrukdytų, kad neįkyrėtų, kad jų nebūtų namie.
Todėl žodis motina išblėso, nublanko. Karštligiškai beieškodami visokių „meilių“, netenkame motinos.
Marija, Jo Motina
Ką galvoji žvelgdamas į Mariją,
kai Ji meldžiasi Apreiškimo metu,
kai Ji laiko rankose Kūdikį,
kai stovi Golgotoje,
kai priima nuo kryžiaus nuimtą kūną?
Ko prašai Ją, ką atneši Jai, ko tikiesi iš Jos, ko lauki?
Kaip meldies Jai?
Lapės turi olas...
Žmogui reikia namų.
Jis visada ilgisi namų šilumos. Nuo pat pasaulio pradžios, nuo to laiko, kai jis tapo žmogumi.
Ir ilgėsis tol, kol norės būti žmogumi.
Jam nepakanka keturių sienų, nepakanka viešbučio, nepakanka gyvenamos patalpos.
Jam reikia namų šilumos, ramybės ir atilsio versmės, meilės ir paguodos šaltinio.
Jam reikia namų židinio ir meilės.
Paukščiai turi lizdus...
Reikia susirasti žemėlapyje savo miestą.
Gatvės kamšatyje reikia ieškoti savojo kelio.
Minioje - surasti pažįstamus veidus.
Triukšme - išgirsti draugų balsus.
Reikia kur nors statyti savo namus.
Reikia turėti savo mėgstamus rašytojus, dailininkus, publicistus, diktorius, reporterius.
Reikia turėti savo knygas ir laikraščius, savo teatrus ir savo muziejus.
Kitaip pasaulis bus tau svetimas ir šaltas, o jis turi būti tavo prieglobstis.
Tu privalai mylėti Viešpatį savo Dievą
Tiek daug liūdnai besibaigiančių meilės istorijų...
Tai todėl, kad tikėjimas į Dievą išgyvena krizę.
Jeigu tu mažai tiki ir nepakankamai myli Jį, tada gali šimtus metų ieškoti savo išsvajotosios, gali surasti gražiausią mergaitę, geriausią vyrą, galite kurį laiką puikiai gyventi - o vis dėlto jūsų meilė praeis ir išblės.
Žmogus yra laikina būtybė. Išsenka jo išmintis ir jėgos. Nublanksta grožis ir žavesys.
Žmogus ilgisi tobulo grožio ir pilnutinės tiesos. Tiek daug liūdnai besibaigiančių meilės istorijų, nes žmonės vieni iš kitų reikalauja to, ko jie negali duoti.
Tiek daug liūdnai besibaigiančių meilės istorijų, nes žmogus paneigė Dievo meilę...
Neleiskite, kad jus vadintų mokytojais
Mes dedamės mokytojais ar instruktoriais, nes norime atsikratyti auklėjimo uždavinių ir bijome, kad nebūtų atskleista mūsų vidinio gyvenimo tuštuma ir beprasmybė.
Tu sakai pamokslus, moralizuoji, grasini, įspėji, duodi įsakymus. Tačiau tai tėra tik dresūra, kurią atmeta kiekvienas žmogus, bent kiek jaučiantis savo vertę.
Jeigu iš tikrųjų nori auklėti žmones, kurie yra šalia tavęs, jeigu tu tikrai juos myli, nulipk nuo savo - mokytojo sosto.
Meilė - tai ne išmalda, kurią pasiturintis duoda pavargėliui, turtingasis -vargšui, galingasis - apleistajam, stiprusis - silpnajam.
Mylėti - reiškia dalytis viskuo.
Jeigu tu nori kam padėti - dalykis tuo, ką turi. Ir nors būtum išjuoktas ir paniekintas, tu per tą vieną akimirksnį pamokysi daugiau, negu per visą gyvenimą sakytais pamokslais...
Kad pasaulis būtų išgelbėtas
Kokių aukštumų tu sieki?
Kuo rūpiniesi?
Už ką jautiesi atsakingas?
Kokie horizontai vilioja tave?
Jo prakaitas virto kraujo lašais...
Nesunku tikėti, kai esi apsuptas draugų, kai saulė šviečia virš galvos, kai yra taikos metas.
Tačiau ar galėsi išlaikyti savo tikėjimą tada, kai pajusi priespaudą ir Priešai norės sunaikinti tave?
Ar galėsi tikėti, kai priešai atims tai, kas yra tavo būtybės dalis, kai jie pašalins tave iš pamėgto darbo, kai užtvers tau ateities takus?
Ar nepasiduosi panikai ir nevilčiai?
Ar nesiimsi priešų metodų ir neapykantos?
Kaip išlaikyti tikėjimą, kai laikas toks nežmoniškas ir žiaurus?
Nuo tos valandos mokinys pasiėmė Ją pas save
Būk prie mūsų mirties valandą.
Būk prie mūsų skausmo valandą.
Būk prie mūsų tada, kai tie, kuriuos mes laikome draugais, darys mums skriaudas.
Būk prie mūsų tos nelaimės valandą, kai mes darysime kam nors skriaudą, kad pažintume savo kaltę ir pasistengtume ją atitaisyti.
Būk prie mūsų dabar ir mirties valandą.
(Parengė K. [Felicija Kasputyte])
