Partizanai: istorija ir dabartis

Gavėnaitė Monika (1926–2025) – Lietuvos pasipriešinimo okupaciniam režimui dalyvė, partizanų ryšininkė, Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos vienuolė (1959). 1947 m. baigusi Ukmergės gimnaziją dirbo Šviesos leidyklos Kaune buhalterijoje. Nuo 1958 rašomąja mašinėle spausdino kun. Aleksandro Markaičio pamokslų rinkinius, jį suėmus tardyta; su kitais rengė slaptas inteligentų ir jaunimo konferencijas. Nuo 1968 m. padėjo P. Plumpai bei P. Petroniui pogrindyje dauginti ir platinti savilaidos knygas; 1972 m. pradėjus eiti Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikai, ją daugino. 1973 m. pabaigoje jos bute buvo atlikta krata; ji keletą kartų tardyta, atleista iš darbo. Toliau daugino ir platino pogrindžio spaudą, globojo politinius kalinius: siuntė maisto, lankydavo lageriuose. Kunigą A. Svarinską 1983 m. suėmus, kelis kartus tardyta, bute darytos kratos, grasinta kalėjimu. Nuo 1985 m. uždrausta registruoti gyvenamąją vietą Viduklėje ir kitur. 1988 m. dėl pasirašytų dokumentų, ginančių tikinčiųjų teises, LTSR prokuratūra ją oficialiai įspėjo. Apdovanota Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000), Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi (2013). Visiems ją artimai pažinojusiems – Monikutė. KGB jai buvo suteikusi slapyvardį Hidra.

 Pateikiame monsinjoro Alfonso Svarinsko atsiminimus apie Monikutę.

 

Nuotraukoje: Monikutė Partizanų parke, 2019 m. Nuotrauka Vinco Kubiliaus

Ses. Monika Gavėnaitė

Eucharistinio Jėzaus kongregacijos vienuolė sesuo Monika Gavėnaitė visą savo gyvenimą paskyrė Dievui ir Tėvynei.

Ją pažinojau nuo Ukmergės gimnazijos laikų. Tada ji buvo veikli ateitininkė. Tokia išliko iki šiol. Jos klasės auklėtojas ir tikybos mokytojas buvo kun. Edvardas Simaška.

Pokario metais Monika buvo Vyčio apygardos partizanų ryšininke. Visi ją vadino Monikute. Okupacijos metais buvo viena iš aktyviųjų pogrindžio spaudos platintojų. Savo bute Kaune, Kapsų g. 43-2, daugino religinę literatūrą, kurią dažniausiai parinkdavo kun. J. Zdebskis.

Kai buvau klebonu Igliaukoje, ji dažnai atvažiuodavo man padėti rengiant atlaidų procesijas, kunigų ar tikinčiųjų susirinkimus, atveždavo naujai padaugintos pogrindinės spaudos.

1973 metais KGB masiškai darė kratas. Taip pat ir Monikutės brolio bute Kaune, ir jos tėvų namuose Jakutiškiuose, Ukmergės rajone. Norėjo įsigauti ir į jos butą, bet nieko nerado namuose ir butą užplombavo.

Monikutei buvo pranešta, kas nutiko. Vienuolyno vyresnioji ses. Julija Kuodytė patarė:

-    Važiuok į Igliauką, pas kun. Svarinską - jis pasakys, ką daryti.

Patariau nieko nelaukti, nuplėšti plombas, viską iš buto išnešti ir paslėpti.

Monikutė taip ir padarė. Paskui nuvažiavo į darbą. Tik įžengė, o jai iš paskos - kagiebistai. Ir išsivežė kratai jos bute. Deja, ten nieko nerado. Monikutė klausė:

-    Ko ieškote?

-    Vogtų žvėrelių kailių.

Po to ją tardė. Tardė daug kartų - pati nesuskaičiuoja. Per tardymus kagiebistams sakė, kad jie niekada nesusikalbės, nes tuos pačius veiksmus vertina visiškai skirtingai. KGB sekimo byloje Monikai Gavėnaitei suteikė slapyvardį - „Hidra“.

Monikutė labai drąsi. Sakydavo:

-    Bijau tik tamsos, o ne saugumo ar milicijos.

Kartą eisenoje į Šiluvą ji pamatė, kad kitoje gatvės pusėje milicininkas veda vieną iš eisenos organizatorių - Mečislovą Jurevičių. Perbėgo gatvę ir mėgino jį išlaisvinti. Ja pasekė kiti eisenos dalyviai, ir Mečislovas buvo išvaduotas.

Kai pradėjo eiti „LKB Kronika“, Monikutė važiuodavo į Simną ar Kazlų Rūdą ją spausdinti.

Ji yra tikras vienuolės-laisvės kovotojos pavyzdys. Ne tik meldėsi už kalinius, bet ir važiavo jų lankyti, daug metų rašė padėkos ir padrąsinimo laiškus į kalėjimus sąžinės kaliniams, siuntė jiems maistą, drabužių. Ją vadino „Kalinių Motina“. Mane aplankyti ji važiavo du kartus kartu su mano sese Janina. Tuo metu kalinius lankyti leisdavo tik giminėms, todėl Monikutė sakė, kad yra mano giminaitė. Tą patį sakė per tardymus.

 

Monikutė ne tik meldėsi už ligonius, bet ir slaugė juos. Su gydytoja Irena Bartusevičiene ištisus mėnesius iki mirties slaugė grįžusį iš lagerių Petrą Paulaitį.

Nuo 1976 metų Viduklėje ji man buvo didelė pagalbininkė: skalbė bažnytinius rūbus, puošė altorius, siuvo mergaitėms procesijų rūbus, ne vienerius metus maitino daug darbininkų, dirbančių bažnyčios remonto darbus. Daug padėjo renkant parašus, organizuojant jaunimą. Ji parodė daug aukos ir ryžto mano tardymo ir kalinimo metais.

Kai 1983 metais mane suėmė, Vilniaus Saugumo Komiteto viršininkui buvo nusiųstas 9 asmenų (tarp jų ir M. Gavėnaitės) pasirašytas pareiškimas:

„Nacių esesininkai, nors laikomi žiauriausiais, priimdavo įkaitus net pasmerktam mirti kaliniui. Visiems žinomas įvykis, kai Osvencimo lageryje bado mirtimi mirė kun. Maksimilijonas Kolbė, kaip įkaitas už mirti pasmerktą gausios šeimos tėvą. Jūs vadinate save atstovais humaniškiausios valstybės pasaulyje, todėl mes kreipiamės į jus ir prašome priimti įkaitais už katalikų Bažnyčios kunigą Alfonsą Svarinską. Mes, žemiau susirašę asmenys, sutinkame eiti į kalėjimą ar darbo stovyklą įkaitais už kun. Alf. Svarinską. Prašome mūsų pareiškimą patenkinti.“

Laiške man Monikutė rašė: „Noriu patekti į kalėjimą, nes labai myliu Lietuvą, bet niekuo negaliu jai padėti, todėl kančią aukosiu už Lietuvą...“

Viduklėje buvo tokia istorija. 1982 metais Monikutė pakvietė parapijos vaikus Užgavėnių blynų. Atėjo kokie 15 vaikų su tėvais. Valgėme, vaikai deklamavo eilėraščius, dainavo. Apie 21 valandą į kleboniją įsiveržė milicijos įgaliotinis leitenantas Butkus, Viduklės apylinkės pirmininkas E. Kringelis, kviestiniai J. Remeikis ir girtas E. Lybikis. Surašė protokolą, kad klebonijoje buvo 30 vaikų, kurie deklamavo religinius eilėraščius.

Kai mūsų svečiai skirstėsi po namus, gatvėje automobiliais važinėjo mokyklos direktorius Adomas Kuodis, partorgas Alfonsas Mockus ir tarybinio ūkio partorgas. Automobilių žibintų šviesoje jie stengėsi atpažinti vaikus, o kitą dieną direktorius A. Kuodis savo kabinete dviems milicininkams prižiūrint juos apklausinėjo reikalaudamas pasakyti, kas buvo susirinkę.

Už tą vakarą buvome nubausti: aš - 50 rublių bauda, Monikutė - 35 rubliais.

Mes gynėmės teisme, rašėme teisėjui raštus. Visus mano parašytus dokumentus teisėjas E. Jaras perdavė KGB. Jie atsidūrė mano baudžiamojoje byloje. Kita teisėja buvo jauna. Jos klausiu:

-    Už ką šeimininkę Moniką Gavėnaitę nuteisėte?

Pasirodo, buvo pateiktas kaltinimas, kad M. Gavėnaitė necenzūriniais žodžiais iškoliojo valdžios atstovus.

-    Mano šeimininkė yra vienuolė, ir jai visiškai svetimi tokie dalykai.

-    Aš negaliu kitaip pasielgti, antraip man parašys papeikimą.

 

Administracinė byla Nr. 51: 1982 m. vasario 20 d. A. Svarinskas klebonijoje surengė vaikų ir tėvų susirinkimą, kuriame dalyvavo 30 mokinių ir apie 15 tėvų. Susirinkimo metu vaikai vaidino religinio turinio veikalą. A. Svarinskas nubaustas 50 rublių bauda.

Kai mane suėmė trečią kartą, tardytojas E.Bičkauskas KGB kabinete tardė ses. Moniką.

Jis nutarė tardymą tęsti kitą dieną ir jos akivaizdoje skambino į KGB viešbutį sakydamas:

- Čia turiu tokią mergšę. Reiktų ją nakčiai pas jus apgyvendinti.

Sesuo Monika Gavėnaitė man labai daug padėjo. Laisvės kovose ir Nepriklausomybės laikais visada ji buvo

patikima bendražygė. Mintyse vis sakydavau:

- Dieve, jei nutarsi katrą pasišaukti - pirma tegul mirtis aplanko mane.

Kai 2011 metais sausio mėnesį susirgau, nutariau testamentu visą savo palikimą pavesti ses. Monikai. Taip pat ir butą Odminių gatvėje (10-2). Jai pasakiau, kad buto niekam nei atiduosiu, nei parduosiu, tebūna jis paminklas Pirmosios Nepriklausomos Lietuvos sukūrimui. Juk šiame bute buvo svarstoma Lietuvos Nepriklausomybės vizija. Čia gyveno prelatas Mykolas Krupavičius ir kiti valstybės kūrėjai.

Visą gyvenimą vadovavausi nuostata - niekam nieko neparduoti, o tik atiduoti. Taigi mano sprendimas - palikti šį butą gerų žmonių globai, kad jis būtų vieta rinktis patriotams, katalikiškų organizacijų nariams, kurie tęstų kovą už Lietuvą ir Bažnyčią.

Vėliau testamentą perrašiau Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijai, nes ses. Monika neturi jokio turto ir sumokėti mokesčių negali. Manau, Eucharistinio Jėzaus seserys, turbūt labiausiai pasižymėję kovoje su KGB, leidžiant „LKB Kroniką“ ir pogrindžio spaudą, įgyvendins mano valią.

2013 metais už Laisvės kovą Monika Gavėnaitė apdovanota Vyčio kryžiaus ordino Riterio Kryžiumi.

Šaltinis: https://partizanai.org/failai/html/Svarinsko_atsiminimai_II.htm