Ar lietuvis buvo dvasiniai priaugęs ginti Lietuvos nepriklausomybę?
VYTAUTAS ABROMAITIS
(Pabaiga)
LIETUVOS KONSTITUCIJA
D. Bruškytė turi mintyje 1938 metų konstituciją. Įdomu, koks nuošimtis lietuvių šiandieną pripažįsta 1938 m. konstituciją teisėta? Aš pripažįstu teisėta tik 1922 m. konstituciją, nes jos preambulė skamba sekančiai:
“Vardan Dievo Visagalio, Lietuvos Tauta, dėkingai minėdama garbingas savo sūnų pastangas ir kilnias aukas, Tėvynei išvaduoti padarytas, atstačius nepriklausomą savo Valstybę, ir norėdama nutiesti tvirtus demokratinius jos nepriklausomam gyvenimui pagrindus, sudaryti sąlygas teisingumui ir teisėtumui tarpti ir patikrinti visų piliečių lygybę, laisvę ir gerovę, o žmonių darbui ir dorai tinkamą Valstybės globą, per savo įgaliotus atstovus, susirinkusius į Steigiamąjį Seimą 1922 metų rugpiūčio mėnesio 1 dieną priėmė šią Lietuvos Valstybės Konstituciją.”
Šios konstitucijos teisėtumo pagrindas yra randamas sakinyje: “... per savo įgaliotus atstovus ... priėmė šią Lietuvos Valstybės Konstituciją”. Nereikia didelio mokslo perprasti, jog valstybės konstitucija turi būti gyventojų daugumos užtvirtinta; antraip ji nebus teisėta.
Jei 1922 m. Lietuvos Konstitucija buvo Steigiamojo Seimo priimta, tai 1928 m. konstitucijoje nieko jau nepaminėta apie Seimo pritarimą ar nepritarimą. Čia konstituciją jau skelbia Respublikos Prezidentas, pritariamas viso Ministerių Kabineto.
“Respublikos Prezidentas, pritariamas viso Ministerių Kabineto — Ministerio Pirmininko, ir Užsienių Reikalų Ministerio prof. A. Voldemaro, Krašto Apsaugos Ministerio gen. leit. T. Daukanto, Finansų Ministerio J. Tūbelio, Teisingumo Ministerio A. Žilinsko, Žemės Ūkio Ministerio J. Aleksos, Vidaus Reikalų Ministerio I. Musteikio, Susisiekimo Ministerio S. Čiurlionio, Švietimo Ministerio K. Šakenio ir Valstybės Kontrolieriaus V. Matulaičio — susirinkusio iškilmingan posėdin kariuomenės šventės dieną, 1928 m. gegužės mėn. 15 d., su padėka paminėti žygių, padarytų per dešimt} metų Lietuvių Tautos, ypač jos geriausių vaikų, ginklu apgynusių nepriklausomą Lietuvos likimą ir nuolat esančių jos sargyboje, nusprendė paskelbti šitokią Lietuvos Valstybės Konstituciją” (1928 m. Lietuvos Konstitucija)
Šios konstitucijos §106 sako, kad ji tikrinama ne vėliau kaip per dešimtį metų tautos atsiklausimo keliu. Reiškia, dar 1938 metais Lietuvos gyventojai turėjo teisę reikalauti ataskaitos. Tačiau slunkiškasis lietuvio būdas buvo sunkiai pajudinamas: lai Vadas už mane galvoja! ..,
Konstitucinės teisės žinovas K. Račkauskas 1967 m. rašė:
“Tai ne sąlyginis, bet privalomas tautos atsiklausimas, vienintelis visose trijose mūsų konstitucijose. Tuo taip pat pripažįstama, jog ligi tokio atsiklausimo tauta dėl tos konstitucijos dar niekaip nepasisakė. Gi iš to seka, kad ji nėra dar tautos akceptuota ir moraliai piliečių sąžinės nesaistanti, [m.p. V.A.] (K. Račkauskas, Lietuvos konstitucinės teisės klausimais, p. 46-47)
Nors 1938 metų konstituciją Respublikos Prezidentas skelbia kaip seimo priimtą, tačiau man dar ir šiandieną neaišku, koks tas seimas tautininkų režimo laikais buvo ir kur jis buvo, kai Lietuva stovėjo ant bedugnės krašto?(Tarp išvardintų posėdžio dalyvių yra ir Šakenis, jei neklystų, seimo pirmininkas. Tačiau neteko patirti, ką jis yra seimo vardu pasakęs.) Kad seimas atstovavo tik dalį Lietuvos piliečių, žinome iš to, jog buvo suvaržytos ne tik kairiosios, bet ir dešinios politinės partijos.
"1936 m. vasario 1 d. išleistas naujas draugijų įstatymas, ‘žymiai suvaržąs jų veikimo laisvę ir jų priežiūrą pavedąs vidaus reikalų ministeriui’ (450). Tuo įstatymu pasiremiant, vasario 6 d. uždarytos visos politinės Lietuvos partijos, išskyrus tik tautininkų partiją. Gegužės 9 d. paskelbtas Seimo rinkimų ¡statymas, pagal kuri kandidatus į Seimo atstovus turėjo teisę siūlyti tik apskričių tarybos ir apskričių teisėmis miestų valdybos. Taigi ir seimo atstovų rinkimai, kaip prezidento rinkimai, pavesti vidaus reikalų ministeriui ir jo patikėtiniams [m.p. V.A.J. (Pr. Pauliukonis, Tėvynės Sargas 1965, 1, p. 119) “Greit po Palangos konferencijos prasidėjo moksleivių ateitininkų veiklos varžymas, paskirų kuopų uždarinėjimas ir, pagaliau visiškas veiklos uždraudimas. Vėliau sekė ir studentų bei sendraugių persekiojimai, areštai, trėmimai, kalinimai.” (Dr. V. Viliamas, Ateitis 1957, 7, p. 159)
Lietuvių Enciklopedija bando prez. A. Smetonos režimą po Voldemaro pašalinimo parodyti švelnesnėje formoje,
"Skilimas valdžios viršūnėje negalėjo ilgai tęstis ir prezidentas nutraukė jį, 1929.IX.19 atleisdamas Voldemarą. Tuojau buvo pajusta nuosaikesnis valdžios kursas...” (Lietuvių Enciklopedija t. XXV, p. 341)
tačiau negalime paneigti, kad yra daug lietuvių linkusių galvoti panašiai kaip Pr. Pauliukonis yra išsireiškęs gvildendamas A. Merkelio knygą “Antanas Smetona”.
“Bet po Gruodžio 17 d. perversmo atėjusi A. Smetonos diktatūra netobulėjo ir nešvelnėjo, o priešingai, kaskart vis savo varžtus didino, laisves siaurino, individualią iniciatyvą slopino [m.p.V.A.] ir vis labiau stengėsi visą tautą formuoti pagal vieną politinę liniją.” (Pr. Pauliukonis, Tėvynės Sargas 1965, 1, p. 119)
Šių duomenų šviesoje mes galime suprasti, kodėl didžiosios demokratinės valstybės nenoriai, ir tik iš diplomatinio mandagumo, atsako į mūsų veiksnių ar veikėjų memorandumus, kuriuose mes pabrėžiame savo “demokratiškumą”.
O lietuviai išeivijoje, neretai ir tie, kuriems tautininkų režimo laikais buvo užčiauptos burnos, bijo išsitarti kad Lietuva nebuvo paskutiniais prieškario metais demokratinė, galvodami, kad tas gali pakenkti Lietuvos nepriklausomybės atstatymui. Mano supratimu, yra nerimta taip galvoti. Juk Italija ir Vokietija nebuvo demokratinės valstybės, bet šiandieną jos laisvos (Vokietijos, deja, tik pusė).
J. Rimkus XVIII Karo mokyklos laidos suvažiavime yra pasakęs:
‘‘Visu atvirumu turime pripažinti, kad kariuomenės vadas gavo aiškų įsakymą iš teisėtos vyriausybės, nesipriešinti. Nesvarstome šiandieną, kiek uoliai jis tą įsakymą vykdė, gali tik kilti abejonės, ar jis neperžengė savo kompetencijos ribų. Turime nusilenkti tiesai ir pripažinti, kad jis vykdė, kas buvo įsakyta. Nežiūrint, kiek skaudus yra šis tvirtinimas, tai yra istorinis faktas. . . Karą skelbia įsakymu tautai ir kariuomenei valstybės prezidentas. (J. Rimkus, Karys 1966, p. 209)
1922 m. Konstitucijos §31 sako, kad seimo kompetencijoje yra pradėti ar baigti karą.” Gi J. Rimkus rašo, kad karą skelbia įsakymu tautai ir kariuomenei valstybės prezidentas. Atrodo, jis turi mintyje 1938 m. konstitucijos §141,
“141 straipsnis. Mobilizaciją, karą ir taiką sprendžia Prezidentas Ministrų Tarybos pasiūlymu.”
nes be pasakymo, kad valstybės prezidentas yra “Vyriausias Ginkluotųjų Pajėgų Vadas (§135), nerandu, kas jam būtų suteikęs tą galią.
O kas buvo Valstybės Gynimo Taryba? Gal tai tie patys asmenys kurie svarstė paskutinįjį Sovietų ultimatumą ir nubalsavo nusilenkti priešui?. . . Lietuvių Enciklopedijoje sakoma, kad tokią Gynimo Tarybą
“... sudarė respublikos prezidentas, ministras pirmininkas, krašto apsaugos, finansų ir vidaus reikalų ministrai, kariuomenės vadas ir kariuomenės tiekimo viršininkas.” (Liet. Enciklopedija XV, p. 105)
A. Smetona savo promemorijoj iš 1940 m., save teisindamas yra rašęs, kad Gynimo Taryba nėra turėjusi jokio plano kaip gintis priešui užpuolus. Todėl aš norėčiau žinoti: jei nebuvo plano gintis nuo priešo, ką veikė visi aukštieji karininkai, kurių perteklius mūsų nedideliai valstybei buvo tikrai sunki finansinė našta? (Kodėl perteklius? Red.) Jei generolo pagrindinė mėnesinė alga buvusi virš 1200, pulkininko — 750 ir t-t.
plūs visokie priedai, tai koks metinis biudžetas skirtas vien tik karininkų algoms? Palyginę karininkų algas pvz. su švietimo tarnautojų (ypač pradžios mokyklų mokytojų!) suprasime kokia nelygybė vyravo Lietuvoje paskutiniaisiais metais prieš rusų okupaciją. (O, jei palyginsime, pav. gimnazijos direktoriaus algą su pulko vado ir jei patikrinsime kurių buvo daugiau? Kaip tada su biudžetu? Red.)
Suskaičiavę metinį karių atlyginimą ir sudėję su ginklų užpirkimo išlaidomis, įdomu ką mes gausime? Niekur dar neradau atsakymo į šį klausimą. O atsakymas labai reikalingas, kad mūsų vaikai nedarytų tų pačių klaidų.
Dr. Bronius Nemickas vienoje savo paskaitoje (Bostone) pasakė:
“Kiekvienam aišku, kad maža, nepriklausomos Lietuvos kariuomenė jokiu būdu nebūtų įstengusi nugalėti šimteriopai didesnės ir iki dantų apginkluotos bolševikinės Rusijos armijos.” (Dr. Br. Nemickas, Dirva 1971, p. 4)
Tą patį galima pasakyti ir apie dar stipresnę Vokietiją ir ne taip jau labai stiprią, bet turinčią daug simpatijų Vakaruose, Lenkiją. Kas belieka kurie būtų galėję mus užpulti? Švedija, Latvija?...
Todėl ir nenuostabu, kad Gynimo Taryba prie Respublikos Prezidento nerengė jokių gynimosi planų.
LIETUVOS KARIUOMENĖ
Neišmintinga būtų sakyti, kad Lietuvai kariuomenė nebuvo reikalinga. Ji yra reikalinga ne tik tautos moralei, bet ir lygsvarai išlaikyti
“Negali būti tuštumų ir politiniame tautų gyvenime; Tas liečia ir Lietuvos praeitį, palies ir jos ateitį: jei susidarytų Lietuvoje karinė tuštuma, t.y., jei nebūtų jėgos fiziškai pasipriešinti, ją užpildytų Lietuvos kaimynai.” (A. Budreckis, Karys 1967, 10, p. 298)
... tačiau ta kariuomenė turi, visų pirma, būti stipriai dvasiniai nusiteikusi — jėga kokybėje, bet ne kiekybėje:
“Turėjome jėgą, nors ir neypatingai gerai ginkluotą kuri, turint galvoje mūsų sienų ilgį, jau galėjo, reikalui esant, vykdyti rimtesnį pasipriešinimą ir mūsų neutralitetą ginti, ypač, kad karių moralė buvo aukšta.” (V. Senulis, Karys 1968, 6, p. 163)
“Po trijų iš eilės ultimatumų, su vienų metų pertraukomis sekusių iš Lietuvos kaimynų pusės, ir jos priimtų be realesnio pasipriešinimo, buvo jau pažeista tautos kovingoji moralė.” (Gen. št. plk. K. Škirpa, Karys 1968, 9, p. 258)
“.. . šveicarai išliko laisvi nes buvo pasirengę Ir nusistatę— apsisprendę kautis už krašto laisvę.” (B. B.[alčiūnas], Karys 1969, 2, p. 55)
Visi ligšioliniai puolimai ir priešpuoliai liečiantys Lietuvos kariuomenę kažkodėl vengia dviejų svarbių elementų: 1. generalinis štabas — tai dar nėra Lietuvos kariuomenė, ir dėl politiniais sumetimais parinktų aukštųjų vadų į atsakingas vietas nerangumo negalima išjuokti savo karių; 2. Pasakymas, kad kariuomenės vadovybė negavo įsakymo iš vyriausybės sustabdyti priešą prie Lietuvos sienų, yra teoriškai priimtinas, bet atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus konstitucijos gvildenimus, kyla klausimas: jei kariuomenė (ištikrųjų, karinė vadovybė) išdrįso išeiti prieš savo konstitucinę vyriausybę 1926 m., tai kodėl ji negalėjo išeiti 1940 m. prieš konstituciniai nesaistančią vyriausybę (žr. K. Račkausko citatą!)? Ar ne tą turėjo mintyje Nepriklausomos Lietuvos redaktorius J. Kardelis, sakydamas:
",.. tegul jie [kariai] ir politikuoja taip, kaip politikuoja civiliai, — nenaudodami jiems valstybės suteiktų ginklų, kurių tikslas yra išimtinai ginti tėvynę nuo išorės priešo” [m.p. V.A.]. (J. Kardelis, Karys 1957, 7, p. 238)
Kad prieš tautininkų režimą yra buvę pasikėsinimų iš kariuomenės pusės, galima matyti iš sekančio:
“A. Smetonos režimas buvo nuo pat pradžios nuolatinėje karinių perversmų grėsmėje. Vidaus Reikalų ministerijoje buvo užregistruota 12 perversmo bandymų.” (M. Mackevičius, Varpas 1965, 6, p. 112)
‘‘Po kiekvieno ruošto perversmo vieni kariškiai buvo degraduojami ar iš kariuomenės pašalinami, kiti, palankūs Smetonai, duosniai iškeliami. Ir taip dosniai, kad po kiekvieno sukilimo mūsų mažas kraštas vis daugiau juto generolų ir pulkininkų infliaciją..” (op. cit. p. 114)
Nėra reikalo čia plačiau kalbėti apie Lietuvos kariuomenės pradžią. Ji mums labai gerai žinoma ir mes galime iš tiesų didžiuotis, kad po tokio sąmyšio krašte I Pasaulinio karo metu, lietuviai taip puikiai sugebėjo organizuoti karines jėgas. Plk. Itn. A. Novickis, kalbėdamas apie “Atsišaukimo į Lietuvos Piliečius” atgarsius, rašė: “Jo [atsišaukimo] pasekmėje, kaip pagal burtininko lazdelę, pavieniai vyrai ir būrių būriai pradėjo plaukti iš kaimų, viensėdijų, miestų ir miestelių savo tėvynės ginti. Ėjo mokytojai ir moksleiviai, ėjo ūkininkaičiai ir mažažemiai valstiečiai, ėjo darbininkai. ... Visi, kaip broliai, rinkosi ne pyragų valgyt. Ne. Jie rinkosi lemtingui žygiui.” (A. Novickis, Karys 1968, 10, p. 322)
“Pasitraukiant būryje buvo 11 savanorių. Po penkių dienų žygio, atvykus į Kėdainius, būryje buvo jau apie 90 savanorių. Bendrai, besitraukiančios kariuomenės dalys susilpnėja, nustoja nuotaikos, kartais visai pakrinka, gi tuometiniai lietuvių daliniai, atvirkščiai — sustiprėjo, pasiryžimas kovoti dar daugiau padidėjo.” (K. Ališauskas, Karys 1963, 9, p. 261)
Iš Nepriklausomybės kovų negrįžo į savo tėviškes daugiau kaip 1000 lietuvių karių. Jie paguldė savo galvas tam kad jų vaikai ir vaikų vaikai gyventų laisvi!
1928 metais, buvę Nepriklausomybės kovų savanoriai Karo muzėjaus sodelyje, lyg nujausdami ką atneš sekantis dešimtmetis, iškilmingai įspėjo:
“Žuvusiųjų savanorių Ir savo vardu mes skelbiame didžiausią panieką tokiam Lietuvos žemės sūnui Ir dukrai, kas bet kokiomis aplinkybėmis atsisakytų švenčiausių žmogaus teisių laisvai ir nepriklausomai gyventi, arba bet kuria kaina parduotų priešui nors mažiausią savo Tėvynės reikalą.” (cituota J. Miškinio, Karys 1969, 2, p. 34)
Norėčiau paklausti šiandieną dar gyvųjų tarpe esančiųjų karininkų (pradedant leitenantu ir baigiant generolu): Ar ultimatumo dieną, gavę iš savo Vyriausio Kariuomenės vado įsakymą nesipriešinti sovietų kariuomenei, kuris nors prisiminė šį savanorių testamentą?... Kodėl retas kas aprašo savo atsiminimuose tą dvasinį lūžį, kurį turėjo pergyventi kiekvienas karys, davęs priesaiką ginti savo kraštą?
Kad buvo kareivių, atsisakiusių duoti sovietinę priesaiką sulaužant lietuviškąją, teko girdėti. “Karyje” teko užtikti vieną pavardę — eilinio J. Savaičio.
“Mano brolis niekad neprlsiekė lenkams okupantams ir buvo sušaudytas, tėvas už tą pat buvo lenkų nukankintas ir aš neprisieksiu tiems dvasios ubagams.” (cituota Žeimio, Karys 1966, 6, p. 172)
Ten pasakyta, kad buvę ir daugiau tokių narsuolių, nes Savaitis su V. Mureika buvę kankinti Lukiškių kalėjime su kitais 60 karių. Kas jie tokie? Eiliniai, kaip Savaitis, ar karininkai; kokios jų pavardės ... kas galėtų pasakyti?
Kalpas Uoginius tvirtina, kad Lietuva nebuvo atiduota rusams bolševikams be šūvio,
“... kai kurie pasienio policijos pareigūnai, bei paskiri kariuomenės daliniai spontaniškai gynė savo žemę ir keliose vietose raudonieji įsiveržėliai buvo sutikti ginklo ugnimi. Abiejose pusėse buvo aukų: sužeistų ir kritusių.” (K. Uoginius, Karys 1962, 6, p. 176)
tačiau šitoks tvirtinimas reikalauja dokumentacijos ar bent keletos liudininkų parodymų. Mums verkiant reikia surasti to gėdingojo laikotarpio didvyrius! Gal tuomet bus lengviau mums pažiūrėti savo vaikams į akis.
MIŠKO BROLIAI IR MES
Šiandieną ne vienas lietuvis bando jau pasiteisinti prieš kitus, kad 1940-jų metų gėdą nuplovė 1941 m. sukilimas ir pokario metų Laisvės kovotojai, davę mūsų tautai naujų didvyrių. Moraliai mes jaučiamės lyg ir atpirkti miško brolių krauju, tačiau tarptautiniame akiratyje mes pasilikome tie patys — suklupę baimingai prieš stipresnį priešą.
Tuometinis Berlyno burmistras, W. Brandt, apie tokius yra šiaip išsireiškęs:
“Būti nugalėtiems kautynėse, didvyriškai kovotose prieš milžinišką persvarą yra tragiška, bet pasidavi-mas be kovos tragediją paverčia farsu. Toks pasidavimas atima iš aukos jos paskutinį, patį brangiausią turtą — jos savigarbą.” (W. Brandt, cituota St. Žymanto, Mūsų Vytis 1962, 2, p. 40)
Karo metu pasaulio akys buvo nukrypę į svarbesnius fronto veiksmus, gi pokario metais ruso okupanto griežta cenzūra ir geležinė uždanga nepraleido mūsų mirštančių brolių skausmo šauksmo. Ir lietuvis išeivis (ne tremtinys, nes pastarieji yra Sibire!) neišlaikė vėl savo egzamino, nes
“... ir linksma, ir graudi atrodė toji kova už pozicijas ir deputatų skaičius, nes Lietuvoje tuo pat metu mirė mūsų broliai miškuose, be partijų aprobacijos Ir be nario liudijimų... Miško broliai mirė vieni turgaus aikštėse, nesulaukę atsakymo iš laisvųjų.” (H. Nagys, Margutis 1963, vasaris, p. 4)
Ne kartą yra kilusi mintis: ką rasčiau visoje pasaulinėje spaudoje apie Lietuvą po 1940 metų. Lietuvių pastangomis rašytų straipsnių užsienio spaudoje apie mūsų bylos reikalą užtinkame nemažai, tačiau ką galvojo kitatautis? Surinkti, surūšiuoti ir išnagrinėti atgarsius užsienio žurnalistų, komentatorių, politikų, valstybių vairuotojų — tai jau dėkinga dirva doktoratui.
Neturėdamas pirmųjų pokario metų lietuvių išeivių periodinės spaudos nedrįstu tvirtinti, tačiau man mena, kad apie lietuvių kovotojų veiksmus buvo labai nedaug rašoma. Iš pradžių bijota ką nors inkriminuoti. Tačiau ir pasirodžius Daumanto Partizanai už geležinės uždangosknygai mūsų emigracinė spauda nepūtė visomis dūdomis apie mūsų miško brolių kraujo aukas. Prieš rašant šį straipsnį teko ir Kariokomplektus perversti ieškant pasižymėtų puslapių. Bet kaip nedaug vietos skirta šitam kruvinajam laikotarpiui!
Vienas, plačiausios apimties rašinys, buvo apie generolą Pečiulionį — vienintelį Lietuvos kariuomenės generolą išėjusį į kruviną kovą prieš okupantą. Ir pasididžiavimas, ir gėda apima paskaičius rašinį apie Lietuvos didvyrį — Vorkutos kankinį. Pasididžiavimą sukelia tai, kad pagaliau sužinojome, jog miško broliams vadovavo ne vien žemesnio laipsnio karininkai, bet ir generolas. Gėda, kad
“1956 m. pavasarį, Pečiulionis, neapsakomai išvargęs, sudžiūvęs, sunykęs, netekęs beveik visų savo jėgų, bet dvasia nepalūžęs, grįžta tėvynėn ir ieško pragyvenimo šaltinio. Lanko dar likusius savo senus pažįstamus, teiraujasi darbo... Keista ir skaudu jam pasidaro, kad visi jo vengia, bijosi susitikti, nenoriai įsileidžia į namus... Ir taip, kaip tas legendinis “amžinas žydas”, nerasdamas kur galvos priglausti, nežinodamas kur nakvos, kur gaus sausos duonos žiauberėlę, ar drungnos sriubos šaukštą, keliauja, vargšas, generolas, dviejų Vyčio kryžių su kardais kavalierius, kūrėjas-savanoris, per Lietuvos žmones, per Lietuvą, už kurią jis kovojo, aukojosi... alkanas ir išvargęs, nuskuręs, kaip koks valkata, nenaudėlis...” [m.p. V.A.] (K. Uoginius, Karys 1968, 9, p. 27)
Klausiu: Ar lietuvis yradvasiniai priaugęs ginti savo nepriklausomybę?
Jei anuomet, vykstant kovoms visoje Lietuvoje prieš rusus istrebitelius buvo vengiama viešai rašyti apie mūsų laisvės kovotojus ir ryšius su anapus, tai šiandieną padėtis jau kitokia. Gal vienas kitas iš žymesnių miško brolių dar nėra žinomas sovietų pareigūnams, bet dauguma grįžusiųjų į savo šeimas yra sovietiniams okupantams žinomi ir nemanau, kad jų asmens atskleidimas užsienyje turėtų stipresnių pasekmių.
Ką išeivijoj galime daryti, kad pratęstumėm mūsų miško brolių kruvinus žygius? Pirmoje eilėje — užvesti Lietuvos Laisvės Kovų Archyvą (anglų kalba), kur būtų visi mums prieinami svarbiausi prekiavimo tautomis dokumentai, kautynių registracija eilės tvarka, kritusiųjų laisvės kovotojų vardai, ištremtųjų vardai ir t.t. Tas archyvas negali būti uždarytas— jis turi būti papildomas vis naujais daviniais ir bent kas 3-5 metai išleidžiama naujos papildytos, pataisytos laidos. Archyvais nemokamai aprūpinti viešąsias bibliotekas, universitetus, įtakingus asmenis ir pan. Gal būt sunkiau būtų išrišti kas turėtų imtis to darbo, nes šį darbą patikėti politinėms grupėms būtų neatsakinga.
Lygiagrečiai su Archyvu reikėtų leisti milžiniškais tiražais gerai paruoštas trumpas apžvalgėles mūsų bylos reikalu, kurias turėtų platinti kiekvienas sąmoningas lietuvis kiekviena proga, kad ir krašto gyventojų masė šį tą žinotų apie mūsų reikalą. Ligšiolei leistos brošiūros, nemanau, kad buvo tinkamos; pasimokinkime šito meno iš Jehovos Liudytojų ...
UŽSKLANDA
Daug kalbėjome (dabar jau rečiau kalbame!) apie sugrįžimą į Tėvynę. Jei grįšime kad ir 5% namo, ką parvešime lauktuvių Lietuvai? Lietuvių Fondas bus graži dovana. Lietuviškai kalbantis ir galvojantisjaunimas bus dar gražesnė dovana. Nuvešime Liet. Enciklopediją, Aidų, Kario, Ateities, Skautų Aido ir kt. rinkinius atstatyti tiltui tarp Lietuvos ir Vakarų kultūrų. Tačiau vieno ypatingo dalyko pasigesime: negalėsime pasiimti su savimi karinių jėgų studijos atsistatančiai Lietuvos kariuomenei. Vienintelis išeivijoje, kuris sąžiningai renka naujausias karinės technikos žinias, yra B. Balčiūnas. Bet tai nėra sistemingas darbas, nes trūksta analizės.Ir tai neturėtų būti vieno žmogaus darbas. Nenoriu piršti kokio komiteto, nes mes žinome kokios vertės turi komitetų darbai. Čia tiktų galbūt savanoriškas kolektyvo pradas: B. Balčiūnas suburtų apie save nedidelį bet veiksmingą studijų ratelį ir Karyje,dabartinio “Karinės Žinios” skyriaus puslapiuose skelbtų savo darbus. Tai nebūtų naujas, bet praplėstas dalykas — rimtas pasiruošimas mūsų laukiamajai dienai. Beje, B. Balčiūnas siūlo truputį kitaip:
“Mums kalbėti krašto gynybos pasirengimo klausimais šiuo metu, kad ir “Kario“ puslapiuose, atrodytų beprasminga, neturint savo krašto laisvės ir esant svetimoje šalyje. Tačiau, kiek daug bus praleisto neprasmingai laiko ir galimybių, kai, ištikus reikalui, neturėsime nieko, arba tik skubomis, menkai paruoštą planą. [m.p. V.A.] ... turime institucijas, kurios yra pajėgios šios rūšies darbą organizuoti, turime ir šios rūšies darbininkų, tik reikia, kad visa tai būtų atatinkamai koordinuojama — derinama ir pagaliau, pradedama, kad ir pamažu.“ (B.B., Karys 1971, 7, p. 244)
Nežinau tiksliai kokioje padėtyje yra išeivijos pabaltiečių bendravimas, bet nujaučiu, kad nepakankamas. O minėtos studijos turėtų apimti ir šią sritį.
Yra nepaprastai svarbu studijuoti Vietnamo karą, kur aukšta technika atsimuša į gležną žmogaus kūną. Juk Lietuvoje mūsų pagrindinis karinis resursas bus žmogus—karys! Tik prisiminkime, kiek kartų amerikiečius ištiko milžiniški materialiniai nuostoliai ne dėl masinių bombardavimų ar frontinių puolimų, bet paprasčiausių sabotažo veiksmų, ir vis ten kur mažiausiai tikėtasi.
Įdomu būtų žinoti, ar kas nors yra teoretiškai suplanavęs Lietuvos kariuomenę šių dienų reikalavimams. Aš turiu mintyje rimtą studiją, (ne kokį nors romantinį rašinėlį) kuriuo remiantis būtų galima ateityje konkrečiai kurti, formuoti.
1940 metai užtiko mus nepasiruošusius. Nedarykime tos pačios klaidos!
“Išskyrus suomius, mes kiti pabaitiečiai padarėme sunkią, daug jau kaštavusią ir gal nemažiau dar kaštuosiančią klaidą, kad neviltyje ir nepasitikėjime pasimetėme, pristingome ryžtingumo, veiksmingos nuovokos ir gal drąsos, — viso to, ko mums netrūko nelengvesnėmis aplinkybėmis po Pirmojo Pasaulinio Karo. Mūšį su sovietais mes galėjome pralošti, bet būtume nepralaimėję ilgamečio moralinio ir dvasinio karo už tautų laisvę.” (Br. Raila, Mūsų Vytis 1965, 2, p. 51)
Jaučiu, kad ne vienas pakaltins mane sena lietuviška patarle: blogas paukštis, kuris savo lizdą teršia. Tokiems galiu jau dabar atsakyti: rašinio tikslas nėra pažeminti ar suniekinti lietuvį; anaiptol — noriu, kad mano vaikų Lietuva stovėtų garbingai kitų demokratinių valstybių tarpe. Tai yra pagrindinis ir vienintelis rašinio tikslas.
Lai būna išeivio Petro Babicko posmas apie dramblio kojas mums, išeiviams, nuolatinis priminimas:
Tėvynė man toli, taip pat kaip tau
bet mes—abu tokie, vis ilgimės jos. ..
Mielas! Važiuokime į Lietuvą!
Mes paaukosime tėvynei savo kojas,
kad tik nelenktų niekam Lietuva galvos!
