LIETUVOS VIETINĖS RINKTINĖS REIKALU
PULK. O. URBONO PAAIŠKINIMAS DĖL PULK. BIRONTO PRIEKAIŠTŲ
“Kario” 5 ir 6 Nr. Nr. buvo įdėtas p. pulk. Bironto “atsakymas pulk. Oskarui Urbonui”.
Su pulk. Birontu nei polemizuoti, nei šį reikalą diskutuoti aš jokio noro neturiu. P. Biron-tui aš tegaliu tik tiek pasakyti, jog jis labai klysta tvirtindamas, kad mano tikslas buvo jį “sukompromituoti lietuviškos visuomenės skyse . P. Birontas nei asmeniškai, nei kaip visuomenės veikėjas manęs visai nedomina, todėl jį “kompromituoti” aš tikrai tikslo neturėjau. Rašiau taip, kaip tie faktai anais laikais pagal buvusius štabe dokumentus atrodė.
Visas tas vietas, kur p. Birontas mane asmeniškai puola, aš palieku be atsakymo, tai sąžinės, moralės, o gal ir išauklėjimo ir inteligencijos dalykas, bet į jo dėl Vietinės Rinktinės pareikštas mintis aš atsakyti turiu, nors ir darau tai prieš savo norą, nes (kartoju) su p. Birontu polemizuoti aš neskaitau reikalinga.
Anų laikų padėtyje galima buvo du sprendimai: arba eiti su vokiečiais arba laikytis lietuviškos linijos. Tarpinių kompromisų nebuvo ir būti negalėjo. Su p. Birontu mes, matomai, ėjome skirtingais keliais ir tų kelių skirtumo esmė jam, atrodo, dar iki šios dienos nepaaiškėjo, nes kaip kitaip galima dar šiandien mėginti ginti tezę, kuri galutinai yra pasmerkta?
Prašau tik gerai įsiskaityti į sekančius p. Bironto sakinius: “pasistengti su vokiečiais gerai sugyventi, dėl visokių MAŽMOŽIŲ (mano pabraukta) jų neerzinti”, arba: “jei vokiečių generolas Harm atmainė Plechavičiaus įsakymą vykti batalionui ne į Vilnių, bet į Ašmeną, turbūt taip ir reikėjo”, arba: “kad negadinti santykių Tamsta privalėjai SUTIKTI (mano pabraukta) su gen. Harm arba laukti decizijos gen. Plechavičiaus ir jį ĮTIKINTI (mano pabraukta), akd dėl to ((suprask menkniekio, mano pastaba) triukšmo kelti nereikėtų” ir 1.1, ir t.t. Manau šių ištraukų pakaks įrodyti, akd p. Bironto pagrindinė mintis yra ta, kad Vietinės Rinktinės vadovybė privalėjo bent kokia kaina palaikyti su vokiečiais gerus santykius ir dėl to nusileisti visiems jų reikalavimams ir aklai pildyti visus jų įsakymus bei parėdymus, vienu žodžiu, pavartojant liaudies posakį, — su okupantu pūsti į vieną dūdą.
Kad šiuo keliu einant mūsų V. R. būtų per labai trumpą laiką susilaukus mūsų savisaugos batalionų likimo nėra jokio abejojimo. O kas su jais atsitiko, manau dar visiems yra žinoma: jų vadas per palyginti trumpą laiką buvo padarytas inspektorium, o vėliau net ryšių karininku be jokių savų batalionų atžvilgiu vadovavimo funkcijų. O batalionai? Plačiai išmėtyti Baitgudijos ir Ukrainos plotuose jie kovojo su partizanais ir, būdami pilnoje vokiečių dispozicijoje, buvo panaudojami taip, kaip, anot p. Bironto, “turbūt ir reikėjo”. O vienas tų batalionų, Paryžiaus “Russkaja Mysl” laikraščio žiniomis, net dalyvavo Varšuvoje žydų geto sukilimo malšinime. Jei šį paskutinį tvirtinimą ir palikti to laikraščio atsakomybei, tai visgi tvirtinti, kad šie batalionai gynė ir kovojo už grynai lietuviškus interesus, mano manymu, pagrindo nėra.
V. R. tikslas ir uždavinys aiškiai ir nedviprasmiškai buvo suformuluotas mūsų su vokiečiais susitarime. Ne mūsų noras ar mūsų užsispyrimas, bet mūsų
PAREIGA buvo ginti lietuviškus interesus ir PASIPRIEŠINTI vokiečiams, kada jie mūsų rankomis mėgino siekti ne lietuviškų, o grynai vokiškų tikslų. Kad tas reikalas ne visiems buvo aiškus ar suprantamas, arba, kad ne visi norėjo su tokiu mūsų nusistatymu sutikti — visai kitas reikalas.
Toliau p. Birontas rašo:
“Rinktinės išvaikymas dar labiau suerzino Lietuvos visuomenę, o ypač buvusius politinių partijų likučius, sulindusius į taip vadinamąją “rezistenciją”. Tapus man mobilizacijos štabo viršininku, tuoj pasipylė tūkstančiai proklamacijų, raginančių jaunus vyrus neklausyti pulk. Bironto, kariuomenėn nestoti, slapstytis miškuose. Girdi, bolševikai Lietuvoje ilgai nepasi-liksią, o jei pasiliksią, respektuos Lietuvos įstatymus. Kai Dievas ką nors nori nubausti, atima jam protą. Tas pats atsitiko ir su proklamacijų rašėjais. Jie varė savo PRAGAIŠTINGĄ (mano pabraukta) darbą iki to laiko, kol buvo paimtas Kaunas ir užgrobta visa Lietuva ir kol atėję bolševikai pradėjo jiems taikyti genocidą”.
Kad šiais žodžiais kvailiais išvadinti visi tie, kurie anais laikais vadovavo Lietuvos visuomenei ir kurie suformuluodavo lietuvių tautos nusistatymą, yra ne mano reikalas spręsti, o tų, kuriems tie žodžiai taikomi, bet pati mintis tikrai yra įdomi. Vadinasi: nekreipti dėmesio į visokius vokiečių smurtus ir nusikaltimus, bet, atsižvelgiant į gręsiantį bolševikų pavojų, vokiečius palaikyti, jiems padėti ir su jais kartu eiti. Prašau pasiskaityti Oslo augščiausio teismo bylos eigą — tai tik Kvislingo argumentacija ir pasiteisinimas.
Ir dar kada? Tada, kada anot p. Bironto: “. . . karas vokiečių praloštas. Tatai buvo aišku visiems, net paprastam kareiviui”. Šiais žodžiais p. Birontas griauna paskutinį savo argumentą ir po šituo jo žodžiu visi jo tvirtinimai ir visa jo sofistika nustoja ne tik reikšmės, bet ir — prasmės. Noroms nenoroms kyla klausimas: tai kasgi čia yra? koloboracija iš altruizbo ar p.Bironto cituotas posakis apie Dievą ir protą?
V. R. reikalas šiandien yra jau istorijos dalykas. Šiandien, tam tikro laiko perspektyvoje, galima būti vienos ar kitokios nuomonės apie to žygio reikalingumą ir naudingumą, bet, kad V. R. būtų nukrypusi nuo lietuviškos linijos, — to įrodyti ir p.p. Birontai negalės. Kaip visa lietuvių tauta ir V. R. žiūrėjo į vokiečius, kaip į okupantus, o okupantas lieka okupantu, koks jis bebūtų — rudas ar raudonas. Tarp abiejų didelio skirtumo ir nebuvo. Kad skirtumą pamatyti, įvertinti ir iš to padaryti atatinkamas išvadas reikalinga būti — Birontu.
Priimkite, p. redaktoriau, mano pagarbos pareiškimą.
O. Urbonas
