DIENOS SLENKA NENUOBODŽIAI
V. Petravičius.
Atrodė, kad laikas sustojo. Diena celėje slinko pašėlusiai lėtai. Pikčiausia man buvo šiandien, kai įskridęs vėjas nudraskė pakampėje kabojusius voratinklius ir kažkur nuvijo jų meisterį vorą. Anksčiau aš praleisdavau ištisas valandas, stebėdamasis voro sumanumu, įvilioti į tinklą naiviąsias museles ir jas rafinuotu būdu likviduoti.
Tylu. Koridoriuje girdėti monotoniški vokiečių sargybinio žingsniai, ir kartais iš tolimų kamerų atklystus mušamos moters klyksmas, šalta ir nuobodu. .
Pradėjau ekskursuoti nuo vienos ligi kitos sienos kampo, peržiūrėdamas, mažiausia jau šimtąjį kartą, sienoje įbrėžtus užrašus ir monogramas. Aukštai sienoje pro keturkampį langelį buvo matyti dangaus ir debesų fragmentai ir gracingos bokštų linijos.
Mane apėmė noras pažiūrėti į gatvę. Rizikuodamas būti žandaro pastebėtas, užkopiau ant grėzdų (narų) ir mečiau žvilgsnį į priešais gulinčius centrinius kalėjimo vartus. Sunkvežimiai siuvo pirmyn ir atgal, atveždami naujus kalinių transportus, o kiti išvežiodami juos darban. Prie Gestapo raštinės, palikdami gatvėje dviračius, sustodavo eilės žmonių, senų, jaunų, vyrų ir moterų. Jie, neilgai ten pabuvę, vėl grįždavo atgal.
— Aišku, jų agentai su pranešimais, — nusprendžiau.
Pagaliau atėjo jau seniai lauktas vakaras. Netrukus mus pradėjo išleidinėti iš kamerų. Kalėjimo kieme, po temstančių dangumi, žandaras ėmė rikiuoti į eilę po keturis. Lėkštesnės orientacijos ir mažiau nusimanantiems rikiuotės dalykuose — žandaras “vykusiai” paaiškindavo rikiuotės ir tvarkos reikšmę, apiberdamas juos antausių kruša. Trumpu laiku išėjo kuo puikiausia rikiuotė, ir žandaras keikdamasis visus nusivarė į kameras miegoti.
Turėdamas gamtos dovaną — nemažą ūgį, su pirmaisiais kaliniais įžengiau į kamerą. Prisimindamas vakar naktį, praleistą po praustuve, ir kitų nugulėtus bei nuspardytus savo šonus, nusprendžiau, kad idealiausia nakvynė yra arti durų. žinoma, tuojau pat tą vietą ir okupavau. Į kamerą įleidus atitinkamą skaičių kalinių, žandaras uždarė duris. Pasigirdo sklendžiamų durų barškėjimas. Vadinas, jau prasidėjo poilsio metas.
Šaltas mūsų kameros oras netrukus pradėjo atšilti, ir tai teigiamai mus paveikė. Dauguma jautėsi patenkinti ir linksmi.
Keletui iš mūsų šiandien nusišypsojo laimė. Varant į miestoskerdyklą parnešti pietums plikų kaulų ir mėsgalių, vienas rado 3, o kitas 5 cigarečių nuorūkas, vieną net visai “padorią”. Mikliai visa tai pakišdami po atšokusiu puspadžiu, parsinešė į savo kameras. Kiti irgi buvo nemažiau pagarbos verti, nes kažkokiu būdu suorganizavo rūkomo popieriaus ir degtukų.
Paleidus "taikos pypkės” keletą ratų aplink, tuoj užvirė visokie pasikalbėjimai. Tarp įvairių tautybių, du buvo lietuviai, o jų tarpe vienas mano pažįstamas iš Vietinės Rinktinės, Seredžiuje stovėjusių batalionų. Jis dabar dėvėjo karinį mundurą, tik be antpečių ir ženklų. Likimas vėl suvedė mus.
-— Ramybės! — pabeldė į duris žandaras.
Iš pradžių visi nutilo, bet kai tik žandaro žingsnių aidas pranyko koridoriuje, tuoj pat vėl suūžė visa kamera. Lenkas kažką pasakojo savo kaimynui ir isteriškai juokėsi.
— Bus bananų! — po kiek laiko jau antrą kartą sugriaudė žandaro bosas.
Dauguma kalinių pradėjo snausti, bet lenkas, nekreipdamas į nieką dėmesio, dainavo ir juokėsi. Staiga atsidarė durys, ir kažkieno nematoma ranka dalijo gausybe “banano” kirčių miegantiems arčiau durų. Labai logiškai: tai buvo arti ir patogu.
Staiga man pasirodė, lyg mūsų kameroje būtų sublizgėję daugybė įvairiaspalvių žvaigždžių... Vadinas, kliuvo ir man.
Po šios visos procedūros iš tolimo kampo pasigirdo lenko juokas, šį kartą siekiąs aukščiausią mezosoprano gaidą. Nors jis kalčiausias už ramybės trukdymą, bet jam, kaip toliausia nuo durų, nekliuvo. Aišku, žandaras turėjo individualią pažiūrą tvarkos palaikymo atžvilgiu.
Kitą naktį vakarykščio linksmumo jau nebebuvo. Bombos krito ant miesto. Viena jų nugriovė kalėjimo pastatų fasadą. Visi sėdėjo išblyškę, tylūs, klausydami bombų sprogimų. Lenkas, fakirišku miklumu susirangęs ant cementinės palangės, žiūrėjo į gaisrų pošvaistes.
— Ponai, — pareiškė jis, —nenusiminkite. Dalykai labai puikiai klostosi: kuo mažiau pasaulyjeliks žmonių, tuo greičiau baigsis karas.
Ir filosofo orumu pūstelėjo dūmų kamuolius į bombų nušviestą naktį.
Nauja Jolson istorija
Budapešto laikraštis “Magyar Nemzet” — ("Vengrų Tauta”) parodo visišką pakrikimą, rašydamas :
“Iš Amerikos atėjo žinia, kad mirė garsus negrų dainininkas Al Jolson. Jolson buvo žinomas, kaip negrų dvasinių savybių išraiškos menininkas, tačiau, kai pagarsėjo, sukniubo Broadway dolerio suviliotas- ir tapo neištikimas savo rasei. Vienok Amerikos negrai greitai surado didesnį savo rases sūnų, kuris kovoja prieš nežmonišką priespaudą, barbariškumą, ypač meno kovų laukuose. Jis yra Paul Robeson.”
Red. prierašas: Al Jolson mirė 1950. X. 23. Gimęs jis 1886. V. 26, Washington, D. c. Paskutines jo garsines filmos yra buvusios: The Jazz Singer, The Singing Sool ir kt. Po paskutinio pasirodymo Korėjos karo lauke kovotojams, jis buvo apdovanotas gen. MacArthuro emblema, kurią mirdamas nešiojo ant savo rankos riešo.
Ar gali žmogus užauginti milžiną iš normalaus žmogaus?
Taip, kartais jis. gali. Pvz., japonai išaugina 'specialią imtininkųkų milžinų grupę. Jie paveldi daugelį- milžinu ypatumų, bet jie gauna nepaprastą dėmesį tuoj po gimimo. - Dar - kūdikiais - būdami, jie prievarta maitinami ryžiais kiekvieną dieną. Augimo periode jie du kartus tiek miega, kiek normalūs japonai. Prileidžiama, kad šie milžinai yra stipriausi žmonės pasaulyje.
Ar N. Metu vizitai y ra amerikinis paprotys?
Ne! šį paprotį atvežė į kraštą olandai, kurie įkūrė New Yorko didmiestį. Tačiau šis Naujųjų Metų sviečiavimosi paprotys yra labai išsiplėtęs visame pasaulyje, o ypač Oriente. Pvz., kinietis sėdi namuose. ir laukia žemesniosios kastos vizitų, o tuo tarpu japonas pasipuošia savo išeiginiu kostiumu ir eina lankyti prietelių.
