Ką man mažam, Kalėdų naktį, močiutė pasakojo

KALPAS UOGINTUS

Pažiūrėki pro seklyčios langą,
Koks kalėdinis dangus ramus —
Ir žvaigždes ir žydintį tą dangų
Atiduotum už senus tėvų namus — —
☆
Pažiūrėki pro seklyčios langą —
Plaukia mėnesio laivu taika ...
Ir užgimęs Kūdikis tau tiesia ranką,
Ir žvaigždė Kalėdų, lyg Namų Dvasia šviesi
Apkabina širdį. . . vėl tėvų pirkelėje esi...

Balys Auginas

Per visą Kūčių dieną šalo, snigo, pustė. Užpustė, it baltom duknom užklojo laukus, miškus, klonius, kalnelius, kelius ir visą mūsų kaimą. Mūsų kaimo galulaukėje, šiluose, mažoje trobelytėje, nuo seno, gyveno grytelninkas Anupras su jauna, gražia ir protinga dukrele Onute. Jų grytelė buvo užnešta sniegu taip, jog tik iš berūkstančio kamino buvo galima išskirti ją iš šilų ir krūmynų.

Senelis Anupras buvo išėjęs šilan, pajieškoti tinkamos eglaitės, kad Kalėdų proga papuoštų skurdžią savo pirkelę. Onutė, belaukdama tėvelio grįžtant, jau buvo paruošusi Kūčių stalą. Po balta drobine staltiese buvo paskleidusi kvapaus šilų šienelio saują, sustačiusi kryžių, indus su Kūčių patiekalais ir, savo kvapu atšildžiusi mažame grytelės langelyje “akytę”, rūpestingai dairėsi, ar nepareina tėvelis. ..

Jau ir audra aprimo, danguje sužibo milijonai spinksinčių žvaigždelių, o tėvelis vis nesirodo. Šile pasitaikydavo vilkų . . . Pagaliau, ji apsigaubė vilnone skara ir nutarė išeiti negrįžtančiojo pajieškoti. Jai per grytelės slenkstį bežengiant, sugirgždėjo priemenėlės durys, ir pasigirdo bekratančio sniegą nuo klumpių trepsenimas. Duris pravėrusi, ji pažino tėvelį, atnešusį dailią kalėdinę eglutę:

— O, kokia puiki! Tegul priemenėlėje kiek atšyla. Aš ją papuošiu Kalėdoms, — pasakė Onutė.

Tėvas, apšilęs ir apsitvarkęs, bepasakodamas savo “kelionės” po šilus nuotykius, sėdosi už stalo, o mergaitė, įnešusi vidun eglaitę, puošė ją iš anksto paruoštais “šiaudinukais”, apkabinėjo obuoliais, riešutais, kaštanais, o jos viršūnėje uždegė porą žvakučių.

Papuošus eglaitę, abu su tėvu, tyliai susikaupę pasimeldė ir, pasidalinę plotkele, gilioje rimtyje, pradėjo valgyti šventą vakarienę. Pavalgę vienas kitą pasveikino, linkėdami linksmų Kalėdų švenčių, laimingai ir sveikiem sulaukti kitų Kalėdų.

Pagaliau, tėvas, užsirūkęs pypkę, atsisėdo prie besikūrenančio židinėlio ir, pūsdamas dūmus ugniakuran, pypkiavo. Visa sutvarkiusi, prie jo kojų, ant mažo “uslonėlio”, atsisėdo ir Onutė. Besiklausydami ugniakure betraškančių žabų šakelių, abu, pamaldžiai susikaupę, tyliai sėdėjo.

Prieš keliolika metų, tokią pat Kalėdų naktį, abu, būdami bedaliai, našlaičiai, susirado vienas kitą. Anuprą persekiojo nesėkmės. Mirė jo žmona, o netrukus, džiovos pakirsta, ją pasekė ir dukrelė Onutė. Visa tai atsitiko taip netikėtai ir greitai, kad buvęs jaunas ir stiprus Anupras, kaip šalnos pakirsta gėlė, suvyto, palinko, pražilo.. . Dar taip neseniai jautęsis laimingas, tokio likimo smūgio jis visai nesitikėjo.

Vienišam gyvenant ir vis taip besisielojant, praslinko metai, atėjo Kalėdos. Anupras, besirengdamas kūčiauti, nusipirko degtinės butelį ir, kad paskandintų savo nelaimes ir vargus, prieš valgant, prisipylė stiklą.

Staiga, į grytelės sieną kažkas lengvai pasibeldė. Anupras pažvelgė pro langelį, tačiau, per apsnigtą ir apšalusį stiklą nieko nepamatė.

—    Kas ten beldžiasi? — sudomintas ir besiruošdamas išgerti paklausė Anupras.

Ir vėl pasigirdo beldimas, bet jau ne į sieną, o į duris.

—    Ak, tu, nenuorama, — pyktelėjęs tarė Anupras ir atidarė duris. Už durų nieko nebuvo. Naktis buvo šalta, žvaigždėta, tyli, tik sniegas, lygiu sluoksniu viską apdengęs, rodos, spinduliavo.

—    Kas čia? — pašaukė Anupras, o niekam neatsiliepiant, dar ilgokai pastovėjo, laukdamas gal kas nors atsilieps, tačiau, nieko nesulaukęs, uždarė grytelės duris ir sugrįžo į savo apytuščią gūžtelę. Pastatė ant trikojo puodelį šildydamas dar dienos metu išvirtus vakarienei barščius ir paskendo savo mintyse.

Tada ir vėl pasigirdo beldimasis į langą.

—    Ne kitaip, čia bus naktibaldų “šposininkų” darbas. Gąsdina mat, — pagalvojo Anupras, ir, greitai užsimetęs kailinius, iššoko laukan, pasiryžęs nutverti ir nubausti “štukorių”.

Palengva apeidamas grytelę, jis dairėsi, šaukė, bet veltui — niekas neatsiliepė, ir nieko jis nepamatė.

Tik grytelėn grįžtant, po langu, prie trobelės pamatų, jis pastebėjo kokį tai juodą daiktą. Kai priėjęs palietė, patyrė, kad čia gyvo daikto — vaiko esama. Ten gulėjo kamuolėlin susirietusi maža mergaitė, kuri, kaip užguitas žvėrelis, nedrąsiai žvelgė į jį.

—    Tai tu beldeisi į langą? — paklausė Anupras.

Mažytė, žiūrėdama į jį, tik lūpytes krutino. Norėdamas išgirsti ką ji sako, Anupras pasilenkė prie jos ir nustebęs išgirdo ją tyliai šnabždant:

—    Kristus gimė.

—    Vargšė tu, vargšė, labai esi sušalusi, — pratarė Anupras ir paėmęs mergaitę už sugrubusios nuo šalčio rankytės, nusivedė ją trobelėn, o ji vis tebešnabždėjo: — Kristus gimė, Kristus gimė . . .

—    Neprotinga ji, ar kas, — pamanė Anupras ir pakėlęs ją rankomis įnešė vidun. Pasodino ją ant suolelio prie židinėlio, nuavė jai kiaurus bei peršlapusius “burlečius” ir nurengęs sušalusį jos kūnelį, ištrynė jį neišgerta degtine. Paguldęs ją lovon, šiltai savo skrebučiais apklojo. Mergaitė greitai ir giliai užmigo. Po to, Anupras išvirė dar iš žmonos laikų likusių džiovintų liepžiedžių ir ruošėsi mergaitę tais vaistais pagirdyti, kai išgirdo plonu balseliu šaukiant:

—    Dėde, dėdyte!

Atsigrįžęs, Anupras nustebo pamatęs mergytę lovoje besėdinčią. Ji buvo jau sušilusi ir dabar jos veideliai žydėte žydėjo, kaip dvi raudonos rožės. Didelės mėlynos akys dėkingai žvelgė į Anuprą. Jis, prisėdęs ant lovos kraštelio, ėmė glostyti jos aukso spalvos galvytę.

—    Kuo tu vardu?

—    Onutė.

Anupras net atsišliejo iš nustebimo.

—    Onute vadino mane mamytė, kuri jau seniai yra mirusi, o naujoji mama manęs taip nebevadino. Ji visada piktai šaukdavo mane: A, tu ircha, kliše, žiopla, vėpla, varna ir panašiai. Kaip tik tėvelį palaidojo, ji pradėjo nebeduoti man nė valgyti, mušė mane. Kartą, išbarusi ir apkūlusi, pasakė: “Eik sau iš mano akių, kur nori, aš turiu savų vaikų būrį — duonos visiem neužtenka”. . . Paskui apvilko mane bliuzele, apavė šiais “burlečiais” ir įdavusi kiek duonos kelionei, išstūmė pro duris. . . Duonytę aš seniai suvalgiau, “burlečiai” kiauri — man šalta, o kur tie žmonės, pas kuriuos galėčiau prisiglausti, nežinau. . . Gal tu, dėdyte, žinai? Aš pas juos dirbčiau, nes moku viską dirbti. Pas pamotę aš vandenį nešiojau, malkas skaldžiau, krosnį kūrenau, tešlą minkiau, skalbiau, ąslą šlaviau ir viską dirbau. . . Nemanyk, kad maža, bet esu labai stipri. —

Vargšelė, maldaujančiai į Anuprą žvelgdama, prašė padėti jai susirasti vietą — darbą ir prieglaudą kur nors pas gerus žmones. . . Susijaudino jo širdis pagailo jam tos nelaimingos mažos Onelės ir, neilgai svarstęs nusprendė: Dievas man ją siuntė — paimsiu aš ją vieton mane palikusios savo Onelės. Taip apsisprendus, lyg koks debesys nuslinko — lengva, šviesu ir smagu pasidarė Anupro sieloje.

—    Pasilik pas mane, Onute, — tarė jis mergaitei, — būsi mano dukružė. Juk aš turėjau tikrą dukrelę, taipgi Onutę, kuri, kaip ir tavo tikroji mamytė, buvo pašaukta pas Dievulį ir angelus — dangun.

Onelė rimtai ir užjaučiančiai pažvelgė į Anuprą:

—    Aš vadinsiu tave tėveliu ir viską tau dirbsiu — pasakė.

Pirmą kartą savo vienatvėje Anupras pajuto sieloje džiaugsmą ir pratarė sau: “Kalėdos, Kūdikėlis Kristus gimė”, pakartojo tos vargšelės mergytės, sėdėjusios sniege, žodžius.

Nuo tos nakties, kai Onutė Anupro trobelėje apsigyveno, praslinko ilgas laikotarpis. Anuprą ji visada vadino tėveliu, o jis ją — dukrele. Gyveno jie labai sutartinai. Onutė gerai tvarkė jo bakūžės vidaus ūkį, globojo višteles, katytę, šėrė ir prižiūrėjo ožkytę, paršelį, šunelį Kudlių. O jis pats, kur bebuvęs tik ir tesirūpino įtikti jai kokia nors dovanėle, pradžiugint ją.

Ir štai, vėl sulaukė Kalėdų. Viskas Anupro gyvenime pasikeitė. Dabar jis patenkintas ir linksmas sėdi sau su Onute prie stalo. Grytelė švariai sutvarkyta. Ji švariai pasirėdžiusį. Ant stalo šventiška Kūčių vakarienė.

“Kūdikėlis Kristus gimė!” Anupras, staiga, atsiminė tuos žodžius, šnabždėtus sustyrusios nuo šaulčio ir įsibauginusios priklydusios mergaitės.

— Pasakyk, Onute, kodėl tu aną naktį, sakei man: “Kristus gimė”?

Mergytė pažvelgė į jį ir ramiu pasitikinčiu balseliu, tyliai prabilo:

— Kai pamotė mane pusnuogę tą šaltą naktį iš namų išvarė, aš maniau, kad numirsiu. Kur buvo man dėtis? Žmonės visur aplinkui svetimi. Perėjau aš visą mūsų didžiulį sodžių, daug kur beldžiausi, bet niekas neįsileido. Tada, pamaniau, eisiu kur kitur, pajieškosiu gerų žmonių. Ir ėjau, kol pamečiau kelią, o jau buvo sutemę, oras subjuro, ėmė nešti sušalusį aštrų sniegą, kuris kirto man į akis ir veidą . . . Pradžioje buvo labai šalta, o paskui lyg kiek atšilo. Pavargusi atsisėdau pusnyje pasilsėti. Gi, žiūriu — koks tai mažas, baltas žmogelis pas mane ateina. Priėjo jis ir tarė: “Onute, eime, aš tau kelią parodysiu.” Ką gi, parodyk, sakau, bet kaipgi tu, tokiame šaltyje, eini vienmarškinis, basas? Apsisiausk, štai, nors mano bliuzele. Ir aš, nusivilkusi bliuzelę, apgaubiau jį. Tai buvo mažas berniukas, baltais marškinėliais, basas, tik iš jo švietė kaž kokia maloni, švelni ir šilta šviesa. Mano apvelkamas bliuzele jis taip susijuokė, kad net man pasidarė šilta kaip vasarą. Vėliau pastebėjau, kad jis tai vieną tai kitą kojytę pririečia patrina, mat basas — jam šalta. “Aukis va, mano burlečiais” — pasiūliau jam. Šį kartą jis nesijuokė, tik labai mielai pažvelgė į mane. Akys, kaip žvaigždelės, spinduliavo. Ėjom mes, ėjom — jis pirma, aš paskui jį, kol priėjom tavo trobelę. Berniukas, pasistiebęs ant pirštų, pabeldė į langelį, paskui dar į duris, o trečią kartą vėl į langelį, ir sako: “Onute, štai, tu radai sau namelius. Atsimink: šią naktį Kristus gimė,” ir dingo, kaip nebuvęs. Žiūriu, aš likausi su savo bliuze ir “burlečiais”, bet man buvo nešalta. Tuo metu tu, tėveli, priėjai. . .

Susidomėjęs ir nustebęs išklausė Anupras Onutės pasakojimą ir paklausė:

—    O kas gi buvo anas mažas berniukas, kuris per šaltį ir pūgą, spindinčios ir šildančios šviesos gaubiamas, ėjo basas ir vienmarškinis? Ne kitaip, tai turėjo būti pats naujagimis Kūdikėlis Kristus! . . .

—    Ir aš taip manau, tėveli — susimąsčiusi atsakė Onutė.

J. Juodis, Ave Maria