1830-31 METAI
LIETUVOS ULONŲ MAJORAS HORDYNSKIS IR JO KNYGA APIE LIETUVOS — LENKIJOS SUKILIMĄ
ADV. KOSTAS R. JURGĖLA
Trumpam laikotarpiui praslinkus po to, kai mes užleidome savo antrąją poziciją, vėl pasirodė rusų kavalerija. Gen. Šymanovskis su dviem 7-jo linijinio pulko kuopomis pasiliko ginti nuo priešo prieigą prie trečiojo kaimo ir duoti mūsų kavalerijai laiko trečiajai pozicijai užimti. Šis generolas beveik ištisą valandą priešinosi kavalerijos stiprios dalies atakai, bet, prisiartinus gausingoms rusų pėstininkų dalims, pradėjo trauktis miškais. Pamačiusi, kad mūsų pėstininkai apleido kaimą, rusų kavalerija pradėjo veržtis pro jį. Tai buvo didžiausia nesąmonė rusų kavalerijai slinkti į priekį, be pėstininkų arba artilerijos paramos, į miškų apsuptą lygumą, nors ji galėjo bijotis, kad tuose miškuose gali būti pasislėpusių pėstininkų ir netgi kavalerijos. Du mūsų raitininkų eskadronai pradėjo šaudyti į rusus su tikslu nuvilioti juos į lygumos vidurį. Po to šie du eskadronai pasisuko aplink ir atidengė rusų kavaleriją mūsų artilerijos ugniai, nes mūsų patrankos buvo pastatytos nedidelėje aukštumoje, krūmų priedangoje. Ši mūsų artileirjos ugnis buvo sėkminga. Priešo kavalerija ėmė svyruoti. Tai pamatęs gen. Šymanovskis įsakė visai mūsų dvylikos eskadronų kavalerijai tuojau atakuoti. Ši ataka įvykdyta su dideliu griežtumu, šešiolika gusarų su dviem karininkais paimta į nelaisvę ir 40 ar 50 nukautųjų bei sužeistųjų pasiliko lauke.
Po to mūsų rinktinė tęsė savo žygį į Varnius, palikusi du 7-jo pėstininkų pulko batalijonus arjergarde miškuose, kurie sueina su tuo keliu.
Taip buvo laimėti mūsų žygiai pirmose trijose pozicijose prieš priešo avangardą. Tačiau ketvirtoje pozicijoje, kurią parinko bei įrengė narsusis ir miklusis pulkininkas Kossas ir kurioje mūsų laimėjimai buvo žymiai stambesni, mes turėjome grumtis su visa rusų kariuomenės Lietuvoje jėga, kurią sudarė, anot kai kurių mūsų belaisvių, 18,000 vyrų, pasak kitus — 25,000 vyrų, su 36 artilerijos pabūklais ir kuriai vadovavo keli rusų generolai — Kreucas, Tolstojus, Šyrmanas, Delinghauzenas ir Sakenas. Varnių miestelį apsiaučia du dideli ežerai tokiu būdu, kad vienintelis susisiekimas su tuomiesteliu iš vakarų eina siaurąja žemės sąsmauka, kuri skiria abiejų ežerų galus. Miestelis guli aukštumoje, iš kurios matyti visa apylinkė. Kairiajame mūsų sparne buvo miškas, kuris siekė vieną ežerą. Tąjį mišką užėmė du pėstininkų batalijonai. Dešinysis mūsų sparnas atsirėmė kito ežero. Visa mūsų artilerija buvo pastatyta viduryje, aukštumose arti Varnių.
Baigę tvarkytis kautynėms, nugirdome mūsų arjergardo dviejų batalijonų šaudymą atsitraukiant prieš rusų pėstininkų dalis. Stiprios priešo pėstininkų voros, sekusios paskui šiuos batalijonus, ėmė veržtis iš miško ir sklaidytis lygumose prieš Varnius. Paskui tas voras atsekė priešo artilerija, kurios dvylika pabūklų užėmė pozicijas šalikelėje ir tuojau paleido ugnį į mūsų vidurį. Tuo pat metu prasidėjo smarkus šaudymas iš grandinių abiejuose šonuose. Labai patogiai pastatytoji mūsų artilerija, neatsiliepdama į priešo ugnį, staiga paleido ugnį į priešo pėstininkų voras. Prieš temstant visos rusų jėgos buvo išsklaidytos lygumoje ir buvo numatoma smarki ataka iš jų šalies. Betgi to vietoje mes likome nustebinti, patyrę, kad jų ugnis ėmė silpnėti; to reiškinio priežastis gal buvo ką tik prasidėjęs smarkus lietus. Mūsų vadas, norėdamas lietaus ir artėjančios tamsos padedamas laimėti, ne vėliau kaip po dešimties minutų pertraukos, įsakė dviem batalijonams, kurie tebebuvo miškuose mūsų kairėje, vykdyti staigų puolimą durtuvais prieš dešinįjį priešo sparną, šiedu batalijonai, vadovaujant narsiajam pulkininkui Michalovskiui, šiame puolime parodė didelį narsumą ir kirto viską prieš save. Tuo pat metu pulkininas Kossas pasiėmė vadovauti kavalerijai ir, taręs keletą jaudinančių žodžių į raitininkus, nuvedė juos prieš priešo vidurį smarkiąja ataka. Rusų sąmyšis buvo kraštutiins. Didelė rusų kavalerijos dalis buvo rasta nesėdusi ant arklių, nes ji visai nesitikėjo atakos. Jų artilerija pasileido bėgti ir paliko savo patrankas. Kilo didžiausia netvarka, ir didelis priešininkų kiekis žuvo lauke. Anot belaisvių pareiškimų, sąmyšis pasiekė tokio laipsnio, kad mes būtume galėję visiškai išblaškyti ištisą jų korpą. Tačiau mūsų dalys nebegalėjo pasinaudoti tąja proga, nes to neleido nakties tamsa ir mūsų pačių silpnumas. Mes tenkinomės tiktai tuo, kad padarytais dideliais nuostoliais sumažinome priešo stiprumą. Ir mes, vadovaudamiesi gautaisiais įsakymais, toliau tęsėme savo žygį Palangos uosto link, kur laukėme paspirties ir kur mūsų generolai tikėjosi susijungti su gen. Chlapovskio rinktine ir išvien veikti pagal kurį nors naująjį planą. 12-sios dienos rytą mes atvykome į Rietavą.
Mūsų viltis atgaivino Pavandenio ir Varnių kautynės, kuriose mes sumušėm rusus keturiose pozicijose ir kurios atėmė priešui daugiau kaip tūkstantį vyrų, įskaitant belaisvius ir sužeistuosius. Kaip sakyta, mes numatėme Palangoje sustiprėti naujos paspirties jėgomis; ir mes turėjome vilties, kad Dembinskio ir Chlapovskio vadovaujamos kitos mūsų rinktinės, kurios negalėjo būti labai toli, patyrusios, kad mes buvome susikovę, ir dargi taip sėkmingai su visa priešo kariuomene, pakeis savo operacijų planą ir puls priešo nugarą arba sparną. Iš tikro, tuo tikslu tą pat minėtųjų kautynių dienos rytą, po pirmųjų mūsų pasisekimų, mes pasiuntėme du karininkus Dembinskio ir Chlapovskio kryptimi pranešti jiems apie susidariusias mums aplinkybes ir ypač apie tai, kad visa priešo kariuomenė buvo priešais mus. Šitokioms viltims susižadinus mūsų galvose, galima įsivaizduoti mūsų nusivylimas Rietave patyrus, kad generolo Chlapovskio rinktinė vieną dieną anksčiau pražygiavo per tą miestelį greituoju žygiu Prūsų sienos link. Taigi, Pavandenio kautynių metu gen. Chlapovskio rinktinė tebebuvo vos tiktai keturių mylių atstu nuo mūsų. Jis visą dieną girdėjo mūsų šaudymą. Bet užuot žygiavęs mums į talką, ko, kaip vėliau patyrėme, iš jo garsiai reikalavo jo karininkai ir netgi kareiviai. jis atsisakė tai daryti, atsakydamas į pageidavimus panašiais, pareiškimais: “Ko jūs, ponai, prašote iš manęs? Aš galiu jus užtikrinti, kad generolo Rohlando rinktinė, kurią apniko visa priešo jėga, yra sunaikinta. Jo karininkų gurguolės nuvažiavo per Rietavą. Viskas yra žuvę, ir mes esame priešo apsiausti iš visų šonų. Todėl mums belieka tiktai ieškoti vien tik Prūsų sienos ir veržtis į tos valstybės globą”.
Galėjo būti, kad tiktai atsargumo dėliai keli vežimai su rinktinės turto dalimi buvo iš anksto pasiųsti į priekį Palangos kryptimi.
Generolas Rohlandas ir Šymanovskis, patyrę nemalonių žinių apie generolo Chlapovskio sprendimą, nutarė pakeisti savo operacijų planą ir, užuot vykę į Palangą, nusekti paskui generolą Chlapovskį, mėginti susijungti su juo kiek galint greičiau, parodyti, kad jo spėjamos esant sunaikintos mūsų rinktinės jėga nėra sumažėjusi, įkalbėti jį atsisakyti savo sumanymo keltis per Prūsų sieną ir pareikšti tolimesnių pastangų veikiant išvien su mumis.
Su tokia mintimi, kelias valandas pasilsėję, mes skubotu žygiu išvykome į Gargždus, miestelį arti Prūsų sienos, kur tikėjomės pasivyti gen. Chlapovskio rinktinę ir kur atvykome kitos (13-sios) dienos vidudienį. Tačiau jau buvo per vėlu. Didesnė Chlapovskio ir Gelgaudo rinktinės dalis jau buvo peržengusi sieną Čarna kaime, maždaug pusės lygos atstu nuo Gargždų, ir tiktai mažoji rinktinės dalis, sienos dar neperėjusi, tegalėjo susijungti su mumis. Kita dalis jau buvo įžengusi tolokai į Prūsų žemę ir prūsų sargybinių nuginkluota buvo saugoma.
Toks buvo galas generolų Chlapovskio ir Gelgaudo rinktinės, sudarytos iš geriausios mūsų (t. y. lenkų, — KRJ) kariuomenės ir pasižymėjusios narsumu ilgoje eilėje kautynių. Tie narsūs kariai prieš savo valią liko nuvesti į svetimos valstybės žemę ieškoti globos, apie kurią jie patys nė nesapnavo.
Šis žingsnis, kurį kiekvienas mūsų revoliucijos istorikas įrašys su pasibaisėjimu, ir kurio, kaip paskiau pamatyta, buvo imtasi visiškai be jokio pateisinimo, sukėlė visų nusivylimą ir pasipiktinimą. Jau Prūsų žemėje buvusi gen. Chlapovskio rinktinės dalis, patyrusi, kad generolo Rohlando rinktinė, kuri, kaip jiems buvo tikrinama, buvo neva žuvusi, bet iš tikro tebetęsė savo žygį su visa savo sudėtimi ir dargi net su 200rusų belaisvių savo uodegoje, ir taip pat išgirdusi gaivinančius šūkius, kurie natūraliai veržėsi iš jų ginklo draugų, jiems atsiradus akivaizdoje, ir kurie ragino juos sugrįžti atgal, — smarkiai sujudo. Daugelis jų šoko veržtis į priekį ir, išsprukę pro prūsų sargybinius, kad ir beginkliai pasiekė mūsų sienos pusę. Drąsusis lengvosios artilerijos vadas, jau buvęs su savo baterija Prūsų žemėje, pasinaudodamas ta aplinkybe, kad jo arkliai dar nebuvo iškinkyti, sugrįžo su penkiomis patrankomis ir susijungė su mūsų rinktine. Karininkai ir kareiviai apspito gen. Gelgaudą ir garsiai reikalavo išaiškinti šią dalykų būklę. Generolas buvo visai sumišęs ir, atrodė, visai negalėjo patenkinti šių reikalavimų; jo elgesys šiuo atveju tikrai leido įtarti išdavimą, nors ankstyvesnieji jo veiksmai, atrodė, buvo pateisinami. Tuomet vienas iš jo karininkų patrijotiško pasipiktinimo įkarštyje žengė prie jo, išsitraukė pistoletą ir, surikęs — “štai, atlyginimas išdavikui!”— peršovė jį per širdį. Po šio liūdno įvykio ieškota' generolo Chlapovskio, kuris galbūt taip pat būtų susilaukęs tokio pat likimo, jeigu jam nebūtų pavykę pasislėpti. Tuomet po visą korpą paplito didelio sąmyšio reiškiniai. Generolas Rohlandas ir kiti karininkai tiesiog nėrėsi iš kailio, kad tiktai nuramintų kareivius, primindami jiems, jog mūsų būklė buvo beviltiška ir jog rusai mus spaudė. Tos jų pastangos sugrąžino rimtį. Ir apie 4 valandą generolo Rohlando rinktinė, susijungusi su Chlapovskio rinktinės dalimi, pradėjo žygiuoti Jurbarko link, tikslu persikelti per Nemuną ir mėgint pasiekti Lenkiją.
Naktį mes atvykome į Vieviržėnus (Wierzbna). Nužygiavus keturias mylias nuo tos vietos, kur gen. Chlapovskis peržengė Prūsų sieną, mus pasitiko generolo Kreutco adjutantas, pasiųstas su paliaubų vėliava ir generolui Rohlandui rašytu laišku, kuris buvo garsiai perskaitytas ir reiškė siūlymą pasiduoti, išdėstant aplinkybes, kuriose mes atsidūrėme. Atmesdamas siūlymą, gen. Rohlandas tarp kitų pareiškimų pastebėjo štai ką: “Mes gerai žinome jūsų jėgų stiprumą; mes jas matėme ties Pavandeniu ir Varniais. Jeigu Apvaizda mus tenai saugojo, Ji mus ir dabar tebesaugos”. Ir atsigrįžęs į savo palydovus karininkus jis pridūrė: “Ponai, žiūrėkite į žilus mano plaukus! Jie pražilo trijų dešimčių tarnyboje po lenkų ereliais, ir per tą visą laiką aš stengiausi laikytis garbės ir pareigos tako. Leiskite man senatvėje tebesilaikyti to tako”. Paskelbus rinktinei atsakymą, visur pasigirdo šauksmai “Tegyvuoja Rohlandas!” Adjutantas išvyko, ir mes tęsėme kelionę.
Pernakvoję Vieviržėnuose, kitos (13-sios) dienos vidudienį atvykome į Naujamiestį, kur mes išblaškėm ten stovėjusį rusų raitininkų eskadroną. Prieš pasiekiant tą miestą, maždaug pusės lygos atstu, mūsų kavalerija turėjo nedidelį susirėmimą su keturiais lengvosios rusų kavalerijos eskadronais. Toji kavalerija buvo užpuolus mūsų sapierių dalinį, kuriam buvo pavesta sunaikinti tiltą vieškelio šakoje, maždaug mylios atstu nuo vieškelio. Traukdamiesi, sapieriai tebeleido ugnį ir šitaip prisiviliojo priešą, kol mūsų kavalerija puolė jį, išblaškė, padarė žymių nuostolių ir paėmė kelis į nelaisvę. Šiame susirėmime pasižymėjo majoras kunigaikštis Giedraitis, vadovaudamas savo 6-j am šaserių pulkui ir savo ranka nudėjęs priešo kavalerijos vadą, generolo laipsnio karininką.
Atvykus į Naujamiestį, mūsų vadas pasiuntė žvalgų dalinį Jurbarko kryptimi tikslu patirti, ar ten esama bet kokių priešo jėgų. Įvertindamas stiprią Naujamiesčio poziciją, jis nusprendė čia pasilikti ir palaukti šio žvalgymo vaisių. Mūsų kariuomenė buvo sustatyta kautynių tvarkoje laukti priešo, jeigu jis ryžtųsi mus pulti. Dvi valandas išbuvę šioje pazicijoje, mes stebėjomės, kad priešas nesirodė. Raitininkų dalinys, pasiųstas susekti priešą, sugrįžo su pranešimu, kad priešo stovykla tėra dviejų mylių atstu nuo mūsų.
Taip praslinko keturios valandos, kai buvo pranešta, kad iš užsienio atvyko prūsų karininkas ir prašė leidimo pasikalbėti su mūsų generolu. Karininkų būrio lydimas, generolas išvyko jo pasitikti. Prūsų karininkas buvo pasienyje stovėjusių vokiečių kariuomenės dalių vado (berods, generolo Krafto) adjutantas. Po kelių komplimentų karininkas įteikė savo viršininko laišką, kupiną pagarbos ir gerosios valios pareiškimų. Laišku buvo kviečiama, žiūrint mūsų pozicijos, mums tebesant stipresniųjų jėgų apsiaustiems ir trūkstant ginklų bei amunicijos, priimti pasiūlymą, kurį Prūsų vyriausybe įgaliojo patiekti, su tikslu išvengti nereikalingo tokio daugio narsiųjų vyrų kraujo liejimo ir pasiduoti jos teritorijos apsaugai, kur mes patirtume nuoširdžią tos vyriausybės nuotaiką mūsų atžvilgiu. Pridurta, kad mūsų viešėjimas ten būtų trumpalaikis ir kad netrukus mums bus leista sugrįžti prie savo židinių, kaip kad buvo su rusų kariais, kurie ieškojo tokios pat apsaugos. Mes jau minėjome, kad kelioms rusų kariuomenės dalims, anksčiau ieškojusiems Prūsijos apsaugos, buvo leista sugrįžti su savo ginklais ir amunicija. Patyrę tokius kilnius Prūsų vyriausybės siekimus, kuriuos patvirtino ir laišką atnešęs karininkas, mūsų generolai atsižvelgė į apverktiną dėl daugelio skubotų žygių nuvargusių ir nusikamavusių mūsų karių būklę. Daugumas mūsų pėstininkų neturėjo avalynės nutrintoms ir žaizdotoms savo kojoms. Didesnė kavalerijos dalis beveik visai neturėjo arklių, nes arkliai buvo tiek nukamuoti, kad daugelis jų jau nebetiko tarnybai. Artilerija ir pėstininkai beveik jau nebeturėjo amunicijos, kurios daugybė liko sumesta į upę generolų Gelgaudo ir Chlapovskio įsakymais besikeliant per sieną. Taip pat atsižvelgta į pareikštą tikrinimą, kad mes galėsime sugrįžti į savo tėvynę, tuo būdu galėjome tikėtis patogesne proga vėl atnaujinti savo patarnavimą tėvynei. Mūsų generolai išdėstė visam korpui šias aplinkybes ir atsiklausė karių nuomonės, ar priimti Prūsų vyriausybės siūlymą. Rodydami visišką pasitikėjimą savo karininkų išmintimi ir garbe, kareiviai pareiškė savo pritarimą siūlymui priimti, stipriai paveikti tikrinimo dėl galimumo ilgainiui grįžti į savo tėvynę. Šitokio sutikimo sėkmėje tą pat naktį buvo pagamintas protokolas, kurį pasirašė mūsų generolai ir keli prūsų karininkai, tuo tikslu atvykę iš anapus sienos. Kitos dienos rytą mes perėjome sieną ir nužygiavome į Prūsų žemę. Šiuo veiksmu pasibaigė Lietuvos korpo operacijos (384 pusl.).
(Bus daugiau)
