JO NEPASIEKĖ TEISINGUMO RANKA
STALINO NEKROLOGO VIETOJE
Antanas BUTAUTAS
Šių metų kovo 5 d., kaip oficijaliai Kremlius pripažino, nusibaigė įžymiausias XX-jo amžiaus banditas, galvažudis, prievartautojas, pragaro gelmių kunigaikščio Liucipieriaus vietininkas žemėje, 500 milijonų žmonių kasdien prakeikiamas, vergų karalijos kruvinasis imperatorius — J. V. Džiugašvili — Stalinas.
Reikia konstatuoti liūdną faktą, kad šis nuožmusis komunistinės imperijos kūrėjas nesulaukė jam prideramo galo kartuvėse, po budelio kirviu ar prieš egzekuciją vykdančio būrio šautuvų vamzdžius. Ne! Galingoji teisingumo ranka šį kartą buvo šykšti. Ji sukliudė gyviems likusiems, ir jo žudančios rankos išvengusiems, įvykdyti bent milijoninę dalelę to teisingumo, kurio šis tironas buvo šimteriopai užsipelnęs. O, jo nuodėmių taurė jau buvo perpildyta su kaupu : jo smurto aktų negalima sulyginti su jo menkučių gauleiterių, jo pamėgdžiotojų Hitlerio ir Musolinio papildytomis niekšybėmis, kurie po II-jo Pasaulinio karo bent dalinai buvo atlyginti.
Taip tampėsi Stalinas su Hitleriu dėl Lietuvos, kol pagaliau ją pasiglemžė Stalinas Kruvinasis.
Štai jo “žygdarbių” svarbesniosios datos:
1. nuo 1917 ligi 1930 metų — senosios Rusijos inteligentijos išnaikinimas, pasižymėjęs ypač kruvinomis orgijomis. Kaip tik šiuo laikotarpiu buvo įsteigtos vergų darbo stovyklos, kurių pradininku yra šis “Mokytojas ir tėvas”;
2. nuo 1930 ligi 1936 metų — Rusijos ūkininkijos visiškas pavergimas, žemdirbių luomo likvidacija, vergijos, žinomas kolchozų vardu, ugnimi ir kulipka įgyvendinimas ;
3. 1936-38 m. m. garsioji Ježovo, Jagodos žmogžudiškoji epocha, baigusi išnaikinti Rusijos inteligentijos likučius, nepatikimus partiečius karininkų klasės atstovus, savo kreditan įrašiusi apie penketą milijonų aukų;
4. 1939-40 m. m. Suomijos užpuolimas, bendradarbiaujant su Hitleriu, pasirašius garsųjį Molotovo — Ribentropo paktą, IV-sis Lenkijos padalinimas, trijų Pabaltės valstybių pavergimas;
5. 1941-45 m. m. Džiugašvilio palaiminimu pradėtas II-sis pasaulinis, pats kruviniausias žmonijos istorijoj, karas, leidęs jam visiškai pavergti Pabaltį, visą Lenkiją, dalį Balkanų ir rytų Vokietiją;
6. 1946-49 m. m. šaltojo karo išvystymas, Čekoslovakijos pavergimas ir visiškas Kinijos inkorporavimas į raudonąją imperiją;
7. 1950.VI.25 grobuoniškų žygių apvainikavimas Korėjos pusiasalyje, kuris ir šiandien ten tebesitęsia, žudydamas visą JT jaunimą, kurio didžiąją naštą turi pakelti šio krašto jaunuomenė.
Tai tik bendrasis į “nuopelnus žmonijai” žvilgsnis. Į šį apie 50 milijonų savo garbei pasistatytąjį kaukolių milžinišką paminklą jis žvelgia šiurpo krečiamas iš pragaro gelmių ir mato, kad tas kaukolių bokštas tikrai siekia Dangiškąjį sostą, kurio galingojo kardo smūgis greit nukirs ataugusios komunizmo hidros, kad ir Malenkovo vardu vadinamos, žmonių krauju persotintą galvą.
Mums, išvengusiems mūsų Tėvynės laimės ir laisvės duobkasio “nemariojo” Džiugašvilio spąstų, mažos taikingos Lietuvos vaikams, dėl šio kraugerio nepasotinamo grobuoniškumo, netekusiems gražiausių jaunystės metų ir ateities savo mieloje Tėvynėje, yra ypač skaudu, kai prisimename jo budeliškų tarnų mūsų krašte atliktus “darbus”, kurie šaukiasi kruvino dangaus keršto.
Minėdami jo šuniškos mirties sukaktį, visur ir visada, kiekviena proga mūsų sutinkamiems bičiuliams, svetimtaučiams draugams, darbovietės bendradarbiams kartokime, priminkime ir vaizdžiai, nors suglaustai, pavaizduokime jo “nuopelnus” žmonijai. Nes jie yra kitokie, negu juos stengiasi parodyti, neutralioji ir komunistinė spauda ar jos užsimaskavę apaštalai.
Taip elgtis ir kovoti mus įpareigoja ištremtųjų į Sibiro taigas mūsų brolių ir seserų dejonės ir pagalbos šauksmas, kasdien lėta mirtimi marinamų į kolchozus uždarytų Lietuvos ūkininkų maldavimas pagelbos ir išvadavimo bei mūsų kovos dvasia, besiveržianti išvaduoti savąją Tėvynę iš budelių rankų.
