LIETUVOS SUKILĖLIAI PRIEŠ MASKOLIUS 1863 M.
ST. TAMULAITIS
(Du fragmentai iš apysakos “Tėvų Keliais”)
Netrukus namuko stogas užsidegė. Nuo jo ugnis persimetė ant pačio bravoro ir šalia esančios mažos pašiūraitės. Liepsnos pasismagindamos kilo ilgais liežuviais aukštyn, plėtėsi į šonus, žaidė vakaro tamsoje. Išsklaidytieji rusai pamažu atsikvotėjo, susitvarkė ir, nedrįsdami mestis atakon, iš pasalų šaudė į puikiai nušviestus taikinius. Padėtis tolydžio sunkėjo.
— Ponaiti, a, ponaiti!... — pribėgęs šaukė Radavičia. — Duris, skubėkime duris!... Dabar tai tikrai jiems pražūtis.
Netardami daugiau nė žodžio, juodu griebė kirvius ir prišokę ėmė daužti spynas. Drąsų pavyzdį greit pasekė Mykoliukas ir dar du bajorai, turėję kalinių tarpe savo artimųjų. Į juos tebešaudė; kulkos švilpė vis dažniau ir vis tiksliau. Vienas bajoras, pataikintas pečiuosna, krito negyvas, o Gaidelį sužeidė į ranką. Radavičia, ligšiol galingais smūgiais kapojęs užraktus, staiga nuleido kirvį ir, čiuptelėjęs už juosmens, sodriai nusikeikė:
— Ak, tu rupūže!.. Patropijo jau ir man!... Na, ar ne prakeiktas burliokas, ką?...
Sunkiai ir didelėmis pastangomis jie pravėrė pirmąsias duris, bet už jų stovėjo tokios pat antrosios.
Gaidelis nusiminęs apsižvalgė. “Kur gi dingo Karpio vyrai?” mąstė jis. “Dėl ko gaišta Jeronimas?.. Argi jie dabar gaudytų civilius rusus ir plėštų dvarą?..” Atsikvėpęs giliau ir pridėjęs prie lūpų pirštus, norėjo dar kartą švilptelti sutartąjį puolimo ženklą, bet jo laimei to nereikėjo.
— Durk, mušk! — Tą pačią minutę pasigirdo medžių šešėliuose komanda. — Pirmyn, vyrai, unt maskolio!
— Mušk burlioką, kirsk! — pakartojo tą pat Jeronimo balsas kitoje pusėje sodo. — Smertis ruskiui!
Šūviai aptilo. Galutinis kovos sprendimas, kaip visuomet anais laikais, turėjo būti pasiektas durtuvu bei kardu.
— Neišleisti iš bravoro maskolių, neišleisti ruskių! — išdrąsėję rėkė pasieniais vyrai. — Tegul sudega savo sukurtame lauže. Užremti duris, saugoti aplinkui langus!
— Šen, šen prie angos! Verskim grotas! —šaukė kiti.
— Vandens, greičiau vandens! Gesinkit! Užtrokš nuo dūmų!—rikiavo kažkas nuo kampo, bet pats nesirodė.
Maskoliai daugiau nesipriešino. Dalis išpiautų grotų lūžo, ir kaliniai vienas po kito ėmė lįsti laukan. Pirmiausia išleido moteris, vėliau ištraukė vyrus, tarpe jų tris ūkininkus. Anga pasirodė taip siaura, kad keli stambesnio sudėjimo bajorai nepratilpo ir buvo išvesti pro vėliau atvertas duris.
Gaisras regimai plėtėsi. Nerasdami vietos, maskoliai ėmė šokinėti pro langus ir pasiduoti nelaisvėn. Juos tuoj surišo ir atidavė saviškių rezervams, atvažiavusiems ką tik su trimis vežimais.
Gaidelis negaišuodamas paskubėjo sodan, kur neramiomis akimis klaidžiojo tarp vyrų. Liepsnos tai nušviesdavo žmonių veidus, tai vėl paversdavo juos blankiais siluetais. Veikiai pažino ją, norėjo šūktelti, bet susivaldė ir iš lėto žengė artyn, žiūrėdamas į išblyškusį mielą veidelį. Pamatė ir ji.
Priėjo, ištiesė virpančią rankutę ir pati nepajuto, kaip atsirado ant jo krūtinės.
— Aš ir tikėjau... Aš visą laiką tikėjau... kad grįžęs išvaduosi mane, — šnabždėjo vos girdimai. — Ak, Silvestrai, kad žinotum... koki pikti žmonės ir koks žiaurus yra gyvenimas...
Jo krūtinė pritvino nepatirto džiaugsmo, gili palaima švystelėjo sieloj, it saulė po audrų, leisdama visoje galioje pajusti, kiek spindėjimo ir paguodos turi šios žemės vargšų būtybių meilė. Norėjo daug ką pasakyti ir pažadėti, o išsprūdo' tik menki, jo pačio nelaukti žodžiai:
— Susitikimas mūsų toks... Ar pagalvojom kada... O vienok... vienok būčiau suradęs tave ir tolimiausiame žemės krašte, Danute, už miškų, už jūrių, nesgi pasižadėjai man.
Užmiršęs visą aplinkumą, laikė apkabinęs ją pusiau, įsižiūrėjęs į jos akis, tokias ilgesingai: graudžias, tokias susopusias iš meilės. Paskui, prigesus liepsnoms ir marguliuojant šešėliams, tyliai, iš krūtinės gelmių einančiu balsu, pridūrė:
— Tikėk, daugiau niekuomet nepalies tavęs svetimųjų ranka, niekuomet nenuskriaus, kol aš gyvas.. Nes tokios, kaip tu, žinau, nėra jau visame pasaulyje ir nebebus, nebebus..
— Ak, Silvestrai, jaučiau aš, kad atmeni mane, — atsakė beveik kvapu bajoraitė ir tylutėliai pravirko. Ji buvo tiek išvargusi ir tiek nukamuota., jog vos pastovėjo ant kojų.
— Matai, Danute... Gal būt tau ir sunku suprasti... bet didžiausia nelaimė žmogui svetur nukeliauti ir namo kelio nesurasti. Du metai—rodos, neilga, o kiek buvo kentėta ir kiek ilgėtasi, pavasariams atėjus... Ak, toji nerimstanti žmogaus širdis!... Kai grįžti atgal negali, kai durys į tėvynę uždarytos, žinok, nemiela tada svečioje šalyje nei. išdailinti miestai, nei kalnai, remia debesis, nei jūrų platybės, nei... Viskas tada...
Jis nematė, kaip vyrai gyrė Motiejuką, kaip plaksnojo per petį Kačių Mukai, vadindami dabar jį tikruoju vardu, nepastebėjo, kaip Jeronimas, su draugais kraustė maskolių kišenius ir dėjosi viską į savuosius. Tik kai nešė į vežimą septynis sužeistus ir keturis žuvusius, jis pakilo ir pagarbiai, nusiėmė kepurę: draug su juo tai padarė ir visi likusieji.
Dvaro kieme buvo šviesu kaip dieną, nes gaisras negesinamas augo. Kumečiai ir bernai, ypač tie, kurie skaitėsi iš drąsesniųjų, atėję vėpsojo į netikėtą prietykį ir atsargiai kalbino vyrus, jausdami jiems pagarbos. Tūli iš jų galvojo: gal ir ne tiesa, ką kalba dauguma žmonių, kad tai bajorų sukilimas prieš carą už baudžiavos panaikinimą. Štai kiek daug baudžiauninkų ir jaunų bajorų kartu sugyvena, kaip broliai, ir vieningai naikina maskolių gūžtas. Bus čia, musėt, kas kita.
Apsitvarkę ir užsiraišioję žaizdas, vadinamas kančių įdrėskimais, žymi dalis sukilėlių patraukė į rūmus plėšti. Ant verandos jie užtraukė skambią pergalės dainą, kuri dar labiau išgąsdino civilių rusų šeimas.
— Tegul sau plėšia, — numojo ranka Gaidelis, iš tolo stebėdamas kilusį naująjį triukšmą.—Maskoliai viską išplėšė 31 metais iš mano tėvo ir kitų, dabar tegul bent dalelę to atsiima.
